VISĄ LAIKĄ, kol Jėzus buvo Jeruzalėje šventės metu, Jį persekiojo sekliai. Kiekvieną dieną buvo kuriami nauji planai, kaip Jį nutildyti. Kunigai ir vyresnieji laukė progos Jį suimti. Jie planavo užkirsti Jam kelią smurtu. Tačiau tai dar ne viskas. Jie norėjo pažeminti šį Galilėjos Mokytoją žmonių akivaizdoje.SD 420.1

Jau pirmąją Jo buvimo šventėje dieną vyresnieji atėjo pas Jį ir paklausė, kas Jam leido mokyti žmones. Jie norėjo nukreipti dėmesį nuo Jo į klausimą, ar Jis turįs teisę mokyti, ir į savo svarbą bei autoritetą.SD 420.2

„Mano mokslas ne Mano, bet To, kuris yra Mane siuntęs. Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar Aš kalbu pats iš Savo galvos” (Jono 7,16-17) . Jėzus neatsakė į šį priekabiautojų klausimą, o atvėrė sielos išgelbėjimui gyvybiškai svarbią tiesą. Pasak Jo, tiesos suvokimas ir įvertinimas priklauso ne tiek nuo proto, kiek nuo širdies. Tiesa turi būti priimta širdimi; ji reikalauja valingos pagarbos. Jeigu tiesa galėtų būti pavesta vien protui, ją priimti išdidumas netrukdytų. Tačiau tiesa turi būti priimama per malonės darbą širdyje, ir jos priėmimas priklauso nuo išsižadėjimo kiekvienos nuodėmės, kurią parodo Dievo Dvasia. Žmogaus privalumai pažįstant tiesą, kad ir kokie dideli jie būtų, jam niekuo nenaudingi, jeigu širdis neatsiveria ją priimti ir sąmoningai neatsisakoma kiekvieno įpročio bei darbų, kurie prieštarauja jos principams. Tiems, kurie šitaip atsiduoda Dievui, nuoširdžiai trokšdami Jį pažinti ir vykdyti Jo valią, tiesa apreiškiama kaip Dievo jėga jų išgelbėjimui. Tokie žmonės sugebės atskirti tą, kuris kalba Dievo žodžius, nuo to, kuris kalba iš savęs. Fariziejų valia nebuvo Dievo pusėje. Jie nesistengė pažinti tiesą, tik ieškojo pasiteisinimų, kodėl jos vengia; Kristus parodė, jog kaip tik dėl to jie nesuprato Jo mokymo.SD 420.3

Dabar Jis davė ženklą, pagal kurį tikrasis mokytojas gali būti atskirtas nuo apsišaukėlio: „Kas iš savęs kalba, ieško savo garbės. O kuriam rūpi jo Siuntėjo šlovė, tas tiesakalbis, ir nėra jame neteisybės” (Jono 7, 18) . Tas, kuris ieško sau garbės, kalba tik iš savęs. Savanaudiškumo dvasia išduoda savo kilmę. Tačiau Kristus siekė šlovės Dievui. Jis kalbėjo Dievo žodžius. Tai įrodė Jo, kaip tiesos mokytojo, autoritetą.SD 421.1

Jėzus pateikė rabinams Savojo dieviškumo įrodymą, atskleisdamas, kad Jis permato jų širdis. Nuo pat išgydymo Betsaidoje jie rezgė sąmokslą Jį nužudyti. Taip jie patys pažeidinėjo Įstatymą, kurį tarėsi giną. „Argi Mozė jums nedavė Įstatymo? Deja, niekas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl gi norite Mane nužudyti?”SD 421.2

Šie žodžiai kaip žaibo blyksnis atskleidė rabinams pražūties žiotis, į kurias jie buvo begarmą. Akimirksniui juos persmelkė baimė. Jie suprato, jog priešinasi Begalinei Jėgai. Tačiau nesidavė perspėjami. Kad išlaikytų savo įtaką žmonėse, jie turėjo slėpti savo žmogžudiškas užmačias. Išsisukę iš Jėzaus klausimo, jie sušuko: „Ar velnias Tave apsėdo?! Kas gi tyko Tave nužudyti?” Tuo jie norėjo pasakyti, kad nuostabūs Jėzaus darbai buvo įkvėpti piktosios dvasios.SD 421.3

Į šią užuominą Kristus nekreipė dėmesio. Jis toliau įrodinėjo, kad Jo atliktas išgydymas Betsaidoje atitiko sabatos įsakymą ir kad jį pateisino pačių žydų įvestas Įstatymo aiškinimas. Jis pasakė: „Mozė jums įsakė apipjaustymą, ...ir jūs apipjaustote šabodieną ”. Pagal Įstatymą, aštuntą gyvenimo dieną turėjo būti apipjaustytas kiekvienas berniukas. Jeigu toji diena išpuldavo per sabatą, apeiga vis tiek būdavo atliekama. Taigi Įstatymo dvasią kur kas labiau atitinka viso žmogaus išgydymas sabatos dieną. Jėzus pasakė: „Neteiskite pagal išorę, bet paisykite teisingumo ”.SD 421.4

Vyresnieji buvo priversti nutilti; daugelis iš minios sušuko: „Ar tik ne šitą nori nužudyti? Štai Jis viešai kalba, ir niekas Jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog Jis Mesijas?”SD 422.1

Daugelis Jeruzalėje gyvenusių ir Kristaus klausiusių žmonių žinojo apie vyresniųjų sąmokslus prieš Jį, bet negalėjo atsispirti galingam traukimui prie Jėzaus. Jie buvo įsitikinę, kad Jis - Dievo Sūnus. Tačiau šėtonas buvo pasirengęs sukelti abejones, ir tam kelią paklojo jų pačių neteisingi supratimai apie Mesiją ir Jo atėjimą. Visi buvo įsitikinę, kad Kristus gims Betliejuje, bet po kurio laiko pranyks, o kai pasirodys antrą kartą, niekas nežinos, iš kur Jis atėjo. Dažnas tvirtino, jog Mesijas iš prigimties neturės nieko bendra su žmonėmis. Ir kadangi Jėzus iš Nazareto neatitiko tautos nuomonės apie Mesijo šlovę, daugelis kalbėjo: „Tačiau mes žinome, iš kur Jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur Jis ”.SD 422.2

Kol jie šitaip svyravo tarp abejonių ir tikėjimo, Jėzus, perskaitęs jų mintis, jiems atsakė: „Išties jūs Mane pažįstate ir žinote, iš kur Aš kilęs. Ne pats nuo Savęs atėjau, bet tiesakalbis yra Tas, kuris Mane atsiuntė, o jūs Jo nepažįstate ”. Jie tvirtino žiną, iš kur kilęs Kristus, bet visiškai to nežinojo. Jeigu jie būtų gyvenę pagal Dievo valią, jie būtų pažinę Jo Sūnų, kai Jis jiems apsireiškė.SD 422.3

Klausytojai nepajėgė suprasti Kristaus žodžių. Jis aiškiai pakartojo tai, ką buvo prieš daugelį mėnesių sakęs teismo taryboje, kai paskelbė esąs Dievo Sūnus. Kaip vyresnieji tada mėgino Jį nužudyti, taip ir dabar stengėsi suimti; tačiau jiems sutrukdė Neregima galia, kuri sutramdė jų įniršį sakydama: „Iki čia ateik, bet ne toliau...” [Jobo 38, 11] SD 422.4

Daugelis žmonių tikėjo Juo ir sakė: „Argi atėjęs Mesijas padarytų daugiau ženklų, kaip kad Šitas yrapadaręs?!” Fariziejų vyresnieji, su nerimu stebėję, kas vyksta, pastebėjo minioje šiek tiek simpatijos Jėzui. Nuskubėję pas vyriausius kunigus, jie išdėstė savo planus Jį suimti. Vis dėlto jie ketino Jį suimti, kai Jis bus vienas, mat nedrįso to padaryti žmonių akivaizdoje. Jėzus vėlgi parodė įžvelgęs jų tikrąjį tikslą. „Dar trumpą laiką būsiu su jumis. Paskui iškeliausiu pas Tą, kuris Mane siuntė. Jūs Manęs ieškosite ir neberasite, nes ten, kur Aš būsiu, jūs negalėsite nueiti ”. Veikiai Jis rado prieglobstį ten, kur jų patyčios ir panieka nepasiekė. Jis įžengė pas Tėvą ir vėl tapo angelų Šlovinamuoju; ten Jo žudikai niekada negalės patekti.SD 422.5

Nusišaipęs rabinas paklausė: „Kurgi Jis žada keliauti, kad mes negalėsime Jo rasti? Gal Jis rengiasi išvykti pas žydus, pasklidusius tarp graikų, ir mokyti graikus?” Šie priekabiautojai net nenutuokė, kad savo patyčiomis apibūdino Kristaus misiją! Visą dieną Jis tiesė rankas nepaklusniems ir prieštaraujantiems žmonėms; tačiau Jį atrasdavo tie, kurie Jo neieškojo; Jis apsi-reikšdavo tarp žmonių, kurie nesišaukė Jo vardo (žr. Romiečiams 10, 20-21) .SD 423.1

Daugelį, įsitikinusiųjų, kad Jėzus - Dievo Sūnus, klaidino kunigų bei rabinų išvedžiojimai. Šie mokytojai įtaigiai kartojo pranašystes apie Mesiją, kad Jis „Galybių Viešpats ant Siono kalno ir Jeruzalėje viešpataus šlovingas tarp Savo seniūnų”; kad Jis viešpataus „nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės ligi žemės pakraščių” (Izaijo 24, 23;Psalmė 72, 8) . Paskui jie su panieka palygino šlovę, apie kurią kalbama šiose eilutėse, su kuklia Jėzaus išvaizda. Pranašystės žodžiai buvo taip iškraipomi, jog pagrįsdavo neteisingą traktavimą. Jeigu žmonės būtų nuoširdžiai patys tyrinėję Žodį, jie nebūtų buvę suklaidinti. Šešiasdešimt pirmajame Izaijo knygos skyriuje pasakyta, kad Kristus turėsiantis atlikti tą darbą, kurį Jis ir atliko. Penkiasdešimt trečiame skyriuje kalbama, kaip Jis bus atstumtas ir kentės pasaulyje, o penkiasdešimt devintame apibūdintas kunigų bei rabinų charakteris.SD 423.2

Dievas neverčia žmonių atsisakyti savo netikėjimo. Prieš juos yra šviesa ir tamsa, tiesa ir paklydimas. Jie patys sprendžia, ką pasirinkti. Žmogaus protas apdovanotas sugebėjimu skirti gėrį nuo blogio. Dievas nori, kad žmonės priiminėtų sprendimus ne impulsyviai, o pasvėrę įrodymus ir rūpestingai palyginę vieną Rašto vietą su kita. Jeigu žydai būtų atmetę savo prietarus ir palyginę užrašytąsias pranašystes su Jėzaus gyvenimo faktais, būtų supratę, kaip gražiai pranašystės pildosi kuklaus Galilėjie-čio gyvenime ir tarnystėje.SD 423.3

Šiandien daugelis yra apgaudinėjami taip pat, kaip anie žydai. Religiniai mokytojai skaito Bibliją savo supratimų ir tradicijų šviesoje; o žmonės patys nesigilina į Šventąjį Raštą ir nesprendžia, kas yra tiesa; jie neturi savo nuomonės ir patiki savo sielas šiems vedliams. Dievo Žodžio skelbimas ir aiškinimas - vienas iš būdų, kurį Dievas paskyrė šviesai skleisti; tačiau kiekvieno žmogaus mokymą turime ištirti Šventuoju Raštu. Kiekvienas, kuris pamaldžiai tyrinės Bibliją, trokšdamas pažinti tiesą, kad galėtų jai paklusti, bus dieviškai apšviestas. Jis supras Šventąjį Raštą. „Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo” (Jono 7, 17) .SD 424.1

Paskutinę šventės dieną pareigūnai, kuriuos kunigai ir vyresnieji buvo išsiuntę suimti Jėzaus, grįžo be Jo. Jų piktai paklausė: „Kodėl neatvedėte?” Sargybiniai rimtais veidais atsiliepė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs! ”SD 424.2

Kad ir kokios užkietėjusios buvo jų širdys, Jėzaus žodžiai jas ištirpdė. Kol Jis kalbėjo šventyklos kieme, jie lūkuriavo netoliese, stengdamiesi išgirsti ką nors, kuo galėtų Jį apkaltinti. Tačiau klausydamiesi jie užmiršo tikslą, kuriuo buvo siųsti. Jie stovėjo kaip pakerėti. Kristus apsireiškė jų sieloms. Jie pamatė tai, ko neįžvelgė kunigai ir vyresnieji, - dieviškumo šlove apgaubtą žmogiškumą. Jie grįžo tokie kupini šios minties, taip pakerėti Jo žodžių, kad į klausimą „Kodėl neatvedėte?”, tegalėjo atsakyti: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!”SD 424.3

Kunigai ir vyresnieji, pirmą kartą stoję Kristaus akivaizdon, patyrė tą patį įsitikinimą. Jų širdys giliai suvirpėjo, ir neišvengiamai kilo mintis: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!” Tačiau jie užgniaužė Šventosios Dvasios suteiktą įsitikinimą. Dabar įtūžę, kad net Įstatymo tarnus paveikė nekenčiamas galilėjietis, jie sušuko: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami? Ar tiki Jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? O šita minia, neišmananti Įstatymo, yraprakeikta ”.SD 424.4

Tie, kuriems skelbiama tiesos žinia, retai paklausia: „Ar tikrai taip?” Dažniausia jie klausia: „O kas tam pritaria?” Daugelis vertina tiesą pagal tai, kiek žmonių jai pritaria, ir vis dar užduodamas klausimas: „Ar tuo tiki kokie nors išsilavinę žmonės arba aukšti dvasininkai?” Šiandien į tikrąjį pamaldumą žmonės yra linkę ne daugiau nei Kristaus laikais. Jie taip pat sąmoningai siekia žemiškų gėrybių ir ignoruoja amžinuosius turtus; ir tai, kad daugybė žmonių nėra pasirengę priimti tiesą, arba tai, kad jos nepriima pasaulio didingieji ar net aukštieji kunigai, nėra argumentas prieš tiesą.SD 425.1

Kunigai ir vyresnieji vėl rezgė planus, kaip suimti Jėzų. Buvo tvirtinama, kad jei Jis ir toliau liks laisvėje, nuvilios žmones nuo įsitvirtinusios vyresnybės, ir vienintelė saugi išeitis - Jį nedelsiant nutildyti. Taip juos diskutuojančius netikėtai užklupo Nikodemas. Jis paklausė: „Ar leidžia mūsų Įstatymaspasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?” Susirinkusieji nutilo. Nikodemo žodžiai pasiekė jų sąžinę. Jie negalėjo pasmerkti žmogaus jo neišklausę. Tačiau ne tik dėl to aukštieji valdininkai nutilo ir sužiuro į išdrįsusįjį stoti teisingumo pusėn. Juos apstulbino ir nuvylė tai, kad vieną iš jų pačių tarpo taip sužavėjo Jėzaus charakteris, jog jis užtarė Jį. Atgavę amą, jie sarkastiškai paklausė Nikodemo: „Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk, ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos ”.SD 425.2

Vis dėlto šis protestas sustabdė tarybos posėdį. Valdininkai nepasiekė savo tikslo ir nenuteisė Jėzaus Jo neišklausę. Tam kartui sutriuškinti, „jie išsivaikščiojo kas sau. Jėzus nuėjo į Alyvų kalną ”.SD 425.3

Nuo miesto sumaišties ir jaudulio, nuo įsiaudrinusių minių ir klastingų rabinų Jėzus pasitraukė į Alyvų sodelio ramybę, kur galėjo pabūti vienas su Dievu. Tačiau anksti ryte Jis grįžo į šventyklą ir, kai aplinkui susirinko žmonės, atsisėdęs ėmė juos mokyti.SD 425.4

Neilgai trukus Jam sutrukdė. Prisiartino grupelė fariziejų ir Rašto aiškintojų, kurie atsitempė su savim persigandusią moterį. Jie griežtais, rėksmingais balsais apkaltino ją pažeidus septintąjį įsakymą. Pastūmę ją Jėzaus akivaizdon, jie su veidmainiška pagarba paklausė: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?”SD 426.1

Po jų apsimestine pagarba slėpėsi jų kėslai Jį pražudyti. Jie išnaudojo šią progą Jį pasmerkti, manydami, jog kad ir kokį sprendimą Jis priimtų, jie vis tiek galės Jį apkaltinti. Jeigu Jis būtų išteisinęs moterį, jie būtų Jį apkaltinę Mozės Įstatymo nesilaikymu. Jeigu būtų paskelbęs ją vertą mirties, Jį būtų apskundę romėnams, kaip prisiimantį valdžią, kuri priklauso tik jiems.SD 426.2

Jėzus akimirksnį žvelgė į tą reginį - virpančią iš gėdos auką ir atšiaurius didikų veidus, kuriuose nebuvo nė lašo užuojautos. Nuo to vaizdo Jo nepriekaištingo tyrumo dvasia susigūžė. Jis puikiausiai suprato, kokiu tikslu Jam buvo pateiktas šis klausimas. Jis permatė kiekvieno priešais Jį stovinčiojo širdį, žinojo jų charakterius ir gyvenimo istoriją. Šie tariami teisingumo sergėtojai patys paskatino savo auką nusidėti, kad galėtų paspęsti pinkles Jėzui. Neparodęs nė ženklo, kad girdėjo jų klausimą, Jis pasilenkė ir, nudelbęs akis į žemę, ėmė kažką rašyti dulkėse.SD 426.3

Nekantraudami dėl Jėzaus delsimo ir tariamo abejingumo, kaltintojai priėjo arčiau ir pamėgino atkreipti Jo dėmesį. Tačiau kai jų žvilgsniai nukrypo į žemę prie Jėzaus kojų, veido išraiškos pasikeitė. Ten buvo surašytos slapčiausios jų gyvenimo kaltės. Juos stebėję žmonės išvydo, kaip staiga pasikeitė jų veidai, ir spraudėsi vienas per kitą, kad pamatytų, kas gi sukėlė jų tokį apstulbimą ir gėdą.SD 426.4

Nors šie rabinai skelbėsi gerbiantys Įstatymą, apkaltindami šią moterį jie nepaisė jo nurodymų. Imtis priemonių prieš savo žmoną turėjo sutuoktinis, ir abu nusižengėliai turėjo būti nubausti vienodai. Taigi kaltintojai elgėsi visiškai neteisėtai. Jėzus pasitiko juos jų teritorijoje. Pagal Įstatymą, kai buvo skiriama bausmė užmėtyti akmenimis, pirmieji akmenį turėjo mesti mačiusieji nusikaltimą. Atsitiesęs Jėzus nukreipė žvilgsnį į sąmokslininkus ir pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį ”. Paskui vėl pasilenkė ir toliau rašė ant žemės.SD 426.5

Jis nei atmetė per Mozę duotąjį Įstatymą, nei pretendavo į romėnų valdžią. Kaltintojai buvo sutriuškinti. Jų apsimestinio šventumo drabužis buvo nuplėštas, Begalinio Tyrumo akivaizdoje jie stovėjo kalti ir pasmerkti. Jie drebėjo, kad miniai nebūtų atskleistos slaptos jų gyvenimo nedorybės; vienas po kito nukorę galvas ir nudelbę akis jie spruko į šalį, palikę auką su ją užjaučiančiu Išgelbėtoju.SD 427.1

Jėzus atsitiesęs, pažvelgė į moterį ir paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?” Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie ”. Jėzus jai tarė: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk ”.SD 427.2

Moteris stovėjo priešais Jėzų virpėdama iš baimės. Jo žodžiai „kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį ” jai nuskambėjo kaip mirties nuosprendis. Ji nedrįso pakelti akių į Išgelbėtojo veidą, tik tyliai laukė savo lemties. Dabar apstulbusi ji stebėjo, kaip kaltintojai netekę amo ir suglumę sprunka; paskui jos ausis pasiekė tie viltį teikiantys žodžiai: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk ”. Sugraudinta iki širdies gelmių, kūkčiojimais reikšdama savo dėkingumą, ji puolė Jėzui po kojų ir išpažino savo nuodėmes.SD 427.3

Moteriai tai buvo naujo gyvenimo pradžia - tyrumo ir ramybės gyvenimo, pašvęsto Dievo tarnystei. Pakeldamas šią nupuolusią sielą, Jėzus padarė didesnį stebuklą nei išgydydamas sunkiausią fizinę ligą; Jis išgydė dvasinę negalią, kuri veda į amžiną mirtį. Ši atgailaujanti moteris tapo viena iš nepalaužiamų Jo sekėjų. Ji atsilygino Jam už atleidimą ir gailestingumą savo pasiaukojančia meile ir pasišventimu.SD 427.4

Tai, kad Jėzus atleido šiai moteriai ir padrąsino ją gyventi geresnį gyvenimą, parodo Jo tobulo teisumo grožį. Nors Jis nepritaria nuodėmei ir nesumažina kaltės jausmo, Jis siekia ne pasmerkti, o išgelbėti. Pasaulis šiai suklydusiai moteriai galėjo parodyti tik panieką ir patyčias; o Jėzus kalbėjo paguodos ir vilties žodžius. Nenusidėjusysis pagailėjo silpnos nusidėjėlės ir ištiesė jai pagalbos ranką. Veidmainiai fariziejai ją pasmerkė, o Jėzus liepė: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk ”.SD 428.1

Ne Kristaus sekėjas yra tas, kuris nudelbęs akis nusisuka nuo klystančiojo, palikdamas jį toliau riedėti į prarają. Tie, kurie skuba kaltinti kitus ir juos teisti, dažnai patys yra dar kaltesni už juos. Žmonės nekenčia nusidėjėlių, bet myli nuodėmes. Kristus nekenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlius. Tokios dvasios bus visi, kurie Jį seka. Krikščioniška meilė lėta smerkti, greita įžvelgti atgailą, pasirengusi atleisti, padrąsinti, nukreipti paklydėlį į šventumo kelią ir saugoti jo žingsnius jame.SD 428.2

49—Palapinių šventėje

51—„Gyvenimo šviesa”