Keturioliktas Skyrius—Tarnystė turtingiesiems

Romos šimtininkas Kornelijus buvo turtingas ir kilmingas žmogus. Jis ėjo atsakingas ir garbingas pareigas. Iš prigimties pagonis, išsilavinęs ir išsimokslinęs, bendraudamas su žydais, jis sužinojo apie tikrąjį Dievą ir Jį garbino, rodydamas savo tikėjimo nuoširdumą gailestingumu vargingiesiems. Jis „šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui” (Apaštalų darbų 10, 2). GT 148.1

Kornelijus nežinojo Evangelijos, kurią atskleidė Kristaus gyvenimas ir mirtis, todėl Dievas siuntė jam žinią tiesiai iš dangaus, o su kita žinia nurodė apaštalui Petrui aplankyti jį ir pamokyti. Kornelijus nepriklausė žydų religijai, todėl jis rabinų būtų laikomas kaip pagonis ir nešvarus; tačiau Dievas žvelgė į jo širdies sąžiningumą ir siuntė skelbėjus nuo savo sosto, kad suvienytų su savo tarnais žemėje, kurie mokytų Evangelijos šį Romos pareigūną.GT 148.2

Taigi ir šiandien Dievas ieško žmonių tarp aukštuomenės, lygiai kaip ir tarp prastuomenės. Daug yra tokių kaip Kornelijus, tokių vyrų, kuriuos Jis nori sujungti su savo Bažnyčia. Jie jaučia palankumą Viešpaties tautai. Tačiau saitai, siejantys juos su pasauliu, tvirtai laiko. Tokiems žmonėms reikia moralinės stiprybės, kad nusileistų iki žemesniųjų lygio. Reikia ypatingo dėmesio žmonėms, kuriems gresia didelis pavojus dėl užimamų pareigų bei ryšių.GT 148.3

Daug pasakyta apie mūsų pareigas paniekintiesiems vargšams; ar neturėtume būti dėmesingi niekinamiems turtingiesiems? Daugelis žiūri į šią klasę kaip į beviltišką ir mažai tenuveikia, kad atvertų akis tiems, kurie apakę ir apsvaiginti žemiškos šlovės blizgesio, prarado amžinybę, neteikdami jai reikšmės. Tūkstančiai turtingų žmonių nuėjo į kapus neįspėti. Tačiau tarp turtingųjų yra tokių, kurie iš išorės atrodantys abejingi, faktiškai gyvena su apsunkusia siela. „Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais, nė turtus mėgstantis -pelnu.” Tas, kuris sako tauriajam auksui: „Tu mano apsauga”, yra „atmetęs Dievą aukštybėse”. „Joks žmogus negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirkos. Žmogaus gyvasties kaina per aukšta.” (Mokytojo 5, 9; Jobo 31, 24. 28; Psalmė 49, 8-9)GT 148.4

Turtai ir pasaulio garbė negali patenkinti sielos poreikių. Daugelis turtingųjų trokšta kokio nors dieviškojo užtikrinimo, kažkokios dvasinės vilties. Daugelis ilgisi kažko, to, kas sustabdytų jų monotonišką betikslį gyvenimą. Daugelis savo tarnyboje jaučia poreikį kažko tokio, ko neturi. Tik nedaugelis lanko bažnyčią, nes mano, jog maža iš to naudos. Pamokslai, kuriuos jie girdi, nepaliečia jų širdžių. Ar negalėtume mes asmeniškai kreiptis į juos?GT 149.1

Tarp skurdo ir nuodėmės aukų yra tokių, kurie kartą valdė turtus. Skirtingų profesijų, skirtingų rangų žmonės gyvenime buvo nugalėti pasaulio netyrumo, vartodami svaigalus, pataikaudami aistroms ir krito įveikti pagundų. Šiems nu-puolusiems reikia pasigailėjimo ir pagalbos, tačiau nejaugi nereikia dėmesio tiems, kurie dar nenusmuko taip žemai, bet eina tuo pačiu keliu?GT 149.2

Tūkstančiai gerbiamų žmonių, užimančių atsakingas pareigas, pataikauja savo įpročiams, kurie kėsinasi sužlugdyti sielą ir kūną. Evangelijos tarnautojai, valstybės veikėjai, rašytojai, turtuoliai ir talentingieji, žmonės su milžiniškomis galimybėmis, galintys būti naudingi, yra mirtiname pavojuje, nes nemato savitvardos būtinybės bet kurioje srityje. Reikia atkreipti jų dėmesį į savitvardos principus, ne siauru požiūriu ar kategoriškai, bet didžiojo Viešpaties užmojo žmonijai šviesoje. Jeigu jiems būtų paskelbti tikro susivaldymo principai, dauguma aukštos klasės atstovų pripažintų jų vertę ir nuoširdžiai juos priimtų.GT 149.3

Mes turime parodyti šiems asmenims fizinių, protinių ir dorovinių galių sumenkinimo padarinius dėl žalingo mėgavimosi. Padėkite jiems įsisąmoninti jų, kaip prievaizdų, atsakomybę už Dievo dovanas. Parodykite jiems, kiek gero jie galėtų padaryti su savo pinigais, kuriuos dabar išleidžia tik savo žalai. Supažindinkite juos su absoliučiai visišku svaiginamųjų gėrimų nevartojimo pasižadėjimu ir prašykite, kad pinigai, kuriuos jie, priešingu atveju, leistų alkoholiui, tabakui ar panašiam piktnaudžiavimui, būtų aukojami vargšams, ligoniams paremti ar vaikų ir jaunimo naudingumui ugdyti. Tokiam prašymui nedaugelis nepaklus.GT 150.1

Yra ir kitas pavojus, nuo kurio turtingieji labiausiai neapsaugoti, tad ir čia platus darbo laukas medicinos misionieriams. Dauguma pasaulyje pasiturinčiųjų, kurie niekada nenusmuko iki dažnai pasitaikančio ydingumo lygio, traukiami į pražūtį dėl meilės turtams. Sunkiausia nešti ne tuščią taurę, bet pripildytą iki briaunos. Tam reikia ypatingo gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą. Sielvartas, bėdos ir nelaimės sukelia neviltį ir liūdesį, tačiau tik gerovė pavojingiausia dvasiniam gyvenimui.GT 150.2

Tuos, kurie sielvartauja dėl nesėkmių, galime palyginti su dykumoje Mozės matytu krūmu, kuris nors degė, tačiau nesudegė. Krūmo viduryje buvo Viešpaties angelas. Taigi ir nepritekliuje bei sielvartuose nematomojo Dievo šviesa yra su mumis, kad paguostų ir sustiprintų. Dažnai maldomis tarpininkaujame už ligonius ar nelaimių ištiktuosius, tačiau labiausiai mūsų maldų reikia už žmones, kuriems patikėta klestinti gerovė ir įtaka.GT 150.3

Santykinai saugu nusižeminimo slėnyje, kur žmonės jaučia, jog jiems reikia Dievo gailestingumo ir priklausomybės nuo Jo, kad Jis vadovautų jų žingsniams; tačiau žmonės, stovintys iškiliausioje viršūnėje, dėl užimamų pareigų manantys esą itin išmintingi, yra didžiausiame pavojuje. Jeigu tokie žmonės netaps priklausomi nuo Dievo, jie tikrai parkris.GT 150.4

Biblija nesmerkia turtingų žmonių, jeigu jie pralobo sąžiningai. Ne pinigai, bet meilė pinigams yra blogio šaknis. Tai Dievas duoda žmonėms gebėjimą tapti turtingiems, ir rankose to, kuris elgiasi kaip Dievo prievaizdas, naudodamas savo turtus nesavanaudiškai, turtai yra palaima ir jam, jų turėtojui, ir pasauliui. Tačiau daugelis, įnykę į pasaulio turtus, tampa nejautrūs Dievo reikalavimams bei savo bendrapiliečių nepritekliams. Jie gerbia savo turtus kaip priemonę išgarsinti save. Jie prideda namą prie namo, sklypą prie sklypo; jie užpildo savo namus prabanga, tuo tarpu aplinkui žmonės skursta ir pasiduoda piktadarystėms, serga ir miršta. Tie, kurie gyvena savanaudiškai, atskleidžia savyje ne Dievo, o piktojo bruožus.GT 151.1

Tokiems žmonėms reikia Evangelijos. Jiems reikia nusigręžti nuo tuščių materialių dalykų ir žiūrėti į nuostabiausius nenykstančius turtus. Jiems reikia mokytis patirti davimo džiaugsmą, palaimą būti Dievo bendradarbiais.GT 151.2

Viešpats mums liepia: „Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie susikraus lobį - gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą.” (1 Timotiejui 6, 17-19) GT 151.3

Tokius pasaulį mylinčius, pasaulį garbinančius turtuolius galima nukreipti pas Kristų ne per atsitiktinį, vienkartinį susitikimą. Prie tokių asmenų dažnai būna sunkiausia prieiti. Todėl reikia daug asmeninių pastangų vyrams ir moterims, įkvėptiems misionieriškos dvasios, kurie neatsitrauks nuo tikslo ir nenusivils.GT 151.4

Kai kurie krikščionys ypatingai tinka darbui su aukštuomene. Jie turi ieškoti Dievo išminties, kaip pasiekti tokias asmenybes, palaikyti su jomis ne tik paprasčiausią pažintį, bet asmeniškai ir gyvu tikėjimu pažadinti jose sielų poreikius, nukreipti tokius žmones į tiesos, kuri yra Jėzuje, pažinimą.GT 151.5

Daugelis mano, jog, norint pasiekti aukštesniosios klasės žmones, privalu pakeisti gyvenimo įpročius ir darbo pobūdį, kad atitiktų jų skrupulingą skonį. Jie mano, jog svarbi yra turtinga išvaizda, brangus, didingas namas, prabangi apranga, karieta bei kilminga aplinka, prisiderinimas prie pasaulietiško stiliaus, dirbtinas madingos visuomenės blizgesys, klasikinė kultūra, iškilni kalbėsena. Deja, tai klaida. Pasaulio politikos kelias - ne Dievo kelias aukštos klasės visuomenei pasiekti. Labiausiai tokią visuomenę paveiks nuoseklus, nesavanaudiškas Kristaus Evangelijos pristatymas.GT 152.1

Mes galime pasimokyti iš apaštalo Pauliaus patirties susitinkant su Atėnų filosofais. Pristatydamas Evangeliją susirinkime Aeropage, Paulius į logiką reagavo logiškai, į mokslą -moksliškai, į filosofiją - filosofiškai. Išmintingiausi klausytojai buvo nustebinti ir tylėjo. Jo argumentams nebuvo įmanoma paprieštarauti. Tačiau tos pastangos mažai ką davė. Tik keletas priėmė Evangeliją. Nuo tol Paulius pasirinko kitokį skelbimo būdą. Jis vengė įmantrių argumentų bei teorinių diskusijų ir tiek vyrams, tiek moterims paprastai nurodė Kristų, kaip nusidėjėlių Išgelbėtoją. Rašydamas korintiečiams apie savo darbą pas juos, jis teigė: „Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą... Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas.” (1 Korintiečiams 2, 1-5) GT 152.2

Ir Laiške romiečiams jis rašo: „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.” (1,16) GT 152.3

Tegul besidarbuojantys su aukšto rango žmonėmis patys būna dori ir orūs, teatmena, kad juos lydi angelai. Tegul jų proto ir širdies lobynas būna užpildytas žodžiu „Parašyta”. Įtvirtinkite savo atminties rūmuose brangius Kristaus žodžius. Juos reikia branginti labiau už auksą ir sidabrą.GT 152.4

Kristus sakė, jog lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę. Besidarbuodami su šia visuomenės klase, jūs susidursite su daugybe nusivylimų, daugsyk būsite prislėgti, tačiau su Dievu viskas įmanoma. Jis gali ir dirbs per žmogiškuosius įrankius, veikdamas protus žmonių, kurių gyvenimas paskirtas pinigams gausinti.GT 153.1

Kai įvyks tikras atsivertimas, bus padaryti stebuklai, kurių dabar neįžvelgiame. Iškiliausi žemės žmonės nėra apriboti nuo stebuklus darančio Dievo galybės. Jeigu tie, kurie darbuojasi kartu su Juo, atliks savo pareigą drąsiai ir ištikimai, Dievas atvers žmones, kurie užima atsakingas pareigas, mąstančius ir įtakingus žmones. Šventosios Dvasios galybės padedami daugelis bus paskatinti priimti dieviškuosius principus.GT 153.2

Kai žmonės aiškiai supras, jog Viešpats nori, kad jie būtų Jo atstovai, palengvinantys kenčiančiųjų kančias, daugelis atsilieps į šį kvietimą ir aukos savo lėšas bei užuojautą vargšams. Kai tokiu būdu jų mintys bus nukreiptos nuo savanaudiškų siekių, daugelis atsiduos Kristui. Savo talentais, įtaka ir turtais jie su malonumu prisijungs prie labdaringos, nuolankios misionieriškos veiklos tų, kurie buvo Dievo įrankiai jiems atsiversti. Teisingai panaudodami savo žemiškus turtus, jie krausis sau „lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia” (Mato 6, 20). GT 153.3

Daugumas atsivertusiųjų į Kristų taps įrankiais Dievo rankoje, kad darbuotųsi dėl kitų savo luome. Jie jaus, kad jiems yra suteikta ypatinga Evangelijos paskelbimo malonė - skelbti tiems, kuriems šis pasaulis yra viskas. Laikas ir pinigai bus pašvęsti Dievui, talentai ir įtakingumas bus paaukoti sielų laimėjimo Kristui darbui.GT 153.4

Tik amžinybėje išryškės, kas buvo nuveikta tokios tarnystės dėka, kiek sergančių abejingumu, pavargusių nuo pasaulio bei nerimą kenčiančių žmonių buvo atvesta pas didįjį Kūrėją, kuris trokšta išgelbėti visus pas Jį ateinančius. Kristus yra prisikėlęs Išgelbėtojas, ir išgijimas yra tik Jo sparnų pavėsyje.GT 153.5