33—„Kasyra Mano 6rofiai?”

Šis skyrius pagrįstas Mato 12, 22-50; Morkaus 3, 20-35

JUOZAPO SUNUS anaiptol nepalaikė Jėzaus Jo darbe. Juos pasiekiantys pasakojimai apie Jo gyvenimą ir darbus stulbino ir kėlė nerimą. Jie girdėjo, kad Jis ištisas naktis meldžiasi, o dienomis Jį lydi minios žmonių, ir Jis neskiria Sau laiko net pavalgyti. Bičiuliams atrodė, kad nepaliaujamu darbu Jis alina Save; jie negalėjo susitaikyti su Jo požiūriu į fariziejus, atsirasdavo ir tokių, kurie nuogąstavo, kad Jam aptemo protas.SD 290.1

Jėzaus broliai girdėjo visa tai bei fariziejų kaltinimus, kad Jis išvarinėja demonus šėtono galia. Jie skaudžiai išgyveno priekaištus, užgriuvusius dėl giminystės su Jėzumi. Jie žinojo, kokią sumaištį kelia Jo žodžiai bei darbai, ir ne tik baisėjosi Jo drąsiais pasisakymais, bet ir piktinosi tuo, kad Jis išsižadėjo Rašto aiškintojų bei fariziejų. Broliai nusprendė įkalbėti Jį mesti šį užsiėmimą ir pasitelkė Mariją, manydami, kad Jėzaus meilė motinai padės Jam susiprotėti.SD 290.2

Kaip tik prieš tai Jėzus buvo padaręs antrąjį stebuklą - išgydęs aklą, nebylį bei apsėstą žmogų, ir fariziejai Jį apkaltino: „Jis išvaro demonus su jų valdovo galia” (Mato 9, 34) . Kristus jiems aiškiai pasakė, kad Šventosios Dvasios veikimą priskirdami velniui, jie užkerta sau kelią prie palaiminimų šaltinio. Tie, kurie piktžodžiavo prieš patį Jėzų, nes neįžvelgė Jo dieviško charakterio, dar galėjo tikėtis atleidimo; mat Šventoji Dvasia galėjo parodyti jų klaidą ir vesti į atgailą. Kad ir kokia būtų nuodėmė, jeigu žmogus atgailauja ir įtiki, Kristaus kraujas nuplauna kaltę; tačiau žmogus, nepripažįstantis Šventosios Dvasios darbo, atsiduria tokioje situacijoje, kurioje atgaila ir tikėjimas jo nebegali pasiekti. Būtent per Dvasią Dievas veikia širdyje; sąmoningai atstumdamas Dvasią ir pareikšdamas, kad Ji - nuo velnio, žmogus užkerta Dievui kelią su juo susisiekti. Galutinai išsižadėjus Šventosios Dvasios, Dievas dėl žmogaus nieko nebegali padaryti.SD 290.3

Fariziejai, kuriuos Jėzus perspėjo dėl šių dalykų, patys netikėjo kaltinimais, kuriuos Jam metė. Nė vienas iš šių didikų nepasijuto traukiamas prie Išgelbėtojo. Jie girdėjo širdyje Dvasios balsą, skelbiantį Jį Izraelio Pateptuoju ir raginantį išpažinti save Jo mokiniais. Jo Artumo šviesoje jie suvokė savo nešventumą ir ilgėjosi teisumo, kurio patys susikurti negalėjo. Tačiau Jį atstūmus, jiems buvo pernelyg žema priimti Jį kaip Mesiją. Jie buvo pernelyg išdidūs, kad pasukę netikėjimo keliu pripažintų savo klydimus. O kad išvengtų tiesos pripažinimo, jie žūtbūtinai stengėsi prieštarauti Gelbėtojo mokymui. Jo jėgos ir gailestingumo įrodymai juos erzino. Jie negalėjo sutrukdyti Gelbėtojui daryti stebuklus, negalėjo nutildyti Jo mokymo; tačiau jie kaip įmanydami iškraipė ir neteisingai aiškino Jo žodžius. Juos visur persekiojo Dievo Dvasios kaltinimai, todėl jie turėjo pasistatyti daugybę užtvarų, kad atsilaikytų Jos galiai. Su jų širdimis grūmėsi galingiausia būtybė, tačiau jie nepasidavė.SD 291.1

Ne Dievas apakina žmones ir užkietina jų širdis. Jis siunčia šviesą, kad ištaisytų jų klaidas ir vestų saugiais takais; tačiau atstūmusios šią šviesą akys apanka, o širdys surambėja. Dažnai tai vyksta pamažu, kone nepastebimai. Šviesa pasiekia sielą per Dievo Žodį, Jo tarnus ar tiesioginį Jo Dvasios veikimą; tačiau nepaisant bent vieno tos šviesos spindulio, iš dalies atbunka dvasinė nuovoka, ir antrasis šviesos apreiškimas įžvelgiamas jau nebe taip aiškiai. Taip tirštėja tamsa, kol siela nugrimzta naktyje. Taip nutiko žydų vyresniesiems. Jie buvo įsitikinę, kad Kristų lydi dieviška galia, bet norėdami priešintis tiesai, Šventosios Dvasios darbą priskyrė šėtonui. Taip pasielgdami jie sąmoningai pasirinko melą; jie atsidavė šėtonui ir tapo pavaldūs jo jėgai.SD 291.2

Kristaus perspėjimas dėl nuodėmės prieš Šventąją Dvasią glaudžiai susijęs su perspėjimu dėl tuščių ir piktų žodžių. Žodžiai liudija, ko pertekusi širdis. „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis ”. Tačiau žodžiai ne tik parodo, koks yra žmogaus charakteris; jie jį ir formuoja. Žmonės yra veikiami to, ką jie patys kalba. Dažnai, pagauti akimirksnio impulso, paskatinti velnio, jie išsako pavydo ar pykčio kupinus žodžius, išreikšdami tai, kuo iš tikrųjų netiki; tačiau šie pasisakymai paveikia mintis. Žmonės lieka apgauti savo pačių žodžių ir ima tikėti, jog tai, ką ištarė pakurstyti šėtono, yra tiesa. Kartą išreiškę nuomonę ar sprendimą, per savo išdidumą dažnai jų nebeatsisako ir žūtbūt įrodinėja savo teisumą, kol patys patiki, jog yra teisūs. Štai kodėl pavojinga ištarti abejonės žodį, pavojinga kelti klausimus ir kritikuoti dieviškąją šviesą. Įprotis nerūpestingai ir nepagarbiai kritikuoti veikia charakterį - formuoja nepagarbą ir netikėjimą. Dažnas davęs valią šiam įpročiui, nesąmoningai brenda į pavojų, kol pagaliau įsidrąsina kritikuoti ir atmesti net Šventosios Dvasios darbą. Jėzus pasakė: „Teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas ”.SD 292.1

Paskui Jis perspėjo tuos, kuriems Jo žodžiai darė įspūdį, kurie Jo mielai klausėsi, bet neatsidavė juose gyvenančiai Šventajai Dvasiai. Sielą pražudo ne tik priešinimasis, bet ir abejingumas. Jėzus pasakė: „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena ”.SD 292.2

Kristaus laikais, kaip ir šiandien, netrūksta tokių, kurie, regis, jau buvo išsivadavę iš šėtono įtakos; per Dievo malonę jie buvo išlaisvinti iš piktųjų dvasių. Jie džiaugėsi Dievo meile, tačiau kaip palyginimo kietos širdies dirvos klausytojai nepasiliko joje. Jie kasdien neatsidavė Dievui, kad širdyje galėtų gyventi Kristus; todėl piktoji dvasia sugrįžo, pasiėmusi „septynias dvasias, dar piktesnes už save ”, ir blogio jėga juos užvaldė visiškai.SD 292.3

Kai siela atsiduoda Kristui, naują širdį ima valdyti nauja galia. Įvyksta toks pasikeitimas, kokio pats žmogus pasiekti neįstengtų. Tai antgamtiškas darbas, įnešantis į žmogaus prigimtį antgamtišką elementą. Kristui atsidavusi siela tampa Jo tvirtove, kurią Jis gina šiame maištingame pasaulyje ir nori, kad joje būtų pripažįstama tik Jo valdžia. Šitaip Dangaus jėgoms priklausanti siela yra atspari šėtono išpuoliams. Tačiau jeigu nepasiduodame Kristaus valdžiai, mus valdys piktasis. Mes neišvengiamai priklausome vienai iš didžiųjų jėgų, kurios grumiasi dėl viešpatavimo pasaulyje. Mums nereikia sąmoningai apsispręsti tarnauti tamsos karalystei, kad taptume jos pavaldiniais. Pakanka neprisijungti prie šviesos karalystės. Jei nebendradarbiaujame su dangaus pasiuntiniais, šėtonas užvaldys širdį ir ten apsigyvens. Vienintelė apsauga nuo piktojo yra Kristaus gyvenimas žmogaus širdyje per tikėjimą Jo teisumu. Nepalaikydami gyvo ryšio su Dievu, niekuomet neįstengsime atsispirti nuodėmingai savimeilės, nuolaidžiavimo sau ir pagundos nusidėti jėgai. Mes galime atsikratyti daugelio blogų įpročių ir kuriam laikui išsiskirti su šėtonu, tačiau be gyvo ryšio su Dievu, neatsiduodami Jam kiekvieną akimirksnį, būsime nugalėti. Asmeniškai nepažinodami Kristaus ir nuolat su Juo nebendraudami, priklausome nuo priešo ir vykdome jo valią.SD 293.1

„Paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai ”, - pasakė Jėzus. Nėra labiau užkietėjusių žmonių už tuos, kurie atmetė gailestingumo kvietimą ir padarė tai nepaisydami malonės Dvasios. Dažniausia nuodėmė prieš Šventąją Dvasią yra užsispyrėliškas Dangaus kvietimo atgailauti ignoravimas. Kiekvienas žingsnis atstumiant Kristų yra žingsnis išgelbėjimo atstūmimo ir nuodėmės prieš Šventąją Dvasią linkme.SD 293.2

Atstumdama Kristų žydų tauta padarė neatleidžiamą nuodėmę; atsisakydami šauktis gailestingumo, mes galime daryti tą pačią klaidą. Mes įžeidinėjame Gyvybės Kunigaikštį ir užtraukiame Jam gėdą priešais šėtono sinagogą ir dangiškąją Visatą, klausydami ne Jo, o velnio pasiuntinių, vedančių sielą tolyn nuo Kristaus. Kol žmogus taip elgiasi, jis neras nei vilties, nei atleidimo, o galiausiai praras ir norą susitaikyti su Dievu.SD 294.1

Kai Jėzus mokė, mokiniai pranešė, kad lauke stoviniuoja Jo motina ir broliai, kurie nori su Juo susitikti. Žinodamas, kas jų širdyse, „Jis atsakė pranešusiam: ‘Kas gi Mano motina ir kas Mano broliai?’Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: Štai Mano motina ir Mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo Mano dangiškojo Tėvo valią, yra Man ir brolis, ir sesuo, ir motina’“.SD 294.2

Visi, norėję tikėjimu priimti Kristų, buvo susiję su Juo glaudesniu ryšiu nei žmogiška giminystė. Jie tapo viena su Juo, kaip Jis buvo viena su Tėvu. Dvasinis ryšys, kuris siejo Jį ir Jo motiną kaip tikinčią Jį ir vykdančią Jo žodžius, buvo nepalyginamai glaudesnis nei giminystės ryšys. Jo brolių giminystė su Juo jiems nebūtų buvusi niekuo naudinga, jeigu jie nebūtų Jo priėmę kaip savo asmeninio Išgelbėtojo.SD 294.3

Kaip Kristų būtų palaikę Jo žemiškieji giminaičiai, jeigu jie būtų tikėję Jį kaip Dangaus siųstąjį ir bendradarbiavę su Juo, vykdydami Dievo darbą! Jų netikėjimas metė šešėlį ant žemiškojo Kristaus gyvenimo. Tai buvo dalis tos karčios sielvartų taurės, kurią Jam teko už mus išgerti.SD 294.4

Dievo Sūnus aiškiai jautė jų priešiškumą Evangelijai, ir tai itin skaudino Jį Jo namuose, mat Jo paties širdis buvo kupina gerumo bei meilės, todėl Jis brangino švelnius šeimos narių santykius. Jo broliai norėjo, kad Jis pritartų jų nuomonei, tačiau tai būtų visiškai neatitikę Jo dieviškosios misijos. Jie žiūrėjo į Jį kaip reikalingą jų patarimo. Jie sprendė apie Jį savo žmogišku požiūriu ir manė, kad jeigu Jis kalbėtų tik tai, kas priimtina Rašto aiškintojams ir fariziejams, išvengtų nepageidautino prie-šiškumo, kurį sukeldavo Jo žodžiai. Jų nuomone, tvirtindamas turįs dievišką valdžią ir priekaištaudamas rabinams dėl jų nuodėmių bei taip iškeldamas Save aukščiau jų, Jis per daug Sau leido. Jie žinojo, jog fariziejai ieško progos Jį apkaltinti ir manė, kad Jis jiems jau suteikė pakankamą pagrindą.SD 294.5

Per savo trumparegiškumą, jie nesuprato misijos, kurią Jis atėjo atlikti, todėl negalėjo Jo užjausti sunkumuose. Jų šiurkštūs, nepagarbūs žodžiai rodė, kad jie nesuvokia Jo tikrojo būdo ir neįžvelgia dieviškumo, sumišusio su žmogiškumu. Jie dažnai matė Jį susikrimtusį; bet užuot paguodę, jų dvasia ir žodžiai tik žeidė Jo širdį. Jo jautri prigimtis buvo kankinama, motyvai nesuprantami, o darbas nevertinamas.SD 295.1

Jo broliai dažnai primindavo pasenusią bei nuvalkiotą fariziejų filosofiją ir manydavo galį mokyti Tą, kuris žinojo visą tiesą ir suprato visas paslaptis. Jie nesivaržydami smerkė tai, ko negalėjo suprasti. Jų priekaištai slėgė Jį iki širdies gelmių, o Jo siela buvo pavargusi bei sukrėsta. Jie tarėsi tikį Dievą ir manė, kad Jį garbina, tačiau Dievas buvo su jais kūnu, o jie Jo nepažino.SD 295.2

Visa tai nusėjo Jo kelią erškėčių dygliais. Kristui buvo taip skaudu būti nesuprastam Savo namuose, kad Jis su palengvėjimu keliaudavo ten, kur to nesijautė. Vienoje šeimoje Jis itin mėgo lankytis - Lozoriaus, Marijos ir Mortos namuose. Mat tikėjimo ir meilės aplinkoje Jo dvasia pailsėdavo. Vis dėlto nebuvo žemėje nė vieno, galėjusio suprasti Jo dievišką misiją ar numanyti, kokią naštą Jis neša dėl žmonijos. Dažnai Jis rasdavo atgaivą tik vienumoje, bendraudamas su Savo dangiškuoju Tėvu.SD 295.3

Tie, kurie pašaukti kentėti dėl Kristaus, kuriems tenka ištverti nesupratimą ir nepasitikėjimą net savo namuose, gali guostis mintimi, jog tą patį išgyveno ir Jėzus. Jis juos užjaučia. Jis ragina juos atrasti bendrystę Jame ir atgaivą ten, kur ją rasdavo Jis, - bendravime su Tėvu.SD 295.4

Tie, kurie priima Kristų kaip savo asmeninį Išgelbėtoją, nepaliekami našlaičiais vieni kęsti gyvenimo išbandymus. Jis priima juos kaip dangiškos šeimos narius; Jis ragina juos vadinti Jo Tėvą savo Tėvu. Jie yra Jo mažutėliai, brangūs Dievo širdžiai, susiję su Juo švelniausiais ir amžinais ryšiais. Jis jaučia jiems begalinę meilę, toli pranokstančią tą, kurią mums bejėgiams jautė mūsų tėvas ir motina, kadangi dieviškumas yra aukščiau žmogiškumo.SD 295.5

Izraeliui duotuose įsakymuose yra gražus pavyzdys, iliustruojantis Kristaus ryšį su Jo tauta. Kai nuskurdęs žydas turėjo palikti savo paveldą ir parsiduoti vergijon, pareiga išpirkti jį ir jo paveldą teko artimiausiam giminaičiui (žr. Kunigų 25, 25; 47-49; Rūtos 2, 20) . Taip ir mūsų bei mūsų paveldo, prarasto per nuodėmę, atpirkimo darbas teko Tam, kuris yra mums giminingas. Atpirkęs mus, Jis tapo mūsų giminaitis. Artimesnis už tėvą, motiną, brolį, draugą ar mylimąjį yra Viešpats, mūsų Gelbėtojas. Jis pasakė: „Nebijok, nes Aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu, ir tu esi Mano... Kadangi tu Man brangus, vertingas ir mylimas, Aš atiduodu už tave kraštus ir mainais už tavo gyvybę tautas” (Izaijo 43, 1. 4).SD 296.1

Kristus myli Jo sostą supančias dangiškas būtybes; tačiau kaip paaiškinti tą didžiulę meilę, kuria Jis pamilo mus? Mums neduota to suprasti, tačiau iš asmeninės patirties galime pažinti šios meilės realybę. Ir jeigu giminiuojamės su Juo, su kokiu švelnumu žiūrėsime į tuos, kurie yra mūsų Viešpaties broliai ir seserys! Argi neturėtume paskubėti pripažinti savo giminystę su Dievu? O priimti į Dievo šeimą, ar neturėtume gerbti savo Tėvo ir mūsų artimųjų?SD 296.2