76—Judas

JUDO ISTORIJA pasakoja apie liūdnai pasibaigusį gyvenimą, kuris galėjo pašlovinti Dievą. Jeigu Judas būtų miręs prieš savo paskutiniąją kelionę į Jeruzalę, jis būtų laikomas žmogumi, vertu būti tarp Dvylikos ir tuo, kurio labai trūksta. Jeigu ne jo gyvenimo pabaigoje atsiskleidusios savybės, nebūtų to pasibjaurėjimo juo, kuris tęsiasi per šimtmečius. Tačiau jo būdas buvo atskleistas pasauliui su tam tikru tikslu. Tai turėjo būti perspėjimas visiems, kurie kaip jis išduos jiems patikėtus šventus dalykus.SD 662.1

Prieš pat Velykas Judas atnaujino savo susitarimą su kunigais atiduoti į jų rankas Jėzų. Paskui buvo sutarta Išgelbėtoją suimti vienoje iš Jo mąstymų ir maldos vietų. Nuo puotos Simono namuose Judas turėjo galimybių apmąstyti, ką jis rengiasi padaryti, bet jo tikslai nepasikeitė. Už trisdešimt sidabrinių - tiek kainavo vergas - jis pardavė šlovės Viešpatį pažeminimui ir mirčiai.SD 662.2

Judas iš prigimties labai mėgo pinigus, tačiau jis ne visada buvo toks blogas, kad šitaip pasielgtų. Jis puoselėjo piktąją godumo dvasią, kol ji tapo pagrindine jo gyvenimo varomąja jėga. Meilė mamonai nustelbė jo meilę Kristui. Tapęs vienos nedorybės vergu, jis atsidavė šėtonui, kad be galo gramzdintų jį į nuodėmę.SD 662.3

Miniai sekant Kristų, Judas prisijungė prie mokinių. Gelbėtojo mokymas jaudino jų širdis, ir jie pakerėti klausėsi Jo žodžių sinagogoje, prie ežero, ant kalno. Judas matė, kaip pas Jėzų iš miestų ir kaimų plūsta ligoniai, luoši, akli. Jis matė, kaip Jam prie kojų guldomi mirštantys. Jis regėjo galingus Išgelbėtojo darbus gydant ligonius, išvarinėjant demonus ir prikeliant mirusiuosius. Jis pats patyrė Kristaus galią. Jis pripažino, kad Kristaus mokymas pranašesnis už visus, kuriuos jis buvo girdėjęs. Jis mylėjo Didįjį Mokytoją ir troško būti su Juo. Judas norėjo, kad jo charakteris bei gyvenimas pasikeistų, ir tikėjosi tai patirti bendraujant su Jėzumi. Gelbėtojas Judo neatstūmė. Jis suteikė jam vietą tarp Dvylikos. Patikėjo jam evangelisto darbą. Apdovanojo galia gydyti ligonius ir išvarinėti demonus. Tačiau Judas visiškai neatsidavė Kristui. Jis neatsikratė savo pasaulietiškų ambicijų ar meilės pinigams. Nors Kristaus tarnautojo pareigas jis priėmė, nesileido Dievo formuojamas. Jam atrodė, kad jis gali pasilikti savo nuomonę, be to, buvo linkęs kritikuoti ir kaltinti.SD 662.4

Judas buvo itin vertinamas mokinių ir labai juos įtakojo. Jis pats apie save labai gerai galvojo, o brolių nuovokumą ir sugebėjimus laikė kur kas prastesniais. Jam atrodė, kad jie neįžvelgia galimybių ir neišnaudoja situacijų. Bažnyčia esą niekada neklestės, kol jai vadovauja tokie trumparegiai. Petras nekantrus; jis daro negalvodamas. Jonas, kuris taip brangino tiesas iš Kristaus lūpų, Judo buvo laikomas nieko nesuprantančiu finansiniuose reikaluose. Matas, išmokęs jį kruopštumo visame kame, buvo itin skrupulingas sąžiningumo atžvilgiu, visada apmąstydavo Kristaus žodžius ir taip į juos įsigilino, kad Judui atrodė nebetinkamas greitiems, toli siekiantiems verslo sprendimams. Taip apžvelgęs visus mokinius, Judas pataikavo sau mintimi, kad jeigu ne jo sugebėjimas vadovauti, Bažnyčioje veikiai kiltų betvarkė ir nusivylimas. Judas laikė save be galo gabiu, tiesiog nepranokstamu. Savo akyse jis buvo garbingas žmogus, tokiu jis visada ir prisistatydavo.SD 663.1

Judas nematė savo būdo silpnybių, bet Kristus vis suteikdavo jam galimybę tai įžvelgti ir pasitaisyti. Kaip mokinių iždininkas, jis turėjo rūpintis šios nedidelės grupelės poreikiais ir padėti vargšams. Kai prieš Velykas aukštutiniame kambaryje Jėzus jam pasakė: „Ką darai, daryk greičiau” (Jono 13, 27) , mokiniai pamanė, kad Judui liepta nupirkti ko reikia šventei ar kažką paaukoti vargetoms. Patarnaudamas kitiems Judas galėjo ugdytis nesavanaudišką dvasią. Bet ir kasdien klausydamasis Kristaus pamokų bei matydamas Jo nesavanaudišką gyvenimą, Judas vis dėlto buvo linkęs į godumą. Nedidelės sumos pinigų, patekusios į jo rankas, jam visada būdavo pagunda. Dažnai bent kiek pasitarnavęs dėl Kristaus ar skyręs laiko religiniams tikslams, jis atsilygindavo sau iš šio kuklaus fondo. Šiais pretekstais jis teisino savo veiksmus, bet Dievo akyse buvo vagis.SD 663.2

Kristaus dažnai kartojamas teiginys, kad Jo karalystė yra ne iš šio pasaulio, žeidė Judą. Jis buvo susikūręs planą ir tikėjosi, kad Kristus veiks pagal jį. Judas vylėsi, kad Jonas Krikštytojas bus išvaduotas iš kalėjimo. Deja, Jonui buvo nukirsta galva. O Jėzus, užuot pareiškęs Savo karališkas teises ir atkeršijęs už Jono mirtį, pasitraukė su mokiniais į kaimą. Judas troško ryžtingesnės kovos. Jis manė, kad jeigu Jėzus netrukdytų mokiniams įgyvendinti savo tikslų, darbas vyktų sėkmingiau. Jis pastebėjo didėjantį žydų vyresniųjų priešiškumą ir matė, kaip Kristus nepaiso jų metamo iššūkio, kai jie reikalavo ženklo iš dangaus. Jo širdis buvo atvira netikėjimui, o priešas vis atnešdavo abejones ir maištingas mintis. Kodėl Jėzus taip laikėsi to, kas kėlė baimę? Kodėl Jis pranašavo sunkumus ir persekiojimus Sau ir Savo mokiniams? Tik aukšto posto naujojoje karalystėje viltis paskatino Judą palaikyti Kristaus darbą. Nejaugi jo lūkesčiai bus nuvilti? Judas nebuvo nusprendęs, kad Jėzus nėra Dievo Sūnus, bet abejojo ir ieškojo Jo galingų darbų paaiškinimo.SD 664.1

Nepaisant paties Išgelbėtojo mokymo, Judas vis tiek puoselėjo mintį, kad Kristus viešpataus Jeruzalėje kaip karalius. Jis mėgino ją skleisti tuo metu, kai buvo maitinama penkių tūkstančių žmonių minia. Tąsyk Judas prisidėjo dalydamas maistą išalkusiems. Jis turėjo galimybę pamatyti, kaip naudinga kažką duoti kitiems. Jautė ir pasitenkinimą, kuris visada lydi tarnavimą Dievui. Jis padėjo atvesti iš minios pas Kristų ligonius ir kenčiančiuosius. Jis matė, kokį palengvėjimą, džiaugsmą ir pasitenkinimą žmonių širdims teikia gydanti Gaivintojo galia. Jis galėjo suprasti Kristaus metodus. Tačiau savanaudiški įnoriai jį buvo apakinę. Judas pirmasis pasinaudojo duonos padauginimo stebuklo sukeltu entuziazmu. Tai jis sukūrė planą paimti Kristų jėga ir padaryti Jį karaliumi. Jo viltys siekė aukštai. Jo nusivylimas buvo kartus.SD 664.2

Kristaus pamokslas sinagogoje apie gyvybės duoną Judo istorijoje buvo persilaužimo momentas. Jis girdėjo žodžius: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės” (Jono 6, 53) . Jis matė, kad Kristus siūlo ne pasaulietines, o dvasines dovanas. Jis laikė save toliaregiu ir tarėsi numanąs, kad Jėzus nesulauks garbės ir nesuteiks Savo sekėjams aukštų postų. Judas nusprendė labai nesusisieti su Kristumi, kad bet kada galėtų atsitraukti. Jam liepta budėti. Ir jis budės.SD 665.1

Nuo tada jis ėmė reikšti abejones, kurios trikdė mokinius. Kartodamas Rašto aiškintojų ir fariziejų argumentus prieš Kristų jis kėlė nesutarimus bei klaidinančius jausmus. Visus mažus ir didelius rūpesčius bei vargus, sunkumus bei tariamas kliūtis Evangelijai plisti Judas laikė faktais, paneigiančiais jos teisingumą. Jis buvo linkęs atkreipti dėmesį į tas Šventojo Rašto vietas, kurios nesisiejo su Kristaus skelbiamomis tiesomis. Šios vietos, išplėštos iš konteksto, tik klaidino mokinius ir didino juos nuolat persekiojančią baimę. Tačiau Judas visa tai darė taip, kad atrodytų sąžiningas. Ir kol mokiniai ieškojo įrodymų, patvirtinančių Didžiojo Mokytojo žodžius, Judas kone nejučia vedė juos kitu keliu. Taip itin religingai ir tariamai išmintingai jis pateikdavo jiems dalykus kitoje šviesoje nei Jėzus ir suteik-davo Jo žodžiams prasmę, kurios Jis neturėjo galvoje. Jo idėjos nuolat kurstė laikino paaukštinimo ambicijas ir taip nukreipdavo mokinius nuo svarbių dalykų, kuriuos jie turėjo apmąstyti. Kivirčą, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausias, iš esmės sukurstė būtent Judas.SD 665.2

Kai Jėzus išdėstė jaunam turtingam valdininkui mokinystės sąlygas, Judas liko nepatenkintas. Jam pasirodė, jog tai klaida. Juk jeigu tokie žmonės, kaip šis valdininkas, prisijungtų prie mokinių, jie padėtų finansuoti Kristaus darbą. Jei tik būtų išklausytas jo, Judo, patarimas, manė jis, jis pasiūlytų daug planų, kaip maža Bažnyčia galėtų padaryti pažangą. Jo principai ir metodai šiek tiek skirtųsi nuo Kristaus, bet šiuo atžvilgiu jis laikė save išmintingesniu už Mokytoją.SD 665.3

Visame kame, ką Kristus kalbėjo mokiniams, būta kažko, su kuo Judas širdyje nesutiko. Per jį nepasitenkinimo raugas greitai plito. Mokiniai neįžvelgė, kas visame tame veikia iš tikrųjų; bet Jėzus matė, kad šėtonas suteikė Judui savo bruožus ir taip atvėrė kelią veikti kitus mokinius. Apie tai Kristus kalbėjo dar likus metams iki Jo išdavimo. „Argi ne Aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias” (Jono 6, 70) , - pasakė Jis.SD 666.1

Tačiau Judas atvirai nesipriešino ir atrodė, kad jis neabejoja Gelbėtojo pamokomis. Iki puotos Simono namuose jis garsiai nemurmėjo. Kai Marija patepė Gelbėtojo kojas, pasireiškė Judo godumas. Jėzui papriekaištavus, Judas susierzino. Prasiveržė įžeistas išdidumas bei noras atsikeršyti, ir jį užvaldė ilgai slėpta godulystė. Tai patirs kiekvienas, kuris lengvabūdiškai elgsis su nuodėme. Blogis, jeigu jam nesipriešinama ir jis neįveikiamas, atsiliepia į šėtono gundymą, ir siela pavergiama jo valiai.SD 666.2

Bet Judas dar nebuvo visiškai užkietėjęs. Net du kartus išdavęs Gelbėtoją jis dar turėjo galimybę atgailauti. Velykų vakarienės metu Jėzus, atskleisdamas išdaviko kėslus, įrodė Savo dieviškumą. Jis švelniai įtraukė Judą į patarnavimą mokiniams. Tačiau ir paskutinis meilės kreipimasis liko nepaisytas. Judo likimas buvo nulemtas, ir kojos, kurias nuplovė Jėzus, išėjo atlikti išdavikiško darbo.SD 666.3

Judas samprotavo, kad jeigu Jėzus turi būti nukryžiuotas, tai turi ir įvykti. Tai, kad jis išduosiantis Išgelbėtoją, nieko nepakeis. O jeigu Jėzui nebus lemta mirti, Jis bus priverstas išsilaisvinti. Bet kuriuo atveju ši išdavystė Judui bus naudinga. Jam atrodė, kad išduoti savo Viešpatį - gudrus sandėris.SD 666.4

Vis dėlto Judas nesitikėjo, kad Kristus leisis suimamas. Išduodamas Jėzų jis ketino Jį pamokyti. Jis ketino atlikti vaidmenį, kuris priverstų Gelbėtoją ateity į jį žiūrėti pagarbiau. Bet to, kad jis pasmerkė Kristų mirčiai, Judas nežinojo. Kaip dažnai, kaip Išgelbėtojas parodė palyginimuose, Jo stulbinantys pavyzdžiai nuvesdavo Rašto aiškintojus ir fariziejus į šalį! Kaip dažnai jie patys sau paskelbdavo nuosprendį! Dažnai tiesa pasiekdavo jų širdis, jie įtūždavo ir griebdavosi akmens mesti į Jėzų, bet Jis vis išsisukdavo. Kadangi Jis jau išvengė tiek daug spąstų, galvojo Judas, tikrai nesileis suimamas.SD 667.1

Judas nusprendė šį reikalą ištirti. Jeigu Jėzus iš tikrųjų Mesijas, žmonės, dėl kurių Jis tiek daug padarė, susitelks aplink Jį ir paskelbs Jį karaliumi. Taip visiems laikams bus nuraminta daugelis protų, kurie dabar skendi nežinomybėje. Ir jam, Judui, atiteks garbė už tai, kad jis iškėlė karalių į Dovydo sostą. O tai garantuos jam naujojoje karalystėje pirmą vietą po Kristaus.SD 667.2

Netikras mokinys atliko savo vaidmenį išduodant Jėzų. Minios vedliams sode pasakęs: „Kurį pabučiuosiu, tai las! Suimkite Ji! (Mato 26, 48) , jis buvo visiškai tikras, kad Kristus ištrūks iš jų nagų. O jeigu paskui jie jį kaltins, jis atšaus: „Argi nesakiau Jį suimti?”SD 667.3

Judas žiūrėjo, kaip Kristaus suėmėjai, paklausę jo, Jį tvirtai suriša. Jis apstulbo, kai Gelbėtojas leidosi nuvedamas. Su nerimu Judas nusekė paskui Jį iš sodo stoti prieš žydų valdytojų teismą. Jis kiekvienu momentu laukė, kad Jėzus nustebins Savo priešus, apsireikšdamas jiems kaip Dievo Sūnus ir visus jų kėslus bei jėgą paversdamas niekais. Tačiau slinko valanda po valandos, Jėzus kentė visą į Jį nukreiptą smurtą, tad išdaviką suėmė siaubinga baimė, kad jis pardavė Mokytoją mirčiai.SD 667.4

Tardymui einant į pabaigą, Judas nebegalėjo iškęsti savo kaltos sąžinės graužaties. Staiga per salę sugergždė kimus balsas, įvarydamas siaubą visų širdims: „Jis nekaltas! Pasigailėk Jo, o Kajafai! ”SD 668.1

Buvo matyti, kaip per minią iriasi aukšta Judo figūra. Jo veidas buvo išblyškęs ir išsekęs, o per kaktą ritosi dideli prakaito lašai. Pripuolęs prie teisėjo krėslo, jis pažėrė priešais vyriausiąjį kunigą sidabrinių monetas, kurios buvo sumokėtos už Viešpaties išdavystę. Sugriebęs Kajafą už skverno Judas prašė paleisti Jėzų, sakydamas, kad Jis nepadarė nieko, verto mirties. Kajafas piktai jį atstūmė, bet buvo sutrikęs, nežinojo, ką atsakyti. Atsiskleidė kunigo klastingumas. Visi suprato, jog mokinys buvo pa-pirktas, kad išduotų savo Mokytoją.SD 668.2

„Nusidėjau, - vėl sušuko Judas, - išduodamas nekaltą kraują’ . Tačiau vyriausiasis kunigas, atgavęs savitvardą paniekinamai atšovė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!” (Mato 27, 4) Kunigai norėjo pasinaudoti Judu, bet jo niekšybė jiems buvo šlykšti. Kai jis išpažino jiems savo nuodėmę, jie jį atstūmė.SD 668.3

Dabar Judas puolė po kojomis Jėzui, pripažino Jį Dievo Sūnumi ir maldavo, kad Jis išsivaduotų. Gelbėtojas nepriekaištavo Savo išdavikui. Jis žinojo, kad Judas neatgailauja. Prisipažinti jį privertė kalta siela iš siaubingo pasmerkimo ir teismo laukimo, tačiau didžiulės širdgėlos dėl to, kad išdavė nekaltą Dievo Sūnų ir išsižadėjo Izraelio Šventojo, jis nejautė. Vis dėlto Jėzus jo nė žodžiu nepasmerkė. Su gailesčiu pažvelgęs į Judą Jis tepasakė: „Dėl šios valandos Aš atėjau įpasaulį ”.SD 668.4

Per susirinkusius nuvilnijo nuostabos šurmulys. Jie apstulbę stebėjo, koks kantrus yra Kristus Savo išdavikui. Juos vėl apėmė įsitikinimas, kad šis Žmogus - daugiau nei paprastas mirtingasis. Bet jeigu Jis Dievo Sūnus, klausinėjo jie, kodėl neišsilaisvina iš Savo kaltintojų?SD 668.5

Pamatęs, kad jo kreipimasis buvo veltui, Judas išbėgo iš salės šaukdamas: „Per vėlu! Per vėlu! ” Jis jautė, jog negalės žiūrėti, kaip Jėzų nukryžiuoja, todėl iš nevilties pasikorė.SD 669.1

Vėliau, tą pačią dieną, traukdama iš Piloto rūmų į Golgotą įsisiautėjusi nedorėlių minia, kuri lydėjo Jėzų į bausmės vietą, staiga nuščiuvo. Vienam užkampy, prie nudžiūvusio medžio jie pamatė gulintį Judo kūną. Vaizdas buvo neapsakomai šiurpus. Virvė, kuria pasikorė Judas, nuo jo svorio buvo nutrūkusi. Krisdamas kūnas siaubingai susimaitojo, o dabar jį draskė šunys. Jo likučiai nyko akyse. Minios patyčios aprimo, ir dažnas išblyškęs veidas liudijo apie kilusias mintis. Atrodė, jog atpildas jau aplankė tuos, kurie kalti dėl pralieto Jėzaus kraujo.SD 669.2