70—„Vienam iš šitų mažiausiųjų Mano 6roCių”

Šis skyrius pagrįstas Mato 25, 31-46

„KAIATEIS Žmogaus Sūnus Savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada Jis atsisės Savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis perskirs juos ”. Taip Kristus ant Alyvų kalno pavaizdavo Savo mokiniams didžiosios teismo dienos sceną. Jo sprendimą Jis pristatė kaip lemiamą. Kai priešais Jį susirinks tautos, bus tik dvi grupės žmonių, ir jų amžinasis likimas bus nuspręstas pagal tai, ką jie padarė ar atsisakė padaryti dėl Jo vargšo ir kenčiančio žmogaus asmenyje.SD 591.1

Tą dieną Kristus nekalbės žmonėms apie Savo didįjį darbą, kurį atliko paaukodamas Savo gyvybę dėl jų atpirkimo. Jam svarbiausia bus ištikimas darbas, kurį jie atliko dėl Jo. Tiems, kuriuos pastatys Savo dešinėje, Jis pasakys: „Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Juk Aš buvau išalkęs, ir jūs Mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir Mane pagirdėte, buvau keleivis, ir Mane priglaudėte, buvau nuogas - Mane aprengėte, ligonis - Mane aplankėte, kalinys - atėjote pas Mane ”. Tačiau tie, kuriuos Kristus girs, nežinojo, kad patarnauja Jam. Į jų nuostabos pilnus klausimus Jis atsakys: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte ”.SD 591.2

Jėzus pasakė Savo mokiniams, kad visi žmonės jų nekęs, persekios ir skriaus. Daugelis bus išvaryti iš namų, skurs. Daugelį alins ligos ir skurdas. Daugelis bus sumesti į kalėjimus. Visiems, kurie dėl Jo išsižadėjo draugų ar namų, Jis prižadėjo atlyginti šimteriopai jau šiame gyvenime. Dabar Jis užtikrino ypatingą palaiminimą visiems, kurie patarnaus savo broliams. Visuose, kurie kenčia dėl Manojo vardo, pasakė Jėzus, jūs atpažinsite Mane. Kaip patarnautumėte Man, taip turite patarnauti jiems. Tai įrodys, kad esate Mano mokiniai.SD 591.3

Visi, kurie gimė dangiškoje šeimoje, tam tikra prasme yra mūsų Viešpaties broliai. Kristaus meilė susieja Jo šeimos narius, ir ten, kur pasireiškia ta meilė, ten vyksta ir dieviškas bendravimas. „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą” (1 Jono 4, 7) .SD 592.1

Tie, kuriuos Kristus girs teismo dieną, gal menkai teišmanys teologiją, tačiau jie bus puoselėję Jo principus. Veikiami dieviškos Dvasios, jie buvo palaiminimas aplinkiniams. Net tarp pagonių yra tokių, kurie puoselėjo gerumo dvasią; dar prieš tai, kai jų ausis pasiekė gyvybės žodžiai, jie bičiuliavosi su misionieriais, net patarnavo jiems, kai jų gyvybei iškildavo pavojus. Tarp pagonių yra ir tokių, kurie garbina Dievą patys to nežinodami, kuriems joks žmogus neatnešė šviesos, tačiau jie nepražus. Nors nežinodami Dievo užrašytojo Įstatymo, jie girdi Jo balsą, kalbantį gamtoje, ir vykdo tai, ko reikalauja Įstatymas. Jų darbai liudija, kad Šventoji Dvasia palytėjo jų širdis ir jie yra pripažįstami Dievo vaikais.SD 592.2

Kokie nustebę ir laimingi bus kuklieji tarp tautų ir tarp pagonių, girdėdami iš Gelbėtojo lūpų: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Manpadarėte ”! Kokia laiminga bus Begalinės Meilės širdis, kai Jo sekėjai žiūrės nustebę ir džiaugsis Jo pritarimo žodžiais!SD 592.3

Tačiau Kristaus meilė neapsiriboja kokia nors žmonių grupe. Jis susitapatina su kiekvienu žmonių vaiku. Kad mes galėtume tapti dangiškosios šeimos nariais, Jis tapo žemiškosios šeimos nariu. Jis yra Žmogaus Sūnus, taigi kiekvieno Adomo sūnaus ir dukters brolis. Jo sekėjai neturi jaustis atskirti nuo aplink juos žūstančio pasaulio. Jie - didžiulio žmonijos tinklo dalis; dangus žiūri į juos ir kaip į nusidėjėlių brolius, ir kaip į šventuosius. Kristaus meilė apglėbia nupuolusius, klystančius, nuodėmingus; ir kiekvienas gerumo darbas, skirtas nupuolusiai sielai pa-kelti, kiekvienas gailestingumo veiksmas priimamas kaip padarytas Jam.SD 592.4

Dangaus angelai siunčiami patarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą. Kol kas mes nežinome, kas jie; kol kas nėra apreikšta, kas nugalės ir šviesoje dalysis šventųjų paveldu; tačiau dangaus angelai keliauja per žemę siekdami paguosti liūdinčius, apginti patekusius į pavojų, laimėti žmonių širdis Kristui. Nė vienas nėra užmirštas ar paliktas nuošaly. Dievas neatsižvelgia į asmenis ir vienodai rūpinasi visomis Savo sukurtomis sielomis.SD 593.1

Atverdami duris Kristaus vargšams ir kenčiantiems, jūs priimate neregimus angelus. Jūs kviečiate dangiškąsias būtybes. Jos atneša šventą džiaugsmo ir ramybės atmosferą. Jos ateina su šlovinimu lūpose, o danguje girdėti atsakomoji gaida. Sulig kiekvienu malonės darbu ten skamba muzika. Tėvas, sėdintis soste, priskiria nesavanaudiškus darbininkus prie didžiausių Savo lobių.SD 593.2

Tie, kurie stovi Kristaus kairėje, kurie neatpažino Jo vargšo ir kenčiančio žmogaus asmenyje, nesuvokia savo kaltės. Šėtonas juos apakino; jie nesupranta, ką turėjo padaryti dėl savo brolių. Jie buvo pasinėrę į save ir kitų poreikiais nesirūpino.SD 593.3

Turtingiesiems Dievas suteikė turtus, kad jie palengvintų Jo kenčiančių vaikų dalią ir juos paguostų; tačiau jie pernelyg dažnai yra abejingi kitų troškimams. Jie jaučiasi pranašesni už savo neturtingus brolius. Jie neįsijaučia į bedalio padėtį. Jie nesuvokia, kokios pagundos persekioja vargetas ir ką jiems tenka iškęsti; taip jų širdyse išblėsta gailestingumas. Turtuoliai užsidaro nuo vargšų savo prabangiuose būstuose ir ištaigingose bažnyčiose; lėšos, kurias Dievas davė laiminti stokojančius, leidžiamos puikybei ir savanaudiškumui puoselėti. Vargšai kasdien apiplėšinėjami - jie nesužino to, ką turėtų žinoti apie švelnias Dievo malones; o juk Jis su kaupu pasirūpino, kad jų gyvenimo poreikiai būtų patenkinti. Jie priversti kęsti skurdą, kuris apriboja gyvenimą, ir dažnai jiems kyla pagunda pavydėti ir puoselėti piktas mintis. Tie, kurie patys nepatyrė slegiančio nepritekliaus, pernelyg dažnai žiūri į vargetas su panieka, ir šie jaučia, kad yra laikomi skurdžiais.SD 593.4

Tačiau Kristus visa tai mato ir sako: tai Aš alkau ir troškau. Tai Aš buvau keleivis. Aš sirgau. Aš kalėjau. Kol jūs puotavote prie gausiai apkrautų stalų, Aš badavau pašiūrėje ar tuščioje gatvėje. Kol ilsėjotės savo prabangiuose namuose, Aš neturėjau kur priglausti galvos. Kol krovėte į savo spintas brangius apdarus, Aš skurdau. Kol vaikėtės malonumų, Aš kentėjau kalėjime.SD 594.1

Kai davėte duonos badaujančiam elgetai, kai menkais drabužiais pridengėte jį nuo geliančio speigo, ar prisiminėte, jog duodate tai šlovės Viešpačiui? Visas jūsų gyvenimo dienas buvau šalia jūsų tų vargetų asmeny, bet jūs Manęs neieškojote. Jūs su Manim nebendravote. Aš jūsų nepažįstu.SD 594.2

Daugeliui atrodo didžiulė privilegija aplankyti Kristaus gyvenimo žemėje vietas, pavaikščioti Jo takais, pažvelgti į ežerą, ant kurio kranto Jis mėgo mokyti, į kalvas ir slėnius, į kuriuos taip dažnai krypo Jo akys. Bet mums nereikia keliauti į Nazaretą, Kafarnaumą ar Betaniją, kad eitume Jėzaus pėdomis. Mes atrasime Jo pėdsakų prie ligonio lovos, skurdžiose lūšnelėse, sausakimšose didelių miestų alėjose ir visur, kur esama žmonių širdžių, kurias reikia paguosti. Elgdamiesi taip, kaip elgėsi Jėzus, gyvendamas žemėje, mes vaikščiosime Jo pėdomis.SD 594.3

Kiekvienas gali rasti ką nuveikti. „Vargšų jūs visada turite šalia savęs” (Jono 12, 8) , - pasakė Jėzus, todėl niekam neturi atrodyti, jog nėra lauko, kuriame jis galėtų darbuotis dėl Viešpaties. Milijonų milijonai žmonių žūsta, surakinti nežinios ir nuodėmės grandinių ir niekada negirdėjusių apie Kristaus meilę jiems. Jeigu mūsų padėtys susikeistų, ko mes tikėtumės iš jų? Mūsų didžiulė pareiga atlikti dėl jų viską, ką galime. Kristaus gyvenimo taisyklė, pagal kurią visi būsime teisme išteisinti arba pasmerkti, yra tokia: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mato 7, 12) .SD 594.4

Išgelbėtojas atidavė Savo brangią gyvybę, kad sukurtų Bažnyčią, gebančią pasirūpinti liūdinčiomis, gundomomis sielomis. Tikintieji gali būti neturtingi, neišsilavinę ir nežinomi; tačiau Kristuje jie gali darbuotis savo namuose, kaimynystėje, Bažnyčioje ir net „tolimuose kraštuose ”, ir jų darbo vaisiai sieks amžinybę.SD 595.1

Kadangi šis darbas apleistas, daugybė jaunų mokinių, išmokę krikščioniškos patirties abėcėlės, didesnės pažangos nepadaro. Šviesą, kuri suspindo jų širdyse, kai Jėzus jiems pasakė: „Tavo nuodėmės tau atleistos ”, jie gali išsaugoti padėdami stokojantiems. Nepailstama energija, kuri taip dažnai kelia pavojų jaunimui, gali būti nukreipta palaiminimų keliu. Uoliai darbuojantis dėl kitų, savasis „aš” bus užmirštas.SD 595.2

Tiems, kurie tarnauja kitiems, patarnaus Vyriausiasis Ganytojas. Jie patys gers gyvojo vandens ir bus patenkinti. Jie nebesiilgės jaudinančių pramogų ar kokių nors permainų savo gyvenime. Labiausiai juos domins, kaip išgelbėti žūstančias sielas. Bendravimas bus naudingas. Atpirkėjo meilė suburs ir suvienys širdis.SD 595.3

Kai suprasime, jog esame Dievo bendradarbiai, Jo pažadų nekartosime abejingai. Jie degins mūsų širdis ir jaudins mūsų lūpas. Mozei, pašauktam tarnauti tamsiai, nedrausmingai ir maištingai tautai, Dievas pažadėjo: „Palengvindamas tau naštą, Aš pats eisiu su tavimi ”. Jis pasakė: „Aš būsiu su tavimi!” (Išėjimo 33, 14; 3, 12) Šis pažadas skirtas visiems, kurie Kristaus vardu darbuojasi dėl Jo sergančiųjų ir kenčiančių.SD 595.4

Meilė žmogui - tai žemiška meilės Dievui apraiška. Būtent kad įdiegtų šią meilę, kad padarytų mus vienos šeimos vaikais, šlovės Karalius tapo viena su mumis. Ir kai išsipildo Jo atsisveikinimo žodžiai „Tai Mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip Aš jus mylėjau” (Jono 15, 12) , kai pamilstame pasaulį taip, kaip Jis mylėjo, tuomet Jo misija mūsų atžvilgiu tampa įgyvendinta. Mes tampame tinkami dangui, nes turime dangų savo širdyje.SD 595.5

Bet „jeigu susilaikei gelbėjęs pasmerktuosius mirti ir gynęs vedamus į žūtį, jeigu sakai: ‘Mes nieko apie tai nežinojome!’ - tai argi Tas, kuris sveria širdis, to nepastebi? Tas, kuris saugo tavo gyvastį, žinos ir atlygins kiekvienam pagal jo darbus” (Patarlių 24, 11-12). Tuos, kurie nedirbo dėl Kristaus, bet galvojo tik apie save ir rūpinosi vien savimi, didžiąją teismo dieną kartu su niekadėjais teis visos žemės Teisėjas. Jie bus taip pat pasmerkti.SD 596.1

Kiekvienam žmogui yra patikėtas tam tikras darbas. Kiekvieno Vyriausiasis Ganytojas paklaus: „Kurgi ta kaimenė, kuri buvo tau patikėta, kaimenė, kuria taip didžiuojiesi?” (Jer 13, 20) Ką darysi, kai Jis tave aplankys?SD 596.2