35—„NutiCk, nurimkj”

Šis skyrius pagrįstas Mato 8, 23-34; Morkaus 4, 35-41; 5, 1-20; Luko 8, 22-39

TA DIENA Jėzaus gyvenime buvo kupina įvykių. Prie Galilėjos ežero Jis pasakė Savo pirmuosius palyginimus, pažįstamais pavyzdžiais vėlgi paaiškindamas žmonėms Savo karalystės prigimtį ir tai, kaip ji bus sukurta. Savo darbą Jis sugretino su sėjėjo, Savo karalystės augimą - su garstyčios grūdelio bei tešloje įmaišytu raugu. Apie didįjį galutinį teisiųjų ir nedorėlių atskyrimą Jis kalbėjo palyginimais apie kviečius, rauges ir žvejo tinklus. Jo dėstomų tiesų vertingumą iliustravo paslėpto lobio ir brangaus perlo įvaizdžiai, o palyginimu apie šeimininką Jėzus mokė, kaip darbuotis, kad būtume Jo atstovai.SD 302.1

Jėzus visą dieną mokė ir gydė, o vakarop minios vis dar spietėsi aplink Jį. Jis kiekvieną dieną tarnavo joms, bemaž nestapteldamas net pavalgyti ar atsikvėpti. Dėl nuolat persekiojančios piktos fariziejų kritikos ir Jo žodžių iškraipymo, Jėzaus darbas darėsi dar sunkesnis bei alinantis. Taigi dabar, baigiantis dienai, Jis buvo visiškai išsekęs ir nusprendė pailsėti kokioje nors nuošalioje vietelėje anapus ežero.SD 302.2

Žmonių gyvenviečių kur ne kur būta ir rytinėje Genezareto pakrantėje; vis dėlto palyginti su vakarine, tai buvo nuošalus kraštas. Ten daugiau gyveno pagonių nei žydų, ir jis beveik nesusisiekė su Galilėja. Taigi Jėzus galėjo pabūti vienas, ir dabar Jis liepė mokiniams Jį ten palydėti.SD 302.3

„Atleidę žmones, jie taip Jį ir pasiėmė, kaip Jis valtyje sėdėjo ” ir skubiai nusiyrė. Tačiau išplaukti vieniems nepavyko. Prie kranto plūduriavo kitų žvejų valčių - žmonės greitai sušoko į jas, norėdami sekti Jėzų ir dar kurį laiką Jį matyti bei girdėti.SD 303.1

Pagaliau ištrūkęs iš minios Išgelbėtojas, nuvargęs ir alkanas, atsigulė ant kieto valties dugno ir tuoj pat užmigo. Vakaras buvo ramus, malonus, ežero paviršius - lygus kaip stiklas. Tačiau netikėtai dangų aptraukė tamsūs debesys, nuo rytinės pakrantės kalnų atlėkė pašėlęs vėjas, ir ežere įsisiautėjo audra.SD 303.2

Saulė jau buvo nusileidusi, ir nakties juoduma apgaubė audringą ežerą. Kaukiančių vėjų ritamos bangos įnirtingai plakėsi į mokinių valtį, grasindamos ją paskandinti. Šie užsigrūdinę žvejai visą savo gyvenimą buvo praleidę ežere ir saugiai išvedę savo valtis iš daugelio audrų; tačiau dabar jų jėgos ir sumanumas pasirodė esą nieko verti. Jie buvo bejėgiai audros gniaužtuose, o matant, kaip valtyje sunkiasi vanduo, juos apleido paskutinė viltis.SD 303.3

Užvaldyti savo pastangų išsigelbėti, jie užmiršo apie valtyje miegantį Jėzų. Dabar, kai jų pastangos pasirodė besančios tuščios ir mirtis jau žvelgė į akis, jie staiga prisiminė, kieno įsakymu leidosi plaukti per ežerą. Jų vienintelė viltis buvo Jėzus. Iš bejėgiškumo ir nevilties jie sušuko: „Mokytojau, Mokytojau!” Tačiau aklinoje tamsoje Jo nematė. Jų balsai ištirpo audros siautuly, ir atsakymo nebuvo. Juos persmelkė abejonės ir baimė. Nejaugi Jėzus juos apleido? Nejau Tas, kuris nugalėjo ligas, demonus ir net pačią mirtį, dabar bejėgis padėti Savo mokiniams? Nejau Jis apie juos negalvoja, ištikus nelaimei?SD 303.4

Jie darsyk pašaukė, bet niekas neatsiliepė - tik piktai į valtį plakėsi bangos. Valtis jau skendo. Dar akimirksnis, ir juos praris alkani vandenys.SD 303.5

Staiga žaibo blyksnis perskrodė tamsą, ir jie išvydo miegantį Jėzų, nėmaž nenusigandusį audros. Iš nuostabos ir nevilties jie sušuko: „Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?” Kaip Jis gali taip ramiai ilsėtis, kai gresia pavojus jų gyvybei?SD 303.6

Jų šūksniai pažadino Jėzų. Vėl tvykstelėjus žaibui, jie išvydo Jo veide dangišką ramybę, o Jo žvilgsnyje - nesavanaudišką, švelnią meilę. Atsigręžusios į Jį jų širdys šaukė: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!”SD 304.1

Toks sielos šauksmas niekada nelieka neatsakytas. Kai mokiniai užgulė irklus, kad iš paskutiniųjų dar kartą pamėgintų, prabudo Jėzus. Jis atsistojo tarp mokinių; audra siautė, aplink šėlo bangos, o žaibas apšvietė Jo veidą. Jis iškėlė ranką, kuria taip dažnai darė gailestingumo darbus, ir sudraudė įnirtusius vandenis: „Nutilk, nurimk!”SD 304.2

Audra liovėsi. Nurimo bangos. Išsisklaidė debesys ir suspindo žvaigždės. Valtis plūduriavo lygiame ežero paviršiuje. Atsigręžęs į mokinius, Jėzus apgailestaudamas paklausė: „Kodėljūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!” (Morkaus 4, 40) Mokiniai tylėjo. Net Petras nemėgino išreikšti tos pagarbios baimės, kuri buvo pripildžiusi jo širdį. Kitoms Jėzų lydėjusioms valtims buvo iškilęs tas pats pavojus, kaip ir mokinių valčiai. Siaubas ir neviltis buvo apėmusi keliauninkus, tačiau Jėzaus įsakymas numaldė sumaištį. Įnirtinga audra buvo suginusi valtis vieną prie kitos, tad stebuklą matė visi keliauninkai. Stojusioje ramybėje baimė išsisklaidė. Žmonės kuždėjosi: „Kas gi Jis toks? Net vėjas ir marios Jo klauso!”SD 304.3

Prabudęs audroje, Jėzus išliko visiškai ramus. Nei Jo žodžiuose, nei žvilgsnyje nebuvo nė menkiausio baimės pėdsako, mat nebuvo baimės Jo širdyje. Tačiau Jis nepasikliovė visagale jėga. Jis išliko ramus ne dėl to, kad buvo „žemės, jūrų ir dangaus Valdovas ”. Tą jėgą Jis atidėjo į šalį ir pasakė: „Iš Savęs Aš nieko negaliu daryti” (Jono 5, 30) . Jis pasitikėjo Tėvo galybe. Jėzus išliko ramus būtent dėl tikėjimo - tikėjimo Dievo meile ir rūpesčiu, taigi audrą sutramdžiusio žodžio jėga buvo Dievo jėga.SD 304.4

Kaip Jėzus tikėjo tuo, kad Tėvas Juo pasirūpins, taip mes turime tikėti, kad mumis pasirūpins mūsų Išgelbėtojas. Jeigu mokiniai būtų pasitikėję Juo, jie būtų išlikę ramūs. Jų išgąstis pavojaus akivaizdoje parodė jų netikėjimą. Stengdamiesi išsigelbėti savo jėgomis, jie užmiršo Jėzų; ir tik tada, kai apimti nevilties jie atsigręžė į Jį, Jis galėjo jiems padėti.SD 304.5

Kaip dažnai panašius dalykus išgyvename ir mes! Kai susitelkia audringi pagundų debesys, blykčioja nuožmūs žaibai ir mus blaško bangos, mes grumiamės su audra vieni, užmiršę Tą, kuris gali mums padėti. Mes pasitikime savo jėgomis, kol prarandame viltį ir atsiduriame ties pražūties riba. Tada prisimename Jėzų ir, jeigu šaukiamės Jo, mūsų šauksmas nelieka be atsako. Nors Jis apgailestaudamas priekaištauja dėl mūsų netikėjimo ir pasikliovimo savo jėgomis, Jis niekada neatsisako ištiesti pagalbos rankos. Kad ir kur būtume - sausumoje ar jūroje, jeigu turime širdyje Išgelbėtoją, nėra ko bijoti. Gyvas tikėjimas Atpirkėju nuramins gyvenimo jūrą ir išvaduos mus iš pavojų tik Jam vienam geriausiai žinomais būdais.SD 305.1

Šiame audros numaldymo stebukle glūdi dar viena dvasinė pamoka. Kiekviena žmogaus patirtis paliudija Šventojo Rašto žodžių tiesą: „Nedorėliai - kaip jūra, pašiaušta audros... ‘Nedorėliai neras ramybės!” - sako mano Dievas’” (Izaijo 57, 20-21) . Nuodėmė sugriovė mūsų ramybę. Kol mūsų egoizmas nėra nuslopintas, mes nerasime atilsio. Joks žmogus savo jėgomis negali suvaldyti širdyje siautėjančių aistrų. Šiuo požiūriu mes tokie pat bejėgiai, kaip tie mokiniai siautėjančioje audroje. Tačiau Tas, kuris sutramdė Galilėjos marių bangas, nuramina ir kiekvieną širdį. Kad ir kokia įnirtinga siaustų audra, tie, kurie atsigręžia į Jėzų, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk!”, bus išvaduoti. Jo malonė, sutaikanti sielą su Dievu, numalšins įsismarkavusias žmogiškas aistras, ir Jo meilėje širdis nurims. „Šėlstančią audrą nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos. Jie džiaugėsi nurimusia jūra, ir Jis nuvedė juos į jų prekybos uostą” (Psal-mė 107, 29-30) . „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų”; „Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius - ramybė ir apsauga, tverianti amžiais” (Romiečiams 5, 1; Izaijo 32, 17) .SD 305.2

Kai anksti ryte Gelbėtojas su bendražygiais atėjo ant kranto, tekanti saulė palytėjo ežerą ir žemę, tarsi palaimindama juos ramybe. Tačiau vos tik jie įžengė į paplūdimį, jų akys išvydo baisesnį reginį nei siautėjusi audra. Iš kažkokios slėptuvės kapinių rūsiuose išlindo du pamišėliai ir puolė prie jų, tarsi norėdami sudraskyti į gabalus. Jie žvangino nutrauktomis grandinėmis, kuriomis buvo prirakinti.SD 306.1

Jie buvo apsidraskę į aštrius akmenis ir kruvini. Iš po ilgų susitaršiusių plaukų spindėjo Jų akys išvydo baisesnį reginį nei akys - juos užvaldę demonai, sMutėjusi audra regis, buvo išdildę bet kokį žmogiškumą, ir tiedu vyrai labiau buvo panašūs į žvėris.SD 306.2

Apimti siaubo mokiniai ir jų bendražygiai puolė bėgti, bet pastebėjo, kad Jėzaus tarp jų nėra ir atsigręžę dairėsi, kur Jis. Jėzus stovėjo ten, kur jie ir buvo Jį palikę. Sutramdęs audrą ir atrėmęs šėtono išpuolius, Jis nebėgo ir nuo šių demonų. Kai tie du vyrai, grieždami dantimis, su drimbančiomis putomis iš burnos prisiartino prie Jo, Jėzus iškėlė ranką, sutramdžiusią bangas, ir apsėstieji daugiau negalėjo žengti nė žingsnio. Jie stovėjo priešais Jį įtūžę, tačiau bejėgiai.SD 306.3

Jėzus valdingai įsakė netyrosioms dvasios tuos žmones apleisti. Jo žodžiai perskrodė aptemusius nelaimėlių protus. Jie miglotai suprato, jog šalia jų stovi Tas, kuris gali išvaduoti juos iš kamuojančių demonų. Vyrai puolė Gelbėtojui po kojomis ir pagarbino; tačiau kai pravėrė lūpas prašyti Jo malonės, ėmė klykti demonai: „Ko Tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!” Jėzus paklausė: „O kuo tu vardu?” Jie atsakė: „Mano vardas - Legionas, nes mūsų daug ”. Pasinaudodami apsėstaisiais kaip bendravimo priemone, jie prašė Jėzų neišvaryti jų iš šalies. Netoliese, kalno atšlaitėje ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai prašėsi suvaromi į jas, ir Jėzus sutiko. Kaimenę iš karto apėmė panika. Kiaulės metėsi nuo skardžio ir, neįstengusios sustoti ant kranto, puolė į vandenį ir nuskendo.SD 306.4

Tuo metu apsėstieji nuostabiai pasikeitė. Jų protai nušvito. Akyse suspindo nuovoka. Veidai, taip ilgai buvę deformuoti pagal šėtono atvaizdą, staiga tapo švelnūs, kraujosruvomis nusėtos rankos nurimo, ir vyrai džiugiais balsais ėmė šlovinti Dievą už savo išlaisvinimą.SD 307.1

Piemenys, stebėję nuo uolos, kas įvyko, nuskubėjo paskelbti šios naujienos savo šeimininkams ir visiems miestelėnams. Žmonės, apimti baimės ir nuostabos, miniomis plūdo susitikti su Jėzumi. Tiedu apsėstieji šiurpino visą apylinkę. Niekas nesijautė saugus kur nors keliaudamas, mat jie su demonišku įtūžiu puldinėjo žmones. Dabar šie vyrai buvo pilno proto, sėdėjo prie Jėzaus kojų, klausėsi Jo žodžių ir šlovino vardą To, kuris juos išlaisvino. Tačiau šį nuostabų reginį stebėję žmonės nesidžiaugė. Kiaulių praradimas jiems atrodė svarbesnis įvykis už šėtono belaisvių išvadavimą.SD 307.2

Kiaulių savininkams buvo suteikta malonė patirti šią žalą. Jie buvo pasinėrę į žemiškus dalykus ir nesirūpino aukštesniaisiais dvasinio gyvenimo dalykais. Jėzus panoro sugriauti šiuos savanaudiško abejingumo apžavus, kad tie žmonės galėtų priimti Jo malonę. Tačiau apgailestavimas ir pasipiktinimas dėl šio laikino nuostolio juos apakino Gelbėtojo gailestingumui.SD 307.3

Antgamtinės jėgos pasireiškimas pažadino žmonių prietaringumą ir sukėlė baimę. Kas žino, kokių dar netikėtumų gali iškrėsti šis Svetimšalis tarp jų? Jie pabūgo finansinių sunkumų, tad nusprendė atsikratyti Juo. Plaukusieji su Jėzumi per ežerą pasakojo, kas nutiko praėjusią naktį, apie jiems iškilusį pavojų audroje ir tai, kaip buvo sutramdyti vėjai bei vanduo. Tačiau jų žodžiai liko be atsako. Apimti siaubo žmonės spietėsi aplink Jėzų ir maldavo Jį iškeliauti iš jų krašto. Jis sutiko - tučtuojau sėdo į valtį ir nusiyrė į kitą krantą.SD 307.4

Tačiau išlaisvintieji iš demonų jautėsi visai kitaip. Jie troško lydėti savo Išvaduotoją. Jo Artume jie jautėsi saugūs nuo piktųjų dvasių, kurios buvo sumaitojusios jų gyvenimą ir išdildžiusios jų žmogiškumą. Jėzui lipant į valtį, jie nesitraukė nuo Jo - puolė Jam po kojomis ir maldavo jų neatstumti, kad jie galėtų visada klausytis Jo žodžių. Bet Jėzus liepė grįžti namo ir papasakoti, kokių didžių dalykų Viešpats jiems padarė.SD 308.1

Taigi jų laukė darbas - eiti į pagonių namus ir pasakoti, kaip juos palaimino Jėzus. Jiems buvo sunku išsiskirti su Išgelbėtoju. Jų neabejotinai laukė dideli sunkumai bendraujant su pagonimis savo kraštiečiais. O kadangi jie ilgai buvo atskirti nuo visuomenės, atrodė, kad net nesugebės atlikti pavestojo darbo. Tačiau vos tik Jėzus nurodė jų pareigą, jie buvo pasirengę paklusti. Jie papasakojo apie Viešpatį ne tik savo šeimos nariams bei kaimynams, bet keliavo per visą Dekapolį, skelbdami Jo galią gelbėti ir pasakodami, kaip Jis išlaisvino juos iš demonų. Šitaip darbuodamiesi jie buvo labiau palaiminti nei tuo atveju, jei būtų pasilikę su Jėzumi ir siekę naudos tik sau. Skelbdami gerąją naujieną apie išgelbėjimą, mes artėjame prie Išgelbėtojo.SD 308.2

Tie du išlaisvinti apsėstieji buvo pirmieji misionieriai, kuriuos Kristus išsiuntė skelbti Evangelijos Dekapolio krašte. Šie žmonės vos kelis akimirksnius girdėjo Kristaus mokymą. Nė vienas Jo lūpomis sakomas pamokslas niekuomet nepasiekė jų ausų. Jie negalėjo mokyti žmonių kaip mokiniai, kurie kasdien buvo su Kristumi. Tačiau jie asmeniškai liudijo, kad Jėzus yra Mesijas. Jie galėjo papasakoti tai, ką žinojo, ką patys matė, girdėjo, kaip patyrė Kristaus galybę. Tai gali daryti kiekvienas, kurio širdį palytėjo Dievo malonė. Mylimasis mokinys Jonas rašė: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį... Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums” (1 Jono 1, 1-3) . Kaip Kristaus liudytojai, mes turime pasakoti tai, ką žinome, ką patys matėme, girdėjome ir pajutome. Jeigu nuosekliai sekame Jėzaus pėdomis, turėsime ką papasakoti apie tą kelią, kuriuo Jis mus veda. Mes galime papasakoti, kaip išbandėme Jo pažadą ir įsitikinome to pažado tikrumu. Mes galime paliudyti, ką sužinojome apie Kristaus malonę. Taip liudyti ragina mūsų Viešpats, dėl tokio liudijimo stokos pasaulis žūsta.SD 308.3

Nors geraziečių krašto gyventojai Jėzaus nepriėmė, Jis nepaliko jų tamsoje, kurią jie pasirinko. Liepę Jam pasišalinti iš jų krašto, jie negirdėjo Jo žodžių. Jie nežinojo, ką jie atstūmė. Todėl Jis vėl siuntė jiems šviesą per tuos, kurių jie neatsisakys klausytis.SD 309.1

Pražudydamas kiaules, šėtonas siekė atbaidyti žmones nuo Gelbėtojo ir užkirsti kelią Evangelijai plisti tame krašte. Tačiau būtent šis įvykis sujaudino kraštą kaip niekas kitas ir atkreipė dėmesį į Kristų. Nors pats Gelbėtojas iškeliavo, Jo išgydyti žmonės liko liudyti apie Jo galybę. Tie, kurie buvo tamsos kunigaikščio tarpininkai, tapo šviesos šaltiniais, Dievo Sūnaus žinianešiais. Žmonės stebėjosi klausydami neįtikėtinos naujienos. Visame krašte atsivėrė durys Evangelijai. Kai Jėzus grįžo į Dekapolį, žmonės plūdo pas Jį, ir tris dienas ne tik vieno miesto gyventojai, bet tūkstančiai iš aplinkinių vietovių klausėsi išgelbėjimo žinios. Mūsų Išgelbėtojui pavaldi net demonų galia, ir piktojo darbai išeina į gera.SD 309.2

Susitikimas su geraziečių krašto apsėstaisiais mokiniams buvo pamoka. Ji atskleidė to nuopuolio gelmes, į kurias šėtonas nori nutraukti visą žmoniją, o Kristaus misiją išgelbėti žmones iš jo galios. Tos vargšės būtybės, gyvenusios kapuose, apsėstos demonų, vergavusios nevaldomoms aistroms bei šlykščiausiems geismams, simbolizuoja, į ką pavirstų žmonija, palikta šėtono valiai. Šėtonas be paliovos veikia žmones, siekdamas sudarkyti pojūčius, kreipti mintis į blogį, kurstyti smurtą bei nusikaltimus. Jis nualina kūną, aptemdo protą ir suteršia sielą. Atmesdami Išgelbėtojo kvietimą, žmonės neišvengiamai atsiduoda šėtonui. Šiandien tai daro daugelis visose gyvenimo srityse - namuose, darbe, net Bažnyčioje. Dėl to pasaulyje paplito smurtas ir nusikaltimai, o žmonių gyvenvietes gaubia dorovinė tamsa, kaip mirties skraistė. Savo išmoningomis pagundomis šėtonas veda žmones į vis didesnes blogybes, kol pasiekiamas visiškas ištvirkimas ir pražūtis. Nuo piktojo jėgos gali apsaugoti vien tik Jėzaus Artumas. Žmonėms ir angelams šėtonas yra apreikštas kaip žmogaus priešas bei žudikas, o Kristus - kaip žmogaus Draugas ir Išvaduotojas. Jo Dvasia išugdys žmoguje viską, kas tauru ir kilnu. Ji atnaujins žmogų - jo kūną, sielą ir dvasią Dievo šlovei. „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią” (2 Timotiejui 1, 7). Jis „pašaukė jus..., kadįgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbę”; „paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus pavidalą” (2 Tesalonikiečiams 2, 14; Romiečiams 8, 29) .SD 309.3

Žmonės, kurie buvo tapę šėtono įrankiais, Kristaus galia vis dar pakeičiami ir tampa teisumo pasiuntiniais, kuriuos Dievo Sūnus siunčia papasakoti, „kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęspasigailėjo ”.SD 310.1