60—Naujosios karalystės įstatymas

Šis skyrius pagrįstas Mato 20, 20-28;
Morkaus 10, 32-45; Luko 18, 31-34

ARTINOSI ŽYDŲ Velykos, todėl Jėzus vėl patraukė į Jeruzalę. Širdyje Jis jautėsi ramus, nes tobulai vykdė Tėvo valią, tad ryžtingais žingsniais keliavo į tą vietą, kur turėjo būti paaukotas. Tačiau mokinius apėmė nežinomybė, abejonės ir baimė. Išgelbėtojas „Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo ”.SD 501.1

Kristus vėlgi susikvietė Dvylika ir dar ryžtingiau nei anksčiau atskleidė jiems, kaip bus išduotas ir kentės. „’Štai mes einame į Jeruzalę, - kalbėjo Jis, - ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels’. Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma ”.SD 501.2

Argi jie dar taip neseniai visur neskelbė: „Prisiartino dangaus karalystė ”? Argi pats Kristus neprižadėjo, kad daugelis sėdės su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu Dievo karalystėje? Ar Jis neprižadėjo visiems, kurie dėl Jo ką nors paliko, jau šiame gyvenime atlyginti šimteriopai ir skirti dalį Savo karalystėje? Ir argi Jis nedavė Dvylikai ypatingo pažado apie garbingus postus Savo karalystėje - kad jie sėdės sostuose ir teis dvylika Izraelio giminių? Net dabar Jis pasakė, jog viskas, kas pranašų užrašyta apie Jį, išsipildys. Ir argi pranašai nekalbėjo apie Mesijo viešpatavimo šlovę? Visa tai turint galvoje, Jo žodžiai apie išdavimą, persekiojimus ir mirtį atrodė migloti ir nesuvokiami. Kad ir kokie sunkumai kiltų, jie tikėjo, kad karalystė veikiai bus sukurta.SD 501.3

Jonas, Zebediejaus sūnus, buvo pirmasis iš dviejų Jėzumi nusekusių mokinių. Jis su broliu Jokūbu buvo pirmieji iš tų, kurie dėl tarnavimo Jam paliko viską. Jie mielai paliko namus ir draugus, kad tik būtų su Juo; jie su Juo vaikščiojo ir kalbėjosi; buvo su Juo privačiuose namuose ir viešose vietose. Jis ramino jų nuogąstavimus, gelbėjo iškilus pavojui, palengvindavo jų kančias, guodė sielvartaujančius, kantriai ir švelniai mokė, kol jų širdys tapo neatskiriamos ir karštai Jį mylėdami jie troško būti karalystėje kuo arčiau Jo. Jonas išnaudojo kiekvieną galimybę būti greta Gelbėtojo, o Jokūbas troško būti pagerbtas artimo ryšio su Juo.SD 502.1

Jų motina taip pat buvo Kristaus sekėja ir tarnavo Jam iš savo lėšų. Iš motiniškos meilės ir ambicijų ji troško, kad jos sūnūs naujojoje karalystėje užimtų garbingiausią vietą. Būtent šito ji padrąsino juos ir paprašyti. Taigi motina su sūnumis atėjo pas Jėzų ir paprašė išklausyti jų pageidavimą.SD 502.2

„Ko nori?” - paklausė Jėzus. Moteris atsakė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje ”.SD 502.3

Jėzus kantriai išklausė ir nebarė dėl jų savanaudiškumo siekiant būti pranašesniems už savo brolius. Jis permatė jų širdis ir žinojo, kaip stipriai jie yra prie Jo prisirišę. Jų meilė buvo ne šiaip žmogiškas susižavėjimas; nors dėl savo žmogiškumo suteršta žemiškų dalykų, ji tryško iš Jo paties atperkančios meilės versmės. Todėl Jis nepriekaištavo, o tik gilino ir skaistino tą meilę. Jėzus pasakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš būsiu krikštijamas? ” Jie prisiminė Jo paslaptingus žodžius apie sunkumus bei kančias, bet drąsiai atsakė: „Galime ”. Jie laikė didžiausia garbe įrodyti savo ištikimybę dalydamiesi viskuo, kas teks jų Viešpaties daliai.SD 502.4

„Beje, taurę, kurią Aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo Aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti”, - atsakė Jis, regėdamas vietoj sosto kryžių ir du nusikaltėlius - vieną Savo kairėje, kitą dešinėje. Jonui ir Jokūbui teko jų Mokytojo kančių dalis: pirmasis iš brolių krito nuo kardo; kitas ilgiausiai iš visų kentė sunkų triūsą, panieką ir persekiojimus.SD 503.1

„Bet sėdėti Mano dešinėje ar kairėje, - tęsė Jėzus, - ne Mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems Mano Tėvo paskirta ”. Dievo karalystėje vieta gaunama ne dėl asmeniškų simpatijų. Ji nėra užsitarnaujama ar skiriama tarpusavio susitarimu. Tai išugdyto charakterio pasekmė. Vainikas ir sostas - pasiektos būklės ženklai; jie liudija, jog per savo Viešpatį Jėzų Kristų nugalėjome save.SD 503.2

Gerokai vėliau, kai Jonas tapo Kristaus bendrininku dalyvaudamas Jo kentėjimuose, Viešpats apreiškė jam, kas yra toji artumo būsena Jo karalystėje. Kristus pasakė: „Nugalėtojui Aš leisiu atsisėsti šalia Savęs, Savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia Savo Tėvo Jo soste”; „Nugalėtoją Aš padarysiu stulpu Savo Dievo šventykloje, ir jis nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo Savo Dievo vardą ...ir Savo naująjį vardą” (Apreiškimo 3, 21. 12) . O apaštalas Paulius rašė: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas” (2 Timotiejui 4, 6-8).SD 503.3

Arčiausiai Kristaus bus tas, kuris gyvendamas žemėje daugiausiai gėrė Jo pasiaukojančios meilės dvasios - meilės, kuri „nesididžiuoja ir neišpuiksta, ...neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga” (1 Korintiečiams 13, 4-5) , meilės, kuri skatina mokinį, kaip skatino ir mūsų Viešpatį, viską atiduoti, dėl žmonijos išgelbėjimo gyventi, dirbti ir aukoti, jei reikia, net gyvybę. Šioji dvasia pasireiškė Pauliaus gyvenime. Jis pasakė: „Man gyvenimas - tai Kristus”, mat jo gyvenimas apreiškė žmonėms Kristų; „mirtis - tik laimėjimas” - Kristaus laimėjimas; pati mirtis parodys Jo malonės galią ir suburs pas Jį išgelbėtuosius. „Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne arba gyvenimu, arba mirtimi” (Filipiečiams 1, 21. 20) .SD 503.4

Kai likusieji dešimt mokinių išgirdo Jokūbo ir Jono prašymą, jie buvo labai nepatenkinti. Kiekvienas iš jų geidė užimti aukščiausią postą karalystėje, todėl jie supyko, kad tiedu mokiniai pasijuto pranašesni už juos.SD 504.1

Atrodė, jog nesutarimai dėl to, kuris didesnis vėl atsinaujins, bet Jėzus, pasišaukęs pasipiktinusius mokinius, pasakė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus ”.SD 504.2

Pasaulio karalystėse postas reiškė savęs sureikšminimą. Buvo laikoma, kad tauta turi egzistuoti, kad išlaikytų valdančiąsias klases. Įtaka, turtai, išsilavinimas buvo priemonės masėms valdyti jų vadų naudai. Aukščiausios klasės turėjo mąstyti, spręsti, džiaugtis ir valdyti; žemesnės - paklusti ir tarnauti. Religija, kaip ir visa kita, buvo valdžios įrankis. Iš žmonių buvo tikimasi, kad jie tikės ir praktikuos tai, ką jiems nurodys valdantieji. Taigi žmogaus teisė galvoti ir veikti pačiam buvo visiškai nepripažįstama.SD 504.3

Kristus Savo karalystę kūrė kitokiais principais. Jis kvietė žmones ne valdyti, o tarnauti, stipriuosius ragino pakęsti silpnųjų trūkumus. Valdžia, padėtis, talentas, išsilavinimas tik dar labiau įpareigojo jų turėtoją tarnauti savo artimui. Net kukliau-siems Kristaus mokiniams yra pasakyta: „O visa tai - dėl jūsų” (2 Korintiečiams 4, 15) .SD 504.4

„Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį ”. Tarp Savo mokinių Kristus visomis prasmėmis buvo aprūpintojas, naštų Nešėjas. Jis prisiėmė jų vargus, dėl jų atsižadėjo Savęs, ėjo jų priekyje, kad paruoštų jiems kelius, ir veikiai baigė Savo darbą žemėje paaukodamas gyvybę. Principas, kuriuo vadovavosi Kristus, turi įkvėpti ir Bažnyčios, Jo Kūno, narius. Išgelbėjimo planas ir pagrindas yra meilė. Kristaus karalystėje didžiausi yra tie, kurie seka Jo parodytu pavyzdžiu ir kaip piemenys gano Jo kaimenę.SD 504.5

Pauliaus žodžiai atskleidžia tikrą krikščioniško gyvenimo orumą bei garbę: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas”, „ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kadjie būtų išgelbėti” (1 Korintiečiams 9, 19; 10, 33) .SD 505.1

Sąžinės klausimais siela turi būti palikta nevaržoma. Niekas negali kontroliuoti kito žmogaus, spręsti už jį ar nurodinėti jam jo pareigas. Dievas kiekvienam suteikia laisvę galvoti ir elgtis pagal savo įsitikinimus.SD 505.2

„Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save”. Niekas neturi teisės panardinti savo individualybę į kito žmogaus. Visais atvejais veikia principas: „Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą” (Romiečiams 14,12. 5) . Kristaus karalystėje nėra despotiškos priespaudos ar prievartos. Dangaus angelai ateina į žemę ne valdyti ir reikalauti pagarbos, o kaip gailestingumo pasiuntiniai bendradarbiauti su žmonėmis pakeliant žmoniją.SD 505.3

Išgelbėtojo mokymo principai ir žodžiai su visu savo dieviškuoju grožiu pasiliko mylimojo mokinio atminty. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų Jonas liudijo bažnyčioms: „Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus”; „Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė Savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius” (1 Jono 3,11. 16) .SD 505.4

Tokia tad dvasia buvo persmelkusi ankstyvąją Bažnyčią. Po Šventosios Dvasios išsiliejimo „visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra”; „Tarp jų nebuvo vargšų”; „Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa” (Apaštalų darbų 4, 32. 34. 33) .SD 505.5