51—„Gyvenimo šviesa”

Šis skyrius pagrįstas Jono 8, 12-59 ir 9-uoju skyriumi

„JĖZUS VĖL prabilo: ‘Aš - pasaulio šviesa. Kas seka Manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą’“.SD 429.1

Tardamas šiuos žodžius, Jėzus buvo šventyklos kieme, specialiai skirtame Palapinių šventės pamaldoms. Šio kiemo vidury stovėjo du aukšti stovai, prilaikantys milžiniškus šviestuvų stulpus. Po vakarinio aukojimo būdavo uždegami visi žibintai, ir Jeruzalė nušvisdavo. Ši apeiga turėjo priminti šviesos stulpą, kuris vedė Izraelį dykumoje, ir kartu simbolizuoti ateisiantį Mesiją. Vakarais, kai būdavo uždegti žibintai, kiemas virsdavo linksmybių vieta. Žilagalviai vyrai, šventyklos kunigai ir vyresnieji - visi drauge šokdavo šventiškus šokius pagal muzikos garsus ir levitų giedojimą.SD 429.2

Apšviesdami Jeruzalę, žmonės išreiškė viltį, kad sugrįžęs Mesijas užlies Savąja šviesa Izraelį. Tačiau Jėzui ši scena turėjo platesnę reikšmę. Kaip viską aplinkui apšviesdavo šventyklos žibintai, taip Kristus, dvasinės šviesos šaltinis, išsklaido pa-saulio tamsą. Vis dėlto šis simbolis netobulas. Jo misijos šlovę tiksliau atskleidžia didysis šviesulys, kurį Jis Savo ranka įžiebė danguje.SD 429.3

Aušo rytas. Saulė ką tik patekėjo virš Alyvų kalno; jos stulbinamai ryškūs spinduliai krito ant marmuro rūmų ir užliejo auksu šventyklos sienas. Tai rodydamas Jėzus pasakė: „Aš - pasaulio šviesa”.SD 429.4

Vienas iš girdėjusiųjų tuos žodžius, praėjus daug laiko, atkartojo juos šiose didingose eilutėse: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė”; „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį” (Jono 1, 4-5. 9) . Praėjus nemažai laiko po to, kai Jėzus įžengė į dangų, Kristaus naudotąjį simbolį prisiminė ir Petras, rašydamas apšviestas dieviškos Dvasios: „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė” (2 Petro 1,19).SD 430.1

Kai Dievas apsireikšdavo Savo tautai, šviesa visada simbolizavo Jo buvimą. Pradžioje kuriant pasaulį, šviesa suspindo iš tamsybių. Šviesa, apgaubta debesies stulpo dieną ir ugnies stulpo naktį, vedė didžiulius Izraelio pulkus. Šviesa su baimę keliančia didybe tviskėjo aplink Viešpatį ant Sinajaus kalno. Šviesa gaubė malonės sostą šventykloje. Šviesa pripildė Saliamono šventyklą jos pašventinimo metu. Šviesa suspindo ant Betliejaus kalvų, kai angelai budintiems piemenims atnešė žinią apie atpirkimą.SD 430.2

Dievas yra šviesa, ir žodžiais „Aš - pasaulio šviesa ” Kristus paskelbė Savo vienybę su Dievu bei Savo ryšį su visa žmonija. Tai Jis pradžioje liepė: „Iš tamsos tenušvinta šviesa!” (2 Korintiečiams 4, 6) Jis yra saulės, mėnulio ir žvaigždžių šviesa. Jis buvo dvasinė šviesa, kuri simboliais, įvaizdžiais ir pranašystėmis švietė Izraeliui. Tačiau šviesa buvo duota ne vien žydų tautai. Kaip saulės spinduliai pasiekia atokiausius žemės kampelius, taip ir Teisumo Saulė apšviečia kiekvieną sielą.SD 430.3

„Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šįpasaulį ”. Pasaulis turėjo savo didžiuosius mokytojus, didelio proto žmones, nuostabius tyrinėtojus, žmones, kurių pasisakymai skatino mąstyti ir atvėrė plačius pažinimo horizontus; šie žmonės buvo pagerbti kaip savo tautos vedliai ir ge-radariai. Tačiau yra Tas, kuris stovi aukščiau už juos. „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais”; „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus - Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė” (Jono 1, 12. 18) . Mes galime atsekti didžiųjų pasaulio mokytojų gyvenimą tiek, kiek tik siekia žmogaus rašytiniai šaltiniai. Tačiau Šviesa buvo dar prieš juos. Kaip Mėnulis ir žvaigždės Saulės sistemoje šviečia, atspindėdami Saulės šviesą, taip ir didieji pasaulio mąstytojai - jeigu tik jų mokymas yra teisingas, - atspindi Teisumo Saulės spindulius. Kiekvienas minties perlas, kiekvienas intelekto blykstelėjimas ateina iš pasaulio Šviesos. Šiais laikais mes daug girdime apie aukštąjį išsilavinimą. Tikrą aukštąjį išsilavinimą suteikia Tas, „kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai”; „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa” (Kolosiečiams 2, 3; Jono 1, 4) . Jėzus pasakė: „Kas seka Manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą ”.SD 430.4

Žodžiais „Aš - pasaulio šviesa ” Jėzus pasiskelbė esąs Mesijas. Senasis Simeonas šventykloje, kurioje dabar mokė Kristus, apie Jį kalbėjo kaip apie „šviesą pagonims apšviesti ir Tavosios Izraelio tautos garbę” (Luko 2, 32) . Šiais žodžiais Simeonas taikė Jam visame Izraelyje žinomą pranašystę. Per pranašą Izaiją Šventoji Dvasia paskelbė: „Per maža, - sako Jis, - Tau būti Mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likutį. Aš padarysiu Tave ir tautų šviesa, kad Mano išganymas pasiektų žemėspakraščius” (Izaijo 49, 6) . Ši pranašystė paprastai buvo suvokiama, kaip kalbanti apie Mesiją, ir kai Jėzus pasakė: „Aš - pasaulio šviesa ”, žmonės galėjo nesuklysdami atpažinti Jį kaip Pažadėtąjį.SD 431.1

Fariziejams ir vyresniesiems šis teiginys pasirodė arogantiškas. Jie netoleravo panašių tokio pat kaip ir jie žmogaus pretenzijų. Ignoruodami Jėzaus žodžius jie paklausė: „Kas gi Tu toks esi?” Jie norėjo priversti Jį pasiskelbti Kristumi. Jėzaus išvaizda ir darbas taip skyrėsi nuo žmonių lūkesčių, kad, kaip buvo įsitikinę Jo nuožmūs priešai, jeigu Jis būtų tiesiai pasiskelbęs esąs Mesijas, būtų buvęs atstumtas kaip apsišaukėlis.SD 431.2

Tačiau į jų klausimą „Kas gi Tu toks esi?” Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką Aš jums sakau!” (Jono 8, 25) Tai, kas buvo apreikšta Jo žodžiuose, buvo apreikšta ir Jo charakteryje. Jėzus buvo Savo skelbiamų tiesų įsikūnijimas. Jis tęsė: „Nieko nedarau iš Savęs, bet skelbiu vien tai, ko Mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su Manimi; Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jampatinka ”. Jis ne mėgino įrodyti esąs Mesijas, bet atskleidė Savo vienybę su Dievu. Jeigu jų protai būtų buvę atviri Dievo meilei, jie būtų priėmę Jėzų.SD 431.3

Iš Jo klausytojų daugelis įtikėjo Jį, ir jiems Jėzus pasakė: „Jei laikysitės Mano mokslo, jūs iš tikro būsite Mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus ”.SD 432.1

Šie žodžiai fariziejus įžeidė. Užmiršę, jog tauta jau seniai kenčia svetimšalių jungą, jie piktai sušuko: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?” Jėzus pažvelgė į šiuos žmones, pykčio vergus, kurių mintys buvo linkusios į kerštą, ir liūdnai atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas ”. Jie buvo sunkiausioje vergijoje - juos valdė blogio dvasia.SD 432.2

Kiekviena siela, kuri nesutinka atsiduoti Dievui, yra valdoma kitos jėgos. Ji nepriklauso sau. Ji gali kalbėti apie laisvę, bet kenčia sunkiausią vergiją. Ji negali regėti tiesos grožio, nes jos protą valdo šėtonas. Nors žmogus pataikauja sau tvirtindamas, kad vadovaujasi savo nuovoka, jis paklūsta tamsos kunigaikščio valiai. Kristus atėjo, kad sutraukytų nuodėmei vergaujančios sielos grandines. „Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi”; „Juk gyvybę teikiančios Dvasios įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo” (Romiečiams 8, 2) .SD 432.3

Atpirkimo darbe nėra prievartos. Čia nenaudojama jokia išorinė jėga. Veikiamas Dievo Dvasios žmogus paliekamas laisvai pasirinkti, kam tarnaus. Pasikeitime, kuris įvyksta, kai siela atsiduoda Kristui, itin stipriai išgyvenama laisvė. Nuodėmės atsikratymas - pačios sielos veiksmas. Mes, tiesa, nepajėgūs patys išsivaduoti iš šėtono valdžios; tačiau kai trokštame išsivaduoti iš nuodėmės ir didžiame varge šaukiamės Aukštybių pagalbos, mūsų sielos pastangos susijungia su dieviška Šventosios Dvasios galia ir savo jėgas naudoja Dievo valiai įvykdyti.SD 432.4

Vienintelė sąlyga, leidžianti žmogui tapti laisvam, yra susivienijimas su Kristumi. „Tiesa padarys jus laisvus ”; o toji tiesa - tai Kristus. Nuodėmė gali triumfuoti tik susilpninusi protą ir sunaikinusi sielos laisvę. Pavaldumas Dievui - tai tikrosios žmogaus garbės ir orumo atnaujinimas. Dieviškasis Įstatymas, kuriam esame pavaldūs, yra „laisvėsįstatymas” (Jokūbo 2, 12) .SD 433.1

Fariziejai skelbėsi esą Abraomo vaikai. Jėzus jiems atsakė, jog tai gali patvirtinti tik Abraomo darbų vykdymas. Tikri Abraomo vaikai gyvens taip, kaip gyveno jis, - paklusdami Dievui. Jie nesieks nužudyti Tą, kuris skelbė Dievo duotąją tiesą. Regzdami sąmokslus prieš Kristų, rabinai nedarė Abraomo darbų. Vien kilmė iš Abraomo dar nieko nereiškė. Be dvasinio ryšio su juo, kuris pasireiškia ta pačia dvasia ir tų pačių darbų atlikimu, jie nebuvo Abraomo vaikai.SD 433.2

Šis principas vienodai svarbus ir klausimui, kuris jau seniai jaudina krikščionišką pasaulį, - klausimui apie apaštališkąjį tęstinumą. Abraomo palikuonys buvo patvirtinami ne pagal vardą ar giminystę, o pagal charakterio panašumą. Taigi apaštališkasis tęstinumas remiasi ne bažnytinės valdžios perdavimu, o dvasi-niu ryšiu. Gyvenimas, įkvėptas apaštalų dvasios, tikėjimas ir jų skelbtosios tiesos mokymas - štai tikrasis apaštališkosios sekos įrodymas. Būtent tai padaro žmones pirmųjų Evangelijos mokytojų sekėjais.SD 433.3

Jėzus paneigė, kad žydai yra Abraomo vaikai. Jis pasakė: „Jūs darote savojo tėvo darbus!” Jie pašaipiai atkirto: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą -Dievą ”. Šiais žodžiais, užuomina į Kristaus gimimo aplinkybes, buvo siekiama Jį pažeminti jau Jį bepradedančių įtikėti žmonių akyse. Nekreipdamas dėmesio į šį niekingą įžeidinėjimą, Jėzus pasakė: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte Mane, nes Aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau ”.SD 433.4

Jų žodžiai paliudijo jų ryšį su tuo, kuris buvo melagis ir žudikas. Jėzus pasakė: „Jūsų tėvas - velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos... O kadangi Aš kalbu tiesą, tai jūs ir netikite Manimi” (Jono 8, 44-45) . Žydų vyresnieji kaip tik dėl to Jėzaus ir nepriėmė, kad Jis kalbėjo tiesą ir kal-bėjo užtikrintai. Būtent tiesa žeidė šiuos nuosavu teisumu besiremiančius žmones. Tiesa parodė jų klaidingus įsitikinimus; ji pasmerkė jų mokymą ir papročius, tad buvo nepageidautina. Jie būtų mieliau užsimerkę prieš tiesą negu nusižeminę ir pri-pažinę, kad klydo. Jie nemylėjo tiesos. Jie jos netroško, nors ji ir buvo tiesa.SD 434.1

„Kas iš jūsų gali įrodyti Mane nusidėjus? Tad jeigu tiesą sakau, kodėl netikite Manimi?” Trejus metus kiekvieną dieną Kristaus priešai Jį persekiojo, stengdamiesi įžvelgti Jo charakteryje kokią nors ydą. Šėtonas su visomis blogio pajėgomis siekė Jį nugalėti; tačiau jie nerado Jame nieko, kuo galėtų pasinaudoti. Net demonai buvo priversti išpažinti: „Aš žinau, kas Tu esi: Dievo šventasis!” (Morkaus 1, 24) Jėzus įgyvendino Įstatymą dangaus akyse, nenupuolusių pasaulių akyse ir nuodėmingo žmogaus akyse. Angelų, žmonių ir demonų akivaizdoje Jis nedvejodamas kalbėjo žodžius, kurie bet kieno kito lūpose būtų nuskambėję kaip šventvagystė: „Visuomet darau, kas Jam patinka ”.SD 434.2

Tas faktas, kad nors žydai nerado Kristuje nuodėmės, jie vis dėlto Jo nepriėmė, liudijo, kad jie patys neturi ryšio su Dievu. Jie neatpažino Jo balso Jo Sūnaus nešamoje žinioje. Jie tarėsi patys teisią Kristų; tačiau atstumdami Jį, jie paskelbė nuosprendį sau. Jėzus pasakė: „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo ”.SD 434.3

Pamoka aiški visiems laikams. Dažnas žmogus, kuriam patinka pašiepti, kritikuoti ar ieškoti kažko, kuo galėtų suabejoti Dievo Žodyje, tariasi demonstruojantis savo nepriklausomą mąstymą ir proto įžvalgumą. Jis įsivaizduoja esąs Biblijos teisėjas, bet iš tikrųjų nuteisia pats save. Jis parodo, jog nesugeba vertinti tiesos, kuri atėjo iš Dangaus ir kuri atskleidžia amžinybę. Dievo teisumo didybei jo dvasia nejaučia pagarbios baimės. Jis užsiiminėja šapelių rankiojimu liudydamas apie savo siaurą, žemišką prigimtį ir širdį, kuri sparčiai praranda gebėjimą vertinti Dievą. Tas, kurio širdis atsiliepė į dievišką prisilietimą, trokš geriau pažinti Dievą, o tai apvalys ir sutaurins jo charakterį. Kaip gėlė gręžiasi į saulę, kurios skaistūs spinduliai gali užlieti ją gražiausiomis spalvomis, taip siela gręšis į Teisumo Saulę, kad dangaus šviesa papuoštų charakterį Kristaus charakterio malonėmis.SD 434.4

Išryškindamas kontrastą tarp žydų ir Abraomo, Jėzus tęsė: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs Manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi”. Abraomas troško pamatyti žadėtąjį Išgelbėtoją. Jis karštai meldėsi, kad bent prieš mirtį išvystų Mesiją. Ir jis pamatė Kristų. Jis buvo apšviestas antgamtinės šviesos ir pažino dievišką Kristaus charakterį. Jis pamatė Jo Dieną ir džiūgavo. Jam buvo suteiktas dieviškos aukos už nuodėmes regėjimas. Jis savo paties gyvenime patyrė, kokia tai bus auka. Jam buvo liepta: „Paimk savo sūnų, ...savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, ...ir paaukok jį kaip deginamąją auką” (Pradžios 22, 2) . Jis paguldė ant aukuro pažado sūnų - sūnų, į kurį buvo sudėjęs visas viltis. Paskui su iškeltu peiliu laukdamas prie aukuro Dievo įsakymo, jis išgirdo balsą iš dangaus: „Nekelk rankos prieš berniuką, ...nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti Man savo vienturtį sūnų” (Pradžios 22,12) . Šis siaubingas įsakymas buvo duotas Abraomui, kad jis išvystų Kristaus dieną ir suprastų, jog Dievas taip myli pasaulį, jog tam, kad prikeltų jį iš nuopuolio, atidavė Savo vienturtį Sūnų gėdingiausiai mirčiai.SD 435.1

Abraomas išmoko apie Dievą svarbiausią pamoką, kokia tik buvo duota mirtingajam. Į jo maldavimą pamatyti prieš mirtį Kristų buvo atsakyta. Jis pamatė Kristų; pamatė viską, ką gali pamatyti mirtingas žmogus ir likti gyvas. Visiškai atsidavęs, jis sugebėjo suprasti jam suteiktąjį Kristaus regėjimą. Jam buvo apreikšta, kad atiduodamas Savo vienatinį Sūnų, kad išgelbėtų nusidėjėlius nuo amžinosios pražūties, Dievas paaukojo didesnę ir nuostabesnę auką, nei bet koks žmogus kada nors galės paaukoti.SD 435.2

Abraomo išgyvenimas atsakė į klausimą: „Kuo nešinas ateisiu į Viešpaties Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? Argi Viešpats bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?” (Michėjo 6, 6-7) . Abraomo žodžiais „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau” (Pradžios 22, 8) ir tuo, kaip Dievas parūpino auką vietoj Izaoko, buvo parodyta, kad joks žmogus negali pats savęs atpirkti. Pagoniška aukojimo sistema Dievui buvo visiškai nepriimtina. Joks tėvas neturėjo paaukoti savo sūnaus ar dukters už nuodėmes. Pasaulio kaltę galėjo atpirkti tik Dievo Sūnus.SD 436.1

Per savo kančią Abraomas buvo įgalintas pažvelgti į Gelbėtojo aukos misiją. Tačiau Izraelis nesuprato to, kas buvo taip nemalonu jų išdidžioms širdims. Kristaus žodžiai apie Abraomą Jo klausytojams nieko nereiškė. Fariziejai įžvelgė juose tik naują pagrindą ginčams. Nusišaipę, tarsi įrodinėtų, kad Jėzus yra pamišėlis, jie pareiškė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?”SD 436.2

Jėzus oriai atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!”SD 436.3

Susirinkusieji nuščiuvo. Šis Galilėjos Mokytojas pasivadino Dievo vardu, kuris buvo duotas Mozei išreikšti Amžinojo buvimo idėją. Jis pasiskelbė esąs Aukščiausiasis, pažadėtas Izraeliui, kurio „kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus” (Michėjo 5, 1) .SD 436.4

Kunigai ir rabinai vėl pradėjo šaukti, kad Jėzus piktžodžiauja. Tai, kad Jis tvirtino esąs lygus su Dievu, jau anksčiau buvo pakurstę juos kėsintis į Jo gyvybę, o po kelių mėnesių jie aiškiai pareiškė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu” (Jono 10, 33) . Kadangi Jėzus buvo ir prisiekė esąs Dievo Sūnus, jie siekė Jį pražudyti. Dabar daugelis stojusiųjų kunigų ir rabinų pusėn griebėsi akmenų, kad Jį užmėtytų, „bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos”.SD 436.5

Šviesa sušvito tamsoje ir „tamsajos neužgožė” (Jono 1, 5) .SD 437.1

„Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: ‘Rabi, kas nusidėjo, - jis pats ar jo tėvai, - kad gimė neregys? ‘ Jėzus atsakė: ‘Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, betjame turi apsireikšti Dievo darbai’... Tai taręs, Jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: ‘Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje’. (Išvertus Siloamas reiškia „Siųstasis”.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis ”.SD 437.2

Žydai tikėjo, kad už nuodėmes nubaudžiama jau šiame gyvenime. Kiekviena liga buvo laikoma bausme už kažkokią nedorybę - paties kenčiančiojo arba jo tėvų. Visos kančios iš tiesų atsiranda dėl nusižengimo Dievo Įstatymui, bet ši tiesa buvo iškraipyta. Šėtonas, nuodėmės ir visų jos pasekmių autorius, sudarė žmonėms įspūdį, kad ligas ir mirtį siunčia Dievas - kaip despotišką bausmę už nuodėmes. Taigi sunkiai susirgęs ar nelaimės ištiktas žmogus buvo laikomas didžiuliu nusidėjėliu.SD 437.3

Taip žydams buvo ruošiamas kelias atstumti Jėzų. Tą, kuris „prisiėmė mūsų negalias, Sau užsikrovė mūsų skausmus”, žydai laikė „raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu” (Izaijo 53, 4) .SD 437.4

Kad to būtų išvengta, Dievas davė pamoką. Jobo istorija parodė, jog kančias sukelia šėtonas, o Dievas iš gailestingumo jas įveikia. Tačiau Izraelis šios pamokos nesuprato. Tą pačią klaidą, dėl kurios Dievas priekaištavo Jobo draugams, atstumdami Kristų pakartojo žydai.SD 437.5

Kristaus mokiniai apie nuodėmės ir kančios ryšį laikėsi tokios pat nuomonės, kaip ir žydai. Nors Jėzus pataisė jų klaidą, Jis nepaaiškino žmogaus negalių priežasties, tik pasakė jiems, kokios bus pasekmės. Per tai pasireikš Dievo darbai. Jis pasakė: „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!” Patepęs neregio akis Jis nusiuntė jį nusiplauti Siloamo tvenkinyje, ir žmogus praregėjo. Taip Jėzus atsakė į mokinių klausimą praktiškai, kaip paprastai atsakydavo į iš smalsumo uždavinėjamus klausimus. Mokiniai buvo skatinami ne diskutuoti, kas nusidėjo, o kas nenusidėjo, o suvokti aklajam regėjimą grąžinusio Dievo galybę ir gailestingumą. Buvo akivaizdu, kad gydomųjų savybių neturi nei tepalas, nei tvenkinys, kuriame žmogus buvo nusiųstas nusiplauti, o ši galia slypi Kristuje.SD 437.6

Fariziejus šis vaistas apstulbino. Vis dėlto juos dar labiau užvaldė neapykanta, mat stebuklas buvo atliktas sabatos dieną. Jaunuolio kaimynai ir tie, kurie pažinojo jį dar aklą, klausinėjo: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?” Jie žiūrėjo į jį abejodami, mat kai atsivėrė jo akys, pasikeitė, nušvito ir veidas. Buvęs neregys atrodė visai kitas žmogus. Jį pamačiusieji vieni kitiems uždavinėjo tą klausimą. Kai kas tvirtino: „Tai jis ”, kiti - „ Visai ne, tik į jį panašus ”. Tačiau didžiulį palaiminimą gavęs žmogus numaldė ginčus atsakydamas: „Taip, taiaš ”. Kai jis papasakojo jiems apie Jėzų ir tai, kaip buvo išgydytas, jie pasiteiravo: „Kur Jisai?” Šis atsakė: ,, Nežinau ”.SD 438.1

Tada jie atvedė jį prieš fariziejų tarybą. Žmogus vėl buvo apklaustas, kaip atgavo regėjimą. „Jis paaiškino: ‘Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau ir dabar regiu’. Kai kurie fariziejai kalbėjo: ‘Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo’ ”. Fariziejai tikėjosi parodyti Jėzų esant nusidėjėliu, taigi ne Mesiju. Jie nežinojo, jog tai Jis ir įsteigė sabatą bei žinojo viską, ką tą dieną galima daryti, ir jog tai Jis išgydė akląjį. Jie dėjosi nuostabiai uolūs dėl sabatos laikymosi, tačiau būtent tą dieną planavo žmogžudystę. Tačiau daugelis išgirdę apie šį stebuklą, labai susijaudino ir neabejojo, kad tas, kuris atvėrė neregiui akis, yra daugiau nei eilinis žmogus. Į kaltinimus, kad Jėzus yra nusidėjėlis, nes nesilaiko sabatos, jie atsakydavo: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!”SD 438.2

Rabinai vėl kreipėsi į buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?” Šis atsakė: „Jis pranašas ”. Tuomet fariziejai ėmė tvirtinti, kad žmogus nebuvo aklas, taigi ir regėjimo neatgavo. Jie pasikvietė jo tėvus ir paklausė: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą?” Ten buvo ir pats išgydytasis, teigęs, kad jis buvo aklas, o dabar regi. Tačiau fariziejai buvo veikiau linkę neigti akivaizdų faktą negu pripažinti klydę. Tokie galingi yra prietarai, toks viską iškraipantis fariziejiškas teisumas.SD 438.3

Fariziejams liko vienintelė viltis - įbauginti to žmogaus tėvus. Su tariamu nuoširdumu jie paklausė: „Tai kaip jis dabar regi?” Tėvai bijojo susikompromituoti, mat buvo paskelbta, jog kas pripažins Jėzų kaip Kristų, „turėtų būti išmestas iš sinagogos”, tai yra, jam bus uždrausta trisdešimt dienų lankytis sinagogoje. Per tą laiką nusižengėlio namuose negalėjo būti apipjaustytas joks kūdikis ar apraudotas joks mirusysis. Toks nuosprendis buvo laikomas didžiule gėda; jeigu žmogus neatgailaudavo, susilaukdavo sunkesnės bausmės. Didysis darbas, atliktas dėl jų sūnaus, įtikino tėvus, tačiau jie atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kadjis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegul kalba už save”. Taip jie nusimetė nuo savęs atsakomybę ant sūnaus, nes bijojo išpažinti Kristų.SD 439.1

Fariziejams iškilusi dilema, jų klausinėjimai ir išankstinis nusistatymas, netikėjimas akivaizdžiais faktais atvėrė akis daugeliui, ypač eiliniams žmonėms. Jėzus dažnai darė stebuklus viešose vietose, ir Jo darbai visada palengvindavo kančias. Daugeliui kilo klausimas: argi Dievas darytų tokius galingus darbus per apsišaukėlį, kokį fariziejai tvirtino esant Jėzų? Šios dvi pusės vis labiau konfrontavo.SD 439.2

Fariziejai suprato, kad jie nenorom išviešina Jėzaus darbą. Stebuklo jie negalėjo paneigti. Buvęs neregys nesitvėrė džiaugsmu ir dėkingumu; jis išvydo nuostabią gamtą, žavėjosi dangaus ir žemės grožiu. Jis laisvai dalijosi savo išgyvenimais, tad fariziejai vėl pamėgino jį nutildyti: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis ”. Tai reiškė: „Tik nekartok, jog regėjimą tau grąžino šis Žmogus; tai padarė Dievas ”.SD 440.1

Išgydytasis atsakė: „Ar Jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu ”. Fariziejai vėl paklausė: „Ką Jis tau darė? Kaip Jis tau atvėrė akis?” Daugžodžiaudami jie mėgino išmušti jį iš vėžių, kad jis pagalvotų esąs apgautas. Šėtonas su savo puolusiais angelais buvo fariziejų pusėje ir suvienijo savo jėgas bei klastą su žmogiškais išvedžiojimais, kad pasipriešintų Kristaus įtakai. Jie stengėsi išdildyti įsitikinimus, kurie daugelio protuose jau gilėjo. Dievo angelai taip pat buvo čia pat ir stiprino regėjimą atgavusį žmogų.SD 440.2

Fariziejai nesuprato turį reikalų su kai kuo kitu nei paprastas, neišsilavinęs neregys; jie nepažinojo To, su kuriuo stojo į kovą. Dieviška šviesa užliejo žmogaus sielos kerteles. Šiems veidmainiams mėginant paskatinti jį netikėti, Dievas padėjo jam gyvais bei taikliais atsakymais parodyti, kad jis nesiduos suklaidinamas. Žmogus atsiliepė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti Jo mokiniais?” Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi Jo mokinys, o mes - Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome ”.SD 440.3

Viešpats Jėzus žinojo, kaip sunku tam žmogui, taigi davė jam malonės bei iškalbos, kad jis galėtų liudyti Kristų. Jis atsakė žodžiais, kurie nuskambėjo kaip griežtas priekaištas fariziejams. Pastarieji laikė save Rašto aiškintojais, religiniais tautos vedliais; bet štai atsirado Tas, kuris darė stebuklus, o jie nieko nežinojo, nei iš kur Jo galia, nei koks Jo charakteris ar ką Jis skelbia. Išgydytasis neregys kalbėjo: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur Jis. O juk Jis man atvėrė akis! Žinome: Dievas nusidėjėlio neišklauso, bet jei kas yra pamaldus ir vykdo Jo valią, tokį išklauso. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti ”.SD 440.4

Žmogus atrėmė jį tardžiusiųjų priekabes. Pasipriešinti jo logikai buvo neįmanoma. Apstulbę fariziejai neteko žado ir liko pakerėti šių taiklių, ryžtingų žodžių. Keliems akimirksniams stojo tyla. Paskui susiraukę kunigai ir rabinai susiėmė ilgų drabužių skvernus, tarsi bijotų nuo jo užsikrėsti; nusipurtę nuo kojų dulkes, jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?! ” Ir išvarė žmogų lauk.SD 441.1

Jėzus viską girdėjo; skubiai susiradęs tą žmogų, Jis paklausė: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?” Buvęs neregys pirmą kartą pažvelgė į savo Gydytojo veidą. Stovėdamas priešais tarybą, jis matė savo susirūpinusius ir sutrikusius tėvus; jis žvelgė į rūsčius rabinų veidus; dabar pakėlė akis į ramų, malonų Jėzaus veidą. Mokėdamas didžiulę savo pastangų kainą jis jau buvo išpažinęs Jį kaip dieviškos galios pasiuntinį; nūnai jam buvo suteiktas aukštesnis apreiškimas.SD 441.2

Į Išgelbėtojo klausimą „Ar tiki Žmogaus Sūnų?”, žmogus atsakė klausimu: „O kas Jis, Viešpatie, kad Jį tikėčiau?” Jėzus paaiškino: „Tu jau esi Jį matęs, ir dabar Jis su tavimi kalba ”. Žmogus puolė Gelbėtojui po kojomis ir Jį pagarbino. Jam buvo sugrąžintas ne tik kūniškasis regėjimas - atsivėrė ir jo nuovokos akys. Jo sielai buvo apreikštas Kristus, ir žmogus priėmė Jį kaip Dievo Siųstąjį.SD 441.3

Netoliese susirinko grupelė fariziejų, kuriuos pamatęs Jėzus atskleidė kontrastą tarp jų ir Savo darbų bei žodžių. Jis pasakė: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų ”. Kristus atėjo, kad atvertų akliesiems akis ir suteiktų šviesą tiems, kurie gyveno tamsoje. Jis liudijo esąs pasaulio šviesa, ir ką tik atliktas stebuklas paliudijo Jo misiją. Žmonėms, mačiusiems Išgelbėtoją Jo atėjimo metu, teko malonė iki tol nepatirtu būdu pajusti dieviško buvimo apreiškimą, tokį, kokiu niekada anksčiau pasaulis nesidžiaugė. Tobuliau buvo atskleistas Dievo pažinimas. Tačiau būtent šis apreiškimas jiems užtraukė ir teismą. Buvo ištirtas jų charakteris ir nulemtas likimas.SD 441.4

Dieviškos galios apsireiškimas, sugrąžinęs aklajam ir kūnišką, ir dvasinį regėjimą, paliko fariziejus dar didesnėje tamsoje. Vienas iš jų, nujausdamas, jog Kristaus žodžiai skirti jiems, paklausė: „Tai gal ir mes akli?” Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės ”. Jeigu Dievo valia jums neįmanoma regėti tiesą, jūsų nežinojimas neužtrauks jums kaltės. „Bet štai jūs sakote: Mes neakli!” Jūs esate įsitikinę, kad galite matyti, bet atstumiate priemones, kurios vienintelės jums teikia regėjimą. Pas visus, supratusius savo beviltišką situaciją, Kristus atėjo su beribe pagalba. Tačiau fariziejai savo beviltiškumo nepripažino; jie atsisakė ateiti pas Kristų, todėl liko akli, ir dėl to aklumo buvo kalti patys. Jėzus pasakė: „Taigi jūs kalti ”.SD 442.1