46—Jėzaus atsimainymas

Sis skyrius pagrįstas Mato 17, 1-8;
Morkaus 9, 2-8; Luko 9, 28-36SD 389

JAU VAKARĖJO, kai Jėzus pasikvietė tris mokinius - Petrą, Jokūbą ir Joną - ir nusivedė juos per laukus akmenėtu taku ant atokaus kalno šlaito. Išgelbėtojas su mokiniais visą dieną buvo praleidę keliaudami ir mokydami, tad tas kopimas į kal-ną dar labiau sustiprino jų nuovargį. Kristus prisiėmė daugelio kenčiančiųjų dvasios ir kūno naštas; Jis siuntė tekėti gyvenimo džiaugsmą per jų išsekintus kūnus; tačiau Jį patį lydėjo žmogiškas silpnumas, todėl šis kopimas Jį kaip ir mokinius gerokai nuvargino.SD 389.1

Besileidžianti saulė, atrodė, užkliuvo už kalno viršūnės, ir savo blankstančia šlove nuauksino takus, kuriais jie ėjo. Bet veikiai šviesa pranyko ant kalvos bei slėnio, saulė pasislėpė už vakarinio horizonto, ir vienišus keliauninkus apgaubė nakties tamsa. Toji tamsa, atrodė, atitiko jų liūdną gyvenimą, aplink kurį telkėsi ir tirštėjo debesys.SD 389.2

Mokiniai nedrįso klausti Kristaus nei kur Jis eina, nei koks Jo tikslas. Jis dažnai praleisdavo ištisas naktis melsdamasis kalnuose. Tas, kurio ranka suformavo kalnus ir slėnius, gamtoje jautėsi kaip namuose ir džiaugėsi jos ramybe. Mokiniai sekė paskui Kristų; vis dėlto jie stebėjosi, kodėl Mokytojas veda juos šiuo sunkiu keliu - juk jie pavargę, o ir Jam pačiam reikia pailsėti.SD 389.3

Ir štai Kristus pasako, kad toliau jie nebeis. Pasitraukęs kiek atokiau nuo mokinių, skausmų vyras pratrūksta raudodamas melstis. Jis meldė stiprybės, kad atlaikytų išbandymą dėl žmonijos. Jis pats turėjo naujai įsitvirtinti Visagalyje, nes tik taip galėjo apmąstyti ateitį.SD 390.1

Jis išliejo širdies troškimus ir dėl mokinių, kad tamsos viešpatavimo valandą jų tikėjimas nesusvyruotų. Jo sulinkusį kūną padengė stambūs rasos lašai, bet Jis to nepaisė. Aplinkui telkėsi juodi nakties šešėliai, bet Jis nekreipė dėmesio į tamsą. Taip iš lėto slinko valandos. Iš pradžių mokiniai nuoširdžiai meldėsi kartu su Juo, bet po kurio laiko juos įveikė nuovargis, ir, nors jie mėgino išsaugoti susidomėjimą tuo, kas vyksta, vis dėlto užmigo. Jėzus buvo papasakojęs jiems apie Savo kančias; Jis pasiėmė juos su Savim, kad galėtų kartu pasimelsti; net dabar Jis už juos meldėsi. Gelbėtojas matė, kaip nuliūdo Jo mokiniai, ir norėjo palengvinti jų širdgėlą užtikrindamas, kad jų tikėjimas nebuvo veltui. Ne visi, net iš Dvylikos, pajėgė priimti apreiškimą, kurį Jis norėjo suteikti. Tik trys, mačiusieji Jo kančią Getsemanėje, buvo pasirinkti būti su Juo ant kalno. Dabar Jis meldė, kad jiems būtų apreikšta šlovė, kurią Jis turėjo su Tėvu prieš pasaulio sukūrimą, kad jų žmogiškoms akims atsivertų Jo karalystė ir kad sustiprėję mokiniai galėtų žvelgti į ją. Jis meldė, kad jie regėtų Jo dieviškumo apsireiškimą, kuris paguos juos Jo didžiausios kančios valandą žinojimu, jog Jis tikrai yra Dievo Sūnus ir kad Jo gėdinga mirtis yra atpirkimo plano dalis.SD 390.2

Jo malda buvo išklausyta. Kol Jis vienišas buvo palinkęs ties akmenuota žeme, staiga prasivėrė dangus, plačiai atsilapojo auksiniai Dievo miesto vartai ir šventas švytėjimas nužengė ant kalno, apgaubdamas Išgelbėtojo figūrą. Pro žmogišką pavidalą iš vidaus suspindo dieviškumas ir pasitiko šlovę, ateinančią iš aukštybių. Pakilęs iš nusižeminimo padėties, Kristus išsitiesė visa dieviška didybe. Sielos agonija baigėsi. Jo veidas „sužibo kaip saulė”, o drabužiai „tapo balti kaip šviesa ”.SD 390.3

Mokiniai nubudo; jie mato kalną užliejusią šlovę. Nustėrę ir apstulbę jie žvelgia į spinduliuojantį Mokytojo pavidalą. Akims pripratus prie keistosios šviesos, jie pamatė, kad Jėzus ne vienas. Greta stovėjo dvi dangiškos būtybės ir kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė, kuris ant Sinajaus buvo susitikęs su Dievu, ir Elijas, kuriam buvo suteikta didžiulė privilegija - be jo niekam iš Adomo sūnų - niekada nepatirti mirties galios.SD 391.1

Prieš penkiolika amžių ant Pisgos kalno Mozė stovėjo ir žvelgė į Pažadėtąją Žemę. Tačiau dėl jo nuodėmės Meriboje, jam buvo užginta ten įžengti. Jam neteko džiaugsmo įvesti Izraelio pulkus į jų tėvų žemes. Apimtas kančios jis maldavo: „Leisk man, maldauju, pereiti Užjordanę ir pamatyti puikųjį kraštą, tą puikųjį aukštumų kraštą ir Libaną” (Pakartoto Įstatymo 3, 25) , tačiau jo prašymas buvo atmestas. Viltis, kuri keturiasde-šimt metų apšvietė dykumos klajonių tamsą, žlugo. Tie sunkaus triūso ir širdį slegiančių rūpesčių metai vedė į kapą dykumoje. Tačiau Tas, kuris „gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome” (Efeziečiams 3, 20) , iš dalies atsakė į Savo tarno maldą. Mozė pateko į mirties valdas, bet kape jam nebuvo lemta pasilikti. Pats Kristus jį pašaukė gyventi. Dėl Mozės nuodėmės šėtonas pareikalavo jo kūno, bet Išgelbėtojas Kristus prikėlė jį iš kapo (Judo 9).SD 391.2

Mozė ant Atsimainymo kalno regėjo Kristaus pergalę prieš mirtį. Jis simbolizavo tuos, kurie išeis iš kapo teisiųjų prisikėlimo valandą. O pranašas Elijas, perkeltas į dangų neregėjęs mirties, simbolizavo tuos, kurie gyvens žemėje Kristaus antrojo atėjimo metu ir bus „pakeisti - staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui”, „kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe” (1 Korintiečiams 15, 51-53) . Jėzus buvo apsivilkęs dangaus šviesa, kaip ir tada, kai Jis „antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui ”. Mat Jis ateis „Savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais” (Hebrajams 9, 28; Morkaus 8, 38) . Dabar išsipildė Gelbėtojo pažadas mokiniams. Ant to kalno buvo parodyta būsimosios šlovės karalystės miniatiūra: Kristus - karalius, Mozė - prisikėlusių šventųjų, o Elijas - perkeistųjų atstovas.SD 391.3

Mokiniai tos scenos dar nesuprato, bet džiaugėsi, kad kantrusis Mokytojas, kuklusis ir nuolankusis, kuris klajojo tai čia, tai ten kaip bejėgis keliauninkas, susilaukė tokios malonės iš Dangaus. Jie manė, jog Elijas atėjo paskelbti Mesijo valdžios ir žemėje tuoj bus įkurta Kristaus karalystė. Juos bauginę ir nuvylę prisiminimai išblės amžinai. Taigi jie panūdo pasilikti čia, kur apsireiškė Dievo šlovė. Petras sušuko: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui ”. Mokiniai neabejojo, jog Mozė ir Elijas pasirodė, kad apgintų savo Mokytoją bei įtvirtintų Jo kaip karaliaus valdžią.SD 392.1

Tačiau prieš karūną turėjo eiti kryžius. Ne Kristaus vainikavimas karaliumi, o Jo mirtis Jeruzalėje buvo jų susitikimo su Jėzumi tema. Slegiamas žmogiško silpnumo, apsunkintas jo sielvarto ir nuodėmių, Jėzus tarp žmonių buvo vienišas. Aplink Jį tirštėjant artėjančio išbandymo tamsai, Jo dvasia buvo vieniša Jo nepažinusiame pasaulyje. Net Jo mylimi mokiniai, pasinėrę į savo abejones, liūdesį ir ambicingas viltis, nesuprato Jo misijos paslapties. Jį palaikė tik dangaus meilė ir bendrystė, o pasaulyje, kurį Pats sukūrė, Jis buvo vienas. Ir štai Dangus atsiuntė pas Jėzų Savo pasiuntinius; ne angelus, o žmones, ištvėrusius kančias ir sielvartą, todėl galėjusius užjausti Gelbėtoją Jo žemiško gyvenimo sunkumuose. Mozė ir Elijas buvo Kristaus bendradarbiai. Jiems buvo nesvetimas Jo troškimas išgelbėti žmoniją. Mozė meldė už Izraelį: „O dabar, jei Tu tik atleistum jų nuodėmę... Betjei ne, ištrink mane iš knygos, kuriąparašei!” (Išėjimo 32, 32) Elijas buvo pažinęs dvasios vienatvę, nes trejus su puse bado metų jis kentė tautos neapykantos ir vargų naštą. Ant Karmelio kalno jis vienas stojo Dievo pusėn. Prislėgtas širdgė-los ir nevilties, vienas bėgo į dykumą. Būtent šie vyrai, išrinkti vietoj sostą supančių angelų, atėjo pasikalbėti su Jėzumi apie Jo būsimas kančias, paguosti Jį ir užtikrinti Dangaus palaikymą.To pokalbio esmė buvo pasaulio viltis, kiekvieno žmogaus išgelbėjimas.SD 392.2

Kadangi juos įveikė miegas, mokiniai mažai tegirdėjo, apie ką kalbėjosi Kristus ir Dangaus pasiuntiniai. Nepavykus išlikti budriems ir melstis, jie negavo to, ką Dievas norėjo jiems suteikti, - žinių apie Kristaus kančias ir būsimąją šlovę. Jie pra-rado palaiminimą, kuris galėjo jiems priklausyti dalijantis Jo pasiaukojimu. Lėti patikėti buvo šie mokiniai, menkai tenutuokiantys apie lobį, kuriuo Dangus norėjo juos praturtinti.SD 393.1

Vis dėlto jie priėmė didžiąją šviesą. Jie įsitikino, jog visas dangus žino žydų tautos nuodėmę - tai, kad jie atstūmė Kristų. Jie savo akimis matė ir savo ausimis girdėjo žmogui nesuvokiamus dalykus. Jie buvo liudytojai, „savo akimis matę Jo didybę” (2 Petro 1, 16) . Jie suprato, kad Jėzus iš tikrųjų yra Mesijas, apie kurį kalbėjo patriarchai ir pranašai, ir kad Jį kaip tokį pripažįsta dangiškoji Visata.SD 393.2

Jiems vis dar žvelgiant į reginį ant kalno, „skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: ‘Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi. Klausykite Jo! ’” Matydami šlovės debesį, skaistesnį už tą, kuris vedė Izraelio gentis dykumoje, ir girdėdami Dievo balsą, kalbantį su pagarbią baimę keliančia didybe, nuo kurios drebėjo kalnai, mokiniai krito ant žemės. Jie taip ir liko gulėti užsidengę veidus, kol priėjo Jėzus, palietė juos ir gerai pažįstamu balsu išsklaidė jų išgąstį: „Kelkitės, nebijokite!” Išdrįsę pakelti akis, jie pamatė, kad dangiška šlovė išsisklaidžiusi, o Mozės ir Elijo figūrų nebeliko. Ant kalno buvo tik jie ir Jėzus.SD 393.3