Šie paguodos žodžiai buvo ištarti Jėzų sekusioms minioms. Gelbėtojas pasakė, kad žmonės galės pažinti Dievą tik per Jį. Apie Savo mokinius Jis kalbėjo kaip apie tuos, kuriems patikėtas dangiškų dalykų pažinimas. Kita vertus, nė vienam neleido pasijusti atskirtam nuo Jo rūpesčio ir meilės. Pas Jį gali ateiti visi, kurie labai vargsta ir yra prislėgti.SD 297.2

Rašto aiškintojai ir rabinai, skrupulingai laikęsi religinių formų, jautė dvasinį troškulį, kurio negalėjo numalšinti atgailos apeigos. Muitininkai ir nusidėjėliai galėjo apsimetinėti, jog yra patenkinti kūniškais ir žemiškais dalykais, tačiau jų širdyse slypėjo nepasitikėjimas ir baimė. Jėzus žvelgė į vargstančius ir prislėgtuosius - tuos, kurių viltys žlugo ir kurie siekė numaldyti sielos ilgesį žemiškais džiaugsmais, - ir kvietė visus atrasti poilsį Jame.SD 297.3

Jis švelniai ragino triūsiančius žmones: „Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą ”. Šiais žodžiais Kristus kreipiasi į kiekvieną žmogų. Žino jie tai ar ne, visi yra suvargę ir prislėgti. Visus slegia naštos, kurias nuimti gali tik Kristus. Sunkiausia mūsų našta yra nuodėmių našta. Jeigu būtume palikti ją vilkti vieni, ji mus sugniuždytų. Tačiau į mūsų vietą stojo Tas, kuris niekada nenusidėjo. „Viešpats užkrovė Jam mūsų visų kaltę” (Izaijo 53, 6). Jis nešė mūsų kalčių naštą. Jis paims mūsų nuvargusius pečius slegiantį sunkumą. Jis suteiks mums atilsį. Jis neš ir mūsų rūpesčius bei sielvartus. Jis ragina mus mesti visus savo rūpesčius ant Jo, nes Jis neša mus Savo širdyje.SD 297.4

Vyresnysis žmonijos Brolis stovi prie amžinojo sosto. Jis žvelgia į kiekvieną širdį, kuri atsigręžia į Jį kaip į Gelbėtoją. Jis iš patirties žino žmonijos silpnybes, mūsų troškimus ir tai, kokios galingos pagundos mus persekioja; mat Jis pats buvo visaip gundytas kaip ir mes, bet nenusidėjo. Jėzus stebi ir jus, virpantį Dievo vaiką. Gal esate gundomas? Jis išvaduos. Gal silpnas? Jis sustiprins? Gal skendite nežinojimo tamsoje? Jis apšvies. Gal esate sužeistas? Jis išgydys. Viešpats „nustatė žvaigždžių skaičių”, „Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas” (Psalmė 147, 4. 3). „Ateikite pas Mane ”, - kviečia Jis. Kad ir kokį nerimą ar sunkumus patirtumėte, atsiverkite Viešpačiui. Jūsų dvasia taps ištvermingesnė. Nusidrieks kelias iš nusivylimo ir sunkumų. Juo silpnesnis ir bejėgiškesnis jaučiatės, juo stipresnis tapsite Jo jėgoje. Juo sunkesnės jūsų naštos, juo labiau palaimintas bus jūsų poilsis numetus jas ant naštų Nešėjo. Visa kita, ką siūlo Kristus, priklauso nuo sąlygų, bet šios sąlygos aiškiai nurody-tos. Jas įvykdyti gali bet kas. Jis tik pasakė mums, kaip atrasti Jo atgaivą.SD 298.1

„Imkite ant savo pečių Mano jungą ”, - sako Jėzus. Jungas yra tarnavimo įrankis. Galvijai įkinkomi darbui, todėl jungas būtinas, kad jie galėtų veiksmingai darbuotis. Šiuo pavyzdžiu Kristus moko, kad esame pašaukti tarnauti tol, kol tęsis mūsų gyvenimas. Kad galėtume būti Jo bendradarbiai, turime prisiimti Jo jungą.SD 298.2

Jungas, įpareigojantis tarnauti, yra Dievo Įstatymas. Didysis meilės Įstatymas, apreikštas Edene, paskelbtas ant Sinajaus ir naujosios sandoros įrašytas širdyje, susieja žmogų-darbininką su Dievo valia. Jeigu būtume palikti vadovautis savo įnoriais, eiti ten, kur mus veda mūsų pačių valia, patektume šėtonui į nagus ir taptume panašūs į jį. Todėl Dievas pajungia mus Savo valiai, kuri yra didinga, kilni ir sutaurinanti. Jis nori, kad mes kantriai ir išmintingai prisiimtume tarnystės pareigas. Tarnystės jungą žmonijoje vilko pats Kristus. Jis pasakė: „Mano džiaugsmas - vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!” (Psalmė 40, 9) „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne Savo valios, bet valios To, kuris Mane siuntė” (Jono 6, 38) . Meilė Dievui, uolumas dėl Jo šlovės ir meilė nupuolusiai žmonijai atvedė Jėzų į žemę kentėti ir mirti. Tai buvo pagrindinė Jo gyvenimo varomoji jėga. Jis nori, kad šiuo principu vadovautumės ir mes.SD 298.3

Daugelio žmonių širdys plyšta nuo rūpesčių naštos, nes jie trokšta pasiekti šio pasaulio gerovę. Jie pasirinko tarnauti jam, priėmė jo sunkumus, perėmė jo papročius. Todėl jų charakteris subjaurotas, o gyvenimas tapo alinantis. Kad patenkintų ambicijas ir pasaulietiškas užgaidas, jie elgiasi prieš savo sąžinę ir užsikrauna sau papildomą kaltės naštą. Nuolatinis nerimas alina jų gyvybines jėgas. Mūsų Viešpats trokšta, kad žmonės nusimestų šį vergijos jungą. Jis kviečia priimti Jo jungą, sakydamas: „Mano jungas švelnus, Mano našta lengva“. Jis įpareigoja juos pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita žada pridėti. Rūpesčiai apakina - jie neleidžia matyti ateities, bet Jėzus nuo pat pradžių regi pabaigą. Kiekviename sunkume Jis turi paruošęs išeitį. Mūsų dangiškasis Tėvas turi tūkstančius būdų, kaip mumis pasirūpinti, apie kuriuos mes nieko nežinome. Tie, kuriems užvis svarbiau tarnauti Dievui bei Jį garbinti, veikiai pamatys, kad sunkumai nyksta ir priešais juos atsiveria aiškus kelias.SD 299.1

„Mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą ”, - sako Jėzus. Mes turime įstoti į Kristaus mokyklą, kad išmoktume iš Jo romumo bei nuolankumo. Atpirkimas - tai procesas, kurio metu žmogus rengiamas dangui. Pasirengti dangui reiškia pažinti Kristų. Tai reiškia išsivadavimą iš idėjų, įpročių ir veiklos būdų, kuriuos įsisavinome tamsos kunigaikščio mokykloje. Širdis turi atsikratyti visko, kas neatitinka ištikimybės Dievui.SD 299.2

Kristaus širdyje, kurioje viešpatavo visiška harmonija su Dievu, buvo ir visiška ramybė. Jis niekada nesižavėjo ovacijomis, o kritika ar neviltis neišmušdavo Jo iš vėžių. Patirdamas didžiausią pasipriešinimą ir žiaurumą, Jis išlikdavo drąsus. Tačiau daugelio tų, kurie tariasi esą Jo sekėjai, širdys yra neramios, rūpesčių prislėgtos, nes bijo pasitikėti Dievu. Jie neatsiduoda Jam visiškai, mat bijo pasekmių, kurias gali sukelti toks atsidavimas. Tačiau kol jie neatsiduos būtent šitaip, neras ramybės.SD 300.1

Bet kokio nerimo priežastis yra savimeilė. Kai atgimsime iš aukštybių, mąstysime taip, kaip Jėzus, kuris nusižemino, kad mus išgelbėtų. Tada nesieksime aukščiausių postų. Tenorėsime sėdėti prie Jėzaus kojų ir mokytis iš Jo. Tuomet suprasime, kad mūsų darbas vertingas ne dėl pasirodymo ar triukšmo pasaulyje, ne dėl mūsų uolumo ir veiklumo savo jėgomis. Mūsų triūsas vertingas tiek, kiek jame dalyvauja Šventoji Dvasia. Pasitikėjimas Dievu pašventina protą, kad galėtume kantriai viską ištverti.SD 300.2

Jungas uždedamas jaučiams, kad jiems būtų lengviau traukti naštą. Taip yra ir su Kristaus jungu. Kai mūsų valia ištirpsta Dievo valioje, kai panaudojame Jo dovanas, kad palaimintume kitus, gyvenimo naštos mums neatrodys sunkios. Tas, kuris gyvena pagal Dievo įsakymus, gyvena su Kristumi, ir Jo meilėje jo širdis ilsisi. Kaip Mozė meldėsi: „Prašyčiau parodyti man Savo kelią, kad galėčiau pažinti Tave ”, Viešpats atsakė: „Palengvindamas tau naštą, Aš pats eisiu su tavimi ”. Per pranašus buvo duota žinia: „Taip kalba Viešpats: ‘Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite! Pasiklauskite senovės takų, kur yra gerasis kelias? Eikite juo ir rasite ramybę’” (Išėjimo 33,13-14; Jeremijo 6,16) . Jis pasakė: „O, kad klausytum mano Įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas - kaip marių bangos” (Izaijo 48, 18) .SD 300.3

Tie, kurie pasitiki Kristaus žodžiu ir atiduoda savo širdį į Jo rankas, savo gyvenimą - Jam tvarkyti, atras rimtį bei ramybę. Kol Jėzus džiugins juos Savo Artumu, niekas pasaulyje jų neliūdins. Visiškame paklusnume yra visiška atgaiva. Viešpats sako: „Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie Tavimi pasitiki” (Izaijo 26, 3) . Gyvenimas mums gali atrodyti kaip raizginys, bet kai atsiduodame į išmintingo Didžiojo Mokytojo rankas, Jis išgaus tokį mūsų gyvenimo ir charakterio savybių raštą, kuris Jį pašlovins. Būtent šis charakteris, išreiškiantis Kristaus šlovę ir būdą, bus priimtas į Dievo rojų. Atnaujinta žmonija gyvens su Juo vilkėdama baltais drabužiais, nes ji to verta.SD 300.4

Kai per Jėzų gauname ramybę, dangus prasideda jau čia, žemėje. Mes atsiliepiame į Jo kvietimą: „Ateikite, mokykitės iš Manęs ”, ir šiuo atėjimu pradedame amžinąjį gyvenimą. Dangus - tai nepaliaujamas artėjimas prie Dievo per Kristų. Juo ilgiau išbūname palaimintoje dangiškoje būsenoje, juo labiau mums atsiveria Jo šlovė. Juo geriau pažįstame Dievą, juo laimingesni tampame. Gyvendami su Jėzumi, jau žemėje galime būti kupini Jo meilės ir patenkinti Jo Artumu. Visa, ko reikia žmogaus prigimčiai, galime gauti jau čia. Tačiau ką tai reiškia, palyginus su tuo, kas mūsų laukia ateityje? Ten „jie stovipriešais Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną naktį Jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių” (Apreiškimo 7, 15-17) .SD 301.1

33—„Kasyra Mano 6rofiai?”

35—„NutiCk, nurimkj”