GRĮŽĘS IŠ GERAZIEČIŲ krašto į vakarinį krantą, Jėzus rado didžiulę Jo pasitikti sugūžėjusią minią, kuri džiaugsmingai Jį pasveikino. Ant kranto Jis kurį laiką mokė ir gydė, o paskui iškeliavo pas Levį Matą, kur puotoje susitiko su muitininkais. Ten Jį ir rado sinagogos vyresnysis Jairas.SD 311.1

Šis žydų vyresnysis atėjo pas Jėzų didžiai prislėgtas ir puolęs Jam po kojų sušuko: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų ”. Jėzus iš karto iškeliavo pas jį. Nors mokiniai buvo matę daug Jo gailestingumo darbų, jie nustebo, kad Jis sutiko eiti pas išdidųjį rabiną; vis dėlto lydėjo savo Mokytoją, o iš paskos nusekė smalsuolių minia.SD 311.2

Vyresniojo namai buvo netoliese, bet Jėzus su Savo palydovais ėjo lėtai, nes iš visų pusių Jį spaudė žmonės. Nerimo apimtas tėvas nekantravo, bet Jėzus, gailėdamasis žmonių, kartkartėm sustodavo palengvinti kieno nors kančias ar paguosti rūpesčių prislėgtą širdį.SD 311.3

Taip jiems keliaujant, pro minią prasibrovęs žmogus pranešė, kad Jairo dukrelė mirė, taigi toliau trukdyti Mokytoją atrodė beprasmiška. Ši žinia pasiekė Jėzų. „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta ”, - pasakė Jis. Jairas nusigavo arčiau Gelbėtojo, ir jiedu nuskubėjo pas jį į namus. Iš tolo jau girdėjosi samdytų apraudotojų ir vamzdininkų melodijos. Minia ir jos keliamas triukšmas slėgė Jėzaus dvasią. Jis pamėgino juos nutildyti: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega ”. Šio Nepažįstamojo žodžiai žmones tik papiktino. Matydami mirties sukaustytą vaiką, jie ėmė šaipytis iš Jėzaus. Liepęs vi-siems išeiti, Jėzus pasiėmė mergaitės tėvą, motiną, tris Savo mokinius - Petrą, Jokūbą ir Joną, - ir visi įžengė į kambarį, kuriame gulėjo mirusioji. Jėzus prisiartino prie lovos ir, paėmęs vaiko ranką į Savąją, tyliai jos namuose žinoma kalba tarė: „Mergaite, sakau tau, kelkis!”SD 311.4

Negyvas kūnas akimirksniu suvirpėjo. Vėl atgijo gyvybės pulsas. Lūpos prasivėrė ir nusišypsojo. Tarsi prabudus plačiai atsimerkė akys, ir mergaitė nustebusi pažvelgė į susirinkusius žmones. Ji atsikėlė, tėvai ją apkabino ir pravirko iš džiaugsmo.SD 312.1

Eidamas į valdytojo namus Jėzus minioje sutiko vargšę moterį, kuri jau dvylika metų sirgo liga, labai apsunkinusia jos gyvenimą. Ji visus savo pinigus buvo išleidusi gydytojams bei vaistams, bet išgirdo vienintelę diagnozę - neišgydoma. Tačiau išgirdus apie Kristaus išgydytus žmones, jos viltys atgijo. Ji buvo įsitikinusi, kad jeigu tik nueitų pas Jį, būtų išgydyta. Nusilpusi ir surakinta kančios ji pasiekė ežero pakrantę, kur Jis mokė, bet veltui stengėsi prasibrauti pro minią. Ji sekė paskui Jį nuo Levio Mato namų, vis dėlto nesugebėjo Jo pasiekti. Ji jau buvo puolusi į neviltį, kai pagaliau prasiskynęs kelią pro žmones Jis pats prisiartino prie jos.SD 312.2

Tai buvo auksinė proga. Ji buvo Didžiojo Gydytojo akivaizdoje! Tačiau per sumaištį jai nepavyko su Juo pasikalbėti - tepamatė Jį probėgšmais. Išsigandusi, kad praras vienintelę galimybę išgyti, ji yrėsi į priekį sakydama sau: „Jeigupaliesiu bent Jo drabužį, išgysiu!” Jėzui einant pro šalį, moteris ištiesė ranką, ir jai pavyko pirštų galiukais palytėti Jo drabužį. Tą akimirksnį ji suprato, jog yra sveika. Tame viename prisilietime buvo sutelktas jos gyvenimo tikėjimas, todėl jos skausmus bei silpnumą išsyk pakeitė gyvybingumas ir puiki sveikata.SD 312.3

Dėkinga širdimi ji mėgino pasišalinti iš minios, bet staiga Jėzus sustojo, o kartu ir Jį lydėję žmonės. Jis atsigręžė, apsidairė, ir minios šurmuly aiškiai nuskardėjo Jo balsas: „Kas Mane palietė?” Žmonės nustebę susižvalgė. Jis buvo apsuptas iš visų pusių, šiurkščiai stumdomas bei grumdomas, tad toks klausimas atrodė keistas. Visada kalbėti pasirengęs Petras atsakė: „Mokytojau, minia Tave spaudžia ir stumia ”. Jėzus tarė: „Mane kažkas palietė, nes Aš pajutau, kad iš Manęs išėjo galia ”. Išgelbėtojas sugebėjo atskirti tikėjimo prisilietimą nuo atsitiktinių sąlyčių su nerūpestinga minia. Toks pasitikėjimas negalėjo likti nepaminėtas. Jis norėjo tarti tai kukliai moteriai paguodos žodžius, kurie jai būsią džiaugsmo šaltinis, - žodžius, kurie laimins Jo sekėjus iki laikų pabaigos.SD 313.1

Žvelgdamas į moterį, Jėzus primygtinai prašė prisipažinti, kad Jį palietė ji. Supratusi, jog slėpti beprasmiška, ji virpėdama žengė į priekį ir puolė Jam po kojomis. Su dėkingumo ašaromis akyse ji papasakojo savo kančių istoriją ir tai, kaip atradusi palengvėjimą. Jėzus švelniai pasakė: „Dukterie, tavo tikėjimas iš-gelbėjo tave. Eik rami!” Jis nesudarė galimybių prietaringiems tvirtinimams, kad galima pasveikti vos palietus Jo drabužius. Išgydymas įvykdavo ne dėl išorinio sąlyčio su Juo, o dėl tikėjimo Jo dieviška galia.SD 313.2

Nustebusi minia, kuri spaudėsi prie Jėzaus, nejautė gyvybinės galios. Tačiau kai kenčianti moteris prisilietė prie Jo tikėdama, jog ji pasveiks, ji pajuto išgydančią jėgą. Taip yra ir su dvasiniais dalykais. Atsainūs pašnekesiai apie religiją, maldos be sielos alkio ir gyvo tikėjimo nieko neduoda. Formalus tikėjimas Kristumi, priimantis Jį tik kaip pasaulio Gelbėtoją, niekada neišgydys sielos. Į išgelbėjimą vedantis tikėjimas - tai ne tik intelektualinis tiesos priėmimas. Tas, kuris trokšta ab-soliutaus pažinimo, kol neįtikės, negalės priimti Dievo palaiminimų. Neužtenka tikėti tuo, kas parašyta apie Kristų; mes turime tikėti Juo pačiu. Tikėjimas mums gali padėti tik tuomet, kai priimame Jėzų kaip asmeninį Išgelbėtoją ir pasitikime Jo nuopelnais. Daugeliui tikėjimas reiškia nuomonę. Tačiau išgelbėjantis tikėjimas reiškia krikščionių sandorą su Dievu. Tikrasis tikėjimas - tai gyvenimas. Gyvas tikėjimas suteikia jėgų ir pasitikėjimo, dėl kurių siela gali nugalėti kovose.SD 313.3

Išgydęs moterį, Jėzus panoro, kad ji pripažintų gautąjį palaiminimą. Dovanomis, kurias siūlo Evangelija, neturi būti džiaugiamasi vogčiomis ar slapta. Todėl Viešpats ragina mus išpažinti Jo gerumą. „Ašpaskelbiau; ...jūs Mano liudytojai. Aš esu Dievas” (Izaijo 43, 12) .SD 314.1

Dievo ištikimybės išpažinimas - tai Dangaus pasirinktas būdas, kuriuo mes turėtume apreikšti Kristų pasauliui. Mes pripažįstame Jo malonę, kuri tapo žinoma per senovės šventuosius; tačiau veiksmingiausias yra mūsų pačių patirties liudijimas. Parodydami, kaip mumyse veikia dieviška jėga, mes tampame Dievo liudytojai.SD 314.2

Kiekvieno asmens gyvenimas vis kitoks, ir jo patirtis skiriasi nuo kitų. Dievas trokšta, kad Jo akivaizdon kiltų mūsų gyrius, paženklintas mūsų individualybės. Ši brangi padėka, Jo malonės pašlovinimas, pagrįstas krikščionišku gyvenimu, pasižymi sielas gelbėjančia jėga, kuriai neįmanoma atsispirti.SD 314.3

Kai pas Jėzų atėjo dešimt raupsuotųjų, prašydami išgydyti, Jis liepė jiems eiti ir pasirodyti kunigui. Pakeliui jie buvo apvalyti, tačiau tik vienas sugrįžo Jį pašlovinti. Kiti pasuko savo keliais, užmiršę, kas juos išgydė. Kaip daug žmonių vis dar elgiasi taip pat! Viešpats be paliovos dirba žmonijos labui. Jis nuolatos teikia Savo gėrybes. Jis prikelia iš kančios guolių ligonius, išvaduoja žmones iš pavojų, kurių jie net nemato, įpareigoja dangaus angelus gelbėti juos nuo nelaimių, saugoti nuo „maro, sėlinančio tamsoje” ir „rykštės, niokojančios vidudienį” (Psal-mė 91, 6) . Tačiau žmonių širdims tai įspūdžio nedaro. Jis atidavė visus dangaus turtus, kad juos atpirktų, bet jie net nepagalvoja apie Jo didžiulę meilę. Per savo nedėkingumą jie užveria širdis Dievo malonei. Kaip kaitra dykumoje, jie nežino, kada ateina gėris, ir jų sielos gyvena išdegintose dykynės vietose.SD 314.4

Mes privalome atminti, jog kiekviena dovana - iš Dievo ir skirta mūsų labui. Tai sustiprins tikėjimą, kad galime norėti ir gauti vis daugiau. Menkiausias palaiminimas, kurį mes patys gauname iš Dievo, padrąsina labiau nei kitų žmonių pasakojimai apie tikėjimą ir jų išgyvenimus. Žmogus, kuris atsiliepia į Dievo malonę, bus kaip laistomas sodas. Jis skleis gyvybingą jėgą; jo šviesa išsklaidys tamsą, ir jame apsireikš Viešpaties šlovė. Atminkime Viešpaties meilę, gerumą bei daugybę Jo gailestingumo darbų. Kaip senovės izraelitai ritinkime savo liudijimo akmenis ir užrašykime ant jų brangią istoriją apie tai, ką Dievas padarė mums. Kai žvelgsime į Jo bendravimą su mumis mūsų kelionėje, dėkingumu plūstančiomis širdimis sušukime: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko Jis dosniai man davė? Kelsiu išganymo taurę ir vardu šauksiuosi Viešpaties. Savo įžadus Viešpačiui vykdysiu visos Jo tautos sueigoje” (Psalmė 116, 12-14) .SD 315.1

35—„NutiCk, nurimkj”

37—Pirmieji evangeCistai