14—„Mes radome Mesiją!”

Šis skyrius pagrįstas Jono 1, 19-51

TUO METU Jonas Krikštytojas pamokslavo ir krikštijo Betanijoje, Užjordanėje. Kadaise netoli nuo tos vietos Dievas sustabdė tekančią upę, kad izraelitai galėtų pereiti. Kiek atokiau dangaus kareivijos įveikė Jericho tvirtovę. Visi tie įvykiai atgijo žmonių atmintyje ir kėlė jaudinantį susidomėjimą Krikštytojo skelbiama žinia. Nejaugi Tas, kuris taip nuostabiai darbavosi praeities šimtmečiais, ir vėl neparodys Savo jėgos, kad būtų išvaduotas Izraelis? Būtent tokia mintis jaudino žmonių, kasdien plūstančių prie Jordano, širdis.SD 111.1

Jono mokymas taip įsišaknijo tautoje, jog atkreipė vyriausiųjų kunigų dėmesį. Dėl maišto pavojaus romėnai įtariai žiūrėjo į kiekvieną visuomenės susibūrimą; kiekvienas tautos subruzdimas kurstė ir žydų valdininkų baimę. Jonas nepripažino aukščiausiojo teismo tarybos autoriteto ir neprašė jų leidimo savo darbui; jis vienodai barė ir valdininkus, ir eilinius žmones, ir fariziejus, ir sadukiejus. Vis dėlto žmonės noriai jį sekė. Susidomėjimas jo darbu, regis, tik augo. Nors Jonas nesiskaitė su aukščiausiojo teismo taryba, pastaroji laikė jį, kaip visuomenės mokytoją, sau pavaldžiu.SD 111.2

Šią organizaciją sudarė išrinkti kunigai, vyriausi valdovai ir tautos mokytojai. Vyriausiasis kunigas paprastai ėjo vadovo pareigas. Visi aukščiausiojo teismo tarybos nariai turėjo būti garbingo amžiaus, tačiau dar nenusenę; be to, išsilavinę, išmaną ne tik žydų religiją bei istoriją, bet ir apskritai išprusę. Jie turėjo būti be fizinių trūkumų ir privalėjo būti vedę bei turėti vaikų - kad labiau už kitus būtų žmogiški ir dėmesingi. Jie rinkdavosi pastate prie Jeruzalės šventyklos. Žydų nepriklausomybės metais aukščiausiojo teismo taryba ėjo aukščiausio tautos teismo pareigas - jai priklausė ir pasaulietinė, ir dvasinė valdžia. Nors dabar ji buvo pavaldi romėnams, vis dar darė didelę įtaką sprendžiant civilinius bei religinius klausimus.SD 111.3

Aukščiausiojo teismo taryba neatidėliodama ėmėsi tirti Jono veiklą. Atsirado tokių, kurie prisiminė apreiškimą, kurį Zacharijas patyrė šventykloje, ir tėvo pranašystę, kad jo vaikas būsiąs Mesijo šauklys. Per trisdešimt metų trukusius neramumus ir permainas, šie dalykai didžia dalimi nugrimzdo į užmarštį. Dabar minias įaudrinusi Jono tarnystė visa tai atgaivino.SD 112.1

Jau seniai Izraelis neturėjo pranašo, seniai nebuvo įsisiūbavusi tokia reformacija. Reikalavimas išpažinti nuodėmes atrodė naujas ir stulbinantis. Daugelis vyresniųjų nenorėjo eiti klausytis Jono kreipimųsi bei raginimų, kad nebūtų atskleistos jų pačių gyvenimo paslaptys. Tačiau jo pamokslavimas tiesiogiai skelbė Mesijo atėjimą. Buvo puikiausiai žinoma, kad septyniasdešimt savaičių, minimų Danieliaus pranašystėje ir nurodančių į greitą Mesijo atėjimą, jau eina į pabaigą; visi troško pasinerti į taip laukiamą tautos šlovės erą. Visuomenės entuziazmas buvo toks stiprus, kad aukščiausiojo teismo taryba buvo priversta arba uždrausti Jono darbą, arba jį atmesti. Jų valdžia žmonėms jau silpo. Iškilo svarbus klausimas - kaip išsaugoti savo postus? Tikėdamiesi prieiti kažkokios išvados, jie nusiuntė prie Jordano savo kunigus bei levitus, kad pasitartų su naujuoju mokytoju.SD 112.2

Susirinkusiai miniai klausantis Jono, prisiartino pasiuntiniai. Išdidūs rabinai prižingsniavo valdingai, kad padarytų įspūdį žmonėms ir priverstų pranašą skaitytis su jais. Minia pagarbiai, kone baugščiai, prasiskyrė. Orūs vyrai prabangiais drabužiais, puikuodamiesi savo padėtimi bei valdžia, sustojo priešais dykumų pranašą.SD 112.3

— Kas tu esi? — paklausė jie.SD 113.1

Žinodamas, ką jie galvoja, Jonas atsakė:SD 113.2

— Aš nesu Mesijas!SD 113.3

— Tai kas gi tu? Gal Elijas?SD 113.4

— Ne.SD 113.5

— Tai gal tu pranašas?SD 113.6

— Ne!SD 113.7

— Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?SD 113.8

— Aš — tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! — kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.SD 113.9

Šventojo Rašto vieta, kurią paminėjo Jonas, yra iš šios gražios Izaijo pranašystės: „ Paguoskite Mano tautą, — sako jūsų Dievas, — paguoskite ją! Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas baigėsi, kad jos kaltė išpirkta... Pasigirsta balsas: ‘Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės — slėniais. Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys’” (Izaijo 40, 1—5) .SD 113.10

Senovėje, kai karalius keliaudavo per rečiau lankomas savo valdas, prieš karališkąją karietą buvo siunčiami žmonės išlyginti gūbrius ir užpilti žemėmis duobes, kad karalius pravažiuotų saugiai. Šiuo papročiu pranašas iliustruoja Evangelijos darbą. „ Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta ”. Kai Dievo Dvasia Savo nuostabia budinančia jėga palytėja sielą, žmogiškos puikybės nebelieka. Pasaulio malonumai, padėtis ir valdžia tampa beverčiai. Atmetami gudravimai ir bet kokia puikybė, „ kuri sukyla prieš Dievo pažinimą”; kiekviena mintis „paimama nelaisvėn, kad paklustų Kristui” (2 Korintiečiams 10, 5) . Nuolankumas ir pasiaukojanti meilė, kuriuos taip menkai tevertina žmonės, iškeliami kaip vienintelė vertybė. Tai Evangelijos darbas, apie kurį iš dalies kalbėjo ir Jonas.SD 113.11

Rabinas klausinėjo toliau:SD 114.1

Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas? - Sakydamas „nei pranašas” jis turėjo galvoje Mozę. Žydai buvo linkę tikėti, kad Mozė bus prikeltas iš numirusių ir paimtas į dangų. Jie nežinojo, kad jis jau prisikėlė. Kai Krikštytojas pradėjo savo tarnystę, daugelis manė, kad jis - tai iš numirusiųjų prikeltas Mozė, mat jis atrodė puikiai išmanąs pranašystes ir Izraelio istoriją.SD 114.2

Be to, buvo tikima, kad prieš Mesijo atėjimą asmeniškai pasirodys ir Elijas. Šiuos lūkesčius Jonas paneigė; tačiau jo žodžiai turėjo ir gilesnę prasmę. Vėliau Jėzus apie Joną pasakė: „ Jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti” (Mato 11, 14) . Jonas atėjo su Elijo dvasia ir jėga atlikti to paties darbo, kurį darė Elijas. Jeigu žydai jį būtų priėmę, darbas būtų buvęs atliktas. Tačiau jie nepriėmė Jono mokymo. Jiems jis nebuvo Elijas. Jiems atrodė, kad jis negali atlikti tos misijos, kurią atėjo įgyvendinti.SD 114.3

Daugelis iš susirinkusiųjų prie Jordano buvo ir krikštijant Jėzų; tačiau tada duotąjį ženklą regėjo tik keletas. Krikštytojo tarnystės pradžioje daugelis nepaisė raginimo atgailauti. Todėl jų širdys užkietėjo, o protas aptemo. Jie nesuprato Dangaus liudijimo Jėzui Jo krikšto metu. Akys, kurios niekada tikėjimu nebuvo pakeltos į Neregimąjį, nematė Dievo šlovės; ausys, kurios niekada neklausė Jo balso, negirdėjo liudijimo žodžių. Taip yra ir dabar. Kristaus ir patarnaujančių angelų buvimas dažnai apsireiškia žmonių susibūrime, tačiau dažnas to net nežino. Jie neįžvelgia nieko neįprasta. Tačiau kai kuriems Išgelbėtojo buvimas apreiškiamas. Ramybė ir džiaugsmas atgaivina jų širdis. Jie būna paguosti, padrąsinti ir palaiminti.SD 114.4

Pasiuntiniai iš Jeruzalės paklausė Jono: „ Tai kam tu krikštiji?” ir laukė atsakymo. Jonas apžvelgė minią, ir staiga jo akys nušvito, veidą užliejo džiaugsmas, jis visas suvirpėjo iš susijaudinimo. Ištiesęs rankas jis sušuko: „ Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi Tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis; Jam aš nevertas atrišti apavo dirželio” (Jono 1, 26—27) .SD 115.1

Ši aiški ir nedviprasmiška žinia buvo perduota aukščiausiojo teismo tarybai. Tokie Jono žodžiai galėjo būti tik apie seniai Pažadėtąjį. Mesijas tarp jų! Apstulbę kunigai ir valdytojai dairėsi, tikėdamiesi pamatyti Tą, apie kurį kalbėjo Jonas. Tačiau neįžvelgė Jo minioje.SD 115.2

Kai krikštydamas Jėzų Jonas pristatė Jį kaip Dievo Avinėlį, Mesijo darbas buvo apšviestas nauja šviesa. Pranašo mintys nukrypo į pranašo Izaijo žodžius: „ Kaip... ėriukas, vedamas pjauti” (Izaijo 53, 7). Tolimesnėmis savaitėmis Jonas naujai susidomėjęs tyrinėjo pranašystes ir mokymą apie apeigines aukojimo pamaldas. Jis aiškiai neįžvelgė dviejų Kristaus darbo etapų — kaip kenčiančios aukos ir nugalėjusio karaliaus, — tačiau suprato, kad Jo atėjimas turi gilesnę prasmę, nei manė kunigai ar kiti žmonės. Žvelgdamas į minioje stovintį Jėzų, grįžusį iš dykumos, jis slapčia tikėjosi, jog Mesijas kažkaip atskleis žmonėms, kas esąs. Kone nekantraudamas Jonas laukė, kol Gelbėtojas paskelbs apie Savo misiją; tačiau nepasigirdo nė žodžio ir nebuvo duotas joks ženklas. Krikštytojui paskelbus apie Jėzų, Jis neatsiliepė, tik įsimaišė tarp Jono mokinių, išoriškai niekaip nepaliudijęs apie Savo ypatingąjį darbą ir nesistengdamas atkreipti į Save dėmesio.SD 115.3

Kitą dieną Jonas vėl pamatė ateinantį Jėzų. Užlietas Dievo šlovės švytėjimo, pranašas ištiesė rankas ir sušuko: „ Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia Tasai, apie kurį aš kalbėjau: po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs... Aš Jo nepažinojau, bet tam, kad Jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu... Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir Ji pasiliko virš Jo. Aš Jo nepažinojau, bet Tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, Tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia’. Aš tai mačiau ir liudiju, kad Šitas yra Dievo Sūnus” (Jono 1, 29-34) .SD 116.1

Ar tai buvo Kristus? Su pagarbia baime ir nuostaba žmonės žvelgė į Tą, kuris ką tik buvo paskelbtas Dievo Sūnumi. Jono žodžiai juos giliai sujaudino. Jis kalbėjo jiems Dievo vardu. Judėjai kasdien klausėsi jo priekaištų dėl nuodėmių ir vis labiau įsitikino, kad jis - Dangaus siųstasis. Tačiau kas gi Tas, didesnis už Joną Krikštytoją? Jo apranga ir elgesys nėmaž neliudijo tokios aukštos padėties. Jis atrodė paprastas žmogus, vilkintis kaip ir jie kuklų neturtingųjų apdarą.SD 116.2

Minioje buvo tų, kurie Kristaus krikšto metu matė dievišką šlovę ir girdėjo Dievo balsą. Tačiau nuo tada Išgelbėtojo išvaizda labai pasikeitė. Jie matė, kaip krikštijant Jo veidą užliejo dangaus šviesa; dabar išblyškusį, pavargusį ir nualintą Jį atpažino tik pranašas Jonas.SD 116.3

Tačiau žvelgdami į Jėzų žmonės matė veidą, kuriame dieviškas gailestingumas buvo sumišęs su sąmoninga jėga. Kiekvienas akių žvilgsnis, kiekvienas veido bruožas buvo paženklintas nuolankumo ir neapsakomos meilės. Jis atrodė supamas dvasingumo atmosferos. Nors Jo manieros buvo švelnios ir nepretenzingos, žmonės jautė Jame glūdinčią jėgą, kurios nebuvo įmanoma visiškai užslėpti. Ar Jis buvo Tas, kurio Izraelis taip ilgai laukė?SD 116.4

Jėzus atėjo į skurdą ir pažeminimą, kad būtų mums pavyzdys ir mūsų Atpirkėjas. Jeigu Jis būtų pasirodęs su karališka didybe, kaip būtų mokęs nuolankumo? Kaip būtų išdėstęs tokias esmines tiesas, kaip Kalno pamoksle? Kur būtų sudėtos gyvenimo menkųjų viltys, jeigu Jėzus būtų atėjęs gyventi tarp žmonių kaip karalius?SD 117.1

Vis dėlto daugeliui regėjos neįmanoma, jog Tas, kurį parodė Jonas, turi būti siejamas su jų didingiausiais lūkesčiais. Taigi jie jautėsi nusivylę ir visiškai sutrikę.SD 117.2

Žodžiai, kuriuos kunigai bei rabinai troško išgirsti labiausiai - tai yra, kad Jėzus atstatys Izraelio karalystę, - nebuvo ištarti. Būtent tokio karaliaus jie laukė; tokį buvo pasirengę sutikti. Tačiau To, kuris stengėsi įtvirtinti jų širdyse teisumo bei ramybės karalystę, jie nepriėmė.SD 117.3

Kitą dieną stovėdamas šalia kitų dviejų mokinių, Jonas vėl tarp žmonių pamatė Jėzų. Pranašo veidą vėl apšvietė Neregimojo šlovė, ir jis sušuko: „ Štai Dievo Avinėlis!” Šie žodžiai sujaudino mokinių širdis. Jie ne visiškai juos suprato. Ką reiškia tas vardas, kuriuo Jonas Jį pavadino, - „ Dievo Avinėlis ”? Pats Jonas to nepaaiškino.SD 117.4

Palikę Joną, jie nuėjo ieškoti Jėzaus. Vienas iš jų buvo Andriejus, Simono brolis; kitas - Jonas evangelistas. Tai buvo pirmieji Kristaus mokiniai. Paskatinti nenugalimo entuziazmo, jie nusekė paskui Jėzų - trokšdami pasikalbėti su Juo, tačiau nuščiuvę iš pagarbios baimės ir sutrikdyti stulbinančiai svarbios minties: „Gal Jis - Mesijas?”SD 117.5

Jėzus žinojo, kad mokiniai seka paskui Jį. Jie buvo pirmieji Jo tarnystės vaisiai, tad dieviškojo Mokytojo širdis džiūgavo, kad šios sielos atsiliepė į Jo malonę. Bet grįžtelėjęs Jis tepaklausė: „Ko ieškote?” Jis suteikė jiems laisvę grįžti arba išreikšti savo troškimą.SD 117.6

Mokiniai turėjo tik vieną tikslą. Visos jų mintys buvo apie Jį. Jie sušuko: „ Rabi..., kur gyveni?” Trumpas pokalbis šalikelėje jiems nedavė to, ko jie ilgėjosi. Jie troško pabūti vieni su Jėzumi, pasėdėti prie Jo kojų ir klausytis Jo žodžių.SD 118.1

„ Jis tarė: ‘Ateikite ir pamatysite’. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena ir tą dieną praleido pas Jį“.SD 118.2

Jeigu Jono ir Andriejaus dvasia būtų buvusi netikinti, kaip kunigų ir vyresniųjų, jie nebūtų mokęsi sėdėdami prie Jėzaus kojų. Jie būtų atėję pas Jį kritiškai nusiteikę ir teisę Jo žodžius. Daugelis šitaip užtrenkia duris brangiausioms galimybėms. Tačiau šie pirmieji mokiniai buvo ne tokie. Jie atsiliepė į Šventosios Dvasios raginimą pamokslaujant Jonui Krikštytojui. Dabar jie atpažino dangiškojo Mokytojo balsą. Jiems Jėzaus žodžiai buvo kupini gaivos, tiesos ir grožio. Senojo Testamento mokymą nušvietė dieviška šviesa. Įvairiapusės tiesos temos iškilo naujoje šviesoje.SD 118.3

Būtent atgaila, tikėjimas ir meilė įgalina sielą priimti išmintį iš dangaus. Tikėjimas, veikiantis per meilę, yra raktas į pažinimą, ir kiekvienas, kuris myli, „ pažįstaDievą” (1 Jono 4, 7) .SD 118.4

Mokinys Jonas buvo nuoširdus ir labai švelnus, uolus, tačiau linkęs mąstyti. Jis pradėjo įžvelgti Kristaus šlovę - ne pasaulio pompastiką bei jėgą, kurios buvo išmokytas tikėtis, o „ šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jono 1, 14) . Jis buvo pasinėręs į šios nuostabios temos apmąstymus.SD 118.5

Andriejus troško pasidalyti džiaugsmu, kuris pripildė jo širdį. Susiieškojęs savo brolį, jis sušuko: „Radome Mesiją! ” Simono raginti nereikėjo. Jis taip pat buvo girdėjęs Joną Krikštytoją, tad nuskubėjo pas Išgelbėtoją. Kristus nužvelgė jį, tirdamas jo charakterį bei gyvenimo istoriją. Jo impulsyvi prigimtis, mylinti, užuojautos kupina širdis, jo užmojai ir pasitikėjimas savimi, jo nuopuolio istorija, atgaila, darbai ir kankinio mirtis - viskas Gelbėtojui buvo kaip ant delno, ir Jis pasakė: „ Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas (tai reiškia „Petras - Uola”)“.SD 118.6

„ Dar kitą dieną, išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: Sek paskui Mane!” Pilypas pakluso ir tuoj tapo Kristaus mokiniu.SD 119.1

Pilypas susitiko Natanaelį. Pastarasis buvo minioje, kai Krikštytojas pristatė Jėzų kaip Dievo Avinėlį. Pažvelgęs į Jėzų, Natanaelis nusivylė. Argi šis nuvargęs bei skurdo paženklintas žmogus gali būti Mesijas? Vis dėlto Natanaelis nusprendė neatstumti Jėzaus, nes Jono žinia įtikino jo širdį.SD 119.2

Kai Pilypas pašaukė jį, Natanaelis ramioje giraitėje apmąstė Jono mokymą ir pranašystes apie Mesiją. Jis meldė, kad jeigu Tas, apie kurį kalbėjo Jonas, yra Išvaduotojas, jam tai taptų žinoma, ir Šventoji Dvasia užtikrino jį, kad Dievas aplankė Savo tautą ir iškėlė jų išgelbėjimo ragą. Pilypas žinojo, kad jo draugas tyrinėja pranašystes, ir rado jį besimeldžiantį po figmedžiu. Jie dažnai melsdavosi kartu šioje nuošalioje vietoje, pridengtoje lapijos nuo prašalaičio akių.SD 119.3

Žinia „ radome Tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai ” Natanaeliui pasirodė tiesioginis atsakymas į jo maldą. Tačiau Pilypo tikėjimas vis dar buvo netvirtas. Jis dvejodamas pridūrė: „Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus”. Natanaelio širdį vėl užvaldė išankstinis nusistatymas. Jis sušuko: „ Ar iš Nazareto gali būti kas gero?”SD 119.4

Pilypas nepuolė su juo ginčytis. Jis tarė: „ ‘Eik ir pasižiūrėk!’ Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: ‘Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos’“. Nustebęs Natanaelis sušuko: „ ‘Iš kur mane pažįsti?’ Jėzus atsakė: ‘Prieš pakviečiant tave Pilypui, Aš mačiau tave po figmedžiu’“.SD 119.5

Šito užteko. Dievo Dvasia, liudijusi Natanaeliui jam vienumoje meldžiantis po figmedžiu, dabar prabilo Jėzaus žodžiais. Nors abejodamas ir šiek tiek pasiduodamas išankstinei nuomonei, Natanaelis atėjo pas Kristų nuoširdžiai trokšdamas tiesos ir dabar jo troškimas buvo patenkintas. Jo tikėjimas pranoko tikėjimą tų, kurie atvedė jį pas Jėzų. Jis atsakė: „ Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio Karalius!”SD 120.1

Jeigu Natanaelis būtų patikėjęs rabinų mokymu, jis niekada nebūtų radęs Jėzaus. Būtent stebėdamas ir spręsdamas pats, jis tapo mokiniu. Taip yra ir su daugeliu, kuriems šiandien išankstinės nuomonės užkerta kelią į gėrį. O rezultatas būtų visiškai kitoks, jeigu jie „eitų ir pasižiūrėtų”! Kol žmonės pasitiki žmonių autoritetais, nė vienas nepažins išgelbėjančios tiesos. Kaip ir Natanaelis, mes turime patys tyrinėti Dievo Žodį ir melsti, kad mus apšviestų Šventoji Dvasia. Tas, kuris matė Natanaelį po figme-džiu, matys ir mus besimeldžiančius slaptoje. Angelai iš šviesos pasaulio yra arti tų, kurie nuolankiai siekia Dievo vedimo.SD 120.2

Jono, Andriejaus ir Simono, Pilypo ir Natanaelio pašaukimu buvo padėti krikščionių Bažnyčios pamatai. Jonas du savo mokinius nukreipė pas Kristų. Paskui vienas iš jų, Andriejus, susirado savo brolį ir taip pat pakvietė jį pas Išgelbėtoją. Po to buvo pašauktas Pilypas, kuris ėjo ieškoti Natanaelio. Šie pavyzdžiai turėtų mus mokyti, kokios svarbios asmeninės pastangos, tiesioginis kreipimasis į savo artimuosius, draugus bei kaimy-nus. Yra tokių, kurie visą gyvenimą tvirtina pažįstantys Kristų, bet nededa jokių asmeninių pastangų, kad atvestų pas Gelbėtoją bent vieną sielą. Jie visą darbą palieka tarnautojui. Pastarasis gali būti puikiai pasirengęs šiam pašaukimui, bet jis negali atlikti visko, ką Dievas pavedė Bažnyčios nariams.SD 120.3

Yra daugybė žmonių, kuriems reikalingas mylinčių krikščionių širdžių patarnavimas. O kiek pražuvo tų, kurie galėjo būti išgelbėti, jeigu jų artimieji, paprasti vyrai ir moterys, būtų dėję dėl jų asmenines pastangas. Daugelis laukia, kol į juos bus kreiptasi asmeniškai. Mūsų pačių šeimoje, kaimynystėje, mieste, kuriame gyvename, yra darbo, kurį turime atlikti kaip Kristaus pasiuntiniai. Jei esame krikščionys, šis darbas teiks mums malonumo. Žmogus atsiverčia tik tada, kai jame gimsta troškimas papasakoti kitiems, kokį nuostabų draugą jis rado Jėzuje. Išgelbėjanti ir apvalanti tiesa negali būti laikoma uždaryta širdyje. Visi pasišventusieji Dievui bus šviesos šaltiniai. Dievas paskyrė juos Savo pasiuntiniais, nešančiais kitiems Jo malonės turtus. Jis pažadėjo: „ Juos ir Savo kalvos apylinkes padarysiu palaima, siųsiu lietų pagal metų laiką, lietų, nešantį palaimą” (Ezechielio 34, 26) .SD 120.4

Pilypas pasakė Natanaeliui: „Eik ir pasižiūrėk”. Jis liepė jam ne priimti kito žmogaus liudijimą, o pažvelgti į Kristų pačiam. Dabar, kai Jėzus įžengė į dangų, Jo mokiniai atstovauja Jam tarp žmonių, ir vienas iš veiksmingiausių būdų laimėti Jam sielas yra rodyti Jo charakterio pavyzdį kasdieniniame gyvenime. Mūsų įtaka kitiems priklauso ne tiek nuo to, ką mes sakome, kiek nuo to, kokie esame. Žmonės gali priešintis mūsų logikai arba ją ignoruoti, jie gali nepriimti mūsų raginimų, tačiau nesavanaudiškos meilės kupinas gyvenimas - tai argumentas, prieš kurį jie negali atsispirti. Nuoseklus gyvenimas, kuriam būdingas Kristaus nuolankumas, pasaulyje yra jėga.SD 121.1

Kristaus mokyme įsitikinimai ir gyvenimo patirtis yra glaudžiai susiję, ir kiekvienas, kas mokosi iš Jo, tampa mokytoju, kuris vadovaujasi dieviškais metodais. Dievo Žodis, ištartas to, kuris pats yra jo apvalytas, turi gyvybę teikiančią jėgą, dėl kurios tampa patrauklus klausytojams ir įtikina juos, jog tai - gyva realybė. Kai žmogus priima tiesą su meile, tai taps regima jo elgesyje ir balso intonacijoje. Jis paviešins tai, ką pats girdė-jo, matė bei įsisavino iš gyvojo Žodžio, kad kiti per Kristaus pažinimą galėtų bendrauti su juo. Jo liudijimas, ištartas gyvąja anglimi nuo aukuro paliestų lūpų, priimančiai širdžiai yra tiesa, o žodžiai pašventina charakterį.SD 121.2

Tas, kuris trokšta nešti šviesą kitiems, bus palaimintas pats. „ Siųsiu lietų..., nešantį palaimą”; „Kas pagirdo kitus, tas pats bus pagirdytas” (Ezechielio 34, 26; Patarlių 11, 25) . Dievas pasiektų Savo tikslą išgelbėti nusidėjėlius ir be mūsų pagalbos; tačiau, kad išsiugdytume tokį charakterį kaip Jo, mes turime dalyvauti Jo darbe. Kad įeitume į Jo džiaugsmą - džiaugsmą, kurį patiriame matydami Jo aukos atpirktas sielas, - turime dalyvauti Jo darbuose dėl sielų atpirkimo.SD 121.3

Natanaelio pirmasis tikėjimo išpažinimas, toks pilnas, tikras ir nuoširdus, Jėzaus ausims nuskambėjo kaip muzika. Jis „ atsakė: ‘Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų’“. Gelbėtojas su džiaugsmu žvelgė į būsimąjį darbą - gerosios naujienos skelbimą nuolankiesiems, prislėgtųjų guodimą ir šėtono belaisvių išvadavimą. Pagalvojęs apie tuos brangius palaiminimus, kuriuos Jis atnešė žmonėms, Jėzus pridūrė: „ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus ”. Čia Kristus tiesiog sako: „Ant Jordano kranto atsivėrė dangus, ir ant Manęs kaip balandis nusileido Dvasia. Jei tikite Mane tokį, jūsų tikėjimas bus gaivinamas. Jūs matysite atsivėrusį dangų, kuris niekada neužsivers. Aš jį atversiu jums. Dievo angelai kyla, nešdami vargšų ir prislėgtųjų maldas Tėvui aukštybėse, ir leidžiasi pas žmonių vaikus su palaiminimais, viltimi, padrąsinimu, pagalba ir gyvenimu.SD 122.1

Nuolatinis Dievo angelų kelias - iš žemės į dangų ir iš dangaus į žemę. Patarnaujant angelams, Kristus daro Dievo jėga stebuklus sergantiems ir kenčiantiems. Būtent per Kristų, patarnaujant Jo dangiškiems pasiuntiniams, mus pasiekia visi Dievo palaiminimai. Prisiėmęs žmogiškumą mūsų Išgelbėtojas susivienijo su nupuolusių Adomo sūnų ir dukterų interesais, o Savo dieviškumu laikosi Dievo sosto. Todėl Kristus yra žmonių bendravimo su Dievu ir Dievo su žmonėmis tarpininkas.SD 122.2