NIKODEMAS užėmė žydų tautoj aukštą postą. Jis buvo itin išsilavinęs, apdovanotas neeiliniais talentais, buvo aukščiausio teismo tarybos garbės narys. Kaip ir kitus, jį sujaudino Jėzaus mokymas. Nors jis buvo turtingas, apsišvietęs ir garbingas, kuklus Nazarietis jį keistai patraukė. Išgelbėtojo lūpomis išdėstytos pamokos padarė jam didelį įspūdį, tad jis panūdo daugiau sužinoti apie šias nuostabias tiesas.SD 145.1

Kristaus panaudota valdžia apvalant šventyklą sukėlė kunigų ir tautos seniūnų sąmoningą neapykantą. Šio nepažįstamojo jėga juos išgąsdino. Toks niekam nežinomo Galilėjiečio įžūlumas buvo netoleruotinas. Jie buvo linkę padėti tašką Jo darbui. Tačiau šio tikslo siekė ne visi. Buvo tokių, kurie bijojo pasipriešinti Tam, kuris taip akivaizdžiai buvo įkvėptas Dievo Dvasios. Jie prisiminė, kaip buvo išžudyti pranašai, priekaištavę dėl Izraelio valdovų nuodėmių. Jie suprato, jog žydai papuolė į pagoniškos tautos vergiją būtent dėl savo užsispyrimo ir Dievo priekaištų nepaisymo. Jie nuogąstavo, kad regzdami sąmokslą prieš Jėzų kunigai ir vyresnieji seks savo tėvų pėdomis ir užtrauks tautai naujas negandas. Nikodemas išgyveno tą patį. Kai teismo taryboje buvo svarstoma, kaip pasielgti su Jėzumi, Nikodemas patarė būti atsargiems ir nuo to susilaikyti. Jis tvirtino, kad jeigu Jėzus veikė tikrai įgaliotas Dievo, būtų pavojinga atmesti Jo perspėjimus. Kunigai nedrįso nepaisyti šio patarimo ir kurį laiką nesiėmė atvirų priemonių prieš Išgelbėtoją.SD 145.2

Išgirdęs Jėzaus mokymą, Nikodemas su nerimu tyrinėjo pranašystes apie Mesiją; ir juo labiau jis įsigilino, juo tvirčiau įsitikino, jog tai Tas, kuris turi ateiti. Kaip ir daugelį kitų izraelitų jį didžiai skaudino šventyklos išniekinimas. Jis matė, kaip Jėzus išvaikė pirkėjus ir pardavėjus; jis regėjo nuostabų Dievo jėgos apsireiškimą; matė, kaip Gelbėtojas priima vargšus ir gydo ligonius; matė jų džiugius žvilgsnius, girdėjo šlovinimo žodžius; tad jis neabejojo, kad Jėzus iš Nazareto - Dievo Siųstasis.SD 146.1

Nikodemas troško pasikalbėti su Jėzumi, tačiau atvirai Jo ieškoti vengė. Žydų vyresniajam buvo pernelyg žema pripažinti savo simpatijas dar taip mažai žinomam mokytojui. O jeigu apie jo apsilankymą pas Jėzų būtų sužinojusi teismo taryba, jis būtų buvęs išjuoktas ir atstumtas. Taigi Nikodemas nusprendė susitikti slapčia, teisindamas tokį savo sumanymą tuo, kad jeigu jis eisiąs atvirai, jo pavyzdžiu gali pasekti ir kiti. Iš patikimų žmonių sužinojęs, kur Išgelbėtojas eina pabūti vienas ant Alyvų kalno, jis palaukė, kol miestas užmigo, ir nuėjo pas Jėzų.SD 146.2

Kristaus akivaizdoje Nikodemą apėmė keistas drovumas, kurį jis stengėsi nuslėpti po šaltakraujiškumo bei orumo kauke. „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“. Kalbėdamas apie retus Kristaus kaip Mokytojo sugebėjimus ir Jo nuostabią galią daryti stebuklus, Nikodemas tikėjosi paruošti dirvą pokalbiui jam rūpimu klausimu. Jo žodžiai turėjo išreikšti ir sukelti pasitikėjimą; tačiau iš tikrųjų jie terodė netikėjimą. Jis nepripažino Jėzaus Mesiju - tik Dievo siųstuoju Mokytoju.SD 146.3

Užuot priėmęs šį pasveikinimą, Jėzus įsmeigė žvilgsnį į atėjūną, tarsi kiaurai permatytų jo sielą. Jo begalinė išmintis leido Jam įžvelgti priešais Save tiesos ieškantį žmogų. Jėzus žinojo Nikodemo apsilankymo tikslą ir, norėdamas sustiprinti jau esamą Savo klausytojo įsitikinimą, Jis ėjo tiesiai prie reikalo ir rimtai, bet maloniai pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės” (Jono 3, 3) .SD 146.4

Nikodemas atėjo pas Viešpatį tikėdamasis užmegzti su Juo pokalbį, tačiau Jėzus atvirai išdėstė pagrindinius tiesos principus. Jis leido Nikodemui suprasti, kad reikalingos ne tiek teorinės žinios, kiek dvasinis atgimimas. Užuot tenkinęs savo smalsumą, turi įgyti naują širdį. Kad įvertintum dangiškus dalykus, turi gauti naują gyvenimą iš aukštybių. Kol neįvyks šis pasikeitimas ir visa netaps nauja, nebus jokios naudos kalbėtis su Jėzumi apie Jo valdžią ir misiją.SD 147.1

Nikodemas buvo girdėjęs Joną Krikštytoją raginantį atgailauti ir pasikrikštyti bei rodantį žmonėms Tą, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Jis pats jautė, jog žydai stokoja dvasingumo bei yra labai užvaldyti aklo fanatizmo ir pasaulietiškų ambicijų. Nikodemas tikėjosi, kad atėjus Mesijui padėtis pagerės. Vis dėlto širdį tiriantis Krikštytojo mokymas nepaskatino jo susimąstyti apie savo nuodėmes. Jis buvo griežtas fariziejus ir didžiavosi savo gerais darbais. Nikodemas buvo visuomenės vertinamas už jo labdarybes bei dosnumą išlaikant šventyklą, taigi jis buvo įsitikinęs, kad Dievo palankumas jam garantuotas. Mintis, kad toks, koks yra dabar, jis negalės įžengti į tyrąją karalystę, Nikodemą išgąsdino.SD 147.2

Jėzaus vartojama sąvoka „atgimimas iš aukštybės“Nikodemui nebuvo visiškai nepažįstama. Atsivertusieji iš pagonybės į Izraelio tikėjimą dažnai buvo lyginami su ką tik gimusiais kūdikiais. Taigi jis turėjo žinoti, kad Kristaus žodžiai neturi būti suprasti tiesiogiai. Tačiau Nikodemas buvo įsitikinęs, jog vieta Dievo karalystėje jam garantuota vien todėl, kad jis gimė izraelitu. Jis nemanė, kad turi pasikeisti. Todėl Išgelbėtojo žodžiai jį nustebino. O tai, kad šie žodžiai buvo skirti jam asmeniškai, Nikodemą tiesiog suerzino. Fariziejaus išdidumas grūmėsi su nuoširdžiu tiesos ieškotojo troškimu. Jis stebėjosi, kad Kristus kalbėjo su juo be prideramos Izraelio valdytojų rangui pagarbos.SD 147.3

Santūrumą pakeitė nuostaba, ir Nikodemas ironiškai paklausė Kristaus: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas?” Kaip ir daugelis kitų, kurių sąmonę pasiekdavo perskrodžianti tiesa, jis atskleidė faktą, jog kūniškas žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jame nėra nieko, kas atsilieptų į dvasinius dalykus; mat dvasiniai dalykai įžvelgiami dvasinėmis akimis.SD 147.4

Vis dėlto Gelbėtojas nesileido į ginčus. Ramiai ir oriai iškėlęs ranką, Jis dar tvirčiau išsakė tiesą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“. Nikodemas žinojo, jog Kristus kalba apie vandens krikštą ir širdies atnaujinimą Dievo Dvasia. Jis buvo įsitikinęs, jog stovi priešais Tą, apie kurį kalbėjo Jonas Krikštytojas.SD 148.1

Jėzus tęsė: „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“. Iš prigimties širdis yra bloga, todėl „kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus? Niekas negali” (Jobo 14, 4). Joks žmonių išradimas negali pagydyti nusidedančios sielos. „Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui ir net negali paklusti”; „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai” (Romiečiams8, 7;Mato 15, 19) . Širdis turi būti apvalyta - tik tada iš jos plūs tyros versmės. Tas, kuris mėgina pasiekti dangų savo darbais laikydamasis Įstatymo, siekia neįmanomo. Tas, kuris laikosi tik religijos raidės ir yra pamaldus vien išoriškai, negali būti saugus. Krikščioniškas gyvenimas nėra senų dalykų perdarymas ar patobulinimas; tai prigimties pakeitimas. Tai mirtis sau bei nuodėmei ir kartu naujas gyve-nimas. Šį pasikeitimą gali atnešti tik veiksmingas Šventosios Dvasios darbas.SD 148.2

Nikodemas vis dar buvo suglumęs, tad Jėzus paaiškino, ką turi galvoje, pasitelkdamas vėjo palyginimą: „Vėjaspučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“.SD 148.3

Vėjas girdimas medžių šakose; jis šiurena lapus ir gėles; tačiau jis neregimas, ir joks žmogus nežino, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra ir su Šventosios Dvasios darbu širdyje. Jis gali būti paaiškintas ne daugiau nei vėjo judėjimas. Žmogus gali nesugebėti pasakyti tikslaus atsivertimo laiko, vietos ir aplinkybių, tačiau tai nereiškia, jog jis neatsivertęs. Kaip ir vėjas, neregima jėga Kristus nuolat darbuojasi širdyje. Ji keičiama po truputį, žmogui gal net nepastebimai, ir siela linksta prie Kristaus. Tai gali vykti mąstant apie Jį, skaitant Šventąjį Raštą, klausantis pamokslo. Ir staiga, Dvasiai paraginus, siela mielai atsiduoda Jėzui. Daugelis tai vadina staigiu atsivertimu, tačiau jis yra ilgo Dievo Dvasios darbo, kantraus, ilgalaikio proceso, vaisius.SD 148.4

Nors pats vėjas nematomas, jo poveikis regimas ir juntamas. Taip ir Šventosios Dvasios darbas sieloje pasireiškia kiekvienu šią išgelbėjančią jėgą pajutusio žmogaus poelgiu. Kai Dievo Dvasia užvaldo širdį, Ji keičia gyvenimą. Nuodėmingos mintys vejamos šalin, blogų darbų atsisakoma; vietoj pykčio, pavydo ir nesantaikos randasi meilė, nuolankumas bei ramybė. Liūdesį išstumia džiaugsmas, ir veide atsispindi dangaus šviesa. Niekas nemato tos rankos, kuri pakelia naštą, ar šviesos, sklindančios iš aukštybių. Palaiminimas ateina, kai siela tikėjimu atsiduoda Dievui. Tada žmogaus akiai neregima jėga pagal Dievo atvaizdą sukuria naują būtybę.SD 149.1

Ribotas protas nepajėgia suvokti atpirkimo darbo. Ši paslaptis pranoksta žmogišką pažinimą; tačiau tas, kuris pereina iš mirties į gyvenimą, supranta, jog tai - dieviška realybė. Taigi atpirkimo pradžią galime atpažinti iš asmeninės patirties. Jos pasekmės nusidriekia per visą amžinybę.SD 149.2

Jėzui kalbant, vienas kitas tiesos spindulys prasiskverbė į didiko širdį. Šventoji Dvasia ją minkštino, darė nuolankesnę. Tačiau Nikodemas nepajėgė visiškai suprasti Išgelbėtojo žodžių. Jis kur kas daugiau dėmesio skyrė ne atgimimo būtinybei, o būdui, kaip tai turi įvykti. Jis nustebęs paklausė: „Kaip tai gali būti?” Jėzus atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?” Žmogus, kuriam buvo patikėtas religinis tautos švietimas, turėjo žinoti tokias svarbias tiesas. Jo klausimas mums pamo-ka: užuot suirzęs dėl paprastų tiesos žodžių, Nikodemas turėjo kukliai galvoti apie save - kaip apie dvasinį neišmanėlį. Tačiau Kristus kalbėjo taip rimtai ir oriai, o Jo žvilgsnis ir balsas liudijo tokią nuoširdžią meilę, kad Nikodemas neįsižeidė suvokęs savo gėdingą padėtį.SD 149.3

Tačiau Jėzui paaiškinus, kad Jo misija žemėje - įkurti ne laikiną, o dvasinę karalystę, Jo klausytojas sunerimo. Tai matydamas Jėzus pridūrė: „Jei netikite, Man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?” Jeigu Nikodemas negalėjo priimti Kristaus mokymo, iliustruojančio malonės darbą širdyje, kaip jis galėjo suprasti Jo šlovingosios dangiškos karalystės prigimtį? Neįžvelgdamas Kristaus darbo žemėje prigimties, jis negalėjo suprasti Jo darbo danguje.SD 150.1

Žydai, kuriuos Jėzus išvijo iš šventyklos, tvirtino esą Abraomo vaikai, bet jie šalinosi Gelbėtojo, nes negalėjo iškęsti buvimo Dievo šlovėje, kuri pasireiškė per Jėzų. Taip jie parodė, jog nėra tinkami per Dievo malonę dalyvauti šventose šventyklos apeiginėse pamaldose. Jie stengėsi išsaugoti išorinį šventumą, bet širdies šventumu nesirūpino. Aklai laikydamiesi Įstatymo raidės, jie nuolatos pažeidinėjo jo dvasią. Jiems labiausiai reikė-jo būtent to pasikeitimo, apie kurį Kristus kalbėjo Nikodemui, - naujo dorovinio gimimo, apvalymo nuo nuodėmių ir pažinimo bei šventumo atnaujinimo.SD 150.2

Izraelio aklumas atgimimo atžvilgiu buvo nepateisinamas. Įkvėptas Šventosios Dvasios pranašas Izaijas rašė: „ Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai - lyg suteršti skudurai ”. Dovydas meldė: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią ”. Per Ezechielį buvo duotas pažadas: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums Savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal Mano įstatus” (Izaijo 64, 5; Psalmė 51, 12; Ezechielio 36, 26-27) .SD 150.3

Nikodemas buvo skaitęs šias vietas savo aptemusiu protu, tačiau dabar pradėjo suvokti jų prasmę. Jis suprato, kad ir griežčiausias Įstatymo raidės laikymasis išoriniame gyvenime niekam neužtikrins Dangaus karalystės. Žmonių akimis, jo gyvenimas buvo teisingas ir garbingas; tačiau Kristaus akivaizdoje jis jautė, kad jo širdis nešvari, o gyvenimas nešventas.SD 150.4

Nikodemą traukė prie Kristaus. Gelbėtojui paaiškinus apie atgimimą iš aukštybės, jis troško šios permainos savyje. Tačiau kaip tai gali įvykti? Jėzus atsakė į šį klausimą: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą ”.SD 151.1

Šis pagrindas Nikodemui buvo pažįstamas. Iškelto žalčio simbolis jam paaiškino Išgelbėtojo misiją. Kai izraelitai mirdavo nuo nuodingų gyvačių įgėlimo, Dievas liepė Mozei padaryti vario žaltį ir aukštai iškelti bendruomenės vidury. Tada stovykloje nuskambėjo žodis, kad visi, kurie pažvelgs į žaltį, liks gyvi. Žmonės puikiausiai suprato, kad pats savaime žaltys neturi jokios galios jiems padėti. Jis simbolizavo Kristų. Kaip jų išgydymui buvo iškeltas atvaizdas, panašus į žudančias gyvates, taip Tas, kuris buvo atsiųstas „nuodėmingo kūnopavidalu ”, turėjo tapti jų Atpirkėju (žr. Romiečiams 8, 3) . Daugelis izraelitų apeigines pamaldas laikė pakankamas, kad išlaisvintų juos iš nuodėmių. Dievas norėjo parodyti, kad jos vertingesnės ne daugiau nei vario gyvatė. Tos pamaldos turėjo kreipti jų protus į Gelbėtoją. Patys jie nieko negalėjo padaryti nei dėl savo žaizdų išgydymo, nei dėl nuodėmių atleidimo - tik parodyti tikėjimą Dievo Dovana. Jie turėjo žiūrėti ir gyventi.SD 151.2

Tie, kuriems įgėlė gyvatė, galėjo ir pavėluoti pažvelgti į žaltį. Be to, jie galėjo suabejoti, ar veiksmingas tas vario simbolis. Jie galėjo pareikalauti mokslinio paaiškinimo. Tačiau jokio paaiškinimo nebuvo duota. Jie turėjo priimti Dievo Žodį, siųstą jiems per Mozę. Atsisakymas pažvelgti į žaltį būtų reiškęs pražūtį.SD 151.3

Siela apšviečiama ne kivirčuose ir ginčuose. Mes turime žiūrėti ir būsime gyvi. Nikodemas gavo pamoką, ir ją įsiminė. Jis ėmė naujai gilintis į Šventąjį Raštą - ne tam, kad aptarinėtų teoriją, o kad atgaivintų sielą. Atsidavęs Šventosios Dvasios vedimui, jis pradėjo matyti Dangaus karalystę.SD 151.4

Šiandien yra tūkstančiai, turinčių išmokti tą pačią tiesą, kurią Nikodemui perteikė iškeltas žaltys. Jie mano, jog turi laikytis Dievo Įstatymo, kad pelnytų Jo palankumą. Paliepti žiūrėti į Jėzų ir tikėti, jog Jis išgelbės juos vien iš malonės, jie šaukia: „Kaip tai gali būti?”SD 152.1

Kaip ir Nikodemas, mes, didžiausi nusidėjėliai, turime norėti atgimti. Išskyrus Kristaus vardą,„neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti “(Apaštalų darbų 4, 12) . Per tikėjimą mes gauname Dievo malonę, tačiau tikėjimas nėra mūsų Išgelbėtojas. Jis nieko neduoda. Tai tik ranka, kuria mes laikomės Kristaus ir naudojamės Jo nuopelnais — vaistu nuo nuodėmių. Be Dievo Dvasios pagalbos mes negalime net atgailauti. Apie Kristų Šventajame Rašte pasakyta: „Dievas išaukštino Jį Savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą” (Apaštalų darbų 5, 31) . Atgaila ateina iš Kristaus taip pat tikrai, kaip ir atleidimas.SD 152.2

Tad kaipgi mes turime būti išgelbėti? „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį ”, taip turi būti iškeltas žmogaus Sūnus, ir kiekvienas apgautas ar įgeltas gyvatės gali pažvelgti į Jį ir likti gyvas. „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” (Jono 1, 29) Šviesa, sklindanti nuo kryžiaus, atskleidžia Dievo meilę. Jo meilė traukia mus prie Jo. Jei nesipriešinsime šiai traukai, būsime nuvesti į kryžiaus papėdę, kad atgailautume dėl nuodėmių, kurios nukryžiavo Gelbėtoją. Tada Dievo Dvasia per tikėjimą sukurs sieloje naują gyvybę. Mintys ir troškimai bus pavesti Kristaus valiai. Širdis ir protas bus sukurti iš naujo pagal atvaizdą To, kuris dirba mumyse, kad visa pajungtų Sau. Kai Dievo Įstatymas bus įrašytas į protą ir širdį, kartu su Kristumi galėsime sakyti: „Mano džiaugsmas - vykdyti Tavo valią, Mano Dieve” (Psalmė 40, 9) .SD 152.3

Kalbėdamasis su Nikodemu, Jėzus išdėstė išgelbėjimo planą ir Savo misiją pasaulyje. Nė viename iš Savo vėlesnių pamokslų Jis taip detaliai neišdėstė, koks turi būti atliktas darbas širdyse visų, kurie turi paveldėti Dangaus karalystę. Pačioje Savo tarnystės pradžioje Jėzus atskleidė šią tiesą teismo tarybos nariui - protui, kuris buvo imliausias, ir paskirtajam tautos mokytojui. Tačiau Izraelio vadai nepriėmė šviesos. Nikodemas paslėpė tiesą širdyje, ir trejus metus vaisių bemaž nesimatė.SD 153.1

Tačiau Jėzus gerai pažinojo dirvą, į kurią metė Savąją sėklą. Žodžiai, pasakyti tą naktį vienišam klausytojui ant nuošalaus kalno, nenuėjo veltui. Kurį laiką Nikodemas viešai neišpažino Kristaus, bet stebėjo Jo gyvenimą ir apmąstydavo Jo pamokslus. Teismo taryboje jis ne kartą sugriovė kunigų planus Jį pražudyti. Kai pagaliau Jėzus buvo prikaltas ant kryžiaus, Nikodemas prisiminė, ką Jis pasakė ant Alyvų kalno: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą ”. To slapto pokalbio šviesa užliejo Golgotos kryžių, ir Nikodemas išvydo Jėzuje pasaulio Atpirkėją.SD 153.2

Po Viešpaties įžengimo į dangų, kai mokiniai buvo išblaškyti persekiojimų, Nikodemas drąsiai stojo į kovą. Jis finansavo ką tik užgimusią Bažnyčią, kuri, kaip tikėjosi žydai, po Kristaus mirties, turėjo išnykti. Sunkiu metu tas, kuris buvo toks atsargus ir abejojantis, išliko tvirtas kaip uola, palaikė mokinių tikėjimą ir parūpino lėšų Evangelijos darbui. Tie, kurie anksčiau jį gerbė, dabar išjuokė ir persekiojo. Pasaulio požiūriu, jis tapo skurdžius, tačiau neprarado tikėjimo, kuris užgimė tą naktį susitikus su Jėzumi.SD 153.3

Nikodemas papasakojo Jonui apie aną pokalbį, ir būtent pastarasis jį užrašęs paliko milijonams. Tiesos, kurių jis moko, šiandien tokios pat svarbios, kaip tą ypatingąją naktį ant tamsaus kalno, kai žydų didžiūnas atėjo pas kuklų Mokytoją iš Galilėjos pasiklausti gyvenimo kelio.SD 153.4

16—Savo šventykloje

18— „Jam skirta augti, o man - mažėti”