74—Getsemanė

Šis skyrius pagrįstas Mato 26, 36-56;
Morkaus 14, 32-50; Luko 22, 39-53; Jono 18, 1-12

LYDIMAS MOKINIŲ Išgelbėtojas iš lėto traukė Getsemanės sodo link. Giedrame danguje švietė velykinio mėnulio pilnatis. Piligrimų palapinėmis apsėtas miestas skendėjo tyloje.SD 635.1

Jėzus nuoširdžiai kalbėjosi su mokiniais ir juos mokė; tačiau artėdamas prie Getsemanės Jis tapo keistai tylus. Jis dažnai ateidavo čia pamąstyti ir pasimelsti, bet Jo širdis niekada nebuvo tokia kupina liūdesio, kaip šią Jo paskutinės kančios naktį. Visą Savo gyvenimą žemėje Jis vaikščiojo Dievo Artumo šviesoje. Susidūręs su šėtono dvasios įkvėptais žmonėmis Jis galėjo pasakyti: „Mano Siuntėjas yra su Manimi; Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka” (Jono 8, 29) . Bet dabar Jis atrodė atskirtas nuo palaikančio Dievo Artumo šviesos. Dabar Jis buvo priskirtas prie nusidėjėlių. Jis turėjo nešti nupuolusios žmonijos kaltes. Ant To, kuris nepažino nuodėmės, turėjo būti užkrautos visų mūsų nedorybės. Tokia siaubinga Jam atrodė nuodėmė, tokia sunki Jį slegianti kalčių našta, kad Jam kilo pagunda išsigąsti, jog visiems laikams bus atskirtas nuo Tėvo meilės. Jausdamas, koks siaubingas Jo Tėvo įniršis nuodėmei, Jis sušuko: „Mano siela mirtinai nuliūdusi!”SD 635.2

Artindamiesi prie sodo, mokiniai pastebėjo, kad jų Mokytojas pasikeitęs. Dar niekada jie nebuvo matę Jo tokio nuliūdusio ir tylaus. Jam einant, šis keistas liūdesys tik stiprėjo; vis dėlto jie nedrįso Jo klausinėti, kas atsitiko. Jis svirduliavo, tarsi tuoj parkris. Pasiekę sodą mokiniai neramiai dairėsi jų Mokytojo įprastinės vietos, kad Jis galėtų pailsėti. Kiekvienas Jo žingsnis dabar reikalavo didžiulių pastangų. Jis garsiai dejavo, tarsi slegiamas siaubingos naštos. Du kartus palydovai Jį prilaikė, nes kitaip Jis būtų pargriuvęs.SD 635.3

Prie pat sodo Jėzus pasiliko tik tris mokinius, kitiems liepęs melstis už save ir už Jį. Su Petru, Jokūbu ir Jonu Jis nuėjo į Savo nuošalią vietelę. Šie trys mokiniai buvo artimiausi Kristaus bendražygiai. Jie regėjo Jo šlovę ant Atsimainymo kalno; jie matė, kaip su Juo kalbėjosi Mozė ir Elijas; jie girdėjo balsą iš dangaus; ir dabar Savo didžiojoje kovoje Kristus panoro, kad jie būtų šalia Jo. Jie dažnai praleisdavo naktis vienumoje su Juo. Tokiais atvejais kurį laiką pabudėję ir pasimeldę jie netrukdomi užmigdavo kiek atokiau nuo Mokytojo, o ryte Jis juos pažadindavo imtis naujų darbų. Bet dabar Jis norėjo, kad jie visą naktį praleistų su Juo melsdamiesi. Kita vertus, Jam buvo nemalonu net jiems parodyti Savo kančią. „Pasilikite čia ir budėkite!” - liepė Jis.SD 636.1

Jėzus paėjėjo kiek toliau nuo jų - bet ne taip toli, kad jie negalėtų Jo matyti bei girdėti, - ir krito kniūbsčias ant žemės. Jis jautė, kad nuodėmė atskyrė Jį nuo Tėvo. Praraja buvo tokia plati, juoda ir gili, kad Jo dvasia gūžėsi prieš ją. Kristus negalėjo panaudoti Savo dieviškos jėgos, kad išvengtų šios agonijos. Kaip žmogus Jis turėjo iškęsti žmogaus nuodėmės pasekmes. Kaip žmogus Jis turėjo ištverti Dievo rūstybę dėl nusižengimų.SD 636.2

Kristus dabar buvo kitokioj padėty nei anksčiau. Jo kančią geriausiai apibūdino pranašo žodžiai: „Pabusk, kalavijau, prieš Mano Piemenį, prieš Žmogų, kuris Man artimas, - tai Galybių Viešpaties žodis” (Zacharijo 13, 7) . Kaip pakaitas ir užstatas už nuodėmingą žmogų, Kristus kentė Dievo teisingumą. Jis pajuto, ką reiškia teisingumas. Lig tol Jis buvo kitų užtarėjas; dabar Jam pačiam reikėjo užtarimo.SD 636.3

Pajutęs, kad Jo ryšys su Tėvu nutrūko, Kristus bijojo, jog Jo žmogiška prigimtis nepajėgs ištverti artėjančios kovos su tamsos jėgomis. Pagundų dykumoje žmonijos likimas buvo pakibęs ant plauko. Tuomet Kristus nugalėjo. Dabar gundytojas stojo į paskutiniąją siaubingą kovą. Jai jis rengėsi trejus Kristaus tarnavimo metus. Dabar viskas priklausė tik nuo jo. Jeigu jam nepasiseks, žlugs jo viltys viešpatauti, pasaulio karalystės galutinai atiteks Kristui, o jis pats bus nuverstas ir išvarytas. Bet jeigu Kristų pavyks nugalėti, žemė taps šėtono karalyste, ir jis visiems laikams valdys žmoniją. Žinodama apie laukiančią kovą, Kristaus siela bijojo būti atskirta nuo Dievo. Šėtonas jam kuždėjo, kad jeigu Jis taps nuodėmingo pasaulio užstatu, išsiskyrimas bus amžinas. Jis susitapatins su šėtono karalyste ir daugiau niekada nebus viena su Dievu.SD 637.1

O ką buvo galima pasiekti šia auka? Kokie beviltiški atrodė žmonių kaltė ir nedėkingumas! Šėtonas šiurkščiai bruko Atpirkėjui savaip nupieštą situaciją: „Žmonės, kurie tvirtina esą aukščiau kitų savo žemiškuose ir dvasiniuose dalykuose, Tave atstūmė. Jie siekia sunaikinti Tave, pamatą, ašį ir antspaudą pažadų, duotų jiems kaip ypatingai tautai. Vienas iš Tavo mokinių, kuris klausėsi Tavo mokymo ir buvo tarp pirmaujančių Bažnyčios veikloje, Tave išduos. Vienas iš Tavo uoliausių sekėjų Tavęs išsižadės. Visi Tave apleis”. Kristus visa Savo esybe baisėjosi šia mintimi. Tie, kuriuos Jis apsiėmė išgelbėti, kuriuos taip labai mylėjo, susivienys savo planais su šėtonu, pervėrusių Jo širdį. Ši kova buvo siaubinga. Jos mastas buvo Jo tautos - Jo kaltintojų ir išdavikų - kaltė, nedorybėse skendinčio pasaulio kaltė. Žmonių nuodėmės sunkiai slėgė Kristų, o Dievo rūstybės dėl nuodėmės išgyvenimas gniuždė Jį.SD 637.2

Štai Jis apmąsto kainą, kuri turi būti sumokėta už žmogaus sielą. Savo agonijoje Jis glaudžiasi prie šaltos žemės, tarsi norėdamas nesileisti atitraukiamas nuo Dievo. Ant Jo krenta šalta nakties rasa, bet Jis nekreipia dėmesio. Išblyškusiomis lūpomis Jis skausmingai sušunka: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!”SD 637.3

Žmogaus širdis kančioje trokšta užuojautos. Tai Kristus patyrė lig pat Savo esybės gelmių. Didžiausioj Savo sielos kančioje Jis atėjo pas mokinius, trokšdamas išgirsti keletą paguodos žodžių iš tų, kuriuos Jis taip dažnai laimino, guodė ir užstodavo sielvartuose bei kančiose. Tas, kuris visada atrasdavo jiems užuojautos žodį, dabar kentėjo nežmoniškas kančias, todėl troško žinoti, kad jie meldžiasi už Jį bei save. Koks tamsus atrodė nuodėmės blogis! Kilo neapsakoma pagunda leisti žmonijai kentėti savo nuodėmių pasekmes, o pačiam stoti prieš Dievą nekaltam. Jeigu Jis būtų žinojęs, kad mokiniai tai supranta ir įvertina, tai Jam būtų suteikę jėgų.SD 638.1

Sunkiai atsistojęs Jis nusvirduliavo ten, kur buvo palikęs Savo bendražygius. Tačiau „randajuosmiegančius ”. Jeigu būtų radęs juos besimeldžiančius, Jam būtų buvę lengviau. Jeigu jie būtų ieškoję prieglobsčio Dieve, šėtono pasiuntiniai nebūtų juos užvaldę, ir Jėzų būtų paguodęs jų tvirtas tikėjimas. Tačiau jie nepaklausė pakartotino perspėjimo: „Budėkite ir melskitės ”. Iš pradžių jie labai susirūpino pamatę savo Mokytoją, paprastai tokį ramų ir orų, besigrumiantį su jiems nesuvokiama širdgėla. Girdėdami garsius kenčiančiojo šūksnius, jie meldėsi. Jie neke-tino apleisti savo Viešpaties, bet juos tarsi sukaustė stingulys, kurio jie galėjo atsikratyti, jei būtų be paliovos meldęsi Dievui. Jie nesuprato, kaip būtina budėti ir nuoširdžiai melstis, kad atsilaikytų prieš pagundas.SD 638.2

Prieš pat pasukdamas į sodą Jėzus pasakė mokiniams: „Jūs visi pasipiktinsite”. Jie karštai Jį patikino, kad eis su Juo ir į kalėjimą, ir į mirtį. O vargšas savimi pasitikintis Petras pridūrė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!” (Morkaus 14, 27. 29) Tačiau mokiniai pasitikėjo savimi. Jie nežiūrėjo į visagalį Pa-dėjėją, kaip Kristus jiems liepė. Todėl kai Gelbėtojui labiausiai reikėjo jų užuojautos ir maldų, jie užmigo. Miegojo net Petras.SD 638.3

Miegojo ir Jonas, mylimiausias mokinys, mėgdavęs padėti galvą Jėzui ant krūtinės. Betgi Jono meilė savo Mokytojui turėjo neleisti jam užmigti. Didžiausios Jėzaus kančios metu jis turėjo nuoširdžiai melstis kartu su kitais, mylinčiais Gelbėtoją. Atpirkėjas visą naktį meldėsi už Savo mokinius, kad jų tikėjimas nesusvyruotų. Jeigu Jėzus vėl kaip ir anksčiau būtų paklausęs Jokūbo ir Jono: „Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš būsiu krikštijamas?”, jie nebūtų drįsę atsakyti: „Galime” (Morkaus 10, 38) .SD 639.1

Mokiniai prabudo nuo Jėzaus balso, bet sunkiai Jį atpažino - taip sielvartas buvo pakeitęs Jo veidą. Kreipdamasis į Petrą Jėzus paklausė: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas ”. Mokinių silpnumas žadino Jėzaus užuojautą. Jis nuogąstavo, kad jie neatlaikys sunkumų, kurie užgrius juos sulig Jo išdavimu ir mirtimi. Užuot priekaištavęs jiems, Jis tepasakė: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą”. Net Savo didžiulėj kančioj Jis stengėsi pateisinti jų silpnumą. „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas ”, - pasakė Jis.SD 639.2

Vėl užvaldytas nežmoniškos agonijos, alpdamas ir išsekęs, Dievo Sūnus nusvirduliavo atgal į Savo kentėjimų vietą. Jo sielai kankinantis, „Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantysžemėn ”. Kiparisai ir palmės buvo nebylūs Jo kančios liudininkai. Ant pakirsto Jėzaus kūno nuo vešlios lapijos krito sunkūs rasos lašai, tarsi gamta raudotų dėl to, kad jos Kūrėjas vienas grumiasi su tamsos jėgomis.SD 639.3

Dar taip neseniai Jėzus stovėjo kaip galingas kedras ir atlaikė įnirtingos audros pasipriešinimą. Užsispyrusios ir pykčio bei klastos kupinos širdys veltui stengėsi Jį sutrikdyti ir užvaldyti. Jis laikėsi dieviškai didingai, kaip Dievo Sūnus. Dabar Jis buvo kaip nendrė, blaškoma įnirtingos audros. Jo kaip užkariautojo darbas ėjo į pabaigą - kiekviename žingsnyje Jis laimėjo pergales prieš tamsos jėgas. Kaip jau pašlovintasis, Jis tvirtino esąs viena su Dievu. Nedvejodamas Jis giedojo Savąją šlovinimo giesmę. Jis kalbėjo mokiniams padrąsinimo ir švelnumo žodžius. Bet štai išmušė tamsos jėgų valanda. Dabar tylaus vakaro ore skambantis Jo balsas buvo kupinas nebe triumfo gaidų, o žmogiškos širdgėlos. Mieguistų mokinių ausis pasiekė Gelbėtojo žodžiai: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti Mano negerta, tebūnie Tavo valia!”SD 639.4

Pirmasis impulsas, kurį pajuto mokiniai, buvo eiti pas Jį; bet Jėzus liepė pasilikti, budėti ir melstis. Sugrįžęs pas juos Jis rado juos miegančius. Jį vėlgi apėmė noras, kad kažkas Jį palaikytų, Jis norėjo išgirsti kelis mokinių žodžius, kurie atgaivintų ir su-griautų Jį užvaldžiusios tamsos kerus. Bet jų akys merkėsi; „jie nežinojo, ką atsakyti ”. Jo buvimas juos prižadino. Jie išvydo Jo veidą, paženklintą kruvino agonijos prakaito, ir juos apėmė baimė. Jie nesuvokė Jo sielvarto. „Jis atrodė nežmoniškai sudarkytas ir buvo nebepanašus į žmogų” (Izaijo 52, 14) .SD 640.1

Nusigręžęs Jėzus vėl nuėjo į Savo nuošalų kampelį ir, pakirstas aklinos tamsos siaubo, krito ant žemės. Tą sunkią valandą Dievo Sūnaus žmogiškumas drebėjo. Dabar Jis meldėsi jau nebe už Savo mokinius, kad nežlugtų jų tikėjimas, o už Savo kenčiančią sielą. Atėjo siaubingas akimirksnis, kuris turėjo nulemti pasaulio likimą. Žmonijos likimas pakibo ant plauko. Kristus vis dar galėjo atsisakyti išgerti kaltam žmogui skirtąją taurę. Dar nebuvo vėlu. Jis galėjo nusibraukti nuo kaktos kruviną prakaitą ir palikti žmogų pražūti savo neteisybėse. Jis galėjo pasakyti: Tegul nusidėjėlis atlieka bausmę už savo nuodėmes, o Aš grįžtu pas Tėvą. Ar Dievo Sūnus gers pažeminimo ir kančios taurę? Ar nekaltasis kentės nuodėmės prakeikimo pasekmes, kad išgelbėtų kaltąjį? Išblyškusios Jėzaus lūpos virpėdamos ištarė: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti Mano negerta, tebūnie Tavo valia!”SD 640.2

Tą maldą Jis pakartojo tris kartus. Tris kartus žmogiškumas gūžėsi nuo paskutinės, vainikuojančios aukos. Bet dabar žmonijos istorija stojo prieš pasaulio Atpirkėją. Jis suprato, kad Įstatymo pažeidinėtojai, palikti likimo valiai, turės žūti. Jis pamatė žmogaus bejėgiškumą. Jis išvydo nuodėmės jėgą. Pasmerkto pasaulio vargai ir raudos iškilo priešais Jį. Jėzus žvelgė į Jo artėjančią lemtį ir apsisprendė. Jis gelbės žmones bet kuria kaina, nepaisydamas Savęs. Jis priima Savąjį kraujo krikštą, kad žūstantys milijonai per Jį gautų amžinąjį gyvenimą. Jis paliko dangaus rūmus su jų tyrumu, laime ir šlove, kad išgelbėtų vieną pražuvusią avį, vieną pasaulį, kuris įpuolė į nuodėmę. Ir Jis ne-atsisakys šios misijos. Jis taps permaldavimo auka už žmoniją, kuri panoro nusidėti. Dabar Jo malda dvelkė tik nuolankumu: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti Mano negerta, tebūnie Tavo valia!”SD 640.3

Apsisprendęs Jis krito lyg negyvas ant žemės. Kur dabar Jo mokiniai? Jie galėtų švelniai pakišti rankas po savo alpstančiu Mokytoju ir nušluostyti kaktą, subjaurotą labiau nei bet kurio žmonių sūnaus. Gelbėtojas vienas mynė vyno spaudyklę, nes nė vieno žmogaus nebuvo šalia.SD 641.1

Tačiau su Savo Sūnumi kentėjo Dievas. Gelbėtojo agoniją regėjo angelai. Jie matė, kaip jų Viešpatį apsupo šėtono pajėgų legionai ir Jo prigimtį slėgė šiurpinantis paslaptingas siaubas. Dangus nuščiuvo. Niekas nepalietė nė vienos arfos stygos. Jei mirtingieji būtų matę, kaip netekę žado angelai tyliame sielvarte stebi Tėvą, atitraukiantį Savo šviesos, meilės ir šlovės spindulius nuo mylimojo Sūnaus, jie būtų geriau supratę, kaip Dievą žeidžia nuodėmė.SD 641.2

Nenusidėjusieji pasauliai ir dangaus angelai įdėmiai stebėjo besiartinančią kovą. Šėtonas su savo blogio jėgomis, atsimetėlių legionais, taip pat nenuleido akių nuo didžiosios kovos atpirkimo darbe. Gėrio ir blogio jėgos laukė - koks atsakymas bus duotas į Kristaus trissyk pakartotą maldą. Angelai troško padėti dieviškajam kankiniui, bet negalėjo to padaryti. Dievo Sūnui kito kelio nebuvo. Šioje siaubingoje kovoje, kai viskas pakibo ant plauko, kai paslaptingoji taurė virpėjo kenčiančiojo rankoje, atsivėrė dangus, audringoje kovos valandos tamsoje suspindo šviesa ir galingas angelas, stovintis Dievo akivaizdoje, toje vietoje, iš kurios nupuolė šėtonas, perėjo į Kristaus pusę. Jis atėjo ne tam, kad paimtų taurę iš Kristaus rankos, bet kad pastiprintų Jį, užtikrintų, jog Tėvas Jį myli, ir Jam būtų lengviau ją išgerti. Jis atėjo suteikti jėgų dieviškai žmogiškam pakaitui. Jis parodė Jam atsivėrusį dangų ir papasakojo apie sielas, kurias išgelbės Jo kančios. Angelas užtikrino, kad Jo Tėvas didingesnis ir galingesnis už šėtoną, kad Jo, Jėzaus, mirtis visiškai sutriuškins velnią ir šio pasaulio karalystė bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jis pasakė, kad Tėvas stebės Jo sielos triūsą ir bus patenkintas, nes matys išgelbėtus daugybę žmonių, amžinai išgelbėtus.SD 641.3

Kristaus kančios nesibaigė, tačiau prislėgtumas ir neviltis Jį apleido. Audra anaiptol nesiliovė, bet Tas, į kurį ji buvo nukreipta, sustiprėjo ir galėjo atremti jos įnirtingus smūgius. Dabar Jis buvo ramus ir giedros nuotaikos. Jo kruvinas veidas dvelkė dangiška ramybe. Jis iškentė tai, ko negalėtų iškęsti joks žmogus, mat paragavo kiekvieno žmogaus mirties kančių.SD 642.1

Miegančius mokinius staiga pažadino Gelbėtoją supanti šviesa. Jie išvydo angelą, palinkusį ties jų gulinčiu Mokytoju. Jie matė, kaip jis pakėlė Gelbėtojo galvą sau ant kelių ir parodė į dangų. Jie girdėjo jo balsą, kaip švelniausią muziką, kalbantį paguodos ir vilties žodžius. Mokiniai prisiminė vaizdą, matytą ant Atsimainymo kalno. Jie prisiminė šlovę, kuri šventykloje apsupo Jėzų, ir Dievo balsą, prabilusį iš debesies. Dabar ta pati šlovė vėl apsireiškė, ir jiems nebereikėjo bijoti dėl savo Mo-kytojo. Dievas Juo rūpinosi; Jam ginti buvo atsiųstas galingas angelas. Nuvargę mokiniai vėl atsidavė keistam juos užvaldžiusiam mieguistumui. Ir Jėzus vėl rado juos miegančius.SD 642.2

Liūdnai pažvelgęs į mokinius Jis pasakė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas ”. Tardamas šiuos žodžius Jis jau girdėjo Jo ieškančios minios žingsnius, todėl pasakė: „Kelkitės, eime! Štai Mano išdavėjas čia pat ”.SD 642.3

Jėzui žengiant pasitikti Savo išdaviko, Jo ką tik išgyventos kančios nebuvo matyti nė ženklo. Stovėdamas Savo mokinių priekyje Jis paklausė: „ ‘Ko ieškote? ‘ Jie atsakė: ‘Jėzaus Nazariečio!’ Jėzus tarė: ‘Tai Aš’“. Jam ištarus šiuos žodžius, angelas, pastaruoju metu patarnavęs Jėzui, atsistojo tarp Jo ir minios. Dieviška šviesa užliejo Gelbėtojo veidą, ir Jį pridengė balandžio formos šešėlis. Šios dieviškos šlovės akivaizdoje žudyti nusiteikusi minia negalėjo išstovėti nė akimirksnio. Jie atsitraukė. Kunigai, vyresnieji, kareiviai ir net Judas krito kaip negyvi ant žemės.SD 643.1

Angelas pasitraukė, ir šviesa išblėso. Jėzus turėjo galimybę bėgti, bet Jis liko kur stovėjęs - ramus ir santūrus. Pašlovintasis stovėjo šios užkietėjusios gaujos, dabar bejėgiškai tysančios Jam prie kojų, vidury. Mokiniai žiūrėjo nuščiuvę ir iš nuostabos netekę žado.SD 643.2

Bet greitai situacija pasikeitė. Minia pašoko. Romėnų kareiviai, kunigai ir Judas susispietė aplink Jėzų. Jie atrodė susigėdę savo silpnumo, bet kartu bijojo, kad Jis nepabėgtų. Atpirkėjas vėl paklausė: „Ko ieškote?” Jiems buvo įrodyta, jog Tas, kuris stovi priešais juos, - Dievo Sūnus, bet jie nepatikėjo. Į klausimą „Ko ieškote?” jie vėl atsakė: „Jėzaus Nazariečio!” Tuomet Gelbėtojas pasakė: „Jau sakiau jums, kad tai Aš. Jei Manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti”, ir Jis parodė į mokinius. Jis žinojo, koks silpnas jų tikėjimas, ir stengėsi juos užstoti nuo pagundų bei išbandymų. Dėl jų Jis buvo pasirengęs paaukoti Save.SD 643.3

Išdavikas Judas neužmiršo, kokį vaidmenį jis turi atlikti. Miniai įžengus į sodą, jis juos vedė, o nuo jo neatsiliko vyriausiasis kunigas. Jėzaus persekiotojams jis davė ženklą sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!” (Mato 26, 48) Dabar jis apsimetė neturįs su jais nieko bendra. Priėjęs prie Jėzaus jis paėmė Jį už rankos kaip draugas. Sulig žodžiais „Sveikas, rabi!” jis kelis kartus Jėzų pabučiavo ir pravirko tarsi iš užuojautos Tam, kuriam kilo pavojus.SD 643.4

Jėzus paklausė: „Bičiuli, ko atėjai?” Iš liūdesio virpančiu balsu Jis pridūrė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?” Šis kreipimasis turėjo pažadinti išdaviko sielą ir sujaudinti jo užsispyrusią širdį; tačiau garbingumas, ištikimybė ir žmogiškas švelnumas jį buvo apleidę. Jis stovėjo drąsus ir įžūlus, nė nemanąs nusileisti. Jis jau buvo atsidavęs šėtonui ir nebeturėjo jėgų jam pasipriešinti. Jėzus neatsisakė, kad išdavikas Jį pabučiuotų.SD 644.1

Minia įsidrąsino, pamačiusi, kaip Judas palietė Tą, kuris ką tik jų akyse buvo pašlovintas. Jie sugriebė Jėzų ir surakino tas brangias rankas, kurios darė tik gera.SD 644.2

Mokiniai manė, kad Mokytojas nesileis suimamas. Mat ta pati jėga, kuri privertė minią kristi kaip negyvą, galėjo sulaikyti ją, kol Jėzus su Savo bendražygiais pabėgs. Jie nusivylė ir pasipiktino matydami, kaip kareiviai surakina rankas To, kurį jie myli. Įtūžęs Petras išsitraukė kalaviją ir pamėgino apginti Mokytoją, bet tenukirto vyriausiojo kunigo tarno ausį. Pamatęs, kas atsitiko, Jėzus atpalaidavo rankas - nors jas tvirtai laikė romėnų kareiviai, - ir sudraudė: „Liaukitės! Gana!” Jis palietė tarno ausį, ir ši iškart prigijo. Paskui Jis pasakė Petrui: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog Aš negaliu paprašyti Savo Tėvą ir Jis bemat neatsiųstų Man per dvylika legionų angelų?!” - po legioną vietoj kiekvieno mokinio. Bet kodėl gi, mąstė mokiniai, Jis nesigelbsti pats ir negelbėja mūsų? Atsakydamas į jų neištartą mintį Jis pasakė: „Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!” „Nejaugi Aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas Man yra davęs?! ”SD 644.3

Oficialus žydų vyresniųjų orumas nesutrukdė jiems prisijungti prie Jėzaus persekiojimo. Jo suėmimas buvo pernelyg svarbus, kad būtų patikėtas pavaldiniams; paskui Judą į Getsemanę kartu su šventyklos apsauga ir prastuomene sekė piktavaliai kunigai bei vyresnieji. Kokia tai buvo kompanija šiems didikams - minia, ištroškusi pramogų ir ginkluota įvairiausiais įrankiais, tarsi persekiotų laukinį žvėrį!SD 644.4

Atsigręžęs į kunigus ir tautos seniūnus, Kristus įsmeigė į juos tiriantį žvilgsnį. Jo ištartų žodžių jie neužmiršo visą savo gyvenimą. Jie susmigo į juos kaip aštrios Visagalio strėlės. Jėzus oriai pasakė: Jūs stojote prieš Mane su kalavijais ir lazdomis, tarsi būčiau vagis ar plėšikas. Aš kiekvieną dieną sėdėjau mokydamas šventykloje. Jūs turėjote visas galimybes Mane suimti, bet nieko nedarėte. Naktis jūsų darbui tinkamesnė. „Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas ”.SD 645.1

Mokiniai nustėro matydami, kad Jėzus leidžiasi suimamas ir surakinamas. Juos žeidė, kad Jis turės iškęsti šį pažeminimą Savo ir jų akyse. Jie nesuprato Jo elgesio, todėl kaltino Jį pasiduodant miniai. Pasipiktinusiems ir išsigandusiems mokiniams Petras pasiūlė gelbėtis. Tuomet „visi mokiniai, palikę Jį, pabėgo ”. Kristus tai buvo pranašavęs. Jis kalbėjo: „Štai ateina valanda - ir net yra atėjusi, - kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite Mane vieną. Tačiau Aš ne vienas, nes su Manimi yra Tėvas” (Jono 16, 32) .SD 645.2