Misionierių šeimos
Misionierių šeimoms reikia apsigyventi negyvenamose, dirvonuojančiose vietose. Tegul ūkininkai, finansininkai, statybininkai ir tie, kurie prityrę bei gabūs įvairiose srityse, kurie turi profesionalios patirties, persikelia į apleistus laukus, kad įdirbtų žemę, įdiegtų pramonę, pasistatytų sau kuklius namus ir padėtų savo kaimynams.GT 133.5
Neįdirbtas gamtos vietas, negyvenamas vietoves Dievas padarė patrauklias, išdėstęs jose gražias gamtovaizdžio detales greta neišvaizdžių. Tai darbas, kuriam esame pašaukti. Net žemės dykumos, kur vaizdas atrodo atgrasus, gali pavirsti Dievo sodu.GT 134.1
„Tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius,
aklieji praregės iš savo niūrios tamsybės.
Kuklieji vėl džiaugsis Viešpačiu,
vargšai džiūgaus dėl Izraelio Šventojo.”GT 134.2
(Izaijo 29,18-19)
Mokydami praktiniu pavyzdžiu mes dažnai daug veiksmingiau galime padėti vargšams. Kaip taisyklė, tas, kuris nebuvo pratintas prie darbo, neturi polinkio stropumui, atkaklumui, ūkininkavimui ir savęs išsižadėjimui. Tokie nežino, kaip tvarkyti ūkį. Dažnai, pristigus rūpestingumo ir teisingos nuovokos, yra švaistomasi tuo, kas palaikytų jų šeimas gerovėje ir suteiktų patogumo, jeigu būtų rūpestingai ir ekonomiškai naudojama. „Bylinėjimasis suryja įdirbtą vargšo lauką, ir neteisybė nušluoja jo buveinę.” (Patarlių 13, 23) GT 134.3
Deja, aukodami vargšams, mes juos žalojame, nes pripratiname būti priklausomais nuo kitų. Davinėjimai skatina savanaudiškumą ir bejėgiškumą. Tai dažnai pastūmėja juos dykinėti, išlaidauti, būti nesaikingu. Joks žmogus, kuris gali užsidirbti savo pragyvenimui, neturi teisės priklausyti nuo kitų. Posakis: „Pasaulis skolingas man už gyvenimą” iš esmės yra melas, suktybė ir plėšikavimas. Pasaulis jokiam žmogui nėra skolingas už gyvenimą, jeigu žmogus gali dirbti ir užsidirbti.GT 134.4
Tikras geraširdiškumas padeda žmonėms pagelbėti sau patiems. Jei koks nors žmogus ateis prie mūsų durų ir paprašys maisto, mes negalime jo nuvyti šalin alkano; jo skurdumas gali būti nesėkmės pasekmė. Tačiau tikroji geradarystė reiškia daugiau negu vien tik sušelpti. Tai reiškia tikrą susidomėjimą kitų gerove. Mums reikia stengtis suprasti vargšų ir kenčiančiųjų poreikius, ir pagelbėti jiems tuo, kas labiausiai jiems naudinga. Pasiūlyti gerų idėjų, skirti laiko ir suteikti asmeninę pagalbą kainuoja daug daugiau negu paprasčiausiai duoti pinigų. Bet tai teisingiausia labdara.GT 134.5
Tie, kurie bus išmokyti patys užsidirbti, mieliau mokysis, kaip užsidirbti. Be to, mokydamiesi pasitikėti savo jėgomis, jie išmoks ne tik patys apsirūpinti, bet galės padėti kitiems. Mokykite svarbių gyvenimo pareigų tuos, kurie švaisto savo galimybes. Parodykite, jog Biblijos religija nedaro žmonių dykaduoniais. Kristus visada skatino darbštumą. Tinginiams Jis sakė: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?” „Man reikia dirbti..., kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis.” (Mato 20, 6; Jono 9, 4) GT 135.1
Visiems mums yra suteikta privilegija liudyti pasauliui savo kasdieniu gyvenimu, savo įpročiais, savo veikla bei tvarkymosi būdu, rodyti, ką gali padaryti Evangelija tiems, kurie jai paklūsta. Kristus atėjo į mūsų pasaulį parodyti pavyzdį, kuo mes galime tapti. Jis reikalauja iš savo sekėjų būti pavyzdžiu visais gyvenimo atžvilgiais. Jis trokšta, kad dieviškasis prisilietimas būtų regimai matomas visame kame.GT 135.2
Mūsų pačių namai ir aplinka turi būti akivaizdžios pažangos pamokos, mokančios, kad darbštumas, švara, skonis ir subtilumas turi įsigalėti vietoj tinginystės, nevalyvumo, šiurkštumo ir netvarkingumo. Savo gyvenimu ir pavyzdžiu mes galime pagelbėti kitiems įžvelgti, kas atstumiančio yra jų charakteryje ar jų aplinkoje, ir su krikščionišku mandagumu galime padrąsinti juos pasitempti. Kai pareiškiame susidomėjimą jais, mes galime surasti galimybę juos pamokyti, kaip geriausiai panaudoti jėgas.GT 135.3