Devynioliktas Skyrius—Gamtos apsuptyje

Kūrėjas parinko mūsų protėviams labiausiai tinkamą sveikatai ir laimei aplinką. Jis nei apgyvendino juos rūmuose, nei apgaubė juos dirbtiniais puošmenimis ir prabanga, ko šiandien daugumas siekia. Jis juos įkūrė gamtos apsuptyje ir šventų dangaus esybių artume.GT 186.1

Kad ir kur pasisuktum sode, kurį Dievas paruošė kaip namus savo vaikams, grakštūs krūmokšniai ir subtiliai švelnios gėlės glostė žvilgsnį. Ten buvo įvairiausių rūšių medžiai, kurių šakos linko nuo kvapnių ir nepaprastai skanių vaisių gausos. Ant jų šakų paukščiai džiaugsmingai giedojo savo šlovinimo giesmes. Jų šešėlyje be baimės drauge žaidė žemiškieji kūriniai.GT 186.2

Adomas su Ieva, būdami skaistūs ir tyri, žavėjosi Edeno vaizdais ir garsais. Dievas jiems paskyrė darbuotis sode, „kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi” (Pradžios 2, 15). Kiekvienos dienos darbas teikdavo jiems sveikatos ir džiaugsmo, ir laiminga pora linksmai sveikino savo Kūrėjo apsilankymus, kai dienos vėsoje Jis vaikščiodavo ir kalbėdavosi su jais. Ir Dievas kasdien juos mokė.GT 186.3

Gyvenimo planas, kurį Dievas paskyrė mūsų pirmiesiems tėvams, yra pamoka mums. Nors nuodėmė metė savo šešėlį į žemę, bet Dievas nori, kad Jo vaikai rastų malonumo Jo rankų kūryboje. Juo tiksliau Jo gyvenimo plano bus laikomasi, tuo nuostabiau Jis veiks atkurdamas kenčiančiąją žmoniją. Ligoniai turi būti labai arti gamtos. Gyvenimas atvirame ore, natūralioje aplinkoje, padarytų nuostabių dalykų daugeliui nusilpusių ir beveik beviltiškų ligonių.GT 186.4

Miesto triukšmas, judrumas ir sumaištis, suvaržytas ir nenatūralus gyvenimas labiausiai vargina ir sekina ligonius. Oras užterštas dūmais ir dulkėmis, nuodingais degalais bei ligų sukėlėjais, yra pavojingas gyvybei. Ligoniai, dažniausiai uždaryti tarp keturių sienų savo kambariuose, jaučiasi tarsi kaliniai. Jie žiūri pro langus į namus ir gatves bei skubančią minią, galbūt be jokios galimybės nors prabėgomis žvilgtelti į mėlyną dangų ar saulės spindulėlį, į žolę, gėles ar medžius. Taip uždaryti jie su liūdesiu mąsto apie savo kančias ir sielvartus, ir tampa savo pačių liūdnų minčių grobiu.GT 186.5

O morališkai silpniems miestai dar labiau pavojingi. Juose pacientai, kurie turi nugalėti nenatūralius potraukius, nuolatos apsupti pagundų. Juos reikia apgyvendinti naujoje aplinkoje, kur jų mintys pasikeistų; juos reikia apgyvendinti tokioje vietoje, kur įtaka būtų visai priešinga tai, kuri sujaukė jų gyvenimą. Tegul jie kuriam laikui bus patraukti nuo poveikio, kuris tolino juos nuo Dievo, į tyresnę aplinką.GT 187.1

Gydymo įstaigos dirbtų daug našiau, jeigu būtų įsteigtos atokiau nuo miestų. Visi, kuriems tik įmanoma, kurie nori atgauti sveikatą, turėtų persikelti į kaimo aplinką, kur galėtų gauti naudos gyvendami gryname ore. Gamta yra dieviškasis gydytojas. Grynas oras, džiuginanti saulė, gėlės ir medžiai, vaismedžių sodai ir vynuogynai bei mankšta gryname ore tokioje aplinkoje teikia sveikatą ir atkuria gyvybines jėgas.GT 187.2

Gydytojai ir slaugytojai turi paraginti savo pacientus būti kuo daugiau gryname ore. Gyvenimas atvirame ore yra vienintelė priemonė, kurios reikia daugeliui ligonių. Jame slypi stebuklinga galia išgydyti ligas, kurias sukėlė jaudulys ir besaikis prašmatnus gyvenimas, gyvenimas, kuris silpnina ir ardo kūno, proto bei sielos jėgas.GT 187.3

Kokia maloni kaimo ramybė ir laisvė ligoniams, nuvargintiems miestietiško gyvenimo, akinančio daugybės ryškių šviesų spindėjimo ir gatvių triukšmo! Su kokiu užsidegimu jie gręžiasi į gamtos vaizdus! Su kokiu malonumu jie sėdi po atviru dangumi, džiaugiasi saule ir įkvepia medžių bei gėlių aromatą! Tai turtas, atkuriantis gyvybines jėgas pušų balzamu, kedrų ir eglių bei kitų medžių kvepėjimu, kurie taip pat turi sveikatą atkuriančių savybių.GT 187.4

Niekas taip nepadeda sugrąžinti sveikatą ir laimingo gyvenimo pojūtį lėtinėmis ligomis sergantiems ligoniams, kaip gyvenimas patrauklioje kaimo aplinkoje. Čia net ir silpniausieji gali sėdėti ar gulėti saulėkaitoje ar medžių pavėsyje. Jiems tereikia pakelti akis, kad pamatytų virš savęs gražią lapiją. Juos užlies saldus ramybės ir gaivumo jausmas, kai išgirs švelnaus vėjelio šnarėjimą. Liūdesio dvasia išnyksta. Išsekusios jėgos sustiprėja. Protas nepastebimai tampa ramus, karštligiškas pulsas rimsta ir normalėja. Kai ligoniai stiprėja, jie ryžtasi žengti žingsnį, kad pasiskintų mielų gėlių, šių nuostabių Dievo meilės Jo kenčiančiai žemiškajai šeimai pasiuntinių.GT 188.1

Turėtų būti suplanuota, kuo užimti pacientus lauke. Tiems, kurie gali dirbti, tegul būna numatytas malonus, nesunkus darbas. Parodykite jiems, kaip priimtina ir naudinga padirbėti lauke. Raginkite juos kvėpuoti grynu oru. Mokykite kvėpuoti giliai ir, tiek kvėpuojant, tiek kalbant, mankštinti pilvo raumenis. Tai mokymas, kuris jiems neįkainojamai vertingas.GT 188.2

Mankšta gryname ore turi būti paskirta kaip būtinybė, atkurianti gyvybines jėgas. Nėra geresnio tokios mankštos būdo, kaip žemės įdirbimas. Tegul pacientai turi lysvę gėlių, kad turėtų užsiėmimą, arba darbą vaismedžių sode ar daržovių darže. Kai jie bus raginami išeiti iš kambarių ir leisti laiką atvirame lauke, prižiūrint gėles ar dirbant kokį nors kitą lengvą, malonų darbą, jų dėmesys bus atitrauktas nuo pačių savęs bei jų kančių.GT 188.3

Juo daugiau pacientas bus lauke, tuo mažiau jis reikalaus sau dėmesio. Juo džiugesnė jo aplinka, tuo daugiau vilties jis turės. Uždarytas name, nors jis būtų apstatytas elegantiškiau-siais baldais, ligonis darysis neramus ir niūrus. O apsupk jį gražiais gamtos kūriniais, parūpink jam vietą, kur jis galėtų matyti augančias gėles ir girdėti paukščių čiulbesį, jo širdis ims giedoti kartu su paukščiais. Palengvės ir kūnui, ir protui. Prabus intelektas, atsigaivins vaizduotė, ir protas pasiruoš pripažinti Dievo Žodžio grožį.GT 188.4

Gamtoje visada galima atrasti dalykų, kurie atitrauktų ligonių dėmesį nuo jų pačių ir jų mintis nukreiptų į Dievą. Jo nuostabios kūrybos apsuptyje žmonių mintys pakyla nuo regimų dalykų į neregimus. Gamtos grožis skatina juos mąstyti apie dangiškuosius namus, kur niekas nepažeis žavingumo, niekas neges ir nenyks, niekas nesukels ligų nei mirties.GT 189.1

Tegul gydytojai ir slaugytojai pasisemia iš gamtos kūrybos pamokų apie Dievą. Tegul jie nurodo pacientams į Tą, kurio ranka sukūrė didingus medžius, žolę bei gėles, tegul skatina juos matyti kiekviename pumpure ir gėlėje Dievo meilės išraišką savo vaikams. Tas, kuris rūpinasi paukščiais ir gėlėmis, rūpinsis ir pagal savo paties paveikslą sukurtomis būtybėmis.GT 189.2

Gryname ore, tarp Dievo sukurtų kūrinių, kvėpuojant gaiviu, sveikatingu oru, ligoniams geriausiai gali būti paaiškinta apie naują gyvenimą Kristuje. Čia galima skaityti Dievo Žodį. Čia Kristaus teisumo šviesa gali apšviesti nuodėmės aptemdytas širdis.GT 189.3

Tiek vyrus, tiek moteris, kuriems reikia fizinio ir dvasinio išgijimo, reikia suartinti su tais, kurių žodžiai ir veiksmai nukreiptų juos pas Kristų. Juos reikia pavesti Didžiosios medicininės misijos įtakingumui, kuris gali pagydyti ir sielą, ir kūną. Jiems reikia išgirsti pasakojimą apie Atpirkėjo meilę, apie nemokamą, visiems skirta atleidimą, tiems, kurie ateina pas Jį išpažindami savo nuodėmes.GT 189.4

Viso to paveikti daugelis kenčiančiųjų bus nukreipti į gyvenimo kelią. Dangaus angelai bendradarbiauja su žmogiškaisiais įrankiais, kad padrąsintų ir suteiktų vilties, džiaugsmo ir ramybės ligonių bei kenčiančiųjų širdims. Tokiomis sąlygomis sergantys būna dvigubai palaiminti ir nemaža pasveiksta. Silpnas žingsnis atgauna savo lankstumą. Akyse suspindi giedrumas. Nusivylusieji prisipildo vilties. Nuliūdęs veidas suspindi džiaugsmu. Skųstis mėgęs balsas prabyla džiaugsmo ir pasitenkinimo gaida.GT 189.5

Susigrąžinus fizinę sveikatą, tiek vyrams, tiek moterims lengviau ugdyti tikėjimą Kristumi, kuris užtikrina sielos sveikatą. Suvokimas, jog nuodėmės atleistos, padovanoja neapsakomą ramybę, džiaugsmą ir visišką atgaivą. Aptemdyta krikščioniškoji viltis vėlei suspindi. Tada žodžiai išreiškia tikėjimą: „Dievas - mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose.” „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane.” „Nuvargusiam Jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį.” (Psalmė 46, 2; 23, 4; Izaijo 40, 29)GT 190.1