84—„Ramybė jums!”

Šis skyrius pagrįstas Luko 24, 33-48; Jono 20, 19-29

PASIEKĘ JERUZALĘ mokiniai įžengė per rytinius vartus, kurie per šventę naktimis būdavo atviri. Namai stūksojo tamsūs ir tylūs, bet keliauninkai pėdino siauromis gatvelėmis, vedini tekančio mėnulio šviesos. Jie ėjo į aukštutinį kambarį, kuriame Jėzus praleido paskutiniojo vakaro valandas prieš Savo mirtį. Jie žinojo, kad ten ras savo brolius. Nors buvo vėlu, jie žinojo, kad mokiniai nemiegos, kol nesužinos, kas nutiko jų Viešpaties kūnui. Kambario duris jie rado saugiai užsklęstas. Pasibeldė, bet niekas neatsiliepė. Buvo tylu. Tada jie pasisakė, kas esą. Durys tyliai prasivėrė, jie įėjo, o kartu su jais ir dar Vienas, Neregimasis. Paskui durys vėl buvo užsklęstos, kad neprasmuktų šnipai.SD 742.1

Keliauninkai rado visus nustebusius ir susijaudinusius. Kambaryje balsai pratrūko dėkoti ir garbinti, sakydami: „Viešpats iš tikrųjų prisikėlė! Jis pasirodė Simonui ”. Paskui keliauninkai nuo skubėjimo vos atgaudami kvapą papasakojo nuostabiąją istoriją, kaip Jėzus pasirodė jiems. Jiems vos spėjus pabaigti, kažkas išsitarė negalįs tuo patikėti - esą tai per daug gerai, kad būtų tiesa. Staiga priešais juos stojo kažkoks Žmogus. Visų akys nukrypo į Nepažįstamąjį. Juk į duris niekas nesibeldė, ir jokių žingsnių nesigirdėjo. Nustėrę mokiniai stebėjosi - ką tai galėtų reikšti. Po to jie išgirdo balsą, savo Mokytojo balsą. Jis aiškiai ir suprantamai ištarė: „Ramybė jums ”.SD 742.2

„Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O Jis paklausė: ‘Ko taip išsigandote, kodėljūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į Mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite Mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote Mane turint’. Tai taręs, Jis parodė jiems rankas ir kojas ”.SD 743.1

Mokiniai pamatė jose paliktas vinių žymes. Jie atpažino Jo balsą, kuris nebuvo panašus į jokį kitą. „Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: ‘Ar neturite čia ko nors valgyti? ‘ Jie padavė Jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse”; „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį ”. Netikėjimą išstūmė tikėjimas ir džiaugsmas, ir jie pripažino prisikėlusį Išgelbėtoją su tokiais jausmais, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais.SD 743.2

Jėzui gimus angelas paskelbė: „Žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!” Dabar, pirmą kartą pasirodydamas mokiniams po prisikėlimo Išgelbėtojas kreipėsi į juos tuo pačiu palaiminimu: „Ramybė jums ”. Jėzus visada pasirengęs nuraminti abejonių ir baimių deginamas sielas. Jis laukia, kol mes atversime Jam širdies duris ir pasakysime: Pasilik su mumis. Jis sako: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi” (Apreiškimo 3, 20).SD 743.3

Jėzaus prisikėlimas simbolizavo paskutinįjį visų Jame užmigusiųjų prisikėlimą. Mokiniai atpažino viską - prisikėlusio Išgelbėtojo veidą, Jo elgseną ir kalbą. Kaip Jėzus prisikėlė iš numirusių, taip prisikels ir užmigusieji Jame. Mes atpažinsime savo draugus, kaip mokiniai atpažino Jėzų. Šiame mirtingame gyvenime jie galbūt buvo sumaitoti, sužaloti ir pakirsti ligos, bet prisikels visiškai sveiki ir harmoningi; tačiau jų šlovingame kūne jų tapatumas visiškai išliks. „Tada mes pažinsime, kaip ir patys esame pažinti” (1 Korintiečiams 13, 12) . Veiduose, spinduliuojančiuose šviesą, kuri sklinda nuo Jėzaus veido, atpažinsime savo mylimų artimųjų bruožus.SD 743.4

Susitikęs su mokiniais, Jėzus priminė jiems, ką sakęs prieš Savo mirtį, - kad viskas turi išsipildyti, kas parašyta Mozės Įstatyme, Pranašystėse ir Psalmėse apie Jį. „Tuomet Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: ‘Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pra-dedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai’“.SD 744.1

Mokiniai pradėjo suprasti savo darbo esmę ir mastą. Jie turį skelbti pasauliui nuostabiąsias tiesas, kurias jiems patikėjo Kristus. Jo gyvenimo įvykius, Jo mirtį ir prisikėlimą, pranašystes apie šiuos įvykius, Dievo Įstatymo šventumą, išgelbėjimo plano paslaptis, Jėzaus galią atleisti nuodėmes - visa tai jie turi liudyti ir skelbti pasauliui. Jie turi skelbti ramybės ir išgelbėjimo per atgailą ir Gelbėtojo galybę Evangeliją.SD 744.2

„Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: ‘Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos’“. Šventoji Dvasia dar nebuvo visiškai pasireiškusi, nes Kristus dar nebuvo pašlovintas. Gausiau Dvasios buvo išlieta tik po Kristaus įžengimo į dangų. O jos negavę mokiniai negalėjo vykdyti užduoties - skelbti Evangeliją pasauliui. Bet dabar Dvasia buvo suteikta tam tikru tikslu. Kristus įkvėpė mokiniams Savo Dvasią dar prieš tai, kai jie galėjo atlikti savo oficialias pareigas, susijusias su Bažnyčia. Jis davė jiems švenčiausią užduotį ir norėjo, kad jie suprastų, jog be Šventosios Dvasios šio darbo atlikti neįmanoma.SD 744.3

Šventoji Dvasia - tai dvasinės gyvybės sieloje alsavimas. Dvasios suteikimas - tai Kristaus gyvybės suteikimas. Ją gavęs žmogus įgyja Kristaus savybes. Tik tie, kuriuos šitaip moko Dievas, tie, kurių viduje darbuojasi Dvasia ir kurių gyvenime apsireiškia Kristaus gyvenimas, gali būti žmonių atstovai ir tarnauti Bažnyčioje.SD 745.1

„Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos'', - pasakė Kristus. Čia Kristus nesuteikia jokiam žmogui teisės teisti kitus. Kalno pamoksle Jis tai uždraudė. Tai išimtinė Dievo teisė. Tačiau Bažnyčią, kaip organizaciją, Jis padarė atsakingą už individualius narius. Tuos, kurie nusideda, Bažnyčia yra įpareigota perspėti, pamokyti ir, jei įmanoma, grąžinti į tiesos kelią. „Bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas’‘ (2 Timotiejui 4, 2) , - sako Viešpats. Ištikimai kovok su nedorybėmis. Perspėk kiekvieną sielą, kuriai iškilo pavojus. Nepalik nieko apgaudinėti save. Vadink nuodėmę jos tikruoju vardu. Skelbt tai, ką Dievas pasakė apie melą, sabatos šventimą, vogimą, stabmeldystę ir visas kitas blogybes. „Kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės” (Galatams 5, 21) . Jeigu jie ir toliau darys nuodėmes, nuosprendis, kurį jūs skelbėte pagal Dievo Žodį, bus paskelbtas jiems danguje. Pasirinkę nuodėmę, jie paniekino Kristų; Bažnyčia turi parodyti, kad nepritaria jų veiksmams ir pati gerbia savo Viešpatį. Ji turi pasakyti apie nuodėmę tai, ką apie ją sako Dievas. Ji turi reaguoti į tai, kaip liepia Dievas, o jos veiksmai patvirtinami danguje. Tas, kuris niekina Bažnyčios valdžią, niekina patį Dievą.SD 745.2

Tačiau yra ir šviesioji šio reikalo pusė. „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos''. Tebūna ši mintis pati svarbiausia. Darbuojantis dėl klystančiųjų, tegul visų akys būna nukreiptos į Kristų. Tegul ganytojai švelniai globoja Viešpaties aveles. Tekalba jie klystantiems apie atleidžiančią Išgelbėtojo malonę. Teparagina nusidėjėlį atgailauti ir tikėti Tą, kuris gali atleisti. Tegul remdamiesi Dievo Žodžiu, jie skelbia: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių” (1 Jono 1, 9) . Visi atgailaujantys yra užtikrinami: „Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes” (Michėjo 7,1.SD 745.3

Tegul nusidėjėlio atgailą Bažnyčia priima dėkingomis širdimis. Tegul atgailaujantysis išeina iš netikėjimo tamsos į tikėjimo ir teisumo šviesą. Tegul jo virpančią ranką su meile paims Jėzaus ranka. Toks nuodėmių atleidimas patvirtintas danguje.SD 746.1

Tik šia prasme Bažnyčia turi galią išteisinti nusidėjėlį. Nuodėmės gali būti atleidžiamos tik per Kristaus nuopelnus. Jokiam žmogui, jokiai žmonių organizacijai nesuteikta galia išlaisvinti sielą nuo kaltės jausmo. Kristus įpareigojo Savo mokinius skelbti nuodėmių atleidimą Jo vardu visose tautose; tačiau jie patys neturėjo galios išdildyti nė vienos nuodėmės. Išskyrus Jėzaus vardą, „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti” (Apaštalų darbų 4, 12) .SD 746.2

Kai Jėzus pirmą kartą susitiko su mokiniais aukštutiniame kambaryje, Tomo tarp jų nebuvo. Jis buvo girdėjęs kitų pasakojimus, pakankamai įrodančius, kad Jėzus prisikėlė; bet jo širdį gaubė tamsa ir netikėjimas. Girdėdamas mokinius pasakojant apie nuostabius prisikėlusio Gelbėtojo apsireiškimus, jis tik dar giliau grimzdo į neviltį. Jeigu Jėzus tikrai prisikėlė iš numirusių, negali būti nė vilties, kad žemėje įsikurs Jo karalystė. Be to, mintis, kad Mokytojas apsireiškė visiems mokiniams, išskyrus jį, žeidė jo tuštybę. Jis buvo nusprendęs netikėti ir visą savaitę buvo niūrios nuotaikos, kuri atrodė dar tamsesnė, palyginti su jo brolių viltimi ir tikėjimu.SD 746.3

Per tą laiką Tomas ne kartą pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į Jo šoną, netikėsiu ”. Jis nenorėjo regėti savo brolių akimis ar grįsti savo tikėjimą jų liudijimu. Jis karštai mylėjo Viešpatį, bet leido savo protą bei širdį užvaldyti pavydui ir netikėjimui.SD 746.4

Aukštutinis kambarys dabar buvo tapęs laikinais namais daugeliui mokinių, ir vakarais ten susirinkdavo visi, išskyrus Tomą. Vieną vakarą Tomas nusprendė susitikti su kitais. Nepaisant netikėjimo, jame ruseno viltis, kad Geroji naujiena - teisinga. Vakarieniaudami mokiniai aptarinėjo įrodymus, kuriuos Kristus jiems pateikė pranašystėse. Tada „durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir prabilo: ‘Ramybė jums! ‘”SD 746.5

Atsigręžęs į Tomą Jis pasakė: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk Mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į Mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis ”. Šie žodžiai parodė, kad Jis žinojo, ką mąsto ir kalba Tomas. Abejojantis mokinys taip pat buvo tikras, kad nė vienas iš jo draugų tą savaitę su Jėzumi susitikęs nebuvo. Taigi jie negalėjo papasakoti Mokytojui apie jo netikėjimą. Jis atpažino stovintįjį priešais jį kaip savo Viešpatį. Daugiau įrodymų jam nereikėjo. Jo širdis šoktelėjo iš džiaugsmo. Jis puolė Jėzui po kojomis ir sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!”SD 747.1

Jėzus priėmė jo išpažinimą, bet švelniai papriekaištavo: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!” Tomo tikėjimas Kristui būtų buvęs malonesnis, jeigu jis būtų patikėjęs savo brolių liudijimu. Jeigu pasaulis dabar sektų Tomo pavyzdžiu, niekas netikėtų išgelbėjimu; mat visi, priimantys Kristų, turi tai daryti per kitų liudijimą.SD 747.2

Daugelis abejojančių teisinasi sakydami, kad jeigu jie turėtų tokių faktų, kokių Tomui pateikė jo bendražygiai, įtikėtų. Tačiau jie nesupranta, kad turi ne tik įrodymus, bet dar daugiau. Daugelis tokių, kaip Tomas, kurie laukia, kol išsisklaidys abejonės, niekada nesuvoks savo troškimo. Jie pamažu įsitvirtins netikėjime. Tie, kurie įpranta žiūrėti į tamsiąją pusę, murmėti ir skųstis, nežino, ką daro. Jie sėja abejonių sėklas ir pjaus abejonių derlių. Tuo metu, kai tikėjimas ir pasitikėjimas yra svarbiausi, daugelis taip elgdamiesi pasijus bejėgiai viltis ir tikėtis.SD 747.3

Savo elgesiu su Tomu Jėzus davė pamoką Savo sekėjams. Jo pavyzdys rodo, kaip turėtume elgtis su tais, kurių tikėjimas silpnas ir kuriuos apnikusios abejonės. Jėzus nepriekaištavo Tomui ir nesiginčijo su juo. Jis apsireiškė abejojančiajam. Tomas nepagrįstai diktavo sąlygas savo tikėjimui, bet Jėzus Savo kilnia meile ir nuovokumu sugriovė visas užtvaras. Netikėjimą retai įmanoma įveikti kova. Juo veikiau imama gintis, ieškoma naujos atramos ir pasiteisinimų. Bet tegul Jėzus Savo meile ir gailestingumu apsireiškia kaip nukryžiuotas Gelbėtojas ir iš daugelio nenorėjusių to ištarti lūpų pasigirsta Tomo išpažinimas: „Mano Viešpats ir mano Dievas! ”SD 747.4