6—„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę”

Šis skyrius pagrįstas Mato 2-uoju skyriumi

„JĖZUI GIMUS Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: ‘Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti’”.SD 45.1

Išminčiai iš Rytų buvo filosofai. Jie priklausė didelei ir įtakingai kilmingųjų klasei, turtingiausiai ir labiausiai išprususiai tautoje. Tarp jų daugelis ugdė žmonių lengvatikybę. Tačiau būta ir teisingųjų, kurie tyrinėjo Apvaizdos ženklus gamtoje ir buvo gerbiami už sąžiningumą bei išmintį. Štai tokie buvo ir Jėzų aplankę išminčiai.SD 45.2

Dievo šviesa visais laikais švietė pagonybės tamsoje. Tyrinėdami žvaigždėtą dangų ir mėgindami suvokti žvaigždynų kelių paslaptį, šie išminčiai išvydo Kūrėjo šlovę. Trokšdami didesnio pažinimo, jie ėmė gilintis į žydų Šventąjį Raštą. Jų šalyje buvo branginami pranašiški raštai, liudijantys apie dieviškojo mokytojo atėjimą. Balaamas priklausė burtininkams, nors vienu metu jis pasitarnavo kaip Dievo pranašas. Įkvėptas Šventosios Dvasios jis išpranašavo Izraelio klestėjimą ir Mesijo atėjimą. Jo pranašystės tradiciškai buvo perduodamos iš kartos į kartą. Tačiau Senajame Testamente Gelbėtojo atėjimas buvo apreikštas dar aiškiau. Išminčiai nudžiugo sužinoję, kad Jo atėjimas jau arti ir visas pa-saulis pažins Viešpaties šlovę.SD 45.3

Tą naktį, kai Dievo šlovė užliejo Betliejaus kalvas, išminčiai išvydo paslaptingą šviesą danguje. Šviesai išblėsus, pasirodė skaisti žvaigždė, kuri liko spindėti danguje. Tai nebuvo įprasta žvaigždė ar planeta, taigi šis reiškinys sukėlė didžiulį susidomėjimą. Toji žvaigždė buvo tolimas švytinčių angelų pulkas, tačiau to išminčiai nežinojo. Vis dėlto jiems pasirodė, jog ši žvaigždė ypatingai svarbi. Jie tarėsi su šventikais ir filosofais, gilinosi į senuosius raštus. Balaamo pranašystė skelbė: „ Žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio” (Skaičių 24,17) . Ar galėjo ši keista žvaigždė būti siųsta kaip Pažadėtojo pranašė? Išminčiai džiaugėsi dangaus siųstąja tiesa; dabar ji užliejo juos dar skaistesniais spinduliais. Sapnuose jie buvo paskatinti eiti ir surasti ką tik gimusį Karalių.SD 46.1

Kaip paragintas Dievo Abraomas tikėjimu iškeliavo „ nežinodamas kur einąs” (Hebrajams 11, 8), kaip tikėjimu Izraelis sekė paskui debesies stulpą į Pažadėtąją žemę, taip šie pagonys iškeliavo ieškoti pažadėtojo Gelbėtojo. Rytuose netrūko brangenybių, tad išminčiai leidosi į kelią ne tuščiomis rankomis. Karaliams ar kitiems aukštą padėtį užimantiems asmenims buvo įprasta įteikti dovanas kaip pagarbos ženklą, ir brangiausios dovanos, kokias tik teikia žemė, buvo nešamos kaip aukos Tam, kuriame turėjo būti palaimintos visos žemės gentys. Norint nuolat matyti žvaigždę, keliauti teko naktimis; tačiau keliauninkai maloniai leido laiką, kartodami tradicinius posakius ir pranašų mintis apie Tą, kurio jie ieškojo. Kaskart stabtelėję pailsėti jie tyrinėjo pranašystes, ir jų įsitikinimas, kad yra vedami Dievo, vis stiprėjo. Jie turėjo prieš akis ne tik žvaigždę kaip išorinį ženklą, bet ir vidinį Šventosios Dvasios paliudijimą, kuris gaivino jų širdis ir įkvėpė viltį. Taigi kelionė, nors buvo ilga, džiugino juos.SD 46.2

Štai jie pasiekė Izraelį ir jau leidžiasi nuo Alyvų kalno, regėdami Jeruzalės vaizdus, kai staiga visą varginančią kelionę juos vedusi žvaigždė sustojo virš šventyklos, o po kurio laiko visai pranyko iš akių. Išminčiai nekantraudami žingsniavo pirmyn, tikėdamiesi, kad apie Mesijo gimimą su džiaugsmu klegės visas miestas. Tačiau veltui jie klausinėjo. Įžengę į šventąjį miestą jie patraukė prie šventyklos. Didelei jų nuostabai ten niekas nežinojo apie ką tik gimusį karalių. Jų klausimai nesukėlė jokio džiaugsmo — veikiau nuostabą ir baimę, bemaž sumišusią su panieka.SD 46.3

Kunigai puoselėjo tradicijas. Jie liaupsino savo religiją ir savo pasišventimą, smerkdami graikus ir romėnus kaip pagonis, o labiausiai — nusidėjėlius. Išminčiai nebuvo stabmeldžiai, ir Dievo akyse jie buvo aukščiau šių tariamų garbintojų, tačiau žydai juos laikė pagonimis. Jų klausinėjimai nesulaukė atgarsio net tarp paskirtųjų šventų pranašysčių sargų.SD 47.1

Žinia apie išminčių atėjimą greitai pasklido Jeruzalėje. Jų keistas klausimas įaudrino žmones, ir ši žinia pasiekė karaliaus Erodo rūmus. Klastingąjį edomitą išgąsdino galimo konkurento pavojus. Jo kelias į sostą buvo aplaistytas daugybės nužudytų žmonių krauju. Jo, svetimšalio, nekentė pavaldiniai. Saugumą jam užtikrino tik Romos palankumas. Tačiau šis naujasis Karalius pretendavo į kai ką daugiau. Jis gimė būti karaliumi.Erodas įtarė, jog tai kunigai susimokė su atvykėliais, kad sukeltų visuomenėje sumaištį ir nuverstų jį nuo sosto. Vis dėlto jis nuslėpė savo nepasitikėjimą ir nusprendė gudrumu išsiaiškinti jų planus. Sukvietęs vyriausiuosius kunigus ir Rašto aiškintojus, jis ėmė klausinėti, kas jų šventosiose knygose pasakyta apie Mesijo gimimą. SD 47.2

Šis sosto uzurpatoriaus domėjimasis svetimšalių prašymu pakurstė žydų mokytojų pasididžiavimą. Abejingumas, su kuriuo jie išsivyniojo pranašysčių ritinius, įsiutino pavydų tironą. Jam pasirodė, kad jie mėgina kažką nuo jo nuslėpti. Su valdingumu, kurio jie nedrįso nepaisyti, jis įsakė nuodugniau patyrinėti ir pranešti būsimojo Karaliaus gimimo vietą. „ Tie jam atsakė: ‘Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs:SD 47.3

Ir tu, Judo žemės Betliejau,
anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,
nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys Mano tautą - Izraelį’“.SD 48.1

Tada Erodas pasikvietė išminčius privačiam pokalbiui. Jo širdyje siautė įtūžio ir baimės audra, tačiau išoriškai jis liko ramus ir atvykėlius priėmė svetingai. Jis pasiteiravo, kada pasirodė žvaigždė, ir apsimetė, jog žinia apie Kristaus gimimą jį pradžiugino. Paskui liepė svečiams: „ Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs Jį pagarbinčiau”. Tai pasakęs jis išleido juos keliauti į Betliejų.SD 48.2

Jeruzalės kunigai ir vyresnieji apie Kristaus gimimą žinojo kur kas daugiau negu dėjosi. Žinia apie tai, jog piemenis aplankė angelai, jau buvo pasiekusi Jeruzalę, tačiau rabinai nelaikė jos verta dėmesio. Jie patys būtų galėję surasti Jėzų ir nuvesti išminčius į Jo gimimo vietą, bet įvyko priešingai - išminčiai atkreipė jų dėmesį į Mesijo gimimą. „ Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti ”.SD 48.3

Išdidumas ir pavydas užtrenkė duris šviesai. Jeigu žmonės būtų patikėję piemenų ir išminčių pasakojimais, kunigai ir rabinai būtų atsidūrę itin nepavydėtinoj padėty, nes pasirodytų, jog jie anaiptol nėra Dievo tiesos aiškintojai. Šie išsilavinę mokytojai nieku gyvu nesutiko būti mokomi tų, kuriuos laikė pagonimis. Juk negali būti, sakė jie, kad Dievas praėjo pro juos, o pabendravo su nieko nesuprantančiais piemenimis ar neapipjaustytais pagonimis. Jie nusprendė atvirai demonstruoti panieką pasakojimams, kurie taip sujaudino karalių Erodą ir visą Jeruzalę. Jie net neketino eiti į Betliejų ir įsitikinti, ar taip ir yra. Jie stengėsi sudaryti žmonėms įspūdį, kad susidomėjimas Jėzumi tėra fanatizmas. Štai nuo tada kunigai ir rabinai pradėjo atstumti Kristų. Jų išdidumas ir užsispyrimas peraugo į tvirtą neapykantą Išgelbėtojui. Tuo metu, kai Dievas atvėrė duris pagonims, žydų vyresnieji jas užtrenkė patys sau.SD 48.4

Išminčiai iš Jeruzalės iškeliavo vieni. Jiems žengiant per vartus, jau leidosi nakties sutemos, tačiau dideliam jų džiaugsmui vėl suspindo žvaigždė, kuri lydėjo iki Betliejaus. Tokio ženklo apie kuklią Jėzaus buveinę, koks buvo duotas piemenims, jie negavo. Po ilgos kelionės jie buvo nusivylę žydų vyresniųjų abejingumu ir apleido Jeruzalę nebe tokie pasitikintys, kaip tada, kai įžengė į šį miestą. Betliejuje jie nerado jokios karališkos sargybos, kuri saugotų naujagimį Karalių. Jo nelankė pasaulio garbingieji. Jėzus gulėjo ėdžiose. Prie Jo budėjo tik tėvai, neišsilavinę valstiečiai. SD 49.1

Argi galėjo tai būti Tas, apie kurį parašyta, kad Jis „ prikels Jokūbo gimines” ir „sugrąžins Izraelio likutį”, kad Jis bus „tautų šviesa” ir „išganymas”, kuris pasieks „žemės pakraščius” (Izaijo 49, 6)? SD 49.2

„ Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino”. Po kukliais Jėzaus apdarais jie atpažino Dievybės buvimą. Jie atidavė širdis Jam kaip savo Gelbėtojui, o paskui įteikė savo dovanas — „ aukso, smilkalų ir miros”. Koks buvo jų tikėjimas! Apie išminčius iš Rytų buvo galima pasakyti tą patį, kas vėliau buvo pasakyta apie romėnų šimtininką: „ Niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!” (Mato 8, 10) .SD 49.3

Išminčiai neperprato Erodo sumanymų Jėzaus atžvilgiu. Pasiekę savo kelionės tikslą, jie rengėsi grįžti į Jeruzalę, ketindami pranešti jam apie savo sėkmę. Tačiau sapne Dievas juos perspėjo daugiau nebendrauti su Erodu. Taigi išminčiai, neužsukę į Jeruzalę, patraukė į savo šalį kitu keliu.SD 50.1

Panašiai ir Juozapas buvo perspėtas su Marija ir vaikeliu bėgti į Egiptą. Angelas pasakė: „ Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas Jį nužudyti ”. Juozapas nedelsdamas pakluso, ir, kad būtų saugiau, jie leidosi į kelionę naktį.SD 50.2

Per išminčius Dievas atkreipė žydų tautos dėmesį į Savo Sūnaus gimimą. Jų klausinėjimai Jeruzalėje, pažadintas visuomenės susidomėjimas ir net Erodo pavydas, atkreipęs kunigų bei rabinų dėmesį, kreipė žvilgsnius į pranašystes apie Mesiją ir didįjį ką tik nutikusį įvykį.SD 50.3

Šėtonas stengėsi užstoti pasauliui dievišką šviesą ir griebėsi didžiausių gudrybių, kad pražudytų Išgelbėtoją. Tačiau Tas, kuris niekada nemiega, stebėjo Savo mylimą Sūnų. Tas, kurio valia Izraeliui krito mana iš dangaus ir kuris badmečiu maitino Eliją, pasirūpino pagonių krašte prieglobsčiu Marijai ir vaikeliui Jėzui. O per išminčių iš pagoniškos šalies dovanas Viešpats parūpino lėšų kelionei į Egiptą ir pastogę svetimoj šaly.SD 50.4

Išminčiai buvo vieni iš pirmųjų, kurie pasveikino Atpirkėją. Jų dovana buvo pirmoji padėta prie Jo kojų. O per tą dovaną kokią tarnystės privilegiją jie gavo! Dievui patinka aukos iš mylinčios širdies - tarnaujant Jam, jos pačios veiksmingiausios. Jeigu mes atidavėme savo širdis Jėzui, atnešim Jam ir dovanų. Savo auksą ir sidabrą, savo brangiausią žemišką nuosavybę, savo geriausius protinius ir dvasinius sugebėjimus nešykštėdami skirsime Tam, kuris mus pamilo ir atidavė už mus Save.SD 50.5

Erodas Jeruzalėje nekantriai laukė sugrįžtant išminčių. Kai laikui bėgant jie nepasirodė, jam kilo įtarimas. Rabinų nenoras pasakyti, kur gimė Mesijas, tarsi rodė, kad jie perprato jo kėslus, todėl išminčiai sąmoningai ėmė jo vengti. Nuo šios minties Erodas įtūžo. Gudrybės neišdegė, tačiau jis dar galėjo griebtis jėgos. Šitas vaikas-karalius taps pavyzdžiu. Tie išpuikėliai žydai turi suprasti, kas jų laukia, jeigu mėgins pasodinti soste savo monarchą.SD 51.1

Jis nedelsdamas išsiuntė į Betliejų kareivius, kuriems įsakė išžudyti visus vaikus iki dvejų metų. Ramūs Dovydo miesto namai tapo liudininkais siaubo scenų, kurias prieš šešis šimtus metų regėjo pranašas. „ Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos; tai Rachelė rauda savo vaikų, ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“.SD 51.2

Šią tragediją žydai užsitraukė patys. Jeigu jie būtų buvę ištikimi ir nuolankūs prieš Dievą, Jis būtų perspėjęs juos ir karaliaus įtūžis būtų juos aplenkęs. Tačiau jų nuodėmės atskyrė juos nuo Dievo, ir jie atstūmė Šventąją Dvasią, savo vienintelį skydą. Jie nesigilino į Šventąjį Raštą, trokšdami gyventi pagal Dievo valią. Jie tyrinėjo pranašystes, kurios padėjo jiems išaukštinti save ir parodyti, kaip Dievas nekenčia visų kitų tautų. Jie su pasididžiavimu gyrėsi, kad Mesijas ateis kaip karalius, kuris nugalės Savo priešus ir rūsčiai susidoros su pagonimis. Taip jie kurstė savo valdovų neapykantą. Per jų neteisingą Kristaus misijos aiškinimą šėtonas siekė pražudyti Išgelbėtoją; tačiau visa tai atsigręžė prieš juos pačius.SD 51.3

Šis žiaurumo aktas buvo vienas iš paskutiniųjų, temdžiusių Erodo valdymo metus. Netrukus po nekaltų kūdikių išžudymo jis pats buvo priverstas atsiduoti lemčiai, kurios niekas negalėjo atšaukti. Jis mirė siaubinga mirtimi.SD 51.4

Dabar Dievo angelas liepė Juozapui grįžti iš Egipto į Izraelį. Žiūrėdamas į Jėzų kaip į Dovydo sosto paveldėtoją, Juozapas norėjo gyventi Betliejuje; tačiau sužinojęs, kad vietoj tėvo Judėją valdo Archelajas, nuogąstavo, jog sūnus gali įgyvendinti tėvo planus pražudyti Kristų. Iš visų Erodo sūnų Archelajas charakteriu buvo panašiausias į jį. Jo atėjimas į valdžią jau buvo paženklintas riaušių Jeruzalėje, kurių metu romėnų kariai išžudė tūkstančius žydųSD 52.1

Ir vėl Juozapas buvo nukreiptas į saugią vietą. Jis grįžo į savo buvusius namus Nazarete, kur Jėzus gyveno beveik trisdešimt metų, „ kad išsipildytų pranašų žodžiai: Jį vadins Nazariečiu ”. Galilėją valdė Erodo sūnus, tačiau joje svetimšalių buvo kur kas daugiau negu Judėjoje. Taigi ten mažiau domėtasi vien su žydais susijusiais klausimais, tad ir Jėzaus pretenzijos turėjo mažiau kurstyti valdžioje esančiųjų pavydą.SD 52.2

Štai taip buvo sutiktas Gelbėtojas, kai atėjo į žemę. Atrodė, mažajam Atpirkėjui nėra saugios ir ramios vietos. Dievas negalėjo patikėti Savo mylimo Sūnaus žmonėms — net vykdydamas Savąjį jų išgelbėjimo darbą. Jis pavedė angelams rūpintis Jėzumi ir Jį saugoti, kol Jis galės atlikti Savo misiją žemėje ir mirti nuo rankos tų, kuriuos atėjo išgelbėti.SD 52.3