Šeštas Skyrius—Išgelbėti, kad tarnautume
Virš Galilėjos ežero aušo rytas. Jėzus su mokiniais po audringos nakties ežere pasiekė krantą, ir tekančios saulės šviesa nutvieskė ežerą bei žemę, tarsi laimindama ramybe. Bet vos jiems išlipus į krantą, jie išvydo daug baisesnį reginį nei audros blaškoma jūra. Iš kažkokios slaptos buveinės, esančios tarp kapinių rūsių, du pamišėliai bėgo tiesiai į juos, lyg norėdami sudraskyti į gabalus. Ant šių žmonių kabojo grandinių, kurias jie sutraukė pabėgdami iš įkalinimo vietos, liekanos. Jų kūnai sudraskyti ir kraujuojantys, iš po ilgų ir sutaršytų plaukų veriančiai blykčiojo akys, o jų žmogiškumo tarsi nebūta. Jie labiau panašėjo į laukinius žvėris negu į žmones.GT 58.1
Mokiniai su savo palydovais pagauti siaubo ėmė bėgti, bet pastebėję, kad su jais nėra Jėzaus, apsisuko Jo ieškoti. Jėzus tebestovėjo ten, kur jie Jį paliko. Tas, kuris nuramino audrą, kuris anksčiau susidūręs su šėtonu jį nugalėjo, nebėgo ir nuo šių demonų. Kai pastarieji grieždami dantimis ir putotomis burnomis artinosi prie Jėzaus, Jis vėl pakėlė ranką, tą, kuri nutildė audringas bangas, ir vyrai negalėjo prieiti arčiau. Jie stovėjo priešais Jį įsiutę, tačiau bejėgiai.GT 58.2
Jis valdingai paliepė netyrosioms dvasioms išeiti iš jų. Nelaimėliai suvokė, kad Tas, kuris yra šalia, gali juos išlaisvinti iš demonų kankinimo. Jie sukniubo prie Išgelbėtojo kojų, maldaudami pasigailėti, bet vos tik pravėrė burnas, per jas prabilo demonai, šaukdami: „Ko Tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?” (Mato 8, 29) Piktoji dvasia buvo priversta palikti aukas, ir apsėstieji stebuklingai pasikeitė. Jų protus nušvietė šviesa. Jų akys suspindo sąmoningumu. Veidai, taip ilgai buvę sudarkyti pagal šėtono įvaizdį, staiga tapo švelnūs, kruvinos rankos nurimo, ir vyrai ėmė garsiai šlovinti Dievą.GT 58.3
Tuo metu demonai, išėję iš žmonių, metėsi į kiaules ir jas pražudė. Kiaulių prižiūrėtojai nuskubėjo pranešti apie tai, ir visi gyventojai plūdo susitikti su Jėzumi. Tiedu demonų apsėstieji, buvę siaubu tai gyvenvietei, o dabar apsirengę ir sveiko proto, sėdėjo prie Jėzaus kojų, klausydamiesi Jo kalbos bei šlovindami vardą To, kuris juos išgydė. Tačiau regėjusieji šį stulbinantį reginį nesidžiaugė. Kiaulių praradimas jiems atrodė didesnis dalykas negu šėtono nelaisvėje įkalintųjų išlaisvinimas. Apimti baimės, jie būriavosi aplink Jėzų, maldaudami Jį pasišalinti, ir Jis sutiko, įlipo į valtį ir pasuko į kitą krantą.GT 59.1
Visiškai kitokie jausmai buvo apėmę išlaisvintus apsėstuosius. Jie troško lydėti savo Išvaduotoją. Jo Artume jie jautėsi saugūs nuo demonų, kurie juos kamavo ir niokojo jų žmogiškumą. Jėzui ruošiantis lipti į valtį, jie, būdami arti Jo, suklupo prie Jo ir maldavo leisti pasilikti, kad galėtų klausytis Jo žodžių. Tačiau Jėzus liepė jiems eiti namo ir pasakoti, kokių didžių dalykų Viešpats jiems padarė.GT 59.2
Tai buvo jiems skirta užduotis - eiti pas pagonis ir pasakoti, kaip jie buvo palaiminti Jėzaus. Jiems buvo sunku atsiskirti nuo Išgelbėtojo. Jų laukė dideli sunkumai, kuriuos teks iškęsti bendraujant su savo pagoniškais tėvynainiais. Jų ilgas atsiskyrimas nuo visuomenės, atrodė, padarė juos netinkamus dirbti. Tačiau kai tik Jėzus nurodė jiems jų pareigą, jie pakluso.GT 59.3
Jie pasakojo apie Jėzų ne tik savo namuose ir kaimynystėje, bet ėjo per visą Dekapolį, visur skelbdami Jėzaus galybę išgelbėti, pasakodami, kaip Jis išlaisvino juos iš demonų.GT 59.4
Nors Gergezos gyventojai nepriėmė Jėzaus, tačiau Jis nepaliko jų tamsoje, kurią jie pasirinko. Liepę Jam pasišalinti, jie negirdėjo Jį kalbant. Jie nesuvokė, Ką atmetė. Todėl Viešpats siuntė jiems šviesą per tuos, kurių jie neatsisakys klausytis.GT 59.5
Kiaulių pražudymo atvejis buvo šėtono tikslas, kad žmonės nusigręžtų nuo Išgelbėtojo ir užkirstų kelią Evangelijos skelbimui tose apylinkėse. Tačiau būtent tas atvejis išjudino kraštą taip, kaip joks kitas nebūtų tai padaręs, ir jų dėmesį nukreipė į Kristų. Nors pats Išgelbėtojas pasitraukė, bet išgydytieji vyrai liko kaip Jo galybės liudijimas. Buvę tamsos kunigaikščio įrankiai tapo šviesos šaltiniais, Dievo Sūnaus skelbėjais. Jėzui sugrįžus į Dekapolį, žmonės plūdo pas Jį, ir per tris dienas tūkstančiai iš visų aplinkinių kaimų išgirdo išgelbėjimo žinią.GT 59.6
Du išgydyti velnio apsėstieji buvo pirmieji Kristaus misionieriai, pasiųsti į Dekapolį, kad skelbtų Evangeliją. Šie vyrai tik labai trumpai girdėjo Jo Žodį. Nė vienas pamokslas iš Jo lūpų nepasiekė jų ausų. Jie negalėjo mokyti žmonių taip, kaip galėjo mokiniai, kurie kasdien buvo su Kristumi. Tačiau jie galėjo pasakoti tai, ką žinojo, ką patys buvo matę, girdėję ir pajautę - Išgelbėtojo galybę. Tai gali daryti kiekvienas, kurio širdis paliesta Dievo malonės. Tai yra liudijimas, kuriam Viešpats mus kviečia, ir dėl kurio stokos pasaulis žūsta.GT 60.1
Evangeliją reikia skelbti ne kaip sausą teoriją, o kaip gyvą, gyvenimą keičiančią jėgą. Dievas nori, kad Jo tarnai liudytų faktą, jog Jo malone žmonės gali įgyti charakterį, panašų į Kristaus, ir džiaugtis Jo didžios meilės tikrumu. Jis nori, jog mes liudytume, kad Jis negali būti patenkintas, kol nebus grąžintos ir atkurtos visų Jo sūnų ir dukterų teisės, tų, kurie priėmė išgelbėjimą.GT 60.2
Net tuos, kurių elgesys labiausiai žeidė Jėzų, Jis mielai priima. Kai jie atgailauja, Jis duoda jiems savo Dvasios ir siunčia į bedieviškas vietoves, kad skelbtų Jo gailestingumą. Žmonės, kurie degradavo ir virto šėtono įrankiais, Kristaus galybe yra padaryti teisumo skelbėjais; jie siunčiami pasakoti, kokių didžių dalykų jiems yra padaręs Viešpats ir kaip Jis jų pasigailėjo.GT 60.3