9—Kristaus vaikystės sunkumai

ŽYDŲ VAIKAI nuo pirmųjų savo gyvenimo metų buvo auklėjami pagal rabinų reikalavimus. Kiekvieną poelgį apibrėžė griežtos taisyklės - iki visiškų gyvenimo smulkmenų. Sinagogos mokytojai supažindindavo jaunimą su begale reikalavimų, kurių jie, kaip izraelitai ortodoksai, turėjo laikytis. Tačiau Jėzaus šie dalykai nedomino. Jis nuo vaikystės nesilaikė rabinų įstatymų, be paliovos gilinosi į Senąjį Testamentą ir vis kartojo „ Taip pasakė Viešpats“.SD 68.1

Kai Jėzaus protas pradėjo suvokti žmonijos situaciją, Jis pamatė, jog visuomenės reikalavimai ir Dievo reikalavimai prieštarauja vieni kitiems. Žmonės tolo nuo Dievo Žodžio ir aukštino savo sukurtas teorijas. Jie laikėsi tradicinių ritualų, kurie buvo beverčiai. Jų pamaldos tebuvo apeigų virtinė, o šventosios tiesos, kurių tos pamaldos turėjo mokyti, buvo paslėptos nuo tikinčiųjų. Jis matė, jog be tikėjimo atliekami ritualai neteikia ramybės. Žmonės nepatyrė dvasios laisvės, kuri aplanko teisingai tarnaujant Dievui. Jėzus atėjo, kad atskleistų Dievo garbinimo prasmę, tad Jis negalėjo pritarti žmogiškų reikalavimų painiojimui su dieviškais nurodymais. Jis nesipriešino išsilavinusių mokytojų supratimams ir papročiams, tačiau papriekaištautas dėl Savo elgesio, neapraizgyto jų papročių, Jis pateisindavo Savo elgesį Dievo Žodžiu.SD 68.2

Jėzus švelniai ir nuolankiai stengėsi būti malonus su visais, su kuriais tekdavo bendrauti. Kadangi Jis buvo toks švelnus ir nekrentantis į akis, Rašto aiškintojai bei fariziejai tikėjosi, kad paveikti Jį savo mokymu bus lengva. Jie ragino priimti senųjų rabinų puoselėjamas taisykles bei tradicijas, tačiau Jėzus tik paklausdavo, ar jos pagrįstos Šventuoju Raštu. Jis norėjo girdėti kiekvieną žodį, išeinantį iš Dievo lūpų, o paklusti žmonių prasimanymams negalėjo. Atrodė, jog Jėzus žino Raštą nuo pradžios iki pabaigos ir atskleidžia jo tikrąją prasmę. Rabinams buvo gėda, kad juos moko vaikas. Jie tvirtino, kad tai jų pareiga aiškinti Šventąjį Raštą, o Jis turįs priimti jų interpretaciją. Jie nesitvėrė pykčiu, kad Jis drįsta priešintis jų žodžiuiSD 68.3

Rabinai žinojo, kad Šventasis Raštas nepagrindžia jų tradicijų. Jie suprato, jog Jėzaus dvasinis nuovokumas gerokai pranoksta jų. Vis dėlto jie širdo, nes Jis nepakluso jų diktatui. Kai jiems nepavyko Jį įtikinti, jie susirado Juozapą ir Mariją ir papasakojo apie Jėzaus nepaklusnumą. Taigi Jam teko iškęsti priekaištus ir pasmerkimą.SD 69.1

Jėzus nuo mažų dienų pradėjo ugdyti Savo charakterį, ir net pagarba bei meilė Savo tėvams negalėjo sutrukdyti Jam paklusti Dievo Žodžiui. „Parašyta”, — pasakydavo Jis pamatęs ar išgirdęs bet ką, kas skyrėsi nuo šeimos papročių. Tačiau rabinai apkartino Jo gyvenimą. Dar jaunystėje Jis turėjo išmokti sunkią tylėjimo ir kantrybės pamokąSD 69.2

Jo broliai — taip buvo vadinami Juozapo sūnūs — stojo rabinų pusėn. Jie atkakliai laikėsi tradicijų kaip Dievo reikalavimų. Žmonių supratimus jie vertino labiau už Dievo Žodį ir buvo didžiai pasipiktinę, kai Jėzus aiškiai atskyrė melą nuo tiesos. Jo griežtą Dievo Įstatymo laikymąsi jie pasmerkė kaip užsispyrimą. Juos nustebino žinios ir išmintis, kuriuos Jis parodė atsakinėdamas rabinams. Jie žinojo, kad Jo jokie išminčiai nelavino, bet dabar negalėjo nepastebėti, jog Jis pats juos moko. Jie suprato, kad Jo išsilavinimas yra aukštesnis nei jų. Tačiau jie neįžvelgė, kad Jis gali prieiti prie gyvybės medžio — pažinimo šaltinio, apie kurį jie net nenutuokė.SD 69.3

Kristus nebuvo atsiskyrėlis, ir fariziejus be galo žeidė tai, kad Jėzus nesilaikė jų griežtų taisyklių. Jis matė, jog religija yra apjuosta aukštos tvoros, kaip pernelyg šventas dalykas kasdieniniam gyvenimui. Jis griovė šias skiriančias sienas. Bendraudamas su žmonėmis Jėzus neklausdavo: „Kuo jūs tikite?”, „Kokiai bažnyčiai priklausote?” Jis padėjo visiems, kuriems reikėjo pagalbos. Užuot atsiskyręs vienuolio celėje, kad pademonstruotų Savo dangišką charakterį, Jis uoliai darbavosi dėl žmonijos. Jis diegė principą, kad biblinę religiją sudaro ne kūno marinimas. Jis mokė, jog tikra ir nesuteršta religija nėra skirta tik tam tikram metui ir ypatingoms progoms. Visada ir visur Jis rodė žmonėms meilę bei rūpestį ir skleidė džiugaus pasišventimo šviesą. Visa tai buvo priekaištas fariziejams. Paaiškėjo, jog religija nėra savanaudiškumas, ir jų liguistas pasišventimas asmeniniams interesams yra toli nuo tikro pamaldumo. Tai sukėlė jų priešiškumą Jėzui, ir jie mėgino priversti Jį paklusti jų taisyklėms.SD 70.1

Jėzus stengėsi palengvinti kiekvieno kančią. Jis neturėjo daug pinigų, tačiau dažnai paaukodavo maisto tiems, kurie atrodė alkanesni už Jį. Jo broliai matė, kad Jo įtaka toli pranoko jų. Jis buvo toks taktiškas, koks nė vienas iš jų nebuvo ir nenorėjo būti. Jie šiurkščiai kalbėdavosi su vargšais, nupuolusiais žmonėmis, o Jėzus, susiradęs tuos pačius žmones, tardavo jiems padrąsinimo žodžius. Tiems, kuriems reikėjo, Jis paduodavo šalto vandens ir tyliai įdėdavo jiems į rankas Savo maistą. Kadangi Jis palengvindavo jų kančias, tiesos, kurių Jis mokė, būdavo siejamos su gailestingumu, todėl išlikdavo atminty.SD 71.1

Visa tai erzino Jo brolius. Jie buvo vyresni už Jėzų, todėl manė, kad Jis turi jų klausyti. Jie kaltino Jį, kad Jis laiko Save pranašesniu už juos ir iškelia net aukščiau mokytojų, kunigų bei tautos valdovų. Jie dažnai grasino ir mėgino Jėzų įbauginti; tačiau Jis tvirtai žengė į priekį, o Jo vedlys buvo Šventasis Raštas.SD 71.2

Jėzus mylėjo Savo brolius ir visada jiems buvo malonus; bet jie pavydėjo Jam ir demonstravo sąmoningą netikėjimą ir panieką. Jie neįstengė suprasti Jo elgesio. Jėzuje išryškėjo didžiuliai prieštaravimai. Jis buvo dieviškasis Dievo Sūnus ir kartu bejėgis vaikas. Pasaulio Kūrėjas, kuriam priklausė Žemė, tačiau kiekviename žingsnyje Jį lydėjo skurdas. Jis buvo orus, ir Jo individualybė iš esmės skyrėsi nuo žemiško išdidumo ir puikybės; Jis nesiekė išgarsėti pasaulyje ir pasitenkino net žemiausia padėtimi. Tai siutino Jo brolius. Jie negalėjo paaiškinti, kodėl sunkumuose ir nepritekliuje Jis visada išlieka ramus. Jie nežinojo, jog tai dėl mūsų Jis tapo vargšas, kad mes taptume „ turtingi per Jo neturtą” (2 Korintiečiams 8, 9). Jo misijos paslaptį jie suprato ne daugiau negu Jobo draugai įstengė suprasti jo nusižeminimą ir kančią.SD 71.3

Broliai nesuprato Jėzaus, nes Jis buvo nepanašus į juos. Jo matai buvo ne jų matai. Įpratę orientuotis į žmones, jie nusigręždavo nuo Dievo, todėl jų gyvenime nebuvo juntama Jo galios įtaka. Religijos formos, kurių jie laikėsi, negalėjo pakeisti charakterio. Jie duodavo „ dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų ”, bet pamiršdavo „ kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę” (Mato 23, 23). Jėzaus pavyzdys juos nuolatos erzino. Jis neapkentė vienintelio dalyko pasaulyje - nuodėmės. Jis negalėjo žiūrėti į neteisingą poelgį be širdgėlos, kurią buvo neįmanoma nuslėpti. Tarp formalistų, kurių išorinis šventumas slėpė meilę nuodėmei, ir charakterio, kuriam svarbiausia buvo Dievo šlovė, kontrastas buvo akivaizdus. Kadangi Jėzaus gyvenimas smerkė blogį, Jis sutiko pasipriešinimą ir namuose, ir visuomenėje. Jo nesavanaudiškumas ir dorumas buvo aptarinėjami su pašaipa. Jo kantrumas ir geraširdiškumas buvo laikomi bailumu.SD 71.4

Iš viso kartėlio, kuris tenka žmonijos daliai, nebuvo to, ko nebūtų paragavęs Kristus. Buvo tokių, kurie mėgino niekinti Jį dėl Jo gimimo aplinkybių - net vaikystėje Jam teko sutikti paniekinamų žvilgsnių ir piktų šnabždėjimųsi. Jeigu Jis būtų atsakęs į tai nekantriu žodžiu ar žvilgsniu, jei būtų pasekęs brolių pėdomis bent kartą pasielgdamas neteisingai, Jis jau nebebūtų tobulas pavyzdys. Taigi nebūtų galėjęs įgyvendinti atpirkimo planą. Jeigu Jis būtų bent pripažinęs, kad nuodėmę galima pateisinti, šėtonas būtų triumfavęs, o pasaulis pražūtų. Štai kodėl gundytojas stengėsi kiek įmanoma apsunkinti Jo gyvenimą ir taip vesti Jį į nuodėmę.SD 72.1

Tačiau į kiekvieną pagundymą Jėzus turėjo vienintelį atsakymą: ,,Parašyta”. Jis retai priekaištavo Savo broliams dėl neteisingo elgesio, bet visada turėjo jiems žodį nuo Dievo. Jį dažnai kaltino bailumu, nes Jis nesutikdavo daryti kartu su jais kažką neleistina, tačiau Jėzus atsakydavo: „ Parašyta: ‘Pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis, o vengimas pikta - protas’” (žr. Jobo 28, 28) .SD 72.2

Buvo tokių, kurie troško bendrauti su Juo, nes Jo buvimas teikė ramybę; tačiau daugelis Jo vengė, mat Jo tyras gyvenimas jiems buvo kaip priekaištas. Jauni draugai ragino Jį eiti jų keliais. Jis visada buvo geros nuotaikos, linksmas; jiems patiko būti su Juo, todėl jie priimdavo Jo pasiūlymus; tačiau Jo neryžtingumas jiems nepatiko, tad vadindavo Jį užsidariusiu ir griežtuoliu. Jėzus atsakydavo: „Parašyta: ‘Kaip gali jauni žmonės nepalūžti savo kelyje? - Laikydamiesi Tavo žodžių’; ‘Branginu širdyje Tavo Žodį, kad Tau nenusidėčiau’” (žr. Psalmė 119, 9. 11).SD 72.3

Jo dažnai klausdavo: „Kodėl Tu linkęs taip išsiskirti, būti kitoks nei mes visi?” Jis atsakydavo: „Parašyta: ‘Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal Viešpaties Įstatymą. Laimingi, kas laikosi Jo įsakų ir ieško Jo visa širdimi, nedaro nieko pikta, bet eina Jo keliais’” (žr. Psalmė 119,1-3) .SD 73.1

Kai Jo klausdavo, kodėl Jis nešėlsta su Nazareto jaunimu, Jėzus atsakydavo: „ Parašyta: ‘Džiaugiuosi Tavo kelio įsakais, kaip visais turtais. Gilinuosi į Tavo įsakymus ir įsižiūriu į Tavo kelius. Mėgaujuosi Tavo įstatais, paisysiu Tavo žodžio’” (žr. Psalmė 119, 14-16) .SD 73.2

Jėzus nekovojo dėl Savo teisių. Kadangi Jis buvo stropus ir nelinkęs skųstis, nesyk darbas tapdavo pernelyg sunkus. Tačiau Jis nesuklupdavo ir nesutrikdavo. Jis gyveno virš šių sunkumų - tarytum Dievo veido šviesoje. Kai su Juo pasielgdavo šiurkščiai, Jis neatsikirsdavo, o kantriai iškęsdavo įžeidimą.SD 73.3

Jo ne kartą klausė: „Kodėl Tu leidiesi šitaip niekinamas, net Savo brolių?” Jis atsakydavo: „Parašyta: ‘Mano vaike, neužmiršk mano mokymo, ir tebrangina tavo širdis mano įsakymus, nes jie tau suteiks daug dienų bei gyvenimo metų ir gerovės. Nuolat su tavimi tebūna gerumas ir ištikimybė; užsirišk juos sau ant kaklo, įsirašyk savo širdies plokštėje. Taip rasi malonę ir gerą vardą Dievo ir žmonių akyse’” (žr. Patarlių 3, 1-4) .SD 73.4

Nuo tada, kai Jėzaus tėvai Jį rado šventykloje, Jo elgesys jiems buvo paslaptis. Jie dėl nieko neprieštaravo, bet Jo pavyzdys buvo nuolatinė pamoka. Jis atrodė atskirtas nuo kitų. Didžiausią laimę Jėzus patirdavo būdamas vienas gamtoje ir su Dievu. Kai tik galėdavo, Jis atsitraukdavo nuo darbų, eidavo į laukus, mąstydavo žaliuose slėniuose, bendraudavo su Dievu kalno atšlaitėje ar miško medžių apsuptyje. Ankstyvą rytmetį Jis dažnai praleisdavo kur nors nuošaliai mąstydamas, tyrinėdamas Šventąjį Raštą arba melsdamasis. Po šių ramybės valandų Jis grįždavo namo, vėl imdavosi Savo pareigų ir rodydavo kantraus triūso pavyzdį.SD 73.5

Kristaus gyvenimą ženklino pagarba ir meilė Savo motinai. Marija širdyje tikėjo, kad iš jos gimęs šventas vaikelis yra seniai žadėtasis Mesijas, tačiau išreikšti savo tikėjimo nedrįso. Per visą Jo gyvenimą žemėje ji kentėjo kartu su Juo. Ji sielojosi matydama, kokius sunkumus Jam tenka iškęsti vaikystėje ir jaunystėje. Pateisindama Jo elgesyje tai, ką žinojo esant teisinga, ji pati atsidurdavo keblioj padėty. Bendravimą šeimoje ir švelnų motinos dėmesį savo vaikams ji laikė gyvybiškai svarbiais būdo formavimui. Juozapo sūnūs ir dukterys tai žinojo ir, remdamiesi jos nerimu, stengėsi savaip pakeisti Jėzaus įpročius.SD 74.1

Marija dažnai prieštaraudavo Jėzui ir skatino Jį paklusti rabinų reikalavimams. Tačiau Jo niekas neįtikino pakeisti Savo įpročius apmąstyti Dievo darbus ir siekti palengvinti žmonių ar net nieko nesuprantančių gyvulių kančias. Kai kunigai ir mokytojai prašydavo Marijos pagalbos siekiant suvaldyti Jėzų, ji didžiai nusimindavo; tačiau Jam pacitavus Šventojo Rašto vietas, kuriomis Jis grindė Savo elgesį, į jos širdį vėl grįždavo ramybė.SD 74.2

Kartais ji svyruodavo tarp Jėzaus ir Jo brolių, kurie netikėjo, kad Jis - Dievo Siųstasis; tačiau viskas liudijo apie Jo dievišką charakterį. Ji matė Jį besiaukojantį kitų labui. Jo buvimas nuskaidrindavo namus, o Jo gyvenimas buvo kaip raugas tarp visuomenės elementų. Be nuodėmės ir nesuterštas, Jėzus vaikščiojo tarp nerūpestingųjų, šiurkščiųjų ir nemandagiųjų; tarp nesąžiningų muitininkų, nutrūktgalvių palaidūnų, neteisiųjų samariečių, pagonių kareivių, tamsių valstiečių ir margos minios. Matydamas pavargusius, tačiau priverstus vilkti savo sunkias naštas žmones, Jis kalbėjo užuojautos žodžius. Jis padėjo jiems nešti jų naštas ir mokė to, ko pats buvo išmokęs iš gamtos, - apie meilę, malonumą, Dievo gerumą.SD 74.3

Jėzus mokė visus žiūrėti į save kaip į apdovanotus brangiais talentais, kurie teisingai panaudojami užtikrins amžinuosius turtus. Jis neįsileido į Savo gyvenimą jokios tuštybės ir Savo pavyzdžiu mokė, kad kiekviena akimirka turi amžinas pasekmes; tai yra, ji turi būti puoselėjama kaip brangenybė ir skiriama šventiems tikslams. Nė pro vieną žmogų Jėzus nepraėjo kaip pro bevertį, bet stengėsi kiekvienai širdžiai skirti išgelbėjančių vaistų. Kad ir kokioj draugijoj Jis atsidurtų, Jo pamokos atitikdavo metą ir aplinkybes. Jis stengėsi įkvėpti viltį šiurkščiausiems ir beviltiškiems, užtikrindamas, kad jie gali tapti be kaltės ir ydos, o jų charakteris gali liudyti juos esant Dievo vaikais. Jis dažnai sutikdavo nuklydusius ir šėtono užvaldytus žmones, kurie nebeturėjo jėgų sutraukyti jo pančius. Tokiems - praradusiems drąsą, ligotiems, gundomiems ir nupuolusiems Jėzus kalbėdavo švelniausios užuojautos žodžius - žodžius, kurie buvo reikalingi ir galėjo būti suprasti. Kiti Jo sutiktieji kaip lygūs su lygiu grūmėsi su sielų priešu. Šiuos Jis padrąsindavo ir užtikrindavo, kad jie laimės; mat Dievo angelai buvo jų pusėje ir turėjo atnešti jiems pergalę. Tie, kuriems Jėzus taip padėdavo, buvo įsitikinę, jog egzistuoja Tas, kuriuo jie gali visiškai pasitikėti. Jis neišduos paslapčių, kurias jie pakuždėjo į Jo gailestingas ausis.SD 74.4

Jėzus buvo kūno ir sielos gydytojas. Jis domėjosi visomis kančios atmainomis, kokias tik pastebėjo, ir kiekvienam kenčiančiajam teikė atgaivą; Jo žodžiai skambėjo kaip raminantis balzamas. Niekas negalėjo pasakyti, kad Jis padarė stebuklą, tačiau dorybė - gydanti meilės jėga - sklido nuo Jo ligoniams ir prislėgtiesiems. Taip nepastebimai Jis darbavosi dėl žmonių nuo ankstyvos vaikystės. Kaip tik dėl to, prasidėjus Jo viešai tarnystei, daugelis mielai Jo klausėsi.SD 75.1

Vis dėlto vaikystėje, jaunystėje ir brandos amžiuje Jėzus buvo vienišas. Savo tyrumu ir ištikimybe Jis mynė vyno spaustuvą vienas, nepadedamas jokio žmogaus. Jis nešė didžiulę atsakomybės už žmonijos išgelbėjimą naštą. Jis suprato, kad jeigu žmonių principai ir tikslai nepasikeis, visi pražus. Tai slėgė Jo sielą, ir niekas negalėjo įvertinti tos naštos. Turėdamas aiškų tikslą, Jis taip rikiavo Savo gyvenimą, kad taptų šviesa žmonėms.SD 75.2