77—PiCoto teismo salėje

Šis skyrius pagrįstas Mato 27, 2. 11-31;
Morkaus 15, 1-20;
Luko 23, 1-25; Jono 18, 28-40; 19, 1-16

PILOTO, ROMOS valdytojo, teismo salėje Jėzus stovėjo surištas kaip belaisvis. Jį supo sargybiniai, o į salę sparčiai plūdo žiūrovai. Čia buvo aukščiausiojo teismo tarybos teisėjai, kunigai, valdytojai, vyresnieji ir minia.SD 670.1

Pasmerkusi Jėzų aukščiausiojo teismo taryba atėjo pas Pilotą, kad patvirtintų ir įvykdytų nuosprendį. Tačiau šie žydų pareigūnai į romėnų teismo salę nėjo. Pagal jų apeiginį įstatymą, tai juos būtų sutepę ir jie nebūtų galėję dalyvauti Velykų šventėje. Per savo aklumą jie nematė, jog žmogžudiška neapykanta jau suteršė jų širdis. Jie nesuprato, kad Kristus yra tikrasis Velykų Avinėlis ir kad po to, kai jie Jį atstūmė, didžioji šventė jiems neteko prasmės.SD 670.2

Kai Išgelbėtojas buvo atvestas į teismo salę, Pilotas pervėrė Jį anaiptol ne draugišku žvilgsniu. Romėnų valdytojas buvo skubiai prikeltas iš miego ir norėjo atlikti savo darbą kuo greičiau. Buvo pasirengęs susidoroti su belaisviu autoritetingai ir žiauriai. Nutaisęs rūsčią miną, jis atsigręžė pažiūrėti, kokį gi žmogų turi apklausti, kad buvo prikeltas tokią ankstyvą valandą. Aišku buvo tik viena - žydų vyresnieji nenustygsta kuo skubiau Jį ištardyti ir nubausti.SD 670.3

Pilotas apžvelgė Jėzų kaltinančius žmones, paskui jo akys tiriamai stabtelėjo ties Jėzumi. Jam jau buvo tekę susidurti su įvairiausiais nusikaltėliais, tačiau dar niekada prieš jį nestovėjo tokiu gerumu ir kilnumu dvelkiantis žmogus. Jo veide Pilotas neįžvelgė nė menkiausios kaltės, baimės, drąsos ar įžūlumo. Jis matė ramiai ir oriai besilaikantį Žmogų, kurio veide buvo ne nusikaltėlio žymės, o dangaus antspaudas.SD 670.4

Kristaus išvaizda Pilotui paliko gerą įspūdį. Prabudo jo kilnesnioji prigimties pusė. Jis buvo girdėjęs apie Jėzų ir Jo darbus. Žmona buvo jam pasakojusi apie Galilėjos pranašą, kuris nuostabiai gydė ligonius ir prikėlinėjo mirusius. Dabar visa tai Piloto atminty atgijo kaip sapnas. Jis prisiminė įvairius gandus. Tad nusprendė paklausti žydų, kuo jie kaltina belaisvį.SD 671.1

Kas šis Žmogus ir kodėl Jį čia atvedėte? - pasidomėjo jis. - Kuo Jį kaltinate?SD 671.2

Žydai sunerimo. Žinodami, jog negalės pagrįsti savo kaltinimų Kristui, jie labai nenorėjo viešo pasiaiškinimo. Atsakė, kad Jis apgavikas, vadinamas Jėzumi iš Nazareto.SD 671.3

Pilotas paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą Žmogų?” Kunigai neatsakė į šį klausimą, tik susierzinę atšovė: „Jeigu Jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau Jo atvedę ”. Kai aukščiausiojo teismo tarybos nariai, svarbiausi tautos asmenys, atveda jums mirties bausmės vertą žmogų, argi dar reikia klausti, kuo jis kaltinamas? Jie tikėjosi padaryti Pilotui įspūdį savo reikšmingumu ir paskatinti iš karto įvykdyti jų prašymą be daugybės parengiamųjų veiksmų. Jie troško, kad jų nuosprendis būtų patvirtintas, mat žinojo, jog nuostabius Kristaus darbus matę žmonės papasakos visai kitokią istoriją nei dabar jų suregztas melas.SD 671.4

Kunigai manė, kad per silpnavalį ir neryžtingą Pilotą jie galės lengvai įgyvendinti savo planus. Juk prieš tai jis ne kartą buvo paskubomis pasirašęs mirties nuosprendį, pasmerkdamas žmogų, kuris, kaip jie žinojo, nebuvo vertas mirties. Jo akyse belaisvio gyvybė buvo nieko verta, ir visai nesvarbu - kaltas tas žmogus ar ne. Taigi kunigai tikėjosi, kad Pilotas ir dabar pasmerks mirčiai Jėzų net Jo neišklausęs. Jie tikėjosi to kaip dovanos jų didžiulės nacionalinės šventės proga.SD 671.5

Tačiau Belaisvyje būta kažko, kas Pilotą sulaikė nuo tokio žingsnio. Jis nedrįso to padaryti. Jis perprato kunigų kėslus. Pilotas prisiminė, kaip neseniai Jėzus prikėlė Lozorių, žmogų, kuris buvo numiręs jau keturias dienas. Todėl prieš pasirašydamas nuosprendį jis nutarė išsiaiškinti, kuo gi Jėzus kaltinamas ir ar tai galima pagrįsti.SD 672.1

Jeigu jūsų teismo užtenka, pasakė jis, kodėl atvedėte belaisvį man? „Imkitės ir teiskite Jį pagal savo įstatymą”. Taip spaudžiami kunigai atsakė, kad jau pasirašė Jėzui nuosprendį, bet Pilotas turįs jį patvirtinti. Pilotas pasiteiravo, koks gi tas nuosprendis. Jie atsakė, jog mirties, bet jie esą pagal Įstatymą negalintys pasmerkti žmogaus mirčiai. Jie prašė Piloto patikėti jais, kad Kristus kaltas, ir įteisinti jų nuosprendį. O dėl pasekmių atsakomybę jie prisiimantys.SD 672.2

Pilotas nebuvo nei teisingas, nei sąžiningas teisėjas; tačiau kad ir kokios silpnos moralės, jis atsisakė išpildyti šį prašymą. Jis nepasmerksiąs Jėzaus, kol nesužinos, kuo Jis kaltinamas.SD 672.3

Kunigams iškilo dilema. Jie suprato, jog turi kaip įmanydami slėpti savo klastą. Neturi atrodyti, kad Kristus suimtas dėl religinių priežasčių. Jei kaip suėmimo priežastis būtų iškelta visa tai, jų nuosprendis Piloto akyse atrodytų nepateisinamas. Jie turį sudaryti įspūdį, kad Jėzus maištavo prieš galiojančius įstatymus; tuomet Jis bus palaikytas politiniu nusikaltėliu. Nepasitenkinimai ir maištai prieš romėnų valdžią tarp žydų kildavo dažnai. Su šiais maištininkais romėnai susidorodavo negailestingai ir visada akylai stebėjo kiekvieną kibirkštį, kuri galėdavo virsti neramumais.SD 672.4

Vos kelios dienos prieš tai, fariziejai mėgino paspęsti pinkles Kristui klausimu: „Ar mums valia mokėti ciesoriui mokesčius?” Tačiau Jėzus atskleidė jų veidmainystę. Šalia buvę romėnai matė, kaip žlugo fariziejų kėslai ir kaip jie sutriko Jam atsakius: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui” (žr. Luko 20, 22-25) .SD 672.5

Dabar kunigai norėjo sudaryti įspūdį, kad šįsyk Kristus mokė to, ko jie ir tikėjosi, kad Jis mokys. Jie griebėsi net kraštutinių priemonių - pasitelkė papirktus liudininkus, kurie „ ėmė Jį skųsti, sakydami: ‘ Mes nustatėme, kad Šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius’“. Trys kaltinimai, kiekvienas nepagrįstas. Kunigai tai žinojo, bet sąmoningai rėmėsi melagingais parodymais, kad tik pasiektų savo tikslą.SD 672.6

Pilotas perprato jų užmačias. Jis netikėjo, kad šis Belaisvis būtų sukilęs prieš valdžią. Jo kukli ir nuolanki išvaizda niekaip neatitiko tokių kaltinimų. Pilotas neabejojo, jog čia esama giliai slepiamo sąmokslo susidoroti su šiuo nekaltu Žmogumi, pastojusiu kelią žydų didikams. Atsigręžęs į Jėzų jis paklausė: „Ar Tu esi žydų karalius?” Išgelbėtojas atsakė: „Tu pasakei ”. Tariant šiuos žodžius, Jo veidas nušvito, tarsi jį būtų užliejusi saulė.SD 673.1

Išgirdę Jėzaus atsakymą Kajafas ir jo palydovai atkreipė Piloto dėmesį į tai, jog pats suimtasis prisipažino įvykdęs nusikaltimą, kuriuo yra kaltinamas. Kunigai, Rašto aiškintojai ir vyresnieji ėmė triukšmingai reikalauti pasmerkti Jį mirčiai. Tuos šūksnius pagavo minia, ir kilo kurtinantis triukšmas. Pilotas sutriko. Matydamas, kad Jėzus Savo kaltintojams nieko neatsako, jis kreipėsi į Jį: „’Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie Tave kaltina‘. Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo ”.SD 673.2

Stovėdamas priešais Pilotą, viso teismo akivaizdoje, Jėzus girdėjo piktžodžiavimą, bet į visus melagingus kaltinimus nepratarė nė žodžio. Jis visa Savo esybe liudijo sąmoningą nekaltumą. Stovėjo nepajudinamas Jį plakančių įniršio bangų. Atrodė, kad galingos įtūžio bangos it audringame vandenyne kyla vis aukščiau ir aukščiau, atsimuša į Jį, bet kartu Jo nepaliečia. Jis stovėjo tylus, bet toji tyla buvo iškalbinga. Tai buvo tarsi šviesa, sklindanti iš šio Žmogaus vidaus.SD 673.3

Jėzaus laikysena Pilotą apstulbino. Nejaugi šis Žmogus nepaiso teismo proceso, nes Jam visiškai nerūpi išgelbėti Savo gyvybę? - klausė jis savęs. Stebėdamas, kaip Jėzus kenčia įžeidinėjimus ir patyčias neatsikirtinėdamas, Pilotas nujautė, kad Jis nėra toks neteisus, kaip patys triukšmaujantys kunigai. Tikėdamasis išgauti iš Jo tiesą ir išvengti minios neramumų, Pilotas pasivedėjo Jėzų į šalį ir vėl paklausė: „Ar Tu esi žydų karalius?”SD 673.4

Jėzus tiesiai neatsakė. Jis žinojo, kad Šventoji Dvasia kovoja su Pilotu, ir suteikė jam galimybę išpažinti savo įsitikinimą. „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie Mane taupasakė?” - paklausė Jis. Tai yra, ar šitą klausimą Pilotui sukėlė kunigų kaltinimai, ar jo noras priimti šviesą iš Kristaus. Pilotas suprato, ką Kristus turi galvoje, bet jo širdy sukilo pavydas. Jis nepripažino jį apėmusio įsitikinimo. „Bene aš žydas?! - sušuko jis. - Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man Tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs!”SD 674.1

Pilotas neišnaudojo auksinės progos. Tačiau Jėzus nepaliko jo neapšvietęs. Nors Jis tiesiai neatsakė į Piloto klausimą, Savo misiją aiškiai įvardijo. Jis leido Pilotui suprasti, kad žemiško sosto nesiekia.SD 674.2

„Mano karalystė ne iš šio pasaulio, - pasakė Jis. - Jei Mano karalystė būtų iš šio pasaulio, Mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet Mano karalystė ne iš čia ”. Tuomet Pilotas Jį paklausė: „Vadinasi, Tu esi karalius?” Jėzus atsakė: „Tu pasakei, kad Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso Mano balso“.SD 674.3

Kristus patvirtino, kad Jo Žodis pats savaime yra raktas, kuris atskleis paslaptį tiems, kurie pasirengę ją priimti. Kristaus Žodis turi jėgą savyje - tai ir yra Jo tiesos karalystės plitimo priežastis. Jis troško, kad Pilotas suprastų, kad jo sugedusi prigimtis gali būti pakeista tik jam priėmus ir įsisavinus tiesą.SD 674.4

Pilotas troško sužinoti tiesą. Jo prote siautė sumaištis. Jis godžiai gaudė kiekvieną Gelbėtojo žodį, o jo širdis virpėjo iš didžiulio noro sužinoti, kokia ji iš tikrųjų ir kaip jam ją sužinoti. „O kas yra tiesa?! ” - paklausė jis. Bet atsakymo nelaukė. Triukšmas lauke priminė, kas tą valandą svarbiausia; mat kunigai reikala-vo veikti nedelsiant. Išėjęs pas žydus jis pranešė: „Aš nerandu Jame jokios kaltės ”.SD 674.5

Šie pagonių teisėjo žodžiai buvo kandus priekaištas Išgelbėtoją apkaltinusių Izraelio vadovų išdavystei ir klastai. Kai kunigai ir vyresnieji išgirdo tokį Piloto atsakymą, jų nusivylimas ir pyktis buvo beribis. Jie taip ilgai rezgė sąmokslą ir laukė šios progos. Supratę, kad Jėzus gali būti paleistas, jie kone puolė sudraskyti Jį į gabalus. Jie garsiai smerkė Pilotą ir grasino apskųsti jį Romos valdžiai. Jie kaltino jį atsisakius nuteisti Jėzų, kuris, anot jų, sukilęs prieš ciesorių.SD 675.1

Pasigirdo pikti balsai, skelbiantys, kad Jėzaus maištinga įtaka jau gerai žinoma visoje šalyje. Kunigai pareiškė: „Jis Savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, nuo Galilėjos iki čia ”. Tačiau Pilotas nė nemanė pasmerkti Jėzaus. Jis žinojo, jog žydai Jį kaltina iš neapykantos ir prietarų. Žinojo ir savo pareigą. Teisingumas reikalavo, kad Kristus būtų nedelsiant paleistas. Tačiau Pilotui kėlė siaubą žmonių pyktis. Jeigu jis neatiduos Jėzaus į jų rankas, gali kilti maištas, o šito jis bijojo. Išgirdęs, kad Kristus iš Galilėjos, jis nusprendė nusiųsti Jį pas Erodą, tos provincijos valdytoją, tuo metu buvusį Jeruzalėje. Taip Pilotas tikėjosi nusimesti teismo atsakomybę ir perkelti ją ant Erodo. Be to, jis manė, jog tai puiki proga užglaistyti senus nesutarimus tarp savęs ir Erodo. Tai pasiteisino. Teisdami Gelbėtoją du valdininkai susibičiuliavo.SD 675.2

Pilotas grąžino Jėzų kareiviams, ir Jis, pajuokiamas bei įžeidinėjamas minios, buvo skubiai nuvestas pas Erodą. „Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė ”. Jis dar nebuvo sutikęs Išgelbėtojo, bet „ norėjo Jį išvysti, nes buvo apie Jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs Jį darantį kokį nors stebuklą”. Būtent šio žmogaus rankos buvo suteptos Jono Krikštytojo krauju. Pirmą kartą išgirdęs apie Jėzų Erodas nustėro ir pasakė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, - tai jis prisikėlė”, „todėl Jame veikia stebuklingos galios” (Morkaus 6,16; Mato 14, 2) . Vis dėlto Erodas norėjo pamatyti Jėzų. Dabar buvo galimybė išgelbėti šio pranašo gyvybę, o be to, karalius tikėjosi visiems laikams atsikratyti prisiminimų apie tą kruviną galvą, atneštą jam ant lėkštės. Knietėjo jam patenkinti ir savo smalsumą - juk jeigu Kristus tikisi būti paleistas, Jis turėtų padaryti viską, ko prašomas.SD 675.3

Pas Erodą Kristų atlydėjo didelis pulkas kunigų ir vyresniųjų. Kai Išgelbėtojas buvo įvestas, šie didikai susijaudinę pratrūko Jį kaltinti. Tačiau Erodas į juos nekreipė dėmesio. Norėdamas pats apklausti Kristų, liepė jiems nutilti. Liepė atrakinti Kristaus grandines ir apkaltino Jo priešus su Juo šiurkščiai elgusis. Su gailesčiu pažvelgęs į ramų pasaulio Atpirkėjo veidą, jis įžvelgė jame tik išmintį ir tyrumą. Jam kaip ir Pilotui atrodė, kad Kristus kaltinamas iš pykčio ir pavydo.SD 676.1

Erodas apipylė Kristų klausimais, bet Gelbėtojas tylėjo. Karaliui įsakius, buvo atvesti luošiai bei ligoniai ir Kristui liepta patvirtinti Savo žodžius stebuklu. Žmonės kalba, kad gali gydyti ligonius, pasakė Erodas. Noriu pamatyti, ar plačiai pasklidę pa-sakojimai apie Tave teisingi. Jėzus neatsiliepė, o Erodas ragino toliau: Jei gali dėl kitų daryti stebuklus, padaryk juos dabar Savo paties labui, o kartu atliksi gerą darbą. Duok mums ženklą, jog turi galią, apie kurią sklinda gandai. Tačiau Kristus tarsi nieko negirdėjo ir nematė. Dievo Sūnus buvo prisiėmęs žmogaus prigimtį. Tokiomis aplinkybėmis Jis turėjo elgtis kaip žmogus. Taigi Jam buvo nevalia daryti stebuklų, kad išvengtų skausmo ir pažeminimo, kuriuos turėtų iškęsti panašioje situacijoje atsidūręs žmogus.SD 676.2

Erodas pažadėjo, kad jeigu Kristus jo akyse padarys kokį nors stebuklą, bus paleistas. Kristaus kaltintojai savo akimis buvo regėję Jo galia atliktus galingus darbus. Jie girdėjo Jo įsakymą kapui atiduoti mirusįjį. Jie matė, kaip paklusęs Jo balsui, išeina mirusysis. Juos apėmė baimė, kad ir dabar Jis nepadarytų kokio nors stebuklo. Jo galios pasireiškimo jie bijojo užvis labiau. Jis būtų sugriovęs jų planus, o gal ir kainavęs jiems gyvybę. Taigi vėl pasipylė nerimo apimtų kunigų ir valdytojų kaltinimai Jėzui. Jie šaukte šaukė - Jis išdavikas, piktžodžiautojas! Jis daro stebuklus Belzebubo, demonų kunigaikščio galia! Salėje kilo sumaištis, žmonės plyšojo vieni per kitus.SD 676.3

Dabar Erodo sąžinė jau nebebuvo tokia jautri, kaip tada, kai jis suvirpėjo iš siaubo Erodiadai paprašius Jono Krikštytojo galvos. Kurį laiką jį varstė gailestis už savo siaubingą poelgį; tačiau palaidas gyvenimas jo dorovę vis labiau atbukino. Dabar jo širdis buvo jau taip užkietėjusi, kad jis galėjo net girtis Jonui skirtąja bausme už tai, kad tas jam papriekaištavo. Grasino jis ir Jėzui, skelbdamas turįs galią Jį paleisti arba pasmerkti. Bet Jėzus niekuo neparodė, kad girdi jo žodžius.SD 677.1

Toks tylėjimas Erodą suerzino. Jis tarsi liudijo visišką abejingumą jo valdžiai. Tuščią ir išpuikusį karalių atviras priekaištas būtų mažiau žeidęs nei toks ignoravimas. Jis vėl piktai pagrasino Jėzui, kuris liko nesutrikdomas ir tylus.SD 677.2

Kristaus misija šiame pasaulyje nebuvo tenkinti tuščią smalsumą. Jis atėjo gydyti sudužusių širdžių. Jeigu Jis galėdavo ištarti bent vieną žodį, kad pagydytų nuodėmės išalintas sielas, Jis netylėdavo. Tačiau tiems, kurie buvo pasirengę sutrypti tiesą savo nešvariomis kojomis, Jis neturėjo ką pasakyti.SD 677.3

Kristus galėjo ištarti Erodui žodžius, kurie būtų pervėrę užkietėjusio karaliaus ausis. Galėjo jį priversti drebėti iš baimės, atskleisdamas visas jo gyvenimo nedorybes bei jo artėjančios lemties siaubą. Tačiau Kristaus tylėjimas buvo griežtesnis priekaištas už viską, ką Jis galėjo pasakyti. Erodas atstūmė didžiausių pranašų jam kalbėtą tiesą, tad jokios kitos žinios jis nebūtų priėmęs. Dangaus Valdovas nebeturėjo jam ką pasakyti. Ta ausis, kuri visada buvo atvira žmonių vargams, Erodo įsakinėjimų negirdėjo. Tos akys, kurios visada žvelgė į atgailaujantį nusidėjėlį su gailesčiu ir meile, nepažvelgė į Erodą. Tos lūpos, kurios ištardavo įspūdingiausią tiesą, kurios švelniausiai kreipdavosi į didžiausius nusidėjėlius ir nupuolėlius, buvo kietai suspaustos prieš išpuikusį karalių, kuriam Gelbėtojo nereikėjo.SD 677.4

Erodo veidas apsiniaukė iš įniršio. Atsigręžęs į minią jis piktai paskelbė Jėzų apsišaukėliu. Paskui pareiškė Kristui: Jei nepagrįsi Savo tvirtinimų, atiduosiu Tave į kareivių ir žmonių rankas. Gal jie privers Tave kalbėti. Jei Tu apsišaukėlis, mirtis nuo jų rankos - kaip tik tai, ko esi vertas. O jei Tu - Dievo Sūnus, išsigelbėk padarydamas stebuklą!SD 677.5

Vos tik buvo ištarti šie žodžiai, minia puolė Kristų kaip laukiniai žvėrys, persekiojantys savo auką. Jėzų tampė į visas puses, o Erodas, norėdamas pažeminti Dievo Sūnų, prisijungė prie minios. Jei nebūtų įsikišę romėnų kareiviai ir nustūmę paklaikusią minią, Gelbėtoją būtų sudraskę į gabalus.SD 678.1

„Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs Jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui ”. Prie šio smurto prisijungė ir romėnų kareiviai. Šie nedori, beširdžiai žmonės darė su Išgelbėtoju viską, ką tik sugalvojo Erodas ir žydų didikai. Tačiau Jo dieviška kantrybė atlaikė.SD 678.2

Kristaus persekiotojai mėgino prilyginti Jo būdą savajam; jie pristatė Jį tokiu pat nedorėliu, kokie buvo patys. Tačiau pro visus esamus vaizdus prasismelkė kitokia scena - scena, kurią jie vieną dieną išvys visoje jos šlovėje. Buvo tokių, kurie Kris-taus akivaizdoje ėmė drebėti. Kol šiurkšti minia iš Jo tyčiojosi, keletas, su tuo tikslu žengusių į priekį, staiga išsigandę ir nutilę nusigręždavo. Erodas pajuto kaltę. Paskutinieji gailestingumo šviesos spinduliai smelkėsi į jo nuodėmės užkietintą širdį. Jis jautė, jog tai neeilinis žmogus; mat pro žmogiškumą švytėjo dieviškumas. Tuo metu, kai Kristų supo pašaipūnai, svetimautojai ir žmogžudžiai, Erodas jautė, jog žvelgia į Dievą, sėdintį Savo soste. Kad ir koks buvo surambėjęs, jis nedrįso pasmerkti Kristaus. Norėdamas nusimesti šią siaubingą atsakomybę, jis nusiuntė Jėzų atgal į romėnų teismo salę.SD 678.3

Pilotas nusivylė ir buvo labai nepatenkintas. Kai žydai grįžo su savo Belaisviu, jis nekantriai paklausė, ko jie iš Jo nori. Jis priminė, kad Jėzų jau apklausė ir jokios kaltės Jame nerado, ir esą nors jie Jį skundžia, nė vieno kaltinimo pagrįsti negali. Jis nusiuntęs Jėzų pas Erodą, Galilėjos valdytoją, jų tautietį, bet ir tam Jėzus nepasirodė vertas mirties. „ Tad aš nuplakdinsiu Jį ir paleisiu ” - pasakė Pilotas.SD 678.4

Čia atsiskleidė Piloto silpnumas. Jis ką tik paskelbė, kad Jėzus nekaltas, bet norėdamas nuraminti Jo kaltintojus, sutiko Jį nuplakdinti. Eidamas į kompromisą su minia, jis buvo pasirengęs paaukoti teisingumą ir principingumą. Tai pastatė jį į ne-patogią padėtį. Minia, pajutusi jo neryžtingumą, reikalavo dar daugiau - Belaisvio gyvybės. Jeigu Pilotas būtų likęs tvirtas ir atsisakęs bausti žmogų, kuriame nerado kaltės, jis būtų sutraukęs lemtingąją grandinę, kuri iki gyvos galvos surakino jį apgai-lestavime ir sąžinės graužaty. Jeigu jis būtų elgęsis pagal savo įsitikinimus, žydai nebūtų drįsę jam diktuoti, ką daryti. Kristus nebūtų buvęs pasmerktas mirčiai, o Pilotas nebūtų likęs kaltas. Tačiau Pilotas žingsnis po žingsnio nusiženginėjo savo sąžinei. Jis mėgino save teisinti dėl to, kad nepriima teisingų ir nešališkų sprendimų, ir dabar kunigų bei valdytųjų rankose jautėsi kone bejėgis. Jo svyravimas ir neryžtingumas jį pražudė.SD 679.1

Bet netgi dabar Pilotas nebuvo paliktas veikti aklai. Dievo pasiuntinys perspėjo jį nedaryti to, ką jis ketino atlikti. Atsiliepdamas į Kristaus maldą, angelas iš dangaus aplankė Piloto žmoną: sapne ji regėjo Išgelbėtoją ir kalbėjosi su Juo. Ji buvo ne žydė, bet žvelgiant į Jėzų sapne, jai neliko abejonių dėl Jo būdo ir misijos. Ji žinojo, kad Jis - Dievo Kunigaikštis. Ji regėjo Jį tardomą teismo salėje. Matė Jo tvirtai surištas rankas, kaip nusikaltėlio. Matė Erodą ir jo kareivius, atliekančius savo siaubingąjį darbą. Girdėjo, kaip kraupiai plūstasi pavydo ir pykčio kupini kunigai bei vyresnieji. Girdėjo žodžius: „Mes turime įstatymą, ir pagal įstatymą Jis turi mirti ”. Ji matė, kaip Pilotas, sušukęs: „Aš nerandu Jame jokios kaltės!”, atiduoda Jėzų patyčioms. Girdėjo Piloto skelbiamą nuosprendį ir matė, kaip Kristus atiduodamas Jo žudikams. Ji regėjo ant Golgotos iškeltą kryžių. Matė, kaip žemę apgaubia tamsa ir girdėjo paslaptingą šūksnį „Atlikta!” Jai atsivėrė ir dar viena scena. Ji išvydo Kristų, sėdintį ant didelio balto debesies; žemė sukosi erdvėje, o Jo žudikai lėkė šalin nuo Jo šlovės. Suklikusi iš siaubo ji prabudo ir iš karto parašė Pilotui kelis perspėjimo žodžius.SD 679.2

Pilotui dvejojant, kaip pasielgti, pro minią prasibrovė pasiuntinys ir įteikė jam žmonos laiškelį. Jis perskaitė: „Nieko nedaryk šiam Teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl Jo kentėjau ”.SD 680.1

Pilotas išblyško. Jis nesusivokė savo prieštaringuose jausmuose. O jam delsiant imtis kokių nors priemonių, kunigai ir valdytojai toliau audrino žmonių protus. Pilotas buvo priverstas ką nors daryti. Dabar jis prisiminė paprotį, kuris galėtų padėti paleisti Kristų. Per žydų Velykas buvo įprasta paleisti vieną žmonių pasirinktą kalinį. Tai buvo pagoniškas paprotys, ir jame nebuvo nė krislo tiesos, bet žydams jis labai patiko. Tuo metu romėnų pareigūnai turėjo mirčiai nuteistą belaisvį, vardu Barabas. Jis tvirtino esąs Mesijas. Sakėsi galįs viską pakeisti, pataisyti pasaulį. Suklaidintam šėtono, jam atrodė, jog viskas, ką galima įsigyti vagiant ar plėšikaujant, priklauso jam. Su velnio pagalba jis buvo padaręs nuostabių dalykų, įsigijęs sekėjų tarp žmonių ir kurstęs priešiškumą romėnų valdžiai. Prisidengęs religiniu entuziazmu, iš tikrųjų jis buvo surambėjęs, beviltiškas nusikaltėlis, linkęs į maištavimą ir žiaurumą. Leisdamas žmonėms pasirinkti tarp šio žmogaus ir nekalto Gelbėtojo, Pilotas tikėjosi pažadinti juose teisingumo jausmą. Jis tikėjosi jų gailestingumo Jėzui, nepaisant kunigų ir vyresniųjų kurstomų aistrų. Taigi atsigręžęs į minią jis nuoširdžiausiai paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju? ”SD 680.2

Minia suriaumojo kaip laukiniai žvėrys: „Paleisk mums Barabą!” Jie šaukė vis garsiau ir garsiau: Barabą! Barabą! Manydamas, kad žmonės nesuprato jo klausimo, Pilotas pakartojo: „Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?” Bet jie vėl sušuko: „Mirtis Šitam! Paleisk mums Barabą!” „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?” - paklausė Pilotas. Įsisiautėjusi minia vėl suriaumojo kaip demonai. Iš tiesų, patys demonai žmonių pavidalu buvo tarp jų, tad argi buvo galima tikėtis kitokio atsakymo, kaip „Ant kryžiaus Jį!”SD 680.3

Pilotas sutriko. Taip pakrypusių įvykių jis nesitikėjo. Jis gūžėsi nuo minties, kad teks atiduoti nekaltą žmogų gėdingiausiai ir žiauriausiai mirčiai. Kai balsų audra nurimo, jis atsigręžė į žmones ir paklausė: „O ką gi pikta Jis yra padaręs?” Tačiau reikalas jau buvo pernelyg užsitęsęs, kad dar būtų galima ginčytis. Minia geidė ne įrodymų, kad Kristus nekaltas, o Jo pasmerkimo.SD 680.4

Bet Pilotas vis dar stengėsi Jį išgelbėti. „Tada jis trečią kartą klausė: ‘O ką gi pikta Jis yra padaręs? Aš Jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu Jį ir paleisiu’“. Bet vien užsiminimas, kad Jėzus gali būti paleistas, įvarė žmonėms įtūžį. „Ant kryžiaus Jį! Ant kryžiaus Jį! ” - plyšojo jie. Audra, kurią sukėlė Piloto neryžtingumas, vis labiau įsisiautėjo. Iš nuovargio kone alpstantis ir visas žaizdotas Jėzus buvo paniekintas minios akivaizdoje. „Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą. Jie apvilko Jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo Jam erškėčių vainiką ir pradėjo Jį sveikinti: ‘Sveikas, žydų karaliau! ‘ Jie... spjaudė ir priklaupdami neva garbino Jį ”. Kartkartėm kuris nors nedorėlis griebdavo Jam į ranką įspraustą nendrę ir čaižydavo ja per erškėčių vainiką Jam ant galvos. Dygliai smigo giliai į smilkinius, o Jėzaus veidu ir barzda sruvo kraujas.SD 681.1

Neįtikėtina, o dangau! Stebėkis, o žeme! Štai engėjas ir engiamasis. Paklaikusi minia apsupo pasaulio Išgelbėtoją. Patyčios ir pašaipos sumišo su šiurkščiu piktžodžiavimu. Bejausmė minia aptarinėjo Jo žemą kilmę ir kuklų gyvenimą. Buvo pajuokiamas Jėzaus tvirtinimas, kad Jis - Dievo Sūnus, ir vulgarūs žodžiai bei žeidžiančios patyčios sklido iš lūpų į lūpas.SD 681.2

Tai šėtonas kurstė žiaurumo pritvinkusią minią smurtauti prieš Išgelbėtoją. Jis provokavo Jėzų atsikirtinėti arba padaryti kokį nors stebuklą, kad išsivaduotų, nes tai sugriautų išgelbėjimo planą. Vienintelė dėmė Jo žmogiškame gyvenime, vienintelė Jo žmogiškumo nesėkmė ištverti siaubingą išbandymą, ir Dievo Avinėlis būtų tapęs netobula auka, o žmonijos atpirkimas žlugęs. Tačiau Tas, kuris vieninteliu įsakymu galėjo pasitelkti visą Dangaus kariuomenę - Tas, kuris galėjo vienu blyksniu parodyti Savo dievišką didybę ir įvaryti miniai siaubą, - visiškai ramiai kentė šiurkščiausius įžeidinėjimus ir išpuolius.SD 681.3

Kristaus priešai reikalavo stebuklo, kaip Jo dieviškumo įrodymo. Tačiau jie buvo gavę kur kas didesnį įrodymą nei bet koks kitas jų taip geidžiamas. Kaip žiaurumas Jo kankintojus padarė kažkuo mažiau nei žmogus - panašius į šėtoną, taip Jėzaus nuolankumas ir kantrumas iškėlė Jį virš žmogiškumo ir įrodė Jo giminystę su Dievu. Jo pažeminimas buvo Jo išaukštinimo garantas. Kruvini kančios lašai, kurie ritosi iš Jo sužalotų smilkinių per veidą ir barzdą, garantavo Jo, kaip mūsų Vyriausiojo Kunigo, patepimą „džiaugsmo aliejumi” (Hebrajams 1, 9) .SD 682.1

Šėtonas nesitvėrė pykčiu matydamas, jog visas į Gelbėtoją nukreiptas smurtas neišgavo iš Jo lūpų nė menkiausio murmėjimo. Nors Jėzus buvo prisiėmęs žmogaus prigimtį, Jį palaikė dieviška stiprybė, todėl Jis nėmaž nenukrypo nuo Savo Tėvo valios.SD 682.2

Atiduodamas Jėzų paniekai ir patyčioms, Pilotas tikėjosi sužadinti minios gailestį. Jis vylėsi, kad žmonės nuspręs, jog tai pakankama bausmė. Jam atrodė, kad dabar bus patenkintas net kunigų įtūžis. Bet žydai aiškiai suvokė, jog šitaip nubausti žmogų, kuris buvo paskelbtas nekaltas, per maža. Jie žinojo, jog Pilotas stengiasi išgelbėti Jam gyvybę, todėl nusprendė daryti viską, kad Jėzus nebūtų paleistas. Pilotas jau paniekino Jį, kad mums įtiktų, mąstė jie, todėl turime būti ryžtingi iki galo, kol pasieksime savo tikslą.SD 682.3

Pilotas liepė atvesti į kiemą Barabą. Liepęs sustoti dviem belaisviams šalia, jis parodė į Gelbėtoją ir maldaujamai tarė: „Štai Žmogus!” „Štai išvedu Jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu Jame jokios kaltės”.SD 682.4

Dievo Sūnus vilkėjo patyčių apdarą, ant galvos buvo erškėčių vainikas. Jis buvo iki pusės nuplakdintas, ant nugaros iš ilgų kirstinių žaizdų tekėjo kraujas. Veidas taip pat buvo kruvinas, išsekęs ir iškankintas; bet dar niekada jis neatrodė toks gražus kaip dabar. Išgelbėtojo veidas Jo priešų akivaizdoje nebuvo subjaurotas. Kiekvienas bruožas išreiškė švelnumą, susitaikymą ir didžiausią užuojautą Savo nuožmiems priešams. Jo laikysena neliudijo baimės ar silpnumo, tik stiprybę ir ištvermingą orumą. Greta Jo stovintis belaisvis buvo tikra priešingybė. Kiekvienas Barabo veido bruožas rodė jį esant užkietėjusiu nusikaltėliu. Tą kontrastą vos pažvelgęs pastebėjo kiekvienas. Kai kurie minioje pravirko. Žvelgiant į Jėzų jų širdis užliejo gailestis. Net kunigai ir vyresnieji įsitikino, kad Jis iš tiesų yra Tas, kas sakosi esąs.SD 682.5

Ne visi buvo užkietėję ir tarp Jėzų apsupusių kareivių; kai kurie nuoširdžiai žvelgė Jam į veidą, liudijantį, kad Jis nėra nei nusikaltėlis, nei pavojingas visuomenei. Kartkartėmis jie paniekinamai dėbteldavo į Barabą. Nereikėjo didelės įžvalgos, norint perprasti, kas tai per žmogus. Paskui jie vėl atsigręždavo į teisiamąjį. Jie žvelgė į dieviškąjį kankinį su neapsakomu gailesčiu. Tylus Jėzaus nuolankumas įspaudė į jų protus reginį, kuris niekada neišblėso, kol jie arba neišpažino Jo kaip Kristaus, arba atstūmę Jį patys nenulėmė savo likimo.SD 683.1

Pilotas negalėjo atsistebėti Išgelbėtojo kantrybe ir nuolankiu nesiskundimu. Jis neabejojo, kad išvydę šį Žmogų, tikrą priešingybę Barabui, žydai pajus Jam gailestį. Tačiau jis nė nenumanė, kaip fanatiškai kunigai nekenčia To, kuris, kaip pasaulio Šviesa, išryškino jų tamsą ir klaidas. Ir įvarę miniai beprotišką įtūžį, ir kunigai, vyresnieji bei prastuomenė vėl sustūgo: „Ant kryžiaus Jį!” Pagaliau netekęs kantrybės matydamas jų nepagrįstą žiaurumą, Pilotas iš nevilties sušuko: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu Jame kaltės ”.SD 683.2

Romėnų valdytojui, nors mačiusiam ne vieną žiaurią sceną, gėlė širdį dėl šio iškankinto Belaisvio, kuris pasmerktas ir išniekintas, kruvina kakta ir sučaižyta nugara, vis dar laikėsi kaip karalius soste. Bet kunigai šaukė: „Mes turime įstatymą, ir pagal įstatymą Jis turi mirti, nes laikė Save Dievo Sūnumi ”.SD 683.3

Pilotas krūptelėjo. Nors ir tikėjo Dievą bei už žmogų pranašesnėmis būtybėmis, jis neturėjo teisingo supratimo apie Kristų ir Jo misiją. Mintis, jau kartą šmėkštelėjusi jo prote, dabar įgijo aiškesnį pavidalą. Ar tik ne kokia nors dieviška būtybė stovi priešais jį, apgaubta purpuriniu patyčių apsiaustu ir vainikuota erškėčių vainiku?SD 683.4

Vėl nuėjęs į teismo salę, jis paklausė Jėzaus: „Iš kur Tu? “Bet Jėzus neatsakė. Gelbėtojas jau buvo kalbėjęs Pilotui, paaiškinęs Savo, kaip tiesos liudytojo, misiją. Pilotas nepaisė šviesos. Jis piktnaudžiavo savo aukštu teisėjo postu, taikstydamas savo principus bei valdžią su minios įnoriais. Jėzus daugiau neturėjo ką jam pasakyti. Pasipiktinęs Jo tylėjimu, Pilotas išdidžiai pareiškė: „Tu nenori kalbėtis su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią Tave paleisti ir turiu galią Tave nukryžiuoti?!” Jėzus atsakė: „Tu neturėtum Man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris Mane tau įdavė ”.SD 684.1

Taip gailestingasis Išgelbėtojas, paskendęs Savo paties kančioje bei širdgėloje, kiek įmanoma teisino Romos valdytojo, atidavusio Jį nukryžiuoti, poelgį. Kokia tai buvo scena, suteikta pasauliui visiems laikams! Kaip ji apšvietė charakterį To, kuris yra visos žemės Teisėjas!SD 684.2

„Didesnė nuodėmė tam, kuris Mane tau įdavė ”, - pasakė Jėzus. Kristus turėjo galvoje Kajafą, kuris, kaip vyriausiasis kunigas, atstovavo visai žydų tautai. Žydai žinojo romėnų pareigūnų principus. Žinojo jie ir apie Kristų liudijančias pranašystes, Jo mokymą bei stebuklus. Žydų teisėjai turėjo neabejotinų įrodymų apie dieviškumą To, kurį jie pasmerkė mirčiai. Pagal savo žinojimą jie ir bus teisiami.SD 684.3

Kalčiausi ir atsakingiausi buvo tie, kurie užėmė tautoje aukščiausius postus ir turėjo saugoti švenčiausias tiesas, kurias dabar taip niekingai išdavė. Pilotas, Erodas ir romėnų kareiviai palyginti mažai težinojo apie Jėzų. Jie manė, kad smurtu prieš Jį įtiks kunigams bei vyresniesiems. Jie neturėjo šviesos, kurios taip gausiai gavo žydų tauta. Jeigu ši šviesa būtų buvusi suteikta kareiviams, jie nebūtų su Kristumi pasielgę taip žiauriai.SD 684.4

Pilotas vėl pažadėjo paleisti Gelbėtoją. „Bet žydai šaukė: ‘Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas’“. Taip šie veidmainiai dėjosi besirūpiną dėl ciesoriaus valdžios. Žydai buvo nuožmiausi romėnų valdžios priešai. Jeigu tik būdavo nepavojinga tai daryti, jie kone tironiškai brukdavo savo nacionalinius bei religinius reikalavimus; tačiau siekdami kokių nors žiaurių tikslų, jie imdavo aukštinti ciesoriaus valdžią. Kad būtų nužudytas Kristus, jie buvo pasirengę išpažinti ištikimybę svetimšalių valdžiai, kurios taip nekentė.SD 685.1

„Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas ”, - pridūrė jie. Tai buvo silpnoji Piloto vieta. Romėnų pareigūnai jį jau įtarinėjo, ir jis žinojo, jog toks pranešimas jį pražudytų. Jis suprato, kad jeigu sutrukdys žydams įgyvendinti savo planus, jų įniršis atsigręš prieš jį. Jie padarys viską, kad atkeršytų. Jis jau matė, kaip atkakliai jie siekė gyvybės To, kurio nekentė be jokios priežasties.SD 685.2

Pilotas atsisėdo į teisėjo krėslą ir vėl pristatė Jėzų žmonėms sakydamas: „Štai jūsų Karalius!” Tie ėmė paklaikusiai šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus Jį!” Pilotas garsiai paklausė: „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų Karalių?” Bet nešvankios piktžodžiautojų lūpos teištarė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių ”.SD 685.3

Taip pasirinkdama pagonių valdovą žydų tauta atsitraukė nuo teokratijos. Jie atstūmė Dievą kaip savo karalių. Taigi neteko ir išvaduotojo. Jie neturėjo karaliaus, tik ciesorių. Į tai kunigai bei mokytojai vedė ir tautą. Už tai bei už visas siaubingas tolimesnes pasekmes jie buvo atsakingi patys. Būtent religiniai vadovai vedė tautą į nuodėmę ir į pražūtį.SD 685.4

„Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: ‘Aš nekaltas dėl šio Teisiojo kraujo. Jūs žinokitės! ’” Su baime ir smerkdamas save Pilotas pažvelgė į Gelbėtoją. Didžiulėje jūroje pakeltų veidų tik Jėzaus veidas buvo ramus. Atrodė, kad Jo galvą supa švelnus švytėjimas. Pilotas savo širdyje nusprendė - Jis tikrai Dievas. Atsigręžęs į minią Pilotas paskelbė: Aš nekaltas dėl Jo kraujo. Imkite Jį, nukryžiuokite. Bet atminkite, kunigai ir vyresnieji, aš skelbiu Jį teisiuoju. Tegul Tas, kurį Jis vadina Savo Tėvu, už šios dienos darbą teisia ne mane, o jus. Paskui Jėzui jis pasakė: Atleisk man, negalėjau Tavęs išgelbėti. Ir dar kartą paniekinęs Jėzų, jis atidavė Jį nukryžiuoti.SD 685.5

Pilotas troško išvaduoti Jėzų. Bet jis matė, jog negalės to padaryti išsaugodamas savo paties postą bei garbę. Užuot praradęs pasaulietišką valdžią, jis nusprendė paaukoti nekaltojo gyvybę. Kaip daugelis, kad išvengtų netekčių ar kančių, aukoja principus! Sąžinė ir pareiga liepia daryti viena, bet savi interesai - ką kita. Galinga srovė nuneša neteisinga linkme, ir tas, kuris eina į kompromisą su blogiu, panardinamas į juodžiausią kaltės tamsą.SD 686.1

Pilotas pasidavė minios reikalavimams. Užuot surizikavęs prarasti savo postą, jis atidavė Jėzų nukryžiuoti. Tačiau nepaisant jo atsargumo, vėliau įvyko kaip tik tai, ko jis bijojo. Iš jo buvo atimti jo apdovanojimai, buvo nuverstas iš savo aukštų pareigų ir, pakirstas savigailos bei įžeisto išdidumo, netrukus po Kristaus nukryžiavimo Pilotas nusižudė. Taip ir visi, einantys į kompromisą su nuodėme, patirs tik sielvartą ir pražūtį. „Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį” (Patarlių 14, 12).SD 686.2

Kai Pilotas pasiskelbė esąs nekaltas dėl Kristaus kraujo, Kajafas paniekinamai atkirto: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!” Šiuos siaubingus žodžius pasigavo kunigai ir tautos seniūnai, juos nežmonišku riaumojimu atkartojo minia. Visi susirinkusieji vienbalsiai atsakė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų! ”SD 686.3

Izraelitai pasirinko. Parodę į Jėzų jie pasakė: „Ne šitą, bet Barabą! ” Barabas, plėšikas ir žmogžudys, buvo šėtono atstovas. Kristus atstovavo Dievui. Kristus buvo atstumtas; pasirinktas Barabas. Jie norėjo turėti Barabą. Šiuo pasirinkimu jie priėmė tą, kuris nuo pat pradžių buvo melagis ir žmogžudys. Velnias tapo jų vadu. Kaip tauta jie paklusią jo diktatui. Jie vykdysiantys jo darbus. Jie kentėsiantys jo valdžią. Tiems, kurie vietoj Kristaus pasirinko Barabą, ligi laikų pabaigos teks kęsti jo žiaurumą.SD 686.4

Žiūrėdami į iškankintą Dievo Avinėlį žydai šaukė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!” Tie siaubingi žodžiai pasiekė Dievo sostą. Tas nuosprendis, paskelbtas sau patiems, buvo įrašytas danguje. Tas prašymas buvo išklausytas. Dievo Sūnaus kraujas krito ant jų vaikų ir vaikaičių kaip amžinas prakeikimas.SD 687.1

Su siaubu tai buvo suvokta, kai buvo sugriauta Jeruzalė. Siaubingai tai pasireiškė žydų tautos būsenoje, trukusioje tūkstantį aštuonis šimtus metų, - šaka buvo atkirsta nuo vynmedžio, nudžiūvusi, bevaisė šaka, kurią teliko paimti ir įmesti į ugnį. Visuose pasaulio kraštuose per šimtus metų mirę, mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis!SD 687.2

Siaubingai tas prašymas išsipildys didžiąją teismo dieną. Kai Kristus sugrįš į žemę, žmonės Jį pamatys jau nebe kaip belaisvį, apsuptą minios. Jie regės Jį kaip dangaus Karalių. Kristus ateis su Savo šlove, Savo Tėvo šlove ir šventų angelų šlove. Jį lydės dešimtys tūkstančių angelų, gražių ir pergalingų Dievo sūnų, kupinų malonės bei šlovės. Paskui Jis atsisės į šlovės sostą, ir priešais Jį susirinks visos tautos. Jį matys kiekvieno akys, ir tie, kurie Jį pervėrė. Vietoj erškėčių vainiko Jis nešios šlovės vainiką - vainiką vainike. Vietoj seno purpurinio karališko apsiausto Jis vilkės baltų balčiausius rūbus, „kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje” (Morkaus 9, 3) . Ant Jo rūbo ir strėnų bus užrašyta: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats” (Apreiškimo 19, 16) . Ten bus ir tie, kurie iš Jo tyčiojosi ir Jį mušė. Kunigai ir tautos seniūnai vėl stebės sceną teismo salėje. Prieš juos atsiskleis kiekviena aplinkybė, tarsi užrašyta ugninėmis raidėmis. Tuomet tie, kurie prašė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų! ”, gaus atsakymą į savo maldą. Tuomet visas pasaulis žinos ir supras. Jie supras, prieš ką jie - vargšės, silpnos, ribotos būtybės - kovojo. Apimti neapsakomos kančios ir siaubo jie šauks kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės, nes atėjo didi jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!” (Apreiškimo 6, 16-17) SD 687.3