30—„Jispaskyrė DvyCika”

Šis skyrius pagrįstas Morkaus 3, 13-19; Luko 6, 12-16

„JĖZUS UŽKOPĖ ant kalno ir pasišaukė, kuriuos Pats norėjo, ir jie atėjo pas Jį. Ir Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti Žodžio ”.SD 260.1

Medžių paunksnėje, ant kalno šlaito, kiek atokiau nuo Galilėjos ežero buvo pašaukti dvylika apaštalų ir pasakytas Kalno pamokslas. Laukai ir kalvos buvo mėgstamos Jėzaus vietos, todėl dažniausia Jis pamokslaudavo ne šventyklose ar sinagogose, o po atviru dangumi. Jokioje sinagogoje nebūtų tilpusios Jį sekusios minios; tačiau Jis pamokslaudavo laukuose ir miškeliuose ne tik dėl šios priežasties. Jėzui patiko gamtos vaizdai. Jam kiekvienas ramus kampelis buvo kaip šventovė.SD 260.2

Medžių paunksnė šventykla tapo ir pirmiesiems Edeno gyventojams. Ten Kristus bendraudavo su žmonijos tėvu. Išvyti iš rojaus, mūsų pirmieji tėvai toliau melsdavosi laukuose ir giraitėse, ten juos ir rado Kristus su Savo malonės Evangelija. Kristus kalbėjosi su Abraomu po Mamrės ąžuolais; su Izaoku - jam išėjus vakare melstis į laukus; su Jokūbu - Betelio kalno atšlaitėje; su Moze - Midiano kalnynuose; o su jaunuoliu Dovydu - šiam ganant avis. Kristus liepė žydų tautai penkiolika amžių kasmet vieną savaitę apleisti savo namus ir gyventi iš žalių šakų - „hadaro medžio vaisių, palmės šakų, lapuočių šakelių bei paupio gluosnių” (Kunigų 23, 40) - pastatytose palapinėse.SD 260.3

Lavindamas Savo mokinius, Jėzus vengė miestų šurmulio ir traukdavosi į laukų bei kalvų ramybę, kuri labiau atitiko Jo dėstomas savęs išsižadėjimo pamokas. Per visą tarnavimą Jis mėgo suburti žmones aplink Save po žydru dangumi, ant žaliuojančio šlaito arba prie ežero. Čia jie buvo apsupti Jo paties kūrinijos, todėl Jis galėjo lengviau nukreipti jų mintis nuo dirbtinių dalykų prie natūralių. Augimas ir vystymasis gamtoje atskleidė Jo karalystės principus. Pakėlę akis į Dievo kalvas ir matydami nuostabius Jo rankų darbus, žmonės galėjo įsisavinti brangias dieviškosios tiesos pamokas. Kristaus mokymą jiems pakartodavo gamtos reiškiniai. Taip yra su visais, kurie eina į laukus su Kristumi širdyje. Jie pasijus apsupti šventumo. Gamta byloja mūsų Viešpaties palyginimais ir kartoja Jo patarimus. Bendraudamas su Dievu gamtoje, protas pakylėjamas, o širdis atranda ramybę.SD 261.1

Dabar reikėjo žengti pirmąjį žingsnį kuriant Bažnyčią, kuri po Kristaus išėjimo turėjo tapti Jo atstove žemėje. Jie neturėjo prabangios šventyklos; Išgelbėtojas nusivedė mokinius į Savo mėgstamą gamtos prieglobstį, ir tą dieną patirti šventi išgyvenimai jų protuose liko visada susiję su kalnų, slėnių ir jūros grožiu.SD 261.2

Jėzus pašaukė Savo mokinius, kad galėtų išsiųsti juos kaip Savo liudytojus skelbti pasauliui, ką yra Jame matę ir iš Jo girdėję. Jų tarnystė buvo svarbiau už viską, kam kada nors buvo pašauktas žmogus, o už ją svarbesnis tik pats Kristus. Jie turėjo bendradarbiauti su Dievu, kad išgelbėtų pasaulį. Kaip Senajame Testamente dvylika patriarchų atstovavo Izraeliui, taip dvylika apaštalų yra evangelinės Bažnyčios atstovai.SD 261.3

Išgelbėtojas žinojo Savo pasirinktųjų žmonių charakterį; visos jų silpnybės ir klaidos Jam buvo atviros; Jis žinojo, kokius pavojus jiems teks iškęsti ir kokią atsakomybę prisiimti; todėl Jo širdis kentėjo dėl šių išrinktųjų. Vienas ant kalno, prie Galilėjos ežero Jis praleido visą naktį melsdamasis už juos, o jie tuo metu kalno papėdėje miegojo. Sulig pirmaisiais aušros spinduliais Jis pasikvietė juos, nes turėjo jiems pasakyti kai ką svarbaus.SD 261.4

Šie mokiniai jau kurį laiką aktyviai darbavosi su Jėzumi. Jonas ir Jokūbas, Andriejus ir Petras, Pilypas, Natanaelis ir Matas palaikė su Juo glaudesnį ryšį nei kiti ir buvo matę daugelį Jo stebuklų. Petras, Jokūbas ir Jonas su Jėzumi bendravo dar artimiau. Jie beveik nuolatos buvo kartu, matė Jo stebuklus ir klausėsi Jo žodžių. Jonas buvo artimiausias Jėzui, todėl jis išskiriamas kaip tas, kurį Jėzus mylėjo. Gelbėtojas mylėjo juos visus, tačiau Jono dvasia buvo imliausia. Jis buvo jaunesnis už kitus ir su vaikišku pasitikėjimu labiau atvėrė širdį Jėzui. Todėl jis pelnė didesnes Kristaus simpatijas, ir būtent per jį žmonijai buvo perteiktas giliausias Gelbėtojo dvasinis mokymas.SD 262.1

Vienos iš grupių, į kurias dalijami mokiniai, priešaky yra Pilypo vardas. Jis buvo pirmasis mokinys, į kurį Jėzus kreipėsi išskirtiniu įsakymu: „Sek paskui Mane!” Pilypas buvo iš Betzatos, Andriejaus Jie tuo metu miegojo kalno papėdėje ir Petro miesto. Jis buvo klausęsis Jono Krikštytojo ir girdėjęs jį skelbiant Kristų Dievo Avinėliu. Pilypas nuoširdžiai ieškojo tiesos, tačiau patikėti neskubėjo. Nors jis prisijungė prie Kristaus, tai, kaip jis apie Gelbėtoją kalbėjo Natanaeliui, rodo, kad jis dar nebuvo visiškai įsitikinęs Jėzaus dieviškumu. Nors balsas iš dangaus paskelbė, kad Kristus - Dievo Sūnus, Pilypui Jis buvo „Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus” (Jono 1, 45) . Pilypo tikėjimo stoka išryškėjo ir tada, kai buvo pamaitinta penkiatūkstantinė minia. Kai jį tirdamas Jėzus paklausė: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?”, Pilypo atsakymas išreiškė daugiau netikėjimą: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį ” (Jono 6, 5. 7) . Jėzui buvo skaudu tai girdėti. Nors Pilypas buvo matęs Jo darbus ir jautęs Jo galią, jis netikėjo. Kai graikai paklausė Pilypo apie Jėzų, jis neišnaudojo progos pristatyti jų Gelbėtojui, o nuėjo papasakoti Andriejui. Arba vėlgi - paskutiniosiomis valandomis prieš nukryžiavimą Pilypo žodžiai kreipė netikėjimo linkme. Kai Tomas paklausė Jėzų: „Viešpatie, mes nežinome, kur Tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?”, Gelbėtojas atsakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas... Jeigu pažinote Mane, tai pažinsite ir Mano Tėvą“. Tuo metu Pilypui išsprūdo netikėjimo žodžiai: „ Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana” (Jono 14, 5-8) . Toks vangus savo širdyje, tokio silpno tikėjimo buvo mokinys, kuris trejus metus gyveno su Jėzumi.SD 262.2

Tikra priešingybė Pilypo netikėjimui buvo vaikiškas Natanaelio pasitikėjimas. Jis buvo labai nuoširdus žmogus, kurio tikėjimas rėmėsi neregima realybe. Vis dėlto ir Pilypas buvo Kristaus mokyklos mokinys, ir Mokytojas kentė jo netikėjimą bei abejingumą. Kai ant mokinių išsiliejo Šventoji Dvasia, Pilypas Dievo valia pats tapo mokytojas. Jis žinojo, apie ką kalba ir mokė užtikrintai, įtikindamas klausytojus.SD 263.1

Jėzui rengiant mokinius jiems skirtajam darbui, tarp jų įsimaišė ir vienas, kuris nebuvo pašauktas. Tai buvo Judas Iskarijotas - žmogus, tvirtinęs esąs Kristaus sekėjas. Dabar jis išėjo į priekį ir įsitaisė šiame mažame mokinių ratelyje. Paskui karštai ir, atrodytų, nuoširdžiai pareiškė: „Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!” Jėzus nei atstūmė, nei pasveikino jį, tik liūdnai atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai - lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mato 8, 19-20). Judas tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, ir prisijungdamas prie mokinių vylėsi užsitikrinti aukštą vietą naujojoje karalystėje. Būtent šią viltį Jėzus ir norėjo sugriauti atkreipdamas dėmesį į Savo neturtą.SD 263.2

Mokiniai su džiaugsmu priėmė Judą į savo tarpą. Jis buvo ryžtingas, įžvalgus, veiklus, taigi jie pristatė jį Jėzui kaip žmogų, kuris gali labai praversti Jo darbe. Ir... labai nustebo, kad Jėzus priėmė jį taip šaltai.SD 263.3

Mokiniai labai nusivylė, kad Jėzus nemėgino bendradarbiauti su Izraelio vadovais. Jų nuomone, Jis klydo neieškodamas šių įtakingų žmonių paramos. Jeigu Jėzus būtų atstūmęs ir Judą, jie apskritai būtų suabejoję savo Mokytojo išmintimi. Tolimesnė Judo istorija parodė, kaip pavojinga pasaulietiškai spręsti apie žmones, ar jie tinkami Dievo darbui. Bendradarbiavimas su tokiais žmonėmis, kuriuos taip troško pasitelkti mokiniai, būtų reiškęs šio darbo pavedimą į didžiausių priešų rankas.SD 263.4

Vis dėlto prisijungęs prie mokinių Judas neliko abejingas Kristaus charakterio grožiui. Jis jautė tos dieviškos jėgos, kuri traukė sielas prie Gelbėtojo, įtaką. Tas, kuris atėjo ne tam, kad nulaužtų palūžusią nendrę ar užgesintų smilkstantį dagtį, negalėjo atstumti šios sielos, kol bent vienas troškimas stiebėsi į šviesą. Gelbėtojas permatė Judo širdį; Jis žinojo gelmes tos neteisybės, į kurią nugrims Judas, jei nebus išvaduotas Dievo malonės. Susivienydamas su šiuo žmogumi Jis kiekvieną dieną darė, ką galėjo, - apgaubė jį Savo nesavanaudiška meile. Jeigu Judas būtų atvėręs širdį Kristui, dieviška malonė būtų išvijusi savanaudiškumo demoną, ir net jis galėjo patekti į Dievo karalystę.SD 264.1

Dievas priima žmones tokius, kokie jie yra, su žmogiškais jų būdo bruožtais, ir ugdo juos Savo tarnystei, jeigu tik jie leidžiasi Jo drausminami bei mokomi. Jie pasirenkami ne dėl to, kad yra tobuli, tačiau nepaisant jų netobulumų, pažinę ir įgyvendindami tiesą, per Kristaus malonę jie gali pasikeisti pagal Jo atvaizdą.SD 264.2

Judas turėjo tas pačias galimybes kaip kiti mokiniai. Jis klausėsi tų pačių brangių pamokų. Tačiau tiesos įgyvendinimas, kurio reikalavo Kristus, skyrėsi nuo Judo troškimų bei tikslų, todėl jis nepanoro atsisakyti savo idėjų ir priimti išmintį iš Dangaus.SD 264.3

Kaip švelniai Išgelbėtojas elgėsi su tuo, kuris turėjo tapti Jo išdavikas! Mokydamas Jis rėmėsi dosnumo principais, kurie rovė su šaknimis bet kokią godulystę. Jis atskleidė Judui, koks šlykštus yra godumas, ir šis mokinys ne kartą suprato, jog kalbama apie jo charakterį ir rodoma į jo nuodėmę; tačiau jis nenorėjo nei išpažinti, nei atsižadėti savo neteisybės. Jis buvo patenkintas savimi ir, užuot priešinęsis pagundai, toliau užsii-minėjo savo nesąžiningais darbais. Kristus buvo priešais jį - gyvas pavyzdys, koks jis gali tapti, jei pasiners į dievišką mąstymą ir tarnavimą; bet Judas leido Jėzaus pamokas tuščiai.SD 264.4

Jėzus labai nebarė Judo už godulystę, o dieviškai kantriai pakentė šį klystantį žmogų, kartu leisdamas jam suprasti, kad skaito jo širdį kaip atverstą knygą. Jis kaip įmanydamas skatino Judą daryti gera, todėl atstumdamas Dangaus šviesą Judas buvo nepateisinamas.SD 265.1

Užuot gyvenęs šviesoje, Judas nusprendė neatsisakyti savo ydų. Blogi troškimai, kerštingos aistros, tamsios ir niūrios mintys buvo puoselėjamos, kol šėtonas visiškai užvaldė šį žmogų. Judas tapo Kristaus priešo atstovas.SD 265.2

Kai jis atėjo pas Jėzų, jame dar buvo keletas vertingų charakterio bruožų, kurie galėjo palaiminti Bažnyčią. Jeigu jis būtų panorėjęs vilkti Kristaus jungą, būtų galėjęs tapti vienu iš svarbiausių apaštalų. Tačiau kai buvo iškeltos Judo ydos, jo širdis užkietėjo: išdidus ir maištingas jis pasirinko savanaudiškas ambicijas, tad tapo netinkamas darbui, kurį Dievas jam buvo parengęs atlikti.SD 265.3

Visi mokiniai turėjo nemažų trūkumų, kai Jėzus pašaukė juos tarnystei. Net Jonas, artimiausiai bendravęs su Švelniuoju ir Nuolankiuoju, iš prigimties nebuvo švelnus ir nuolankus. Jiedu su broliu buvo vadinami griaustinio vaikais. Jiems būnant su Jėzumi, bet kokia Jam parodyta nepagarba sukeldavo jų pasipiktinimą ir kovingumą. Pyktis, kerštas, kritiškumas - štai kas buvo būdinga mylimajam mokiniui. Be to, jis buvo išdidus ir puoselėjo ambicijas būti pirmas Dievo karalystėje. Tačiau kiekvieną dieną kaip priešingybę savo ūmiai dvasiai Jonas matė Jėzaus švelnumą ir ištvermę, girdėjo Jo nuolankumo bei kantrybės pamokas. Jis atvėrė širdį dieviškai įtakai ir tapo ne tik klausytoju, bet ir Gelbėtojo žodžių vykdytoju. Jo „aš” buvo paslėptas Kristuje. Jis išmoko vilkti Kristaus jungą ir nešti Jo naštą.SD 265.4

Jėzus bardavo Savo mokinius, perspėdavo ir drausmindavo juos, tačiau Jonas su broliu Jo nepaliko; jie pasirinko Jėzų, nors iš Jo tekdavo išgirsti priekaištų. Gelbėtojas taip pat jų neapleido dėl jų silpnybių ir klaidų. Jie lig pat galo dalijosi su Juo sunkumais ir mokėsi iš Jo gyvenimo. Žvelgiant į Kristų, jų charakteris keitėsi.SD 265.5

Apaštalų įpročiai ir charakteriai labai skyrėsi. Tarp jų buvo muitininkas Levis Matas ir Simonas Uolusis, be kompromisų nekenčiantis romėnų valdžios; kilniaširdis impulsyvusis Petras ir piktavalis Judas; Tomas - teisingas, bet drovus ir baugštus, Pilypas - lėtapėdis, linkęs abejoti bei ambicingieji tiesmuki Zebediejaus sūnūs ir kiti. Visi šie žmonės buvo suburti su savo skirtingomis ydomis, visi paveldėję ir įgiję polinkį į blogį; tačiau Kristuje ir per Jį jie turėjo gyventi Dievo šeimoje ir mokytis būti viena tikėjimu, mokymu, dvasia. Jie galėjo patirti skirtingus išbandymus, skriaudas, galėjo skirtis jų nuomonės; tačiau kol jų širdyje gyveno Kristus, nesutarimų būti negalėjo. Jo meilė skatino mylėti vienas kitą, Mokytojo pamokos suderino visus skirtumus ir vienijo mokinius, kol jie tapo vienos minties ir vienos nuomonės. Kristus yra didysis centras, ir juo arčiau jie artinosi prie to centro, juo labiau jie artinosi vienas prie kito.SD 266.1

Išsakęs mokiniams Savo nurodymus, Jėzus subūrė mažąjį pulkelį arčiau Savęs, atsiklaupė jų vidury, dėjo rankas jiems ant galvos ir meldėsi pašvęsdamas juos Savo šventajam darbui. Taip Viešpaties mokiniai buvo įšventinti Evangelijos tarnystei.SD 266.2

Savo atstovais tarp žmonių Kristus pasirinko ne angelus, kurie niekada nenusidėjo, o žmones, kupinus tokių pat potraukių, kaip ir tie, kuriuos jie siekė išgelbėti. Pats Kristus prisiėmė žmogiškąją prigimtį, kad galėtų pasiekti žmoniją. Dieviškumui reikėjo žmogiškumo; pasaulio išgelbėjimui reikėjo ir dieviško, ir žmogiško elemento. Dieviškumui reikėjo žmogiškumo, kad atsirastų ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Taip yra ir su Kristaus tarnais ir pasiuntiniais. Žmogui reikalinga jį pranokstanti jėga, kuri sugrąžintų jo panašumą į Dievą ir įgalintų jį atlikti Dievo darbą; tačiau dėl to žmogiškasis faktorius nepasidaro nereikšmingas. Žmonija laikosi įsikibusi dieviškos jėgos, Kristus per tikėjimą gyvena širdyje; taip bendradarbiaujant su Dievu, žmogaus jėga įgalinama daryti gera.SD 266.3

Tas, kuris pašaukė Galilėjos žvejus, vis dar kviečia žmones į Savo tarnystę. Ir Jis nori apreikšti Savo jėgą per mus lygiai taip pat, kaip ir per pirmuosius mokinius. Kad ir kokie netobuli bei nuodėmingi būtume, Viešpats siūlo mums tapti Jo darbo dalininkais ir Kristaus mokiniais. Jis ragina priimti dievišką mokymą, kad susivieniję su Kristumi galėtume dirbti Dievo darbus.SD 267.1

„Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo” (2 Korintiečiams 4, 7) . Štai kodėl Evangelijos skelbimas buvo patikėtas ne angelams, o klystantiems žmonėms. Jis parodo, kad jėga, veikianti per silpnus žmones, yra Dievo jėga; taip esame paskatinami tikėti, kad jėga, kuri gali padėti kitiems - tokiems silpniems kaip mes, gali padėti ir mums. Ir tie, kurie patys yra „apgaubti silpnumo ”, turi sugebėti „užjausti nežinančius ir klystančius” (Hebrajams 5, 2) . Patys patyrę pavojų, jie pažįsta to kelio grėsmes ir sunkumus, todėl yra pašaukti ieškoti kitų, atsidūrusių panašiuose pavojuose. Yra sielų, kurios klimpsta į abejones, yra varginamos ydų, silpno tikėjimo ir nesugeba įsikibti į Neregimąjį; tačiau draugas, kurį jos mato, ateinantis pas jas vietoj Kristaus, gali tapti jungiamąja grandimi, sutvirtinanti jų virpantį tikėjimą Kristumi.SD 267.2

Mes turime bendradarbiauti su dangaus angelais, pristatydami Jėzų pasauliui. Angelai kone nekantraudami laukia mūsų pagalbos; mat žmogus turi tapti takeliu į kitą žmogų. Ir kai mes visiškai atsiduodame Kristui, angelai džiūgaudami kalba mūsų balsu ir apreiškia Dievo meilę.SD 267.3