„Jis surinks aveles savo ranka”

Kai Jėzus tarnavo miesto gatvėse, motinos ant rankų nešinos savo ligotais ir merdinčiais mažyliais spraudėsi pro minią, stengdamosi patekti į Jo dėmesio lauką.GT 22.1

Pažvelkite į šias išblyškusias, pavargusias, beveik netekusias vilties, tačiau ryžtingas ir atkaklias motinas. Nešiodamos savo skausmo naštas, jos ieško Išgelbėtojo. Kadangi jas stumia atgal banguojanti spūstis, Kristus pats, žingsnis po žingsnio, ima artintis prie jų, kol atsiduria prie pat jų. Jų širdyse atsiranda viltis. Ištrykšta džiaugsmo ašaros, kai jos pastebi Jo rūpestį ir žvelgia į gailesčio bei meilės kupinas Jo akis.GT 22.2

Išskyręs vieną, Išgelbėtojas skatina jos pasitikėjimą sakydamas: „Kaip Aš galiu tau padėti?” Ji kūkčiodama išsako savo didžiulį poreikį: „Viešpatie, kad Tu pagydytum mano vaikelį.” Kristus paima mažylį iš jos rankų, ir nuo Jo prisilietimo liga išnyksta. Mirties blyškumas dingo; venomis pasrūva gyvybines jėgas atkurianti srovė; raumenys atgauna stiprybę. Motinai ištariami paguodos ir ramybės žodžiai; o tuoj pat pristatomas kitas toks pat ligonis. Kristus vėl panaudoja savo gyvybines galias, ir visi šlovina bei garbina Tą, kuris daro nuostabius dalykus.GT 22.3

Mes dažnai sustojame prie Kristaus gyvenimo didingumo. Mes kalbame apie nuostabius Jo atliktus darbus, apie stebuklus, kuriuos Jis padarė, tačiau Jo dėmesys dalykams, kurie laikomi mažiau svarbūs, yra netgi didesnis Jo didingumo įrodymas.GT 22.4

Žydams buvo įprasta, kad vaikai būtų atnešami kažkuriam rabinui, kad šis uždėtų rankas ir palaimintų; bet mokiniai manė, jog Išgelbėtojo darbas per daug svarbus, kad būtų trukdomas dėl tokios apeigos. Kai motinos ateidavo trokšdamos, kad jų mažuosius Jėzus palaimintų, mokiniai nepalankiai žvelgė į jas. Jie manė, jog šie vaikai per maži gauti naudos iš apsilankymo pas Jėzų, ir nusprendė, kad Jis bus nepatenkintas jų pasirodymu. Tačiau Išgelbėtojas suprato motinų naštas ir rūpesčius, kurios norėjo auklėti savo vaikus pagal Dievo Žodį. Jis girdėjo jų maldas. Jis pats traukė jas prie savęs.GT 22.5

Viena motina su savo vaikeliu paliko namus ir išėjo ieškoti Jėzaus. Kelyje ji pasakė savo tikslą kaimynei ir šita panoro, kad Jėzus palaimintų ir jos vaikus. Taigi keletas motinų čion atėjo drauge su savo mažyliais. Kai kurie vaikai jau išaugę iš kūdikystės iki vaikystės ir nepilnametystės amžiaus. Kol motinos išsakė savo troškimus, Jėzus su gailesčiu klausėsi jų drovių, graudžių prašymų. Tačiau Jis delsė, norėdamas matyti, kaip pasielgs Jo mokiniai. Kai Jis matė mokinius priekaištaujančius motinoms ir siunčiančius jas atgal, manant, jog jie daro Jam malonę, Jis parodė jiems jų klaidą, sakydamas: „Leiskite mažutėliams ateiti pas Mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.” (Morkaus 10, 14) Jis ėmė vaikus ant rankų, dėjo savo rankas ant jų ir laimino.GT 23.1

Motinos buvo paguostos. Jos grįžo į savo namus sustiprintos ir palaimintos Kristaus žodžių. Jos buvo padrąsintos imti savo naštas su nauju džiaugsmu ir viltingai darbuotis dėl savo vaikų.GT 23.2

Jeigu mums būtų parodytas šios mažos grupelės gyvenimas, mes matytume motinas primenančias savo vaikams tos dienos vaizdą ir kartojančias jiems mielus Išgelbėtojo žodžius. Taip pat matytume, kaip dažnai, metams bėgant, šių žodžių atsiminimas saugojo Viešpaties atpirktus vaikus nuo nuklydimo iš kelio.GT 23.3

Šiandien Kristus yra toks pat gailiaširdis Išgelbėtojas, kaip kadaise vaikščiojantis tarp žmonių. Jis iš tikrųjų yra motinų Padėjėjas ir dabar, kaip kad glaudė mažuosius, laikydamas juos ant savo rankų Judėjoje. Mūsų vaikai taip pat yra atpirkti Jo krauju, kaip kad buvo atpirkti vaikai prieš daugybę metų.GT 23.4

Jėzus žino kiekvienos motinos širdies naštą. Tas, kuris turėjo motiną, besigrumiančią su skurdu ir nepritekliumi, užjaučia kiekvieną motiną jos varge. Tas, kuris nukeliavo ilgą kelią, kad nuimtų kanaanietės širdies nerimą, taip pat padarys ir nūdienos motinoms. Tas, kuris sugrąžino Naino našlei sūnų ir savo agonijoje ant kryžiaus pasirūpino savo motina, yra sujaudintas ir šių dienų motinų kančių. Jis paguos ir pagelbės kiekvienoje bėdoje, kiekviename sielvarte.GT 23.5

Tegul motinos ateina pas Jėzų su savo sunkumais. Jos ras pakankamai malonės, kad būtų pagelbėta rūpinantis vaikais. Kiekvienai motinai, kuri norėtų sudėti savo naštas prie Išgelbėtojo kojų, vartai atviri. Tas, kuris sakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas Mane ir netrukdykite” (Morkaus 10, 14), tebekviečia motinas atnešti savo mažutėlius, kad Jis galėtų juos palaiminti.GT 24.1

Vaikuose, kurie buvo prisilietę prie Jo, Jėzus matė vyrus ir moteris, kurie priims Jo malonę bei taps Jo karalystės piliečiais, o kai kurie dėl Jo bus nukankinti. Jis žinojo, kad šie vaikai Jo klausys ir priims Jį kaip savo Išgelbėtoją daug lengviau negu suaugusieji, kurių daugelis buvo pasaulio išminties šalininkai bei kietaširdžiai. Mokydamas, Jis nusileido ligi vaikų lygio. Jis, Dangaus Didybė, atsakinėjo į jų klausimus ir supaprastino savo svarbias pamokas taip, kad suprastų ir vaikai. Jų protuose Jis sėjo tiesos sėklą, kuri, laikui bėgant, turėjo sudygti ir duoti vaisių amžinajam gyvenimui.GT 24.2

Kai Jėzus sakė mokiniams, kad šie nedraustų vaikams ateiti pas Jį, Jis kalbėjo apie visų laikų sekėjus - Bažnyčios vadovus, tarnautojus, padėjėjus bei visus krikščionis. Jėzus traukia vaikus, Jis liepia ir mums: „Nedrauskite jiems ateiti”, tarsi sakytų: jie ateis, jeigu jūs jiems netrukdysite.GT 24.3

Savo nekrikščionišku charakteriu nerodykite Jėzaus iškreiptai. Nelaikykite savo mažųjų atokiai nuo Jo dėl savo širdies šaltumo ir šiurkštumo. Niekada neduokite jiems dingsties pajusti, kad dangus nebus maloni vieta, jeigu ten būsite jūs. Nekalbėkite apie religiją kaip apie kažką, ko vaikai negali suprasti; nesielkite taip, tarsi jūs ir nesitikėjote, jog jie priims Kristų vaikystėje. Nesudarykite jiems klaidingo įspūdžio, neva Kristaus religija yra niūri religija, ir kad, ateidami pas Išgelbėtoją, jie privalo atsisakyti visko, kas gyvenimą daro džiugų.GT 24.4

Kadangi Šventoji Dvasia veikia vaikų širdis, bendradarbiaukite su Ja ir jūs. Mokykite juos, kad Išgelbėtojas kviečia juos, ir niekas negali suteikti Jam didesnio džiaugsmo, kaip jų atsidavimas Jam jų amžiuje, kupiname žydėjimo ir žvalumo.GT 25.1