45—Pranašavimas apie kryžių

Šis skyrius pagrįstas Mato 16, 13-28;
Morkaus 8, 27-38; Luko 9, 18-27

KRISTAUS DARBAS žemėje sparčiai ėjo į pabaigą. Prieš Jį ryškiai atsivėrė scenos, kurlink veda Jo žingsniai. Dar prieš tapdamas Žmogumi, Jis aprėpė žvilgsniu visą kelią, kurį turės nueiti, kad išgelbėtų prarastuosius. Dar prieš nusiimdamas karūną ir karališką rūbą, nužengdamas nuo sosto ir Savo dieviškumą apvilkdamas žmogiškąja prigimtimi, Jis matė kiekvieną Jo širdį vėrusį skausmą, kiekvieną Jam teksiantį įžeidimą, kiekvieną sunkumą, kurį teks ištverti. Prieš Jo akis buvo visas kelias nuo ėdžių iki Golgotos. Jis žinojo, kokį sielvartą teks iškęsti. Viską žinojo, tačiau pasakė: „Štai ateinu! Raštų ritinyje Man viskas nurodyta; Mano džiaugsmas - vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!” (Psalmė 40, 8-9) SD 379.1

Jėzus visada regėjo Savosios misijos vaisius. Jo žemišką gyvenimą, tokį kupiną sunkaus triūso ir pasiaukojimo, džiugino žinojimas, kad visas šis darbas - ne veltui. Atiduodamas Savo gyvybę už žmonių gyvybę, Jis sugrąžinsiąs pasaulio ištikimybę Dievui. Nors dar turėjo būti priimtas kraujo krikštas, nors pasaulio nuodėmės turėjo prislėgti Jo nekaltą sielą, nors Jį persekiojo neapsakomos kančios šešėlis, dėl būsimo džiaugsmo Jis apsisprendė iškęsti ir kryžių, ir gėdą.SD 379.2

Nuo išrinktųjų Kristaus bendražygių šios scenos buvo paslėptos; tačiau artėjo metas, kai jie turėjo išvysti Jo agoniją. Jie turėjo pamatyti, kaip Tas, kurį jie mylėjo ir kuriuo pasitikėjo, atiduodamas į priešų rankas ir nukryžiuojamas Golgotoje. Veikiai Jis turėjo palikti juos ir atsigręžti į pasaulį, kurio Jo regimas Artumas neguodė. Jis žinojo, kad mokinius persekios aitri neapykanta ir netikėjimas, todėl norėjo paruošti juos sunkumams.SD 379.3

Tad štai Jėzus su mokiniais atkeliavo į vieną iš miestų Pilypo Cezarėjos apylinkėse. Jie jau buvo už Galilėjos ribų - krašte, kur dominavo stabmeldystė. Čia mokiniai atitrūko nuo visa apimančios judaizmo įtakos ir iš arčiau pamatė pagoniškas apeigas. Aplink tarpo įvairiausi prietarai, kokie tik egzistavo visuose pasaulio kraštuose. Jėzus norėjo, kad pamatę šiuos dalykus mokiniai pasijustų atsakingi už pagonis. Šiame krašte Jis stengėsi mažiau pamokslauti žmonėms ir daugiau laiko skirti Savo mokiniams.SD 380.1

Jėzus ruošėsi jiems papasakoti apie Jo laukiančią kančią. Tačiau pirmiausia Jis pasiliko vienas ir pasimeldė, kad jų širdys priimtų Jo žodžius. Sugrįžęs pas juos Jis ne iš karto pasakė, ką norėjo atskleisti. Prieš tai suteikė jiems progą išpažinti savo tikėjimą Juo, kad sustiprėtų artėjantiems išbandymams. Jėzus paklausė: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?”SD 380.2

Deja, mokiniai turėjo pripažinti, kad Izraelis nepažino savojo Mesijo. Tik keletas, išvydę Jo stebuklus, palaikė Jį Dovydo Sūnumi. Betsaidoje pamaitinta minia norėjo paskelbti Jį Izraelio karalium. Daugelis buvo pasirengę Jį priimti kaip pranašą; bet jie netikėjo, kad Jis - Mesijas.SD 380.3

Paskui Jėzus uždavė antrą klausimą, susijusį su pačiais mokiniais: „O kuo jūs Mane laikote?” Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!”SD 380.4

Petras nuo pat pradžių patikėjo, kad Jėzus - Mesijas. Daugelis kitų, kuriuos buvo apkaltinęs Jono Krikštytojo skelbimas ir kurie buvo priėmę Kristų, kai Jonas buvo įkalintas ir pasmerktas mirčiai, pradėjo abejoti jo misija; dabar jie abejojo ir tuo, kad Jėzus yra jų ilgai lauktasis Mesijas. Dažnas mokinys, tikėjęsis, kad Jėzus užims Dovydo sostą ir supratęs, kad Jis tokių ketinimų neturi, Jį paliko. Tačiau Petras ir jo bendražygiai nuo Jėzaus nenusisuko. Neryžtingumas tų, kurie šlovino Jį vakar ir smerkė šiandien, nesugriovė tikrųjų Išgelbėtojo sekėjų tikėjimo. Petras pasakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus! ” Jis nelaukė, kol Jo Viešpats bus karališkai pagerbtas, o priėmė Jį pažemintą.SD 380.5

Petras išreiškė Dvylikos tikėjimą. Vis dėlto mokiniai vis dar buvo toli nuo Kristaus misijos suvokimo. Nors kunigų bei vyresniųjų priešiškumas ir neteisingi aiškinimai negalėjo atitraukti jų nuo Kristaus, vis dėlto kėlė jiems nemažą sumaištį. Jie nematė savojo kelio aiškiai. Ankstyvojo mokymo padaryta įtaka, rabinų doktrinos, papročių jėga vis dar trukdė suprasti tiesą. Jėzus kartkartėm juos užliedavo brangiais šviesos spinduliais, bet dažniausia jie grabinėjosi tarsi tamsoje. Tačiau tą dieną, kai jie akis į akį stojo prieš didįjį savo tikėjimo išbandymą, ant jų galingai nužengė Šventoji Dvasia. Trumpam jų akys nukrypo nuo „to, kas regima ” ir išvydo „kas neregima” (2 Korintiečiams 4,18) . Po žmogiškumo apdaru jie įžvelgė Dievo Sūnaus šlovę.SD 381.1

Jėzus atsakė Petrui: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet Mano Tėvas, kuris yra danguje ”. Tiesa, kurią išpažino Petras, yra kiekvieno krikščionio tikėjimo pagrindas. Tai ir yra Kristaus paskelbtasis amžinasis gyvenimas. Tačiau šis žinojimas nebuvo pretekstas pašlovinti save. Jis buvo apreikštas Petrui ne dėl jo paties išminties ar gerumo. Žmonija pati savaime niekada negali perprasti dieviškų dalykų. „Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes? Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti? Jos gilesnės už šeolą, ir ką tu sužinosi?” (Jobo 11, 7-8) Tik įsūnijimo dvasia gali apreikšti mums Dievo gelmes - „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo”; „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes” (1 Korintiečiams 2, 9-10) . „Kas tik pagarbiai bijo Viešpaties, tas sužino iš Jo taką, kuriuo eiti turėtų ”; ir tas faktas, kad Petras pamatė Kristaus šlovę, liudijo, kad jis „mokomas Dievo” (Psalmė 25, 14; žr. Jono 6, 45). Iš tiesų „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė...”SD 381.2

Jėzus tęsė: „Ir Aš tau sakau: tu esi Petras - uola; ant tos uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės”. Žodis Petras reiškia „akmuo”, „riedulys”. Petras nebuvo uola, ant kurios buvo pastatyta Bažnyčia. Todėl pragaro vartai jį nugalėjo, kai jis dievagodamasis ir prisiekinėdamas išsižadėjo Viešpaties. Bažnyčia pastatyta ant To, kurio pragaro vartai negali įveikti.SD 382.1

Iki Gelbėtojo atėjimo dar buvo šimtai metų, kai Mozė liudijo apie Izraelio išgelbėjimo Uolą. Psalmių giedotojas giedojo: „... mano Uola ir mano išganymas, mano užuovėja”. Izaijas rašė: „Viešpats Dievas taip kalba: ‘Štai ant Siono dedu akmenį, išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį, kaip tvirtąpamatą’” (Pakartoto Įstatymo 32, 4; Psalmė 62, 7; Izaijo 28, 16) . Pats Petras įkvėptas šią pranašystę pritaikė Jėzui: „Esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus” (1 Petro 2, 3-5) .SD 382.2

„Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus” (1 Korintiečiams 3, 11) . Jėzus pasakė: „Ant tos uolos Aš pastatysiu Savo Bažnyčią ”. Dievo ir visų dangiškų būtybių akivaizdoje, stebint dangaus kareivijai, Kristus pastatė Savo Bažnyčią ant gyvosios Uolos. Ta Uola - tai Jis pats, Jo kūnas, dėl mūsų sužalotas ir nužudytas. Ant šio pamato pastatytos Bažnyčios pragaro vartai nenugalės.SD 382.3

Kokia trapi atrodė Bažnyčia, kai Kristus kalbėjo šiuos žodžius! Tebuvo saujelė tikinčiųjų, prieš kuriuos sukilo visų demonų ir piktavalių žmonių galia; tačiau Kristaus sekėjai nepabūgo. Pastatyti ant savo stiprybės Uolos, jie negalėjo būti sugniuždyti.SD 382.4

Šešis tūkstančius metų tikėjimas buvo statomas ant Kristaus. Šešis tūkstančius metų šėtoniško įtūžio bangos plakėsi į mūsų išgelbėjimo Uolą, bet ji stovi nepajudinama.SD 382.5

Petras išreiškė tiesą, kuri yra Bažnyčios tikėjimo pagrindas, todėl Jėzus pagerbė jį kaip viso tikinčiųjų kūno atstovą. Jis pasakė: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje ”.SD 383.1

„Dangaus karalystės raktai ” - tai Kristaus žodžiai. Visi Šventojo Rašto žodžiai priklauso Jam ir čia numanomi. Šie žodžiai turi galią atverti ir uždaryti dangų. Jie skelbia sąlygas, kuriomis žmogus priimamas arba atstumiamas. Taigi darbas tų, kurie skelbia Dievo Žodį, yra išsigelbėjimas einantiems į gyvenimą ir reiškia mirtį einantiems į mirtį. Jų misija lemia amžinąjį likimą.SD 383.2

Išgelbėtojas nepavedė Evangelijos darbo vien Petrui. Vėliau, pakartodamas Petrui ištartus žodžius, Jis pritaikė juos tiesiogiai Bažnyčiai. Iš esmės tas pat buvo pasakyta ir Dvylikai, kaip tikinčiųjų Kūno atstovams. Jeigu Jėzus vienam iš Savo mokinių būtų suteikęs kokią nors ypatingą ir didesnę valdžią negu kitiems, jie taip dažnai nebūtų ginčijęsi, kuris svarbesnis. Jie būtų paklusę savo Mokytojo valiai ir gerbę tą, kurį Jis pasirinko. Tačiau Kristus, užuot paskyręs vieną iš jų vyresniuoju, pasakė: „O jūs nesivadinkite ‘rabi’...; taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus” (Mato 23, 8. 10) .SD 383.3

„Kiekvieno vyro galva yra Kristus ”. Dievas, kuris viską palenkė po Gelbėtojo kojomis, „Jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra Jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo” (1 Korintiečiams 11, 3; Efeziečiams 1, 22-23) . Bažnyčia pastatyta ant Kristaus kaip ant jos pamato; ji turi paklusti Kristui kaip savo galvai. Ji neturi priklausyti nuo žmogaus ar būti jo valdoma. Daugelis tvirtina, kad Bažnyčioje jiems patikėtas postas suteikia jiems galią diktuoti, kuo turi tikėti ir ką daryti kiti žmonės. Dievas tokioms pretenzijoms nepritaria. Išgelbėtojas skelbia: „Jūs visi esate broliai“. Visiems kyla pagundos ir visi gali suklysti. Mums negali vadovauti jokia ribota būtybė. Tikėjimo Uola - tai gyvojo Kristaus buvimas Bažnyčioje. Tuo gali pasikliauti silpniausieji, o tie, kurie laiko save stipriausiais, jeigu nepasitikės Kristumi, taps silpniausiais. „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje”. Viešpats yra „Uola. Jo darbai tobuli”; „Laimingi, kurie prie Jo glaudžias!” (Jeremijo 17, 5; Pakartoto Įstatymo 32, 4; Psalmė 2, 12) SD 383.4

Po Petro išpažinimo, Jėzus liepė mokiniams niekam nesakyti, kad Jis yra Kristus. Šis nurodymas buvo duotas dėl Rašto aiškintojų ir fariziejų priešiškumo. Be to, žmonės, net patys mokiniai, turėjo tokią neteisingą sampratą apie Mesiją, kad viešas paskelbimas apie Jį nebūtų jiems atskleidęs Jo tikrojo charakterio ir darbo. Tačiau kiekvieną dieną Jis apsireikšdavo jiems kaip Gelbėtojas, taip formuodamas teisingą supratimą apie Save kaip Mesiją.SD 384.1

Vis dėlto mokiniai vis dar tikėjosi, kad Kristus viešpataus kaip žemiškas valdovas. Nors Jis taip ilgai slėpė Savo tikslą, jie buvo įsitikinę, kad Jis neliks skurde ir nežinomybėje; artinosi metas, kai Jis tikrai įkursiąs Savo karalystę. Kad kunigų ir rabinų neapykanta niekada neatlėgs, kad Kristų atstums Jo paties tauta, kad pasmerks Jį kaip melagį ir nukryžiuos kaip piktadarį, - tokia mintis mokiniams niekada nekilo. Tačiau artinosi tamsos valanda, ir Jėzus turėjo atskleisti mokiniams būsimus sunkumus. Laukdamas šio išbandymo, Jis buvo susikrimtęs.SD 384.2

O kol kas Jis susilaikė ir nieko neprasitarė jiems apie Savo kančias ir mirtį. Kalbėdamas su Nikodemu, Jis pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3, 14-15) . Tačiau mokiniai šito negirdėjo, o jeigu ir būtų girdėję, nebūtų supratę. Bet dabar jie buvo su Jėzumi, klausėsi Jo žodžių, stebėjo Jo darbus, kol, nepaisant Jo kuklios aplinkos ir kunigų bei tautos priešiškumo, galėjo prisijungti prie Petro liudijimo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” Atėjo metas pakelti ateitį slėpusią uždangą. „Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti Savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dienąprisikelti ”.SD 384.3

Netekę žado iš širdgėlos ir nuostabos, mokiniai klausėsi. Kristus priėmė Petro išpažinimą, kad Jis esąs Dievo Sūnus; o dabar Jo žodžiai apie kančias ir mirtį tapo nesuprantami. Petras neiškentė. Jis uždėjo ranką ant Mokytojo, tarsi mėgindamas sulaikyti nuo lemties, ir sušuko: „Nieku gyvu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!”SD 385.1

Petras mylėjo savo Viešpatį; tačiau Jėzus nepritarė tokiam jo norui apsaugoti Jį nuo kančių. Petro žodžiai Jėzaus nepaguodė, laukiant didžiulio išbandymo. Jie neatitiko Dievo tikslo išlieti malonę pražuvusiam pasauliui ar pasiaukojimo pamokos, kurią Jėzus turėjo parodyti Savo pavyzdžiu. Petras nenorėjo matyti kryžiaus Kristaus darbe. Įspūdis, kurį padarė Jo žodžiai, buvo tiesiogiai priešingas tam, ką Savo sekėjams norėjo įdiegti Kristus, ir Gelbėtojas ištarė vieną iš griežčiausių priekaištų: „Eik šalin, šėtone! Tu Man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis ”.SD 385.2

Šėtonas stengėsi išmušti Jėzų iš vėžių, nukreipti Jį nuo Jo misijos; ir Petras per savo aklą meilę pakluso gundytojo balsui. Tos minties autorius buvo blogio kunigaikštis. Tą impulsyvų kreipimąsi pakurstė velnias. Dykumoje šėtonas siūlė Kristui valdyti visą pasaulį, jeigu Jis atsisakys pažeminimo ir aukos kelio. Dabar jis taip pat gundė Kristaus mokinį. Jis stengėsi prikaustyti Petro žvilgsnį prie žemiškos šlovės, kad šis nematytų kryžiaus, į kurį jo akis norėjo nukreipti Jėzus. Ir per Petrą velnias vėl ėmė gundyti Jėzų. Tačiau Gelbėtojas nepasidavė; Jo mintys buvo nukreiptos į Savo mokinį. Šėtonas stojo tarp Petro ir jo Mokytojo, kad mokinio širdies nesujaudintų tas reginys, kaip dėl jo nusižemina Kristus. Kristaus žodžiai buvo ištarti ne Petrui, o tam, kuris mėgino atskirti jį nuo jo Atpirkėjo. „Eik šalin, šėtone!” Daugiau nestovėk tarp Manęs ir Mano klystančio tarno. Leisk Man akis į akį bendrauti su Petru, kad galėčiau atskleisti Jam Savo meilės paslaptį.SD 385.3

Petrui tai buvo sunki pamoka, kurią jis įsisavino labai lėtai, - kad Kristaus kelias žemėje veda per kančias ir pažeminimą. Mokinys gūžėsi nuo minties, kad teks būti kartu su savo Viešpačiu Jo kentėjimuose. Tačiau šiame žaizdro karštyje jis turėjo pajusti viso to palaiminimą. Praėjus dar laiko, kai jo kūną jau slėgė metų ir darbų našta, Petras rašė: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lygjums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis” (1 Petro 4, 12-13).SD 386.1

Dabar Jėzus paaiškino Savo mokiniams, kad Jo gyvenimas, kupinas Savęs išsižadėjimo, yra pavyzdys, koks turėtų būti jų gyvenimas. Drauge su mokiniais kviesdamas netoliese buvusius žmones, Jis pasakė: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka Manimi”. Kryžius buvo siejamas su Romos valdžia. Tai buvo žiauriausios ir labiausiai žeminančios mirties įrankis. Kryžių į savo egzekucijos vietą turėdavo nešti didžiausi nusikaltėliai; dažnai dedant kryžių jiems ant pečių, jie įnirtingai priešindavosi, kol visiškai išsekdavo, o kankinimo įrankis vis dėlto būdavo jiems užkraunamas. Tačiau Jėzus liepė Savo sekėjams imti kryžių ir nešti paskui Jį. Mokiniams Jo žodžiai, nors suprantami tik miglotai, liudijo, kad jie turi būti nuolankūs kęsdami ir didžiausią pažeminimą - nuolankūs net iki mirties dėl Kristaus. Didesnio atsidavimo Išgelbėtojo žodžiai negalėjo pavaizduoti. Tačiau visa tai Jis prisiėmė dėl jų. Jėzus nemanė, jog turi gyventi danguje, kai tuo metu mes esame pražuvę. Jis iškeitė dangaus rūmus į paniekinimų bei įžeidinėjimų gyvenimą ir gėdingą mirtį. Tas, kuriam danguje priklausė neįkainojami lobiai, tapo vargšu, kad per Jo skurdą mes taptume turtingi. Todėl mes turime eiti Jo pramintu taku.SD 386.2

Meilė žmonėms, už kuriuos numirė Kristus, reiškia savęs nukryžiavimą. Tas, kuris yra Dievo vaikas, turi žiūrėti į save kaip į grandį grandinėje, nuleistoje pasauliui išgelbėti, jis turi būti viena su Kristumi Jo gailestingumo plane, žengti į priekį su Juo ieškant pražuvusiųjų ir juos gelbėjant. Krikščionis turi visada suprasti, kad yra pašventęs save Dievui ir savo charakteriu privalo atspindėti pasauliui Kristų. Pasiaukojimas, užuojauta, meilė, pasireiškę Kristus gyvenime, turi atsikartoti ir Dievo darbininkų gyvenime.SD 386.3

„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl Manęs, tas ją atras ”. Savanaudiškumas - tai mirtis. Joks kūno organas negalėtų gyvuoti, jeigu turėtų tarnauti tik sau pačiam. Širdis, nesiųsdama gyvybę nešančio kraujo į rankas ir galvą, veikiai prarastų savo jėgą. Kaip mūsų kraujas, taip ir Kristaus meilė pasklinda po visas Jo dvasinio kūno dalis. Mes esame vienas kito nariai, o prie mūsų prisidėti atsisakantis žmogus pražus. Jėzus pasakė: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?”SD 387.1

Kristus žvelgė toliau Savo esamo skurdo ir pažeminimo bei kalbėjo mokiniams apie Savo šlovingą atėjimą - ne į žemiško sosto didybę, o su Dievo ir dangaus kareivijų šlove. Paskui Jis pasakė: „Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus ”. O kad padrąsintų mokinius, Jis prižadėjo: „Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su Savo karalyste“. Tačiau mokiniai Jo žodžių nesuprato. Toji šlovė atrodė taip toli. Jų žvilgsniai buvo įsmeigti į artimesnį reginį - žemišką skurdo, paniekinimo ir kančios gyvenimą. Ar turi jie atsisakyti savo gražiausių lūkesčių apie Mesijo karalystę? Nejaugi jie nepamatys savo Viešpaties išaukštinto Dovydo soste? Argi gali būti, kad Kristus turi gyventi kukliai, kaip benamis klajūnas, būti niekinamas, atstumiamas ir nužudomas? Liūdesys slėgė jų širdį, mat jie mylėjo savo Mokytoją. Į protą smelkėsi ir abejonės, nes atrodė nesuvokiama, kad Dievo Sūnus galėtų būti taip žiauriai pažemintas. Jie klausė savęs, kodėl Jis turi Savo noru keliauti į Jeruzalę, kur su Juo bus pasielgta taip, kaip Jis jiems papasakojo. Kaip Jis gali atsiduoti tokiam likimui ir palikti juos dar didesnėje tamsoje nei toji, kurioje jie skendėjo prieš Jam apsireiškiant?SD 387.2

Mokiniai manė, kad Pilypo Cezarėjos krašte Kristus buvo nepasiekiamas Erodui ir Kajafui. Jam nereikia bijoti nei žydų neapykantos, nei romėnų valdžios. Kodėl nepasidarbavus ten, toli nuo fariziejų? Kodėl Jis turi žengti į mirtį? Jeigu Jis mirs, kaip bus įkurta Jo karalystė - tokia stipri, kad pragaro vartai jos nenugalės? Visa tai mokiniams iš tiesų buvo mįslinga.SD 388.1

Jau dabar jie keliavo Galilėjos ežero pakrantėmis į miestą, kur turėjo žlugti jų viltys. Nedrįsdami prieštarauti Kristui, jie tyliai, liūdnai pasikalbėdavo apie jų laukiančią ateitį tarpusavyje. Net tarp siaučiančių abejonių jie laikėsi minties, kad kažkokia nenumatyta aplinkybė pasuks jų Viešpaties laukiančią lemtį kita linkme. Taip jie liūdėjo ir abejojo, vylėsi ir nuogąstavo šešias ilgas niūrias dienas.SD 388.2