78—Golgota

Šis skyrius pagrįstas Mato 27, 31-53;
Morkaus 15, 20-38; Luko 23, 26-46; Jono 19, 16-30

„ATĖJĘ Į VIETĄ, kuri vadinasi ‘Kaukolė’, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ”.SD 689.1

„Norėdamas Savo krauju pašventinti tautą ”, Kristus „kentėjo už miesto vartų” (Hebrajams 13, 12) . Už nusižengimą Dievo Įstatymui Adomas ir Ieva buvo išvyti iš Edeno. Kristus, mūsų pakaitas, turėjo kentėti už Jeruzalės ribų. Jis mirė už vartų, kur būdavo teisiami mirtimi nusikaltėliai ir žmogžudžiai. Kokie reikšmingi žodžiai: „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už musprakeikimu” (Galatams 3,13)! SD 689.2

Iš teismo salės į Golgotą paskui Kristų sekė didžiulė minia. Žinia apie Jo pasmerkimą pasklido po visą Jeruzalę, todėl visų klasių ir padėčių žmonės plūdo į nukryžiavimo vietą. Kunigai ir vyresnieji buvo pasižadėję neliesti Kristaus sekėjų, taigi mokiniai ir tikintieji iš miesto ir aplinkinių kraštų prisijungė prie paskui Išgelbėtoją sekusios minios.SD 689.3

Jėzui išėjus pro Piloto kiemo vartus, ant Jo sumuštų, kruvinų pečių uždėjo kryžių, kuris buvo paruoštas Barabui. Du Barabo bendrai turėjo būti nubausti mirtimi kartu su Jėzumi, taigi jiems taip pat buvo užkrauti kryžiai. Gelbėtojas buvo nusilpęs, išalintas kančios, ir ši našta Jam buvo per sunki. Nuo Velykų vakarienės su Savo mokiniais Jėzus neturėjo burnoje nė trupinio duonos, nė lašo vandens. Jis jau buvo ištvėręs didžiulę kančią Getsemanės sode grumdamasis su šėtono pajėgomis. Jis jau buvo iškentęs išdavystę ir matęs, kaip Jį apleidę bėga mokiniai. Jį vedė pas Aną, paskui pas Kajafą, paskui pas Pilotą. Pilotas Jį nusiuntė pas Erodą, o tas grąžino atgal Pilotui. Įžeidimas po įžeidimo, patyčios po patyčių, dukart nuplakdintas - visą tą naktį lyg kaleidoskopas sukosi scenos, maksimaliai išbandančios žmogaus charakterį. Kristus atsilaikė. Jis neištarė nė žodžio, išskyrus tai, kas šlovino Dievą. Visame absurdiškame Savo teismo farse Jis laikėsi tvirtai ir oriai. Bet kai po antrojo nuplakimo Jam buvo uždėtas kryžius, žmogiška prigimtis to ištverti nebegalėjo. Jis sukniubo po našta.SD 689.4

Minia, sekusi Išgelbėtoją, matė Jo silpnus, svirduliuojančius žingsnius, bet užuojautos neparodė. Jie tik tyčiojosi ir plūdo Jį dėl to, kad Jis neįstengė panešti sunkaus kryžiaus. Našta vėl buvo uždėta, bet Jis vėl parkrito. Persekiotojai matė, kad Jėzus toliau nešti kryžiaus negali. Jiems reikėjo rasti kažką, kas sutiktų panešėti šią žeminančią naštą. Patys žydai to daryti negalėjo, nes būtų susitepę ir negalėję dalyvauti Velykų šventėje. Panešti kryžiaus nepasisiūlė ir niekas iš Jį sekusios minios.SD 690.1

Tuo metu pro šalį iš kaimo ėjo pašalinis žmogus, Simonas iš Kirėnės. Išgirdęs patyčias, minios blevyzgas ir paniekinamus šūksnius: „Pirmyn, žydų karaliau!”, jis apstulbęs sustojo. Kadangi jis parodė užuojautą, buvo suimtas ir kryžius užkrautas ant jo pečių.SD 690.2

Simonas buvo girdėjęs apie Jėzų. Jo sūnūs tikėjo Išgelbėtoją, bet jis pats nebuvo mokinys. Kryžiaus nešimas į Golgotą jam buvo palaiminimas, tad jis visada liko dėkingas už šią Apvaizdos dovaną. Jis galėjo savo valia prisiimti Kristaus kryžių ir net su džiaugsmu pakelti Jo svorį.SD 690.3

Minioje Nekaltąjį į žiaurią mirtį lydėjo nemažai moterų. Jų dėmesys buvo sutelktas į Jėzų. Kai kurios buvo mačiusios Jį ir anksčiau. Kai kurios nešė Jam ligonius ir kenčiančius. Kai kurios pačios buvo išgydytos. Jos pasakojo viena kitai, ką patyrusios ir negalėjo atsistebėti minios neapykanta Tam, dėl kurio jų širdys tirpo ir plyšo pusiau. Nepaisant paklaikusios minios veiksmų ir piktų kunigų bei vyresniųjų žodžių, šios moterys rodė savo gailestį. Kiekvieną kartą Jėzui suklupus po kryžiumi, jos pratrūkdavo raudoti.SD 690.4

Tai buvo vienintelis dalykas, kuris atkreipė Kristaus dėmesį. Nors kupinas kančios, nešdamas pasaulio nuodėmes, Jis nebuvo abejingas parodytai širdgėlai. Jėzus žvelgė į šias moteris su švelnia užuojauta. Jos nebuvo Jį įtikėjusios; Jis žinojo, kad jos aprauda Jį ne kaip Dievo Siųstąjį, o iš žmogiško gailesčio. Vis dėlto Kristus nepaniekino jų užuojautos - priešingai, ji pažadino Jo širdyje dar didesnę užuojautą joms. „Jeruzalės dukros! - kreipėsi Jis. - Verkite ne Manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!” Mat Kristus jau regėjo būsimą Jeruzalės sugriovimą. Daugelis tų, kurios dabar raudojo dėl Jo, tuo siaubingu metu žūsiančios kartu su savo vaikais.SD 691.1

Nuo Jeruzalės griūties Jėzaus mintys perėjo prie platesnio teismo. Neatgailaujančio miesto sunaikinimas Jam buvo galutinis pasaulio sunaikinimo simbolis. Jis pasakė: „ Tada bus sakoma kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ir kalvoms: ‘Pridenkite mus! ‘ Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio? ” Žaliu medžiu Jėzus vadino Save, nekaltą Atpirkėją. Dievas išliejo rūstybę dėl žmonių nuopuolio ant Savo mylimo Sūnaus. Jėzus turėjo būti nukryžiuotas už žmonių nuodėmes. Tad kokia kančia turėjo tekti nusidėjėliui, kuris ir toliau darė nuodėmes? Visi neatgailaujantys ir netikintys turėjo ištverti žodžiais neišreiškiamą sielvartą bei kančią.SD 691.2

Minioje, lydėjusioje Išgelbėtoją į Golgotą, daug buvo tų, kurie džiugiais „Osana!” ir palmių šakelių mojavimu pasitiko Jį, pergalingai įjojantį į Jeruzalę. Bet dažnas tų, tada šlovinęs Jėzų, nes taip darė visi, dabar springdamas šaukė: „Ant kryžiaus Jį! ” Kristui įjojus į Jeruzalę, mokinių viltys buvo pačios didžiausios. Jie spraudėsi arčiau Mokytojo, rodydami, kokia didelė garbė būti su Juo. Dabar, kai Jis buvo pažemintas, jie sekė paskui Jį iš tolo. Jie buvo kupini sielvarto, slegiami nepateisintų vilčių. Pasitvirtino Jėzaus žodžiai: „Šią naktį jūs visi Manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys” (Mato 26, 31) .SD 691.3

Atėjus į bausmės vietą, belaisviai buvo pririšti prie kankinimo įrankių. Abu plėšikai muistėsi rankose tų, kurie rišo juos prie kryžiaus; bet Jėzus nesipriešino. Jėzaus motina, prilaikoma mylimojo mokinio Jono, ėjo Sūnaus pėdomis iki Golgotos. Ji matė Jį alpstantį po kryžiaus našta ir troško prilaikyti Jo sužeistą galvą ir nušluostyti kaktą, kuri kitados buvo prisiglaudusi jai ant kelių. Tačiau šios liūdnos privilegijos jai nebuvo suteikta. Kartu su mokiniais ji vis dar puoselėjo viltį, kad Jėzus parodys Savo galią ir išsivaduos iš priešų. Vis dėlto jos širdis apmirdavo prisiminus žodžius, kuriais Jis išpranašavo kaip tik tai, kas dabar vyko. Ji užgniaužusi sielvartą stebėjo prie kryžiaus rišamus plėšikus. Nejaugi Tas, kuris dovanodavo mirusiems gyvybę, leisis nukryžiuojamas? Nejaugi taip žiauriai bus nužudytas pats Dievo Sūnus? Gal jai neverta tikėti, kad Jėzus buvo Mesijas? Juk ji turės stebėti Jo pažeminimą bei kančią net negalėdama Jam patarnauti! Ji matė, kaip Jo rankos ištiesiamos ant kryžiaus skersinio, kaip atnešamas plaktukas ir vinys. Kai vinys pervėrė švelnų kūną, sukrėsti mokiniai nunešė šalin nuo šio žiauraus reginio apalpusią Jėzaus motiną.SD 692.1

Išgelbėtojas nė žodžiu nesudejavo. Jo veidas liko ramus bei taikus, tik ant kaktos išsisunkė dideli prakaito lašai. Nebuvo gailestingos rankos, kuri būtų nubraukusi Jam nuo veido mirties rasą, ir užuojautos bei nuolatinės ištikimybės žodžių, kurie būtų sustiprinę Jo žmogišką širdį. Kol kareiviai darė savo šiurpų darbą, Jėzus meldėsi už Savo priešus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą ”... Jo mintys perėjo nuo Savo kančių prie persekiotojų nuodėmės bei siaubingo jų laukiančio atpildo. Jis neprakeikė kareivių, kurie su Juo elgėsi taip šiurkščiai. Nekerštavo kunigams ir valdytojams, žūtbūt siekusiems savo tikslo. Kristus užjautė juos dėl jų nežinojimo ir kaltės. Jis teprašė Dievą jiems atleisti, „nes jie nežino, ką darą ”.SD 692.2

Jeigu jie būtų žinoję, jog kankina Tą, kuris atėjo išgelbėti iš amžinos pražūties nusidėjėlių, juos būtų apėmusi atgaila ir siaubas. Bet nežinojimas jų kaltės nesumažino; mat jiems buvo suteikta privilegija pažinti ir priimti Jėzų kaip savo Išgelbėtoją. Kai kurie iš jų dar supras savo nuodėmę, atgailaus ir atsivers. Kai kurie dėl savo širdies užkietėjimo nebegalės kreiptis į Kristų, kad Jis jiems atsilieptų. Vis dėlto Dievo tikslas artėjo prie išsipildymo. Jėzus pelnė teisę tapti žmonių užtarėju Tėvo akivaizdoje.SD 693.1

Kristaus malda už Savo priešus apėmė visą pasaulį. Ji apėmė kiekvieną nusidėjėlį, kuris gyveno ar gyvens nuo pat pasaulio sukūrimo iki laikų pabaigos. Dėl Dievo Sūnaus nukryžiavimo kalti visi. Ir atleidimas pasiūlytas visiems. Kas nori, gali susitai-kyti su Dievu ir turėti amžinąjį gyvenimą.SD 693.2

Kai Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus, šį keli stiprūs vyrai pakėlė ir įnirtingai smeigė į tam paruoštą vietą. Dievo Sūnui tai sukėlė didžiulę kančią. Tuomet Pilotas hebrajų, graikų ir lotynų kalbomis užrašė „Jėzus Nazarietis, žydų karalius” ir pritvirtino šią lentelę Jėzui virš galvos. Šis užrašas žydus suerzino. Piloto kieme jie šaukė: „Ant kryžiaus Jį!”; „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių” (Jono 19, 15) . Jie skelbė, jog kiekvienas, pripažinęs kitą karalių, yra išdavikas. Pilotas užrašė jų išreikštus jausmus. Nebuvo paminėtas joks nusižengimas, išskyrus tai, kad Jėzus - žydų Karalius. Šis užrašas galimai pripažino žydų sąjungą su romėnų valdžia. Jis skelbė, kad kiekvieną, kuris tvirtins esąs Izraelio karalius, jie pasmerks mirčiai. Kunigai apsigavo. Kai jie rezgė planus pražudyti Kristų, Kajafas paskelbė, jog tikslinga paaukoti vieną žmogų, kad būtų išgelbėta tauta. Dabar jų veidmainystė išryškėjo. Kad pražudytų Kristų, jie buvo pasirengę paaukoti net savo tautos egzistavimą.SD 693.3

Pamatę, ką padarė, kunigai paprašė Pilotą užrašyti kitaip: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: Aš esu žydų karalius’“. Bet Pilotas pyko ant savęs dėl savo silpnumo ir iš visos širdies niekino pavydžius bei klastingus kunigus ir vyresniuosius. Tad šaltai atkirto: „Ką parašiau, parašiau! ”SD 693.4

Aukštesnė galia nei Pilotas ar žydai pasirūpino, kad tasai užrašas būtų prikaltas Jėzui virš galvos. Per Dievo apvaizdą jis turėjo skatinti mąstyti ir tyrinėti Raštus. Vieta, kur buvo nukryžiuotas Kristus, buvo netoli miesto. Tuo metu į Jeruzalę buvo suplūdę tūkstančiai žmonių iš visų kraštų, ir užrašas, skelbiantis, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas, neliko jų nepastebėtas. Tai buvo gyva tiesa, užrašyta Dievo vedžiojama ranka.SD 694.1

Kristaus kentėjimai ant kryžiaus išpildė pranašystę. Šimtus metų iki nukryžiavimo Išgelbėtojas išpranašavo, kaip su Juo bus pasielgta. Jis pasakė: „Šunys Mane apgula iš visų pusių, nedorėlių gauja Mane apspinta; jie žeidžia Man rankas ir kojas; galiu suskaičiuoti visus Savo kaulus. Mano priešai spokso į Mane ir džiaugiasi, dalijasi tarpusavyje Mano drabužius ir meta kauliukus dėl Mano apdaro” (Psalmė 22,17-19) . Pranašystė apie Nukryžiuotojo drabužius buvo įgyvendinta netrukdant nei Jo draugams, nei priešams. Jo apdaras atiteko Jį ant kryžiaus prikalusiems kareiviams. Kristus girdėjo tų vyrų kalbas dalijantis Jo drabužius. Jo tunika buvo nuausta be siūlių, ir jie pasakė: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks ”.SD 694.2

Kitoje pranašystėje Gelbėtojas skelbė: „Užgaulės drasko širdį, ir Aš nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet jos nėra, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų. Man į maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti Man jie duoda acto” (Psalmė 69, 21-22) . Tiems, kurie būdavo marinami ant kryžiaus, duodavo svaiginančio gėrimo skausmui numalšinti. Toks buvo pasiūlytas ir Jėzui; bet vos paragavęs, Jis jo atsisakė. Jis nenorėjo nieko, kas aptemdytų protą. Jo tikėjimas turėjo tvirtai remtis į Dievą. Tai buvo Jo vienintelė stiprybė. Nuslopinus Savo pojūčius, privalumų būtų įgijęs šėtonas.SD 694.3

Jėzui kabant ant kryžiaus, Jo priešai išliejo ant Jo pyktį. Kunigai, valdytojai ir Rašto aiškintojai kartu su minia tyčiojosi iš mirštančio Gelbėtojo. Jėzaus krikšto ir atsimainymo metu buvo girdėti Dievo balsas, skelbiantis Kristų Jo Sūnumi. Prieš pat Kristaus išdavimą Tėvas taip pat kalbėjo, paliudydamas Jo dieviškumą. Bet dabar balsas iš dangaus tylėjo. Niekas Kristaus nebeužtarė. Nedorėlių smurtą ir patyčias Jis kentė vienas.SD 694.4

„Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” - šaukė jie. „Tegul pats išsigelbi, jei Jis - Dievo išrinktasis Mesijas!” Gundymų dykumoje metu šėtonas irgi kalbėjo: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”; „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn” nuo šventyklos šelmens (Mato 4, 3. 6) . Šėtonas su savo angelais, įgavusiais žmogišką pavidalą, buvo ir prie kryžiaus. Didžiausias priešas ir jo pakalikai bendradarbiavo su kunigais ir vyresniaisiais. Žmonių mokytojai kurstė tamsuolių minią pasmerkti Tą, kurio daugelis iš jų net nebuvo matę, kol jų nepaskatino liudyti prieš Jį. Kunigus, vyresniuosius, fariziejus ir užkietėjusią prastuomenę apjungė šėtoniškas įkarštis. Aukštieji kunigai susivienijo su velniu ir jo angelais. Jie vykdė jo darbą.SD 695.1

Jėzus, kentėdamas ir merdėdamas, girdėjo kiekvieną kunigų žodį: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume”. Kristus galėjo nužengti nuo kryžiaus. Tačiau kaip tik dėl to, kad Jis nesigelbėjo, nusidėjėlis turi viltį, jog Dievas jam atleis ir suteiks malonę.SD 695.2

Tyčiodamiesi iš Gelbėtojo, žmonės, kurie tarėsi esą pranašysčių aiškintojai, kartojo būtent tuos žodžius, kuriuos Įkvėpimas išpranašavo juos šioje situacijoje ištarsiant. Per savo aklumą jie nesuprato, jog pildo pranašystę. Tie, kurie pašaipiai kalbėjo: „Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Jį dabar, jeigu Juo rūpinasi, nes Jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’”, nė nenumanė, kad šis liu-dijimas skambės per amžius. Nors ištarti su pašaipa, šie žodžiai paskatino žmones gilintis į Šventąjį Raštą kaip niekada anksčiau. Išmintingieji klausėsi, tyrinėjo, apsvarstė ir meldėsi. Buvo tokių, kurie nenurimo, kol palyginę vieną Rašto vietą su kita neįžvelgė Kristaus misijos prasmės. Dar niekada nebuvo taip plačiai sužinota apie Jėzų, kaip tada, kai Jis kabojo ant kryžiaus. Į širdis daugelio, regėjusių nukryžiavimą ir girdėjusių Kristaus žodžius, sklido tiesos šviesa.SD 695.3

Vienas paguodos spindulys pasiekė ir ant kryžiaus kenčiantį Jėzų. Tai buvo atgailaujančio plėšiko malda. Abu su Jėzumi nukryžiuoti piktadariai iš pradžių plūdo Jį. Vienas dėl savo kančių tapo dar įžūlesnis. Bet jo bendras elgėsi ne taip. Tas žmogus nebuvo užkietėjęs nusikaltėlis; dėl blogų draugijų jis buvo išklydęs iš kelio, bet ne toks kaltas, kaip daugelis, stovėjusių prie kryžiaus ir plūdusių Gelbėtoją. Jis buvo matęs ir girdėjęs Jėzų; Viešpaties mokymas jį įtikino, bet kunigai ir Rašto aiškintojai jį atitraukė nuo Gelbėtojo. Kad numaldytų sąžinės balsą, jis vis giliau grimzdo į nuodėmę, kol buvo suimtas, tardomas kaip nusikaltėlis ir pasmerktas mirti ant kryžiaus. Ir teismo salėje, ir kelyje į Golgotą jis buvo šalia Jėzaus. Jis girdėjo Pilotą paskelbiant: „Nerandu Jame jokios kaltės” (Jono 19, 4) . Pastebėjo Jo dievišką laikyseną, Jo gailestingumą ir atlaidumą Savo kankintojams. Nuo kryžiaus jis stebėjo, kaip daugelis didžiųjų religijos veikėjų su panieka laidė liežuvius ir pajuokė Viešpatį Jėzų. Matė linksinčias galvas. Girdėjo savo nusikaltimo bendrininko priekaištingas kalbas: „Argi Tu ne Mesijas? Išgelbėk Save ir mus!” Tarp praeivių jis girdėjo daugelį ginant Jėzų. Girdėjo juos atkartojant Jo žodžius ir pasakojant apie Jo darbus. Jį vėl apėmė įsitikinimas, jog šis Žmogus - Kristus. Atsigręžęs į savo draugą nusikaltėlį jis sušuko: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę!” Mirštantiems plėšikams nebereikėjo bijoti žmonių. Bet vieną iš jų apėmė įsitikinimas, kad dar reikia bijoti Dievo ir drebėti dėl savo ateities. Dabar pilna nuodėmių jo gyvenimo istorija jau ėjo į pabaigą. „Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėrapadaręs”, - sudejavo jis.SD 696.1

Daugiau nebebuvo jokių klausimų, abejonių ar priekaištų. Nuteistas už nusikaltimą, plėšikas nebeturėjo vilties; bet dabar jį apėmė keisti jausmai, lengvos mintys. Jis prisiminė viską, ką buvo girdėjęs apie Jėzų, kaip Jis gydė ligonius ir atleisdavo nuodėmes. Jis buvo girdėjęs žodžius tų, kurie tikėjo Jėzų ir raudodami sekė paskui Jį. Jis matė ir perskaitė užrašą virš Išgelbėtojo galvos. Jis girdėjo jį kartojant praeivius - vieni tai darė sielvarto iškreiptomis virpančiomis lūpomis, kiti su panieka ir patyčiomis. Šventoji Dvasia apšvietė jo protą ir po truputį faktų grandinė susijungė. Jėzuje - sumuštame, išniekintame, kabančiame ant kryžiaus, jis išvydo Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Viltis sumišo su širdgėla jo balse, kai jo bejėgė mirštanti siela puolė prie mirštančio Išgelbėtojo. „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į Savo karalystę!” - sušuko jis.SD 696.2

Atsakymas atėjo greitai. Pasigirdo švelnūs, melodingi žodžiai, kupini meilės, užuojautos ir stiprybės: „Iš tiesų sakau tau šiandien, su Manimi būsi rojuje ”.SD 697.1

Per ilgas agonijos valandas Jėzus girdėjo visas patyčias ir plūdimąsi. Jam kabant ant kryžiaus, keiksmai ir pašaipos vis dar liejosi. Kaip Jis laukė, kad taip pat uoliai savo tikėjimą išpažintų Jo mokiniai! Bet girdėjo tik liūdnai kalbant: „O mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį ”. Koks malonus tokiomis aplinkybėmis Gelbėtojui buvo mirštančio plėšiko tikėjimo ir meilės išpažinimas! Tuo metu, kai žydų vyresnieji Jo išsižadėjo ir net mokiniai suabejojo Jo dieviškumu, vargšas plėšikas, stovėdamas prie amžinybės slenksčio, pavadino Jėzų Viešpačiu. Daugelis buvo pasirengę pavadinti Jį Viešpačiu, kai Jis darė stebuklus ir kai prisikėlė iš numirusių; tačiau kai Jis merdėjo ant kryžiaus, Jo nepripažino niekas, išskyrus atgailaujantį plėšiką, kuris buvo išgelbėtas vienuoliktą valandą.SD 697.2

Stovėjusieji šalia išgirdo plėšiko kreipimąsi į Viešpatį Jėzų. Atgailaujančiojo intonacijos atkreipė jų dėmesį. Tie, kurie kryžiaus papėdėje kivirčijosi dėl Kristaus drabužio ir metė dėl jo burtus, staiga sukluso. Jų pikti balsai nuščiuvo. Užgniaužę kvapą jie pažvelgė į Kristų ir laukė atsakymo iš Jo mirštančių lūpų.SD 697.3

Jam tariant pažado žodžius, atrodė, kad tamsų debesį, kuris gaubė kryžių, perskrodė skaisti ir gyva šviesa. Atgailaujantį plėšiką Dievas priėmė ir dovanojo visišką ramybę. Pažemintas Kristus buvo pašlovintas. Tas, kuris visų akyse atrodė nugalėtas, buvo Nugalėtojas. Jis buvo pripažintas kaip nuodėmių Nešėjas. Žmonės galėjo panaudoti jėgą prieš Jo žmogišką kūną. Jie galėjo perverti šventus smilkinius erškėčių dygliais. Galėjo nuplėšti nuo Jo drabužį ir ginčytis, kaip jį pasidalyti. Tačiau jie negalėjo atimti iš Jo galios atleisti nuodėmes. Mirdamas Jis liudijo Savo dieviškumą ir Tėvo šlovę. Jo ausys neapkurto, kad negirdėtų, o rankos nesutrumpėjo, kad negalėtų išgelbėti. Jis tebeturėjo karališką teisę gelbėti visus, kurie per Jį ateina pas Dievą.SD 697.4

Sakau tau šiandien, su Manimi būsi rojuje. Kristus nepažadėjo, kad plėšikas bus su Juo rojuje jau tą pačią dieną. Jis pats tą dieną į rojų nenuėjo. Jis ilsėjosi kape, o prisikėlimo rytą pasakė: „Aš dar neįžengiau pas Tėvą” (Jono 20,17) . Tačiau pažadas buvo duotas nukryžiavimo, tariamo pralaimėjimo ir tamsos dieną. Jau šiandien, merdėdamas ant kryžiaus kaip piktadarys, Kristus užtikrino vargšą nusidėjėlį būsiąs su juo rojuje.SD 698.1

Su Jėzumi nukryžiavo du piktadarius - „vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje”. Tai buvo padaryta kunigų ir vyresniųjų nurodymu. Kristaus padėtis tarp dviejų plėšikų turėjo rodyti, kad Jis - didžiausias nusikaltėlis iš jų trijų. Taip išsipildė Rašto vieta: Jis „ buvo priskirtas nusidėjėliams” (Izaijo 53, 12). Bet visos savo poelgio prasmės kunigai neįžvelgė. Kaip Jėzus, nukryžiuotas su plėšikais, buvo jų viduryje, taip ir Jo kryžius stovėjo nuodėmėse skendinčio pasaulio viduryje. O atgailaujančiam plėšikui ištarti atleidimo žodžiai įžiebė šviesą, kuri pasieks tolimiausius žemės užkampius.SD 698.2

Nustebę angelai stebėjo begalinę meilę To, kuris kęsdamas neapsakomas proto ir kūno kančias, galvojo tik apie kitus ir drąsino atgailaujančią sielą tikėti. Pažemintas Jis kaip pranašas kreipėsi į Jeruzalės dukteris; kaip kunigas ir užtarėjas Jis prašė Tėvą atleisti Jo žudikams; kaip mylintis Gelbėtojas Jis atleido atgailaujančiam plėšikui nuodėmes.SD 698.3

Jėzaus akys klaidžiojo po aplink susirinkusią minią, ir viena figūra atkreipę Jo dėmesį. Kryžiaus papėdėje stovėjo Jo motina, prilaikoma mokinio Jono. Ji negalėjo atsitraukti nuo Sūnaus, ir Jonas, žinodamas, jog artinasi galas, vėl atvedė ją prie kryžiaus. Savo mirties valandą Kristus prisiminė Savo motiną. Pažvelgęs į jos sielvarto iškankintą veidą, paskui į Joną, Jis jai pasakė: „Moterie, štai tavo sūnus!” Paskui Jonui: „Štai tavo motina!” Jonas suprato Kristaus mintį ir priėmė tai, kas jam buvo patikėta. Jis iškart parsivedė Mariją į savo namus ir nuo tos valandos ją švelniai globojo. Koks gailestingas ir mylintis Gelbėtojas! Visose Savo fizinėse kančiose ir sielvarte Jis pasirūpino ir Savo motina! Jis neturėjo pinigų, kad ją aprūpintų, bet buvo mylimas Jono, tad patikėjo Savo motiną jam kaip brangų palikimą. Taip Jis suteikė jai tai, ko jai labiausiai reikėjo, - švelnią užuojautą to, kuris mylėjo ją, nes ji mylėjo Jėzų. Ir priimdamas ją kaip šventą patikėtinę, Jonas priėmė didžiulį palaiminimą. Ji nuolatos jam priminė mylimą Mokytoją.SD 698.4

Tobulas Kristaus, kaip Sūnaus, meilės pavyzdys nenublankdamas spindi per amžius. Beveik trisdešimt metų Jėzus Savo kasdieniniu triūsu padėjo nešti namų ūkio ruošos naštą. Ir dabar net priešmirtinėje agonijoje Jis neužmiršo pasirūpinti Savo sielvartaujančia, našle likusia motina. Ta pati dvasia atsispindės kiekviename Viešpaties mokinyje. Tiems, kurie seka Kristumi, jų religijos dalis bus gerbti savo tėvus ir jais pasirūpinti. Širdis, kurioje puoselėjama Dievo meilė, niekada neatsisakys pasirūpinti savo tėvu ir motina bei švelniai juos pagloboti.SD 699.1

Ir štai šlovės Viešpats miršta, kaip išpirka už žmoniją. Atiduodamas Savo brangią gyvybę, Kristus nejautė pergalingo džiaugsmo. Viskas skendėjo slegiančioje tamsoje. Bet Jį slėgė ne mirties baimė. Ne skausmai ir kryžiaus gėda kėlė Jam neapsakomą kančią. Kristus buvo kankinių kunigaikštis; tačiau Jo kančia kilo iš nuodėmės blogio suvokimo, iš žinojimo, kad koketuodamas su blogiu žmogus apako jo piktybei. Kristus matė, kaip stipriai nuodėmė įsišaknijusi žmogaus širdyje ir kaip retas kuris nori atsikratyti jos valdžios. Jis žinojo, kad be Dievo pagalbos žmonija žus, - maža to, matė daugelį žūstančius, nors pagalba čia pat.SD 699.2

Ant Kristaus, kaip mūsų pakaito ir garanto, buvo užkrautos visų mūsų nedorybės. Jis buvo laikomas nusidėjėliu, kad galėtų atpirkti mus iš Įstatymo pasmerkimo. Jo širdį slėgė visų Adomo palikuonių kaltės. Dievo rūstybė dėl nuodėmės, didžiulis Jo nepasitenkinimas nedorybe pripildė Jo Sūnaus sielą siaubo. Visą Savo gyvenimą Kristus skelbė nupuolusiam pasauliui Gerąją naujieną apie Savo Tėvo gailestingumą ir atlaidžią meilę. Didžiausių nusidėjėlių išgelbėjimas buvo pagrindinė Jo pamokslų tema. Bet dabar slegiamas neapsakomos kaltės, Jis nebegalėjo matyti sutaikančio Tėvo veido. Užjaučiančio dieviškojo žvilgsnio atsitraukimas nuo Išgelbėtojo šią didžiausio sielvarto valandą pervėrė Jo širdį gėla, kurios žmogus niekada iki galo nesupras. Ši kančia buvo tokia didžiulė, kad fizinių skausmų Jis bemaž nejuto.SD 699.3

Šėtonas savo nuožmiomis pagundomis spaudė Jėzaus širdį. Išgelbėtojas toliau kapo vartų nematė. Viltis neliudijo Jam, kad Jis išeis iš kapo kaip nugalėtojas ir Tėvas priims Jo auką. Jis bijojo, kad nuodėmė taip žeidžia Dievą, jog Judviejų išsiskyrimas amžinas. Kristus jautė širdgėlą, kurią patirs nusidėjėlis, kai gailestingumas nebeužtars kaltųjų. Būtent nuodėmės, kuri užtraukė ant Jo kaip ant žmogaus pakaito Tėvo rūstybę, išgyvenimas taip apkartino Jam šią taurę ir draskė Dievo Sūnaus širdį.SD 700.1

Angelai apstulbę stebėjo beviltišką Išgelbėtojo agoniją. Dangaus kareivijos pridengė veidus, kad nematytų to šiurpaus reginio. Negyvoji gamta užjautė savo sužalotą ir mirštantį Kūrėją. Saulė atsisakė žvelgti į šią siaubingą sceną. Vidudienį skaisčiais spinduliais apšvietusi žemę, ji staiga aptemo. Kryžių apgaubė visiška tamsa, kaip laidotuvių drobulė. „Visą kraštą apgaubė tamsa, ir buvo tamsu iki devintos valandos ”. Tai nebuvo nei saulės užtemimas, nei kažkoks kitas natūralus gamtos reiškinys, o toji tamsa buvo tokia juoda, kaip vidurnaktis be mėnulio ir žvaigždžių. Šį stebuklingą paliudijimą siuntė Dievas, kad būtų patvirtintas vėlesnių kartų tikėjimas.SD 700.2

Toje tirštoje tamsoje Dievo buvimas buvo paslėptas. Tamsa tapo Jo padangte, slepiančia Jo šlovę nuo žmonių akių. Dievas ir Jo angelai stovėjo prie kryžiaus. Tėvas buvo su Sūnumi. Tačiau Jo buvimas nebuvo apreikštas. Jeigu Jo šlovė būtų tvykstelėjusi pro debesį, būtų sunaikintas kiekvienas, stebėjęs nukryžiavimą. Be to, tą siaubingą valandą Kristaus neturėjo guosti Tėvo Artumas. Jis vienas mynė vynuogių spaustuvą, su Juo nebuvo ir nieko iš žmonių.SD 700.3

Aklina tamsa Dievas pridengė ir paskutiniąją žmogišką Savo Sūnaus agoniją. Visi, kurie matė Kristaus kančias, įsitikino Jo dieviškumu. Tas veidas, į kurį žvelgė žmonija, niekada nebuvo užmirštas. Kaip Kaino veidas atspindėjo jo, žudiko, kaltę, taip Kristaus veidas liudijo nekaltumą, ramybę, geranoriškumą - Dievo atvaizdą. Tačiau Jo kaltintojai nepaisė ženklo iš dangaus. Ilgas agonijos valandas Kristų stebėjo pašaipūnų minia. Dabar Jį gailestingai pridengė Dievo skraistė.SD 701.1

Golgotą, regis, apgobė kapo tyla. Aplink kryžių susirinkusią minią apėmė neapsakomas siaubas. Užgauliojimai ir patyčios staiga liovėsi, daugiau neištarus nė pusės žodžio. Vyrai, moterys ir vaikai krito pasliki ant žemės. Iš debesies kartkartėm tvyksteldavo žaibas, apšviesdamas kryžių ir nukryžiuotą Atpirkėją. Kunigai, vyresnieji, Rašto aiškintojai, budeliai ir minia - visi pagalvojo, kad išmušė jų teismo valanda. Po kurio laiko vieni ėmė kuždėtis, kad Jėzus tuoj nužengs nuo kryžiaus, kiti puolė bėgti atgal į miestą, mušdamiesi į krūtinę ir šaukdami iš siaubo.SD 701.2

Devintą valandą tamsa atsitraukė nuo žmonių, bet vis dar gaubė Išgelbėtoją. Ji simbolizavo Jo širdį slegiančią kančią ir siaubą. Niekieno žvilgsnis negalėjo perskrosti kryžių gaubiančią tamsą, ir niekas negalėjo prasiskverbti pro dar juodesnę tamsą, kuri supo kenčiančią Kristaus sielą. Pikti žaibai atrodė nukreipti į Jį, kabantį ant kryžiaus. Paskui Jėzus sušuko: „Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?!” Kai Gelbėtoją apgaubė išorinė tamsa, daugelis sušuko: Tai Dangus Jam keršija! Dievo rūstybė išsiliejo ant Jo, nes Jis tvirtino esąs Dievo Sūnus. Daugelis Jį tikėjusiųjų išgirdo Jo beviltišką šauksmą. Viltis juos apleido. Jei pats Dievas paliko Jėzų, ko galėjo tikėtis Jo sekėjai?SD 701.3

Kai tamsa pakilo nuo prislėgtos Kristaus dvasios, atsinaujino fiziniai skausmai, ir Jis tarė: „Trokštu”. Vieną romėnų kareivį apėmė gailestis žvelgiant į suskeldėjusias lūpas. Jis pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą acte, ir prinešė prie Jėzaus lūpų. Bet kunigai vis dar tyčiojosi iš Jo kančios. Kai žemę apgaubė tamsa, jie nustėro, o atsitokėję pabūgo, kad Jėzus pabėgs. Jie nesuprato Jo žodžių „Eloji, Eloji, lema sabachtani?” Su panieka ir patyčia aiškino: „Matai, Jis šaukiasi Elijo ”. Jie neišnaudojo paskutinės galimybės palengvinti Jo kančias. „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas Jo nuimti ”, - kalbėjo jie.SD 702.1

Niekada nenusidėjęs Dievo Sūnus kabojo ant kryžiaus, Jo kūnas buvo sučaižytas rimbais; tos rankos, kurios taip dažnai tiesėsi laiminti, buvo prikaltos prie skersinio; tos kojos, kurios nepailsdamos tarnavo meilei, buvo prikaltos prie medžio; karališką galvą buvo pervėręs erškėčių vainikas; Jo virpančios lūpos persikreipė kančios šūksniui. Ir viskas, ką Jis ištvėrė, - kraujo lašai, ritęsi iš Jo galvos, rankų bei kojų, skausmai, varstę Jo kūną, ir neapsakomas sielvartas, užpildęs sielą, kai Tėvas paslėpė Savo veidą, - kiekvienam žmonių vaikui liudijo: tai už tave Dievo Sūnus sutiko nešti šią kalčių naštą; dėl tavęs Jis sugriovė mirties valdžią ir atvėrė rojaus vartus. Tas, kuris sutramdė įsisiautėjusias bangas ir vaikščiojo jų putotomis keteromis, prieš kurį drebėjo demonai ir nuo kurio bėgo ligos, kuris atverdavo akis akliesiems ir prikeldavo mirusiuosius, atidavė Save ant kryžiaus kaip auką - meilės auką tau. Jis, nuodėmių Nešėjas, ištvėrė dieviško teisingumo rūstybę ir dėl tavęs tapo nuodėmės įsikūnijimu.SD 702.2

Žmonės nuščiuvę stebėjo siaubingosios scenos baigtį. Sušvito saulė, bet kryžių vis dar gaubė tamsa. Kunigai ir vyresnieji pažvelgė Jeruzalės link; ir štai tamsus debesis nusileido virš miesto bei Judėjos lygumų. Teisumo Saulė, pasaulio Šviesa atitraukė Savo spindulius nuo kitados malonėmis apdovanotosios Jeruzalės. Į pasmerktą miestą nukrypo nuožmūs Dievo rūstybės žaibai.SD 703.1

Staiga tamsa atsitraukė ir nuo kryžiaus. Aiškiu it trimitas balsu, kuris, regis, pervėrė kūriniją, Jėzus sušuko: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu Savo dvasią ”. Šviesa apsupo kryžių, ir Gelbėtojo veidas suspindo šlove kaip saulė. Paskui Jis nulenkė galvą ant krūtinės ir mirė.SD 703.2

Siaubingoje tamsoje, tariamai apleistas Dievo, Kristus išgėrė paskutiniuosius žmogiškojo sielvarto taurės lašus. Tomis baisingomis valandomis Jis pasitikėjo anksčiau gautais Tėvo meilės įrodymais. Jis žinojo Savo Tėvo charakterį, suprato Jo teisingumą, gailestingumą ir didžią meilę. Jis pasitikėjo Tuo, kuriam visada su džiaugsmu paklusdavo. Ir kai nuolankiai pavedė Save Dievui, jausmas, kad prarado Tėvo malonę, pranyko. Kristus nugalėjo Savo tikėjimu.SD 703.3

Dar niekada žemė nebuvo mačiusi tokios scenos. Minia stovėjo sustingusi ir užgniaužusi kvapą spoksojo į Gelbėtoją. Tamsa vėl apgaubė žemę ir pasigirdo kažkas panašaus į griaustinį. Paskui įnirtingai sudrebėjo žemė. Žmonės sugriuvo krūvomis. Kilo siaubinga sumaištis. Aplinkiniai kalnai bei uolos sutrūkinėjo ir nuriedėjo į lygumas. Kapų rūsiai atsivėrė ir mirusieji išėjo iš jų. Atrodė, jog visa kūrinija virs dulkėmis. Kunigai, vy-resnieji, kareiviai, budeliai ir prastuomenė iš siaubo netekę amo pasliki gulėjo ant žemės.SD 703.4

Kai iš Kristaus lūpų išsiveržė garsus šūksnis „Atlikta!”, kunigai tarnavo šventykloje. Buvo vakarinio aukojimo valanda. Turėjo būti paaukotas Kristų simbolizuojantis avinėlis. Vilkėdamas savo reikšmingą ir gražų apdarą, kunigas stovėjo iškėlęs peilį kaip kitados Abraomas, kai rengėsi paaukoti savo sūnų. Žmonės itin susidomėję stebėjo. Bet štai sudrebėjo žemė, nes prisiartino pats Viešpats. Neregima ranka triukšmingai perplėšė šventyklos uždangą nuo viršaus iki apačios, atverdama miniai vietą, kurią anksčiau pripildydavo Dievo Artumas. Šioje vietoje gyveno Dievo šlovė. Čia Dievas apreikšdavo Savo šlovę virš malonės sosto. Niekas, išskyrus vyriausiąjį kunigą, nepakeldavo uždangos, skiriančios šią dalį nuo likusios šventyklos. Jis įeidavo kartą per metus atnašauti permaldavimo aukos už žmonių nuodėmes. Bet štai ši uždanga plyšo pusiau. Švenčiausioji žemiškos šventyklos vieta nebebuvo šventa.SD 703.5

Kilo išgąstis ir sumaištis. Kunigas ruošėsi nužudyti auką, bet peilis iškrito iš drebančios rankos, o avinėlis pabėgo. Dievo Sūnaus mirtyje susitiko simbolis ir šešėlis. Didžioji auka buvo paaukota. Kelias į šventų švenčiausiąją atvertas. Naujas ir gyvas kelias parengtas visiems. Nuodėmingai, liūdinčiai žmonijai nebereikėjo laukti, kol ateis vyriausiasis kunigas. Nuo tol Išgelbėtojas jai tarnavo kaip Kunigas bei Užtarėjas danguje. Tarsi gyvas balsas būtų prabilęs garbintojams: nuo šiol nebereikės jokių aukų ir atnašų už nuodėmes. Dievo Sūnus atėjo pagal Savo Žodį: „Štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie Mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!” „Savuoju krauju ” Jis „vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą” (Hebrajams 10, 7; 9, 12) .SD 704.1