19—Prie Jokūbo šulinio

Šis skyrius pagrįstas Jono 4, 1-42

JĖZAUS KELIAS į Galilėją vedė per Samariją. Vidurdienį Jis pasiekė gražų Šechemo slėnį. Šio slėnio pradžioje buvo Jokūbo šulinys. Pavargęs Jėzus prisėdo pailsėti, o mokiniai nuėjo nupirkti maisto.SD 159.1

Žydai ir samariečiai tarpusavyje buvo aršūs priešai ir kiek įmanoma vengė bet kokių santykių. Esant reikalui, ką nors pirkti iš samariečių rabinai leido, tačiau bendravimas su jais buvo smerkiamas. Žydas negalėjo skolintis iš samariečio, priimti geradarybes ar bent duonos kąsnį ir vandens puodelį. Pirkdami maistą mokiniai laikėsi savo tautos papročių, tačiau jų neperžengė. Prašyti samariečių malonės ar kaip nors mėginti jiems pasitarnauti neatėjo į galvą net Kristaus mokiniams.SD 159.2

Nusilpęs nuo alkio ir troškulio, Jėzus sėdėjo prie šulinio. Jie keliavo nuo ankstaus ryto, ir dabar vidudienio saulė negailestingai svilino Jį savo spinduliais. Nuo minties apie šaltą, gaivų vandenį, kuris čia pat, bet Jam nepasiekiamas (mat Jėzus neturėjo nei virvės, nei indo jam pasemti, o šulinys buvo gilus), dar labiau troškino. Jam buvo tekusi žmonijos dalia, tad Jis laukė, kol kas nors ateis prie šulinio.SD 159.3

Štai pasirodė viena samarietė, kuri, regis, net nepastebėjusi Jėzaus, prisipylė ąsotį vandens. Jai apsigręžus nueiti, Jėzus paprašė atsigerti. Tokios malonės nebūtų atsakęs joks rytietis. Rytuose vanduo buvo vadinamas Dievo dovana. Pasiūlyti atsigerti ištroškusiam keliauninkui buvo laikoma tokia šventa pareiga, jog dykumos arabai pasukdavo iš kelio, kad ją atliktų. Neapykanta, liepsnojusi tarp žydų ir samariečių, sutrukdė moteriai pirmai pasiūlyti Jėzui šią malonę; tačiau Išgelbėtojas ieškojo rakto į jos širdį ir iš Dievo meilės taktiškai paprašė pagalbos, nieko nesiūlydamas mainais. Geranoriškas prašymas galėjo būti atmestas; tačiau pasitikėjimas pažadina pasitikėji-mą. Dangaus Karalius atėjo į šią atstumtą sielą ir paprašė jos rankų patarnavimo. Tas, kuris sukūrė vandenyną, kuris valdo gelmių vandenis, kuris atvėrė žemės šaltinius ir upes, ilsėjosi pavargęs prie Jokūbo šulinio ir buvo priklausomas nuo nepažįstamosios gerumo, kad gautų bent gurkšnelį vandens.SD 159.4

Moteris matė, kad Jėzus yra žydas. Iš nuostabos ji užmiršo išpildyti Jo prašymą, tik stengėsi sužinoti, kodėl Jis taip pasielgė. „Kaipgi Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?” Jėzus atsakė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: ‘Duok Man gerti’”, - rasi pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų gyvojo vandens davęs!” Tu stebiesi, kad Aš paprašiau tavęs tokios menkos malonės, kaip samtelis vandens iš šulinio prie tavo kojų. Jeigu tu būtum Manęs paprašiusi, būčiau tau davęs atsigerti amžinojo gyvenimo vandens.SD 160.1

Moteris nesuprato Kristaus žodžių, bet nujautė jų svarbą. Jos lengvas, žaismingas elgesys ėmė keistis. Manydama, kad Jėzus kalba apie šulinį priešais juos, ji paklausė: „Viešpatie, bet juk Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens? Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė?” Ji matė prieš save tik ištroškusį keliauninką, nuvargusį ir dulkėtą. Mintyse moteris palygino Jį su garbinguoju patriarchu Jokūbu. Ji puoselėjo tokį savaime suprantamą jausmą, kad šiam tėvų paliktam šuliniui neprilygsta joks kitas. Ji žvelgė į praeitį - į tėvus, į ateitį - į ateisiantį Mesiją, tuo metu tėvų Viltis - pats Mesijas - kalbėjosi su ja, bet ji Jo nepažino. Kokia gausybė trokštančių sielų šiandien yra prie pat gyvosios versmės, bet gyvojo vandens ieško kažkur toli! „Nesakyk savo širdyje: Kas įžengs į dangų? - tai yra Kristaus nulaipinti; arba: Kas nusileis į bedugnę? - tai yra Kristaus iš numirusių užlaipinti... Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje... Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas” (Romiečiams 10, 6-9) .SD 160.2

Jėzus ne iš karto atsakė į klausimą apie Jį. Tik po kurio laiko Jis rimtai ir nuoširdžiai tarė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį Aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą ”.SD 161.1

Tas, kuris mėgina numalšinti troškulį gerdamas šio pasaulio versmes, trokš ir vėl. Visur matome nepatenkintus žmones. Jie ilgisi kažko, kas aprūpintų jų sielą. Šį troškulį gali patenkinti tik vienas Asmuo. Pasauliui reikalingas Kristus, visų tautų Trokštamasis. Dieviška malonė, kurią gali suteikti tik Jis, yra kaip gyvasis vanduo, apvalantis, atgaivinantis ir atnaujinantis sielą.SD 161.2

Jėzus nepasakė, kad užteks vienintelio gyvojo vandens gurkšnio. Tas, kuris paragauja Kristaus meilės, visą laiką trokš jos daugiau; jis nieko kito ir nesieks. Jo nevilios turtai, garbė ar pasaulio malonumai. Jo širdis be paliovos šauks: „Daugiau Tavęs!” O Tas, kuris apreiškia sielai, ko jai reikia, laukia pasirengęs patenkinti jos alkį ir troškulį. Čia nepadės jokie žmogiški ištekliai ir priklausomybės. Talpyklos bus ištuštintos, telkiniai liks sausi. Tačiau mūsų Atpirkėjas - neišsenkanti versmė. Mes galime gerti į va-lias, o vanduo visada bus šviežias. Tas, kuriame gyvena Kristus, turi savyje palaiminimų versmę - „versmę vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą ”. Iš šio šaltinio jis gali semtis stiprybės bei malonės, kurių jam užteks visoms jo reikmėms.SD 161.3

Jėzui kalbant apie gyvąjį vandenį, moteris nustebusi nenuleido nuo Jo akių. Jis ją sudomino, ir ji panūdo gauti dovaną, apie kurią Jis kalbėjo. Ji pagaliau suprato, kad Jėzus turi galvoje ne Jokūbo šulinio vandenį, mat iš jo ji visada gėrė, bet ir vėl troško. Ji paprašė: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai!”SD 161.4

Dabar Jėzus netikėtai pakreipė pokalbį kita linkme. Prieš tai, kai ši siela galėjo priimti dovaną, kurią Jis troško įteikti, ji turėjo suprasti esanti nuodėminga ir atpažinti Jį, savo Išgelbėtoją. Jis pasakė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia ”. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro ”. Taip ji tikėjosi išvengti tolimesnių klausinėjimų šia tema. Bet Gelbėtojas tęsė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis - ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“.SD 162.1

Moteris suvirpėjo. Paslaptinga ranka vertė jos gyvenimo puslapius, atskleisdama tai, ką ji tikėjosi amžinai nuslėpti. Kas Jis, galįs skaityti jos gyvenimo paslaptis? Ji pagalvojo apie amžinybę, apie būsimą Teismą, kai bus atskleista viskas, kas dabar paslėpta. Šiame kontekste jos sąžinė prabudo.SD 162.2

Ji nieko negalėjo paneigti. Vis dėlto moteris vengė pokalbio šia nemalonia tema. Ji kuo pagarbiau tarė: „Aš matau, Viešpatie, jog esipranašas ”. Paskui, tikėdamasi nutildyti prabudusią sąžinę, ji perėjo prie religinės nesantaikos dalykų. Jeigu šis žmogus - pranašas, jis tikrai atsakys į klausimus, dėl kurių jau seniai ginčijamasi.SD 162.3

Jėzus kantriai leido jai pakreipti pokalbį jos norima tema. Tačiau kartu ieškojo progos apšviesti jos širdį tiesa. „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia Jį garbinti ”, - kalbėjo ji. Tolumoje matėsi Gerizimo kalnas. Šventykla ant jo jau buvo sugriauta, išlikęs tik aukuras. Žydai ir samariečiai vaidijosi dėl tos pamaldų vietos. Kai kurie samariečių protėviai kitados buvo izraelitai, tačiau dėl jų nuodėmių Viešpats leido juos užkariauti stabmeldžių tautai. Per daugybę kartų jie susimaišė su stabmeldžiais, ir pastarųjų religija pamažu užteršė jų tikėjimą. Jie, tiesa, tvirtino, kad jų stabai turi tik priminti gyvąjį Dievą, Visatos Valdovą; vis dėlto tauta pradėjo garbinti tuos drožtus atvaizdus.SD 162.4

Kai Ezros laikais buvo atstatinėjama šventykla, samariečiai panoro prisijungti prie žydų šiame darbe. Ši privilegija jiems nebuvo suteikta, ir tarp dviejų tautų įsiplieskė didžiulis prie šiškumas. Samariečiai pasistatė savo šventyklą ant Gerizimo kalno. Čia jų pamaldos vyko pagal Mozės įvestą ritualą, nors stabmeldystės jie visiškai neatsisakė. Tačiau juos persekiojo nelaimės, priešai sugriovė jų šventyklą, - atrodė, kad jie prakeikti; vis dėlto jie atkakliai laikėsi savo tradicijų ir pamaldų formų. Jeruzalės šventyklos jie nelaikė Dievo namais ir nepripažino, kad žydų religija pranašesnė už jų.SD 162.5

Atsakydamas moteriai Jėzus tarė: „Moterie, tikėk Manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina išžydų ”. Jėzus parodė, kad Jo nesaisto žydų nusistatymas prieš samariečius. Dabar Jis stengėsi įveikti ir šios samarietės priešiškumą žydams. Konstatavęs faktą, kad samariečių tikėjimą sugadino stabmeldystė, Jis paskelbė, jog didžiosios atpirkimo tiesos patikėtos žydams ir būtent iš jų kilsiąs Mesijas. Šventajame Rašte aiškiai atskleistas Dievo charakteris ir Jo valdymo principai. Jėzus priskyrė Save prie žydų, kaip tų, kuriems Dievas suteikė galimybę pažinti Jį.SD 163.1

Jis norėjo pakylėti Savo klausytojos mintis nuo formos, apeigų ir ginčytinų klausimų. Jėzus pasakė: „Bet ateis valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir Jo garbintojai turi šlovinti Jį dvasia ir tiesa ”.SD 163.2

Čia skelbiama ta pati tiesa, kurią Jėzus atskleidė Nikodemui: „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės” (Jono 3, 3) .Nei šventų kalnų ieškojimas, nei šventyklos lankymas nepriartina žmonių prie Dangaus. Religija neturi būti siejama su išorinėmis formomis ir apeigomis. Prie Dievo nuves tik ta religija, kuri kyla iš Jo. Kad teisingai Jam tarnautume, turime būti atgimę iš dieviškos Dvasios. Tai nuskaistins širdį ir atnaujins protą bei suteiks mums naują galimybę pažinti ir mylėti Dievą. Tai padės mums noriai paklusti visiems Jo reikalavimams. Toks ir yra tikrasis garbinimas - Šventosios Dvasios veikimo vaisius. Dvasia įkvepia kiekvieną nuoširdžią maldą, o tokia malda priimtina Dievui. Kai siela stiebiasi į Dievą, tai byloja apie Šventosios Dvasios poveikį, ir Dievas apsireikš tokiai sielai. Būtent tokių garbintojų Jis ir ieško. Jis laukia jų, kad padarytų juos Savo sūnumis ir dukterimis.SD 163.3

Samarietei Jėzaus žodžiai padarė didelį įspūdį. Ji niekada nebuvo to girdėjusi nei iš savo tautos kunigų, nei iš žydų. Jėzui atskleidus jos praėjusį gyvenimą, moteris suprato savo pagrindinį poreikį. Ji pajuto sielos troškulį, kurio Sicharo šulinio vandenys negalėjo numalšinti. Dar niekas gyvenime nebuvo šitaip paskatinęs jos aukštesniems siekiams. Jėzus įtikino ją žinąs jos gyvenimo paslaptis, tačiau moteris jautė, kad Jis - jos draugas, kuris ją myli ir jos gailisi. Nors pats Jo buvimo tyrumas smerkė joje esančias nuodėmes, Jis nė žodžiu jai nepriekaištavo, tik kalbėjo apie Savo malonę, kuri gali atnaujinti sielą. Ji pradėjo šiek tiek nutuokti apie Jo charakterį. Moteriai kilo klausimas: „Ar tik Jis nebus seniai lauktasis Mesijas?” O Jėzui ji pasakė: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Kristus). Atėjęs Jis mums viską paskelbs”. Jėzus atsakė: „Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!”SD 164.1

Išgirdus šiuos žodžius, tikėjimas suspurdėjo moters širdy. Ji priėmė šią nuostabią žinią iš dieviškojo Mokytojo lūpų.SD 164.2

Toji moteris buvo supratinga. Ji buvo pasirengusi priimti kilniausią apreiškimą; mat ji domėjosi Šventuoju Raštu, ir Šventoji Dvasia ruošė jos protą, kad priimtų daugiau šviesos. Samarietė žinojo Senojo Testamento pažadą: „ Viešpats, tavo Dievas, išugdys tau pranašą kaip mane iš tavo giminių. Jo turėsite klausyti” (Pakartoto Įstatymo 18, 15) . Ji troško suprasti šią pranašystę. Šviesa jau skverbėsi į jos protą. Gyvasis vanduo, dvasinė gyvybė, kurią Kristus teikia kiekvienai trokštančiai sielai, jau buvo pradėjęs čiurlenti jos širdyje. Viešpaties Dvasia veikė joje.SD 164.3

Paprasti žodžiai, kuriuos Kristus ištarė šiai moteriai, negalėjo būti pasakyti savimi patenkintiems žydams. Kalbėdamas su jais, Jėzus buvo kur kas santūresnis. Šiai moteriai buvo atskleista tai, ko neturėjo sužinoti žydai ir ką vėliau buvo įpareigoti saugoti paslaptyje mokiniai. Jėzus matė, jog samarietė, pasinaudodama savo žiniomis, atves pasisemti Jo malonės ir kitus žmones.SD 164.4

Grįžę mokiniai nustebo radę savo Mokytoją besikalbantį su moterim. Jis nepaėmė gaivinančio gėrimo, kurio taip norėjo, ir neparagavo mokinių atnešto maisto. Kai moteris nuėjo, mokiniai paragino Jį valgyti. Jie matė Jį tylų, susikaupusį, tarsi kažką giliai mąstantį. Jo veidas spinduliavo šviesa, tad jie pabijojo trukdyti Jam bendrauti su Dangumi. Vis dėlto mokiniai žinojo, kad Jėzus išalkęs ir pavargęs, todėl laikė savo pareiga priminti Jam Jo fizinius poreikius. Suprasdamas jų rūpestį Jėzus atsakė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote ”. Mokiniai nusistebėjo, kas galėjo atnešti Jam maisto, bet Jėzus paaiškino: „Mano maistas - vykdyti valią To, kuris Mane siuntė, ir baigti Jo darbą” (Jono 4, 34) . Jėzus džiaugėsi, kad Jo žodžiai moteriai pažadino jos sąžinę. Jis matė ją geriančią gyvąjį vandenį, ir Jo paties alkis bei troškulys buvo patenkinti. Gelbėtoją sustiprino tarnavimas žmonijos poreikiams, tarnavimas, dėl kurio Jis ir paliko dangų. Patarnauti tiesos alkstančiai ir trokštančiai sielai Jėzui buvo maloniau nei valgyti ir gerti. Jam tai teikė paguodą ir atgaivą. Gero darymas teikė gyvybę Jo sielai.SD 165.1

Mūsų Atpirkėjas trokšta būti pripažintas. Jis alksta užuojautos ir meilės iš tų, kuriuos atpirko Savo krauju. Jis neapsakomai laukia, kol jie ateis pas Jį ir pasiims gyvenimą. Kaip motina laukia, kol jos kūdikėlis atpažinęs ją nusišypsos - mat tai liudija apie bundančią jo nuovoką, taip Kristus tikisi dėkingumo ir meilės, rodančios, jog sieloje prasideda dvasinis gyvenimas.SD 165.2

Klausantis Kristaus, samarietę užliejo džiaugsmas. Ją kone užvaldė nuostabus apreiškimas. Palikusi ąsotį, ji grįžo į miestą, nešdama žinią kitiems. Jėzus žinojo, kodėl ji nuėjo. Tai, kad ji paliko savo ąsotį, neabejotinai liudijo, kaip buvo paveikta Jo žodžių. Jos siela nuoširdžiai troško gyvojo vandens, bet ji užmiršo, ko atėjusi prie šulinio, užmiršo apie Išgelbėtojo troškulį, kurį ketino numalšinti. Nesitverdama džiaugsmu ji nuskubėjo dalyti kitiems tą nuostabiąją šviesą, kurią gavo.SD 165.3

„Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Mesijas?! ” Jos žodžiai jaudino jų širdis. Jos veidas ir visa išvaizda buvo pasikeitę. Miestelėnai panūdo pamatyti Jėzų. „Ir žmonės iš miesto ėjo pas Jį ”.SD 166.1

Vis dar sėdėdamas prie šulinio Jėzus žvelgė į priešais plytinčius javų laukus. Jų švelnią žalumą nuauksino saulė. Rodydamas mokiniams šį reginį, Jis panaudojo jį kaip simbolį: „ ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai ”. Kalbėdamas Jis žvelgė į pulkelius žmonių, einančių prie šulinio. Iki javų derliaus nuėmimo dar buvo keturi mėnesiai, tačiau šitas derlius jau buvo pasirengęs pjūčiai.SD 166.2

„Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’“. Čia Kristus kalba apie šventąją tarnystę, kurią Dievui skolingi priėmusieji Evangeliją. Jie turi būti Jo gyvieji pasiuntiniai. Jis reikalauja jų individualaus tarnavimo. Nesvarbu, sėjame mes ar pjauname, tarnaujame Dievui. Vienas barsto sėklą, kitas nuima derlių, ir abu jie gauna atlygį. Drauge jie džiaugiasi atpildu už darbą.SD 166.3

Jėzus pasakė mokiniams: „Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą ”. Čia Gelbėtojas išreiškė laukimą to didžiojo susibūrimo, kuris turėjo įvykti Sekminių dieną. Mokiniai neturėjo jo laikyti savo pastangų vaisiumi. Jie įstojo į kitų žmonių darbus. Nuo pat Adomo nuopuolio Kristus patikėjo Žodžio sėklą Savo pasirinktiems tarnams, kad ją sėtų į žmonių širdis. Ir neregima visagalė jėga tyliai, bet veiksmingai darbavosi duodama derlių. Kad tiesos sėkla būtų gaivinama ir maitinama, reikalinga Dievo malonės rasa, lietus ir saulė. Kristus palaistė sėklą Savo krauju. Mokiniams teko privilegija darbuotis kartu su Dievu. Jie buvo Kristaus ir senovės šventųjų bendradarbiai. Per Sekmines išsiliejus Šventajai Dvasiai, per vieną dieną turėjo atsiversti tūkstančiai. Tai buvo Kristaus sėjos vaisius, Jo darbo derlius.SD 166.4

Žodžiai, ištarti moteriai prie šulinio, buvo gera sėkla, ir kaip greitai sunoko derlius! Samariečiai plūdo pasiklausyti Jėzaus ir įtikėjo Jį. Susispietę aplink Jį prie šulinio, jie užvertė Jį klausimais ir godžiai klausėsi Jo paaiškinimų apie daugelį jiems neaiškių dalykų. Klausantis jų aptemęs protas švito. Jie buvo tarsi žmonės aklinoje tamsoje einantys paskui netikėtai sušvitusį spindulį, kol atrado dieną. Tačiau šis susibūrimas jų nepasotino. Jie troško išgirsti daugiau ir norėjo, kad šio nuostabaus Mokytojo pasiklausytų jų draugai. Jie pakvietė Jį į miestą ir maldavo pa-silikti. Jėzus išbuvo Samarijoje dvi dienas, ir daugelis Jį įtikėjo.SD 167.1

Fariziejus erzino Jėzaus paprastumas. Jie ignoravo Jo stebuklus ir reikalavo ženklo, įrodančio, jog Jis - Dievo Sūnus. Bet samariečiai jokių ženklų neprašė, ir Jėzus nepadarė tarp jų jokių stebuklų, išskyrus tai, kad atskleidė moteriai prie šulinio jos gyvenimo paslaptis. Vis dėlto daugelis Jį priėmė. Džiūgaudami jie sakė moteriai: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas ”.SD 167.2

Samariečiai tikėjo, kad Mesijas ateis kaip Atpirkėjas - ne tik žydų, bet ir viso pasaulio Atpirkėjas. Šventoji Dvasia per Mozę buvo kalbėjusi apie Jį kaip apie Dievo siųstą pranašą. Per Jokūbą buvo paskelbta, kad aplink Jį bursis žmonės; o per Abraomą - kad Jame bus palaimintos visos žemės tautos. Būtent šiomis Rašto vietomis samariečiai grindė savo tikėjimą Mesiju. Tas faktas, kad žydai neteisingai aiškino vėlesnius pranašus, priskirdami Kristaus pirmojo atėjimo šlovę antrajam atėjimui, paskatino samariečius atsisakyti visų šventųjų raštų, išskyrus tuos, kurie buvo duoti per Mozę. Tačiau Gelbėtojui atmetus šiuos neteisingus išvedžiojimus, daugelis priėmė vėlesniąsias pranašystes ir paties Kristaus žodžius apie Dievo karalystę.SD 167.3

Jėzus pradėjo griauti sieną tarp žydų ir pagonių bei skelbti išgelbėjimą pasauliui. Pats būdamas žydas, Jis laisvai bendravo su samariečiais, pamindamas fariziejiškus Savo tautos papročius. Jis nepaisė prietarų ir priėmė šios niekinamos tautos svetingumą. Jis miegojo po jų stogu, valgė prie jų stalo - ėmė jų rankomis paruoštą ir patiektą maistą, - mokė jų gatvėse ir elgėsi su jais itin maloniai bei mandagiai.SD 167.4

Jeruzalės šventykloje išorinis kiemas nuo kitų šventojo pastato dalių buvo atskirtas žema siena. Ant šios sienos buvo įvairiomis kalbomis užrašyta, kad šią ribą gali peržengti tik žydai. Jeigu pagonis būtų drįsęs įkelti koją į vidinį kiemą, jis būtų išniekinęs šventyklą ir sumokėjęs už tai savo gyvybės kaina. Tačiau Jėzus, šventyklos ir joje vykstančių pamaldų įkūrėjas, patraukė pagonis prie Savęs žmogiškos užuojautos ryšiais, o Jo dieviška malonė atnešė jiems išgelbėjimą, kurį atmetė žydai.SD 168.1

Jėzaus viešnagė Samarijoje turėjo būti palaiminimas Jo mokiniams, kuriuos vis dar veikė žydų fanatizmas. Jie manė, kad ištikimybė savo tautai reikalauja palaikyti priešiškumą samariečiams. Jėzaus elgesys juos stebino. Tačiau jie negalėjo atsisakyti sekti Jo pavyzdžiu, ir per tas dvi dienas Samarijoje ištikimybė Jam sutraukė jų prietarus; vis dėlto širdyje jie dar nepajėgė susitaikyti. Suvokimas, kad panieką ir neapykantą turi pakeisti užuojauta ir gailestis, atėjo iš lėto. Tik Viešpačiui įžengus į dangų, Jo pamokos įgavo naują prasmę. Išsiliejus Šventajai Dvasiai, jie prisiminė Gelbėtojo žvilgsnį, Jo žodžius, pagarbą ir švelnumą šiems niekinamiems kitataučiams. Atvykęs skelbti į Samariją savo darbą tokia pat dvasia atliko ir Petras. Kai Jonas buvo pašauktas į Efezą ir Smirną, jis prisiminė, kas nutiko Šecheme, ir jo širdį užliejo dėkingumas dieviškajam Mokytojui, kuris, numatydamas jų lauksiančius sunkumus, padėjo jiems Savo pavyzdžiu.SD 168.2

Išgelbėtojas ir šiandien atlieka tą patį darbą, kaip tada, kai davė samarietei gyvojo vandens. Tie, kurie vadina save Jo sekėjais, gali niekinti atstumtuosius ir jų šalintis; tačiau jokios gimimo aplinkybės, tautybė ar gyvenimo sąlygos negali Jam sutrukdyti mylėti žmonių vaikus. Kiekvienai sielai, kad ir kokiai nuodėmingai, Jėzus sako: „Jei Manęs paprašysi, duosiu tau gyvojo vandens ”.SD 168.3

Evangelijos kvietimo nevalia susiaurinti ir nukreipti tik į išrinktųjų saujelę, kurie, kaip mes manome, pagerbs mus jį priimdami. Ši žinia turėtų pasiekti visus. Kai širdys atviros priimti tiesą, Kristus pasirengęs jas mokyti. Jis apreiškia joms Tėvą ir parodo, kaip dera garbinti Tą, kuris tiria širdis. Tokiais atvejais Jis nevartoja palyginimų. Kaip tai moteriai prie šulinio Jis sako: „ Tai Aš, kuris su tavimi kalbu!”SD 168.4

Prisėdęs pailsėti prie Jokūbo šulinio, Jėzus buvo atkeliavęs iš Judėjos, kur Jo tarnavimas mažai tedavė vaisių. Jį atstūmė kunigai bei rabinai, Jo dieviško būdo nesuprato net tie, kurie laikė save Jo mokiniais. Jis buvo pavargęs ir nusilpęs; vis dėlto Jis išnaudojo progą pakalbėti su viena vienintele moterim - nors ir svetimšale, svetima Izraeliui ir gyvenančia atviroje nuodėmėje.SD 169.1

Gelbėtojas nelaukė, kol susirinks minios. Jis dažnai pradėdavo mokyti vos kelis aplink Jį susibūrusius žmones, bet vienas po kito stabtelėdavo paklausyti praeiviai, kol tuos nuostabą ir pagarbią baimę keliančius Dievo žodžius per Dangaus siųstąjį Mokytoją išgirsdavo daugelis. Kristaus darbininkui neturėtų atrodyti, kad mažo būrelio neverta taip uoliai mokyti kaip didelės auditorijos. Gerąją naujieną gali išgirsti vos vienas žmogus; bet kas gali pasakyti, kaip toli sieks jos įtaka? Net Gelbėtojo mokiniams atrodė, jog Jis veltui gaišta laiką kalbėdamasis su samariete. Tačiau Jis aiškino jai uoliau ir iškalbingiau nei karaliams, patarėjams ar aukštiesiems kunigams. Jo pamokos šiai moteriai pasiekė tolimiausius žemės pakraščius.SD 169.2

Vos atradusi Išgelbėtoją, moteris atvedė pas Jį ir kitus. Ji pasirodė besanti geresnė misionierė nei Jo mokiniai. Mokiniai neįžvelgė Samarijoje nieko, kas rodytų, jog šį lauką verta įdirbti. Jų mintys buvo nukreiptos į didžiulį darbą ateity. Jie nematė, jog derlius, kurį reikia nuimti, jau pribrendęs. Tačiau per jų niekinamą moterį Gelbėtoją išgirdo visas miestas. Ji iš karto atnešė savo tėvynainiams šviesą.SD 169.3

Šios moters pavyzdys rodo, kokią įtaką daro veiksmingas tikėjimas Kristumi. Kiekvienas tikras mokinys gimsta į Dievo karalystę kaip misionierius. Tas, kuris geria gyvąjį vandenį, tampa gyvybės versme. Gavėjas tampa davėju. Kristaus malonė sieloje yra kaip šaltinis dykumoje, galintis atgaivinti visus ir paskatinantis žūstančius atsigerti gyvojo vandens.SD 169.4