„JĖZUI BESIRUOSIANT iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: ‘Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? ’” Tas žmogus buvo didikas. Jis turėjo daug turto, ėjo atsakingas pareigas. Jis matė, kokią meilę Kristus rodo pas Jį atvestiems vaikams, matė, kaip Jis švelniai juos priima, ima ant rankų. Jo paties širdyje gimė meilė Gelbėtojui. Jį apėmė noras tapti Jo mokiniu. Jis buvo taip sujaudintas, jog Kristui leidžiantis toliau į kelionę, pasivijo Jį, atsiklaupė ir nuoširdžiai uždavė jo ir kiekvieno žmogaus sielai tokį svarbų klausimą: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?”SD 478.1

„Kam vadini Mane geru? - atsiliepė Kristus. - Niekas nėra geras, tik vienas Dievas ”. Jėzus norėjo ištirti didiko nuoširdumą ir išsiaiškinti, kodėl šis Jį laiko geru. Ar jis supranta, kad kalbasi su Dievo Sūnum? Ką iš tikrųjų jis jaučia širdyje?SD 478.2

Šis didikas itin vertino savo teisumą. Jis nenumanė turįs kokių nors ydų, bet vis dėlto nebuvo patenkintas. Jis troško kažko, ko neturėjo. Gal Jėzus galėtų jį palaiminti kaip tuos mažus vaikus ir taip numaldyti jo sielos troškulį?SD 478.3

Atsakydamas į šį klausimą Jėzus paaiškino, kad norint gauti amžinąjį gyvenimą, reikia paklusti Dievo įsakymams, ir pacitavo kelis įsakymus, rodančius žmogaus pareigą savo artimui. Didikas patvirtino: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės. Ko dar man trūksta?”SD 478.4

Kristus pažvelgė į jaunuolio veidą, tarsi skaitytų jo gyvenimą ir tyrinėjo jo charakterį. Jis mylėjo jį ir troško suteikti jam tą ramybę, malonę ir džiaugsmą, kurios būtų pastebimai pakeitusios jo charakterį. Jėzus atsakė: „Tau trūksta vieno dalyko: parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui Mane!”SD 479.1

Kristus jautė palankumą šiam jaunuoliui. Žinojo, kad jis nuoširdus sakydamas: „Aš viso to laikausi nuo pat jaunystės ”. Atpirkėjas norėjo suteikti jam įžvalgos, kuri būtų įgalinusi jį suprasti širdies pasišventimo ir krikščioniško gerumo būtinybę. Jis troško matyti jame nuolankią ir kuklią širdį, suvokiančią, jog užvis labiau reikia mylėti Dievą, o savo trūkumus padengti Kristaus tobulumu.SD 479.2

Jėzus matė šiame didike kaip tik tokį pagalbininką, kurio Jam reikėjo, jeigu jaunuolis būtų tapęs Jo bendradarbis gelbėjant sielas. Atsidavęs Kristaus vedimui, jis būtų tapęs gėrį kuriančia jėga. Didikas būtų puikiai atstovavęs Kristui, nes turėjo savybių, kurios, jeigu jis būtų susivienijęs su Gelbėtoju, būtų įgalinusios jį tapti Dievo jėga tarp žmonių. Matydamas jo charakterį, Kristus jį pamilo. Didiko širdyje taip pat budo meilė Kristui, nes meilė gimdo meilę. Jėzus troško matyti jį bendradarbiaujant su Juo. Jis norėjo padaryti jį panašų į Save, kaip veidrodį, kuriame atsispindėtų panašumas į Dievą. Jis norėjo tobulai išugdyti jo charakterį ir pašventinti jį, kad būtų tinkamas naudoti Mokytojui. Jeigu pats didikas būtų atsidavęs Kristui, jis būtų augęs Jo Artumo aplinkoje. Jeigu jis būtų tai pasirinkęs, jo ateitis būtų buvusi visiškai kitokia!SD 479.3

„Tau trūksta vieno dalyko, - pasakė Jėzus. - Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui Mane ”. Kristus kiaurai permatė didiko širdį. Jam trūko tik vieno dalyko, tačiau tai buvo gyvybiškai svarbus principas. Jo sieloje trūko Dievo meilės. Šis trūkumas nepašalintas būtų jį pražudęs; visa jo esybė būtų išsigimusi. Nuolaidžiaujant sau, įsivešėtų savanaudiškumas. O kad jis būtų galėjęs priimti Dievo meilę, turėjo atsisakyti viską nustelbiančios savimeilės.SD 479.4

Kristus ištyrė šį žmogų. Jis leido jam rinktis tarp dangiško lobio ir pasaulietinės didybės. Jeigu žmogus būtų sekęs Kristumi, jam būtų užtikrinti dangaus turtai. Tačiau jis turėjo atsižadėti savęs, turėjo pavesti savo valią Kristui. Jaunajam didikui buvo pasiūlytas paties Dievo šventumas. Jis turėjo privilegiją tapti Dievo sūnumi ir dangiškojo lobio bendrapaveldėtoju su Kristumi. Tačiau jis turėjo imti kryžių ir sekti Išgelbėtoją savęs išsižadėjimo keliu.SD 480.1

Kristaus žodžiai neabejotinai buvo kvietimas didikui: „Rinkitės šiandien, kam tarnausite” (Jozuės 24, 15) . Jam teliko pasirinkti. Jėzus troško, kad jis atsiverstų. Jis parodė jam jo būdo trūkumą ir didžiai susidomėjęs stebėjo, kaip jaunuolis svarsto šį klausimą. Jeigu jis būtų nusprendęs sekti Kristų, būtų turėjęs besąlygiškai paklusti Jo žodžiams. Jis privalėjo atsisakyti savo ambicingų užmojų. Su kokiu nuoširdžiu, neramiu laukimu, su kokiu sielos alkiu Išgelbėtojas žvelgė į jaunuolį, tikėdamasis, kad šis atsilieps į Dievo Dvasios kvietimą!SD 480.2

Kristus iškėlė vienintelę sąlygą, kuri būtų leidusi didikui tobulinti savo krikščionišką charakterį. Jėzaus žodžiai buvo išminties žodžiai, nors atrodė griežti ir reiklūs. Juos priimti ir jiems paklusti buvo vienintelė didiko išgelbėjimo viltis. Jo aukšta padėtis ir nuosavybė subtiliai lenkė jo charakterį į blogį. Puoselėjami šie dalykai būtų išstūmę Dievą. Atsisakyti atiduoti Dievui didesnę ar mažesnę ko nors dalį, vadinasi, silpninti savo moralinį stabilumą ir jėgas; mat jeigu puoselėjami šio pasaulio dalykai, tokie netikri ir neverti, jie apims viską.SD 480.3

Didikas greitai suprato viską, ką numano Kristaus žodžiai, ir nusiminė. Jeigu jis būtų supratęs siūlomos dovanos vertę, būtų kaipmat prisijungęs prie Kristaus sekėjų. Tačiau jis buvo garbingos žydų tarybos narys, todėl šėtonas ėmė gundyti jį saldžialiežuvaudamas apie ateities perspektyvas. Jaunuolį viliojo dangaus lobiai, bet jis norėjo pasinaudoti ir laikinais savo turtų teikiamais privalumais. Jis apgailestavo dėl iškeltų sąlygų; jis troško amžinojo gyvenimo, bet nenorėjo aukotis. Amžinojo gyvenimo kaina pasirodė per didelė, ir jis susikrimtęs nuėjo šalin, „nes turėjo daug turto ”.SD 480.4

Jo tvirtinimas, kad jis laikosi Dievo Įstatymo, nebuvo tiesa. Jo elgesys parodė, kad jo stabas buvo turtas. Jis negalėjo vykdyti Dievo įsakymų, nes užvis svarbiau jam buvo pasaulis. Dievo dovanos jam buvo mielesnės už patį jų Davėją. Kristus pasiūlė jaunuoliui bendravimą su Juo. „SekpaskuiMane ”, - pasakė Jis. Tačiau Išgelbėtojas jam reiškė ne taip daug, kaip jo paties vardas tarp žmonių ar jo nuosavybė. Atsisakyti žemiškų turtų, kurie buvo matomi, dėl dangiškųjų, kurie buvo nematomi, buvo pernelyg pavojinga. Jaunuolis, atsisakęs amžinojo gyvenimo, nuėjo savo keliais ir nuo tol garbino pasaulį. Tūkstančiai patiria šį išbandymą - renkasi tarp Kristaus ir pasaulio, ir daugelis pasirenka pasaulį. Kaip tas jaunas didikas jie nusigręžia nuo Išgelbėtojo, nusprendę savo širdyse: „Šis Žmogus nebus mano Vadas“.SD 481.1

Kristaus bendravimas su šiuo jaunuoliu mums svarbi pamoka. Dievas davė mums elgesio taisyklę, kurios turi laikytis kiekvienas Jo tarnas. Tai paklusnumas Jo Įstatymui - ne tik formalus paklusnumas, bet vedantis į gyvenimą ir liudijamas charakterio. Dievas Savo charakteriu parodė pavyzdį visiems, kurie nori tapti Jo karalystės pavaldiniais. Tik tie, kurie taps Kristaus bendradarbiais, tik tie, kurie pasakys: „Viešpatie, viskas, ką aš turiu, ir viskas, kas aš esu, yra Tavo”, bus pripažinti Dievo sūnumis ir dukromis. Visi turi suprasti, ką reiškia trokšti Dangaus, bet jį atstumti dėl iškeltų sąlygų. Tik pagalvokite, ką reiškia pasakyti „ne” Kristui! Didikas pasakė: „Ne, negaliu Tau visko atiduoti”. Gal ir mes atsakome taip pat? Išgelbėtojas siūlosi padėti mums atlikti Dievo pavestąjį darbą. Jis siūlo panaudoti Dievo suteiktąsias priemones Jo darbui vykdyti pasaulyje. Tik taip Jis gali mus išgelbėti.SD 481.2

Didikui buvo suteikta nuosavybė, kad jis įrodytų esąs ištikimas tarnas; jis turėjo naudoti šias gėrybes stokojantiems palaiminti. Ir nūnai Dievas suteikia žmonėms priemones, talentus bei galimybes, kad jie būtų Jo pasiuntiniai, padedantys vargšams ir kenčiantiems. Tas, kuris panaudoja jam pavestąsias dovanas taip, kaip nori Dievas, tampa Išgelbėtojo bendradarbiu. Jis laimi sielas Kristui, nes atstovauja Jo charakteriui.SD 482.1

Tiems, kurie, kaip jaunasis didikas, užima aukštus postus ir turi daug turto, gali atrodyti pernelyg didelė auka viską atiduoti, kad galėtų sekti Kristumi. Tačiau taip turi pasielgti visi, kurie nori tapti Jo mokiniais. Nebus priimta niekas, išskyrus paklusnumą.SD 482.2

Atsidavimas yra Kristaus mokymo esmė. Dažnai apie tai kalbama ir tuo džiaugiamasi žodžiais, kurie atrodo autoritetingi, nes nėra kito būdo išgelbėti žmogų, kaip atsisakyti dalykų, kurie - jeigu jais mėgaujamasi - demoralizuoja visą asmenybę.SD 482.3

Atiduodami Viešpačiui tai, kas Jam priklauso, Kristaus sekėjai kaupia lobį, kuris bus įteiktas jiems, kai jie išgirs žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! ...Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!” „Jis vietoj Sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje” (Mato 25, 23; Hebrajams 12, 2) . Džiaugsmas matyti atpirktas ir amžinai išgelbėtas sielas yra atpildas už viską, kas pakreipė jų žingsnius pėdsakais To, kuris pasakė: „Sek paskui Mane”.SD 482.4

56—Vaikų laiminimas

58—„Lozoriau, išeik!”