Kantrumas, kai prislegia skriaudos

Nevalia susierzinti dėl kiekvienos tikros ar menamos mums padarytos skriaudos. Savasis „aš” yra tas priešas, kurio mes labiausiai turime saugotis. Jokia kita blogybė taip pražūtingai neveikia žmogaus būdo, kaip kad aistros, kurių nevaldo Šventoji Dvasia. Jokia kita pergalė negali būti vertingesnė už pergalę įveikiant save.GT 357.3

Mes negalime leisti, kad mūsų jausmai būtų lengvai pažeidžiami. Mes gyvename ne tam, kad puoselėtume savo jausmus ar reputaciją, bet kad gelbėtume žūstančius. Jei esame sudominti žmonių išgelbėjimu, mes nekreipsime dėmesio į nereikšmingus skirtumus, kurie dažnai iškyla bendraujant su kitais. Kad ir ką kiti apie mus galvotų, kad ir kaip pasielgtų, tai neturėtų drumsti mūsų vienybės su Kristumi ir bendravimo su Šventąja Dvasia. „Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse.” (1 Petro 2, 20) GT 358.1

Nekeršykite. Kaip tik galite, pašalinkite visas nesusipratimo priežastis. Susilaikykite nuo visokio blogio! [1 Tesalonikiečiams 5, 22] Darykite viską, kas jūsų jėgoms, bet neaukokite principų, kad susitaikytumėte. „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikyti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.” (Mato 5, 23-24)GT 358.2

Jei su tavim kalbama nekantriai, niekada neatsakinėk ta pačia dvasia. Atmink, jog „švelnus atsakymas nuramina pyktį” (Patarlių 15, 1) . Tylėjime slypi stebėtina jėga. Supykusiam žmogui ištarti žodžiai kartais dar labiau jį supykdo. O pyktis, sutiktas tylėjimu, švelniai, pakančiai, greitai praeina. Net sukilus kandžių, kaltinančių žodžių audrai, mintimis laikykis Dievo Žodžio. Tegul protas ir širdis šliejasi prie Dievo pažadų. Jeigu su jumis blogai elgiamasi ar esate neteisingai kaltinami, užuot piktai atsakę, kartokite sau nuostabius Dievo pažadus.GT 358.3

„Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.” (Romiečiams 12, 21) GT 358.4

„Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis tau padės. Tavo dorumą Jis nušvies kaip dienos šviesą, o tavo teisingumą padarys kaip vidudienį.” (Psalmė 37, 5-6) GT 359.1

„Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.” (Luko 12, 2)GT 359.2

„Tu leidai, kad žmonės jotų mums ant sprando; mes perėjome per ugnį ir vandenį, ir Tu išvedei mus į saugią vietą.” (Psalmė 66, 12) GT 359.3

Užuot ieškoję Jėzaus, mes linkę ieškoti savo draugų užuojautos ir pastiprinimo. Iš savo malonės ir ištikimybės Dievas dažnai leidžia, kad nusiviltume tais, kuriais pasitikime, kad pasimokytume, jog kvaila pasitikėti žmogumi ir žmogų daryti savo atrama. Visiškai, nuolankiai, nesavanaudiškai pasitikėkime tik Dievu. Jis žino sielvartus, kurie slypi širdies gilumoje, tačiau kurių negalime išreikšti. Kai visa, atrodo, apgaubta tamsos ir nepaaiškinama, atminkime Kristaus žodžius: „Tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi.” (Jono 13, 7) Tyrinėkite Juozapo ir Danieliaus gyvenimo istorijas. Viešpats nesukliudė sąmokslams žmonių, kurie norėjo jiems pakenkti. Jis visus tuos iššūkius pakreipė savo tarnų labui, kurie išbandymų ir kovos metu išsaugojo savo tikėjimą ir ištikimybę.GT 359.4

Kad ir kiek ilgai gyventume šiame pasaulyje, mes visada susidursime su priešiška įtaka. Mūsų charakteris bus tikrinamas; ir jei visa tai priimsime tinkama dvasia, tuomet krikščioniškosios savybės tik lavinsis ir stiprės. Jeigu mumyse gyvena Kristus, mes būsime kantrūs, malonūs ir pakantūs, linksmai nusiteikę, kai susidursime su susierzinimu ir pykčiu. Diena iš dienos, metai iš metų mes nugalėsime save ir augsime kilniu didvyriškumu. Tai yra mums paskirta užduotis; tačiau ji negali būti įvykdyta be Kristaus pagalbos, be ryžtingo apsisprendimo, nesvyruojančios valios, be atkaklaus budrumo bei nepaliaujamos maldos. Kiekvienas kovojame asmenišką kovą. Net Dievas negali padaryti mūsų charakterį kilnų, nė gyvenimą naudingą, jeigu patys netapsime Jo bendradarbiais. Tie, kurie atsisako kovoti, praras stiprybę ir pergalės džiaugsmą.GT 359.5

Mums nebūtina vesti savo išmėginimų, sunkumų, sielvartų ir kančių užrašus. Visi jie yra surašyti Dangaus knygose, ir Dievas pasirūpins jais. Kol skaičiuojame nemalonumus, daugybė dalykų, kuriuos malonu prisiminti, išdyla iš atminties, pavyzdžiui, Dievo gailestingas gerumas, kuris mus supa kiekvieną akimirką, ir meilė, kuri stulbina angelus, ir tai, kad Dievas už mus atidavė mirčiai savo Sūnų. Jeigu jūs kaip Kristaus bendradarbiai jaučiate, jog jums teko didesnė našta ir išbandymai negu kitiems, atminkite, kad jums teko ir ramybė, kuri kitiems, kurie vengia tų sunkumų, yra nepažįstama. Tarnaudami Kristui, patiriame paguodą ir džiaugsmą. Temato pasaulis, kad gyvenimas su Juo nereiškia nesėkmę.GT 360.1

Jeigu jūs nejaučiate giedros nuotaikos ir džiugesio širdyje, nepasakokite apie savo jausmus. Nemeskite šešėlio ant kitų gyvenimo. Šalta, niūri religija niekada nenukreips žmonių pas Kristų. Ji tik atitrauks juos nuo Jo į šėtono tinklą, kurį jis ištiesė paklydėliams. Užuot galvoję apie nusivylimus, galvokite apie stiprybę, kurią galite gauti Kristaus vardu. Tegul jūsų vaizduotė įsikimba į neregimus dalykus. Tegul jūsų mintys krypsta į jums parodytą didžią Dievo meilę. Tikėjimas gali ištverti išmėginimus, atremti pagundas, pakilti virš nevilties. Jėzus yra mūsų Gynėjas. Visa, ką Jo tarpininkavimas garantuoja, yra mūsų.GT 360.2

Ar nemanote, jog Kristus brangina tuos, kurie gyvena tik Jam? Ar nemanote, jog Jis lanko tuos, kurie kaip mylimas Jonas tremtyje, kenčia dėl Jo sunkiomis ir varginančiomis sąlygomis? Dievas nepakęs, kad kuris nors Jo atsidavusių sekėjų kentėtų, paliktas vienumoje, grumtųsi su didžiais priešais ir būtų nugalėtas. Jis tarsi vertingiausią lobį saugoja kiekvieną žmogų, kurio gyvenimas paslėptas su Kristumi Jame. Apie kiekvieną tokį Jis sako: „...padarysiu tave savo antspaudo žiedu, nes Aš tave išsirinkau” (Agėjo 2, 23). GT 360.3

Kalbėkite apie Dievo pažadus; kalbėkite apie Jėzaus troškimą laiminti. Jis nepamiršo mūsų nė akimirkai. Kai, nepaisant nepalankių aplinkybių, mes patikliai ilsėsimės Jo meilės glėbyje ir užsisklęsime su Juo Jame, Jo Artumo jausmas įkvėps gilų, ramų džiaugsmą. Apie save Kristus sakė: „Aš nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko Mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su Manimi; Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka.” (Jono 8, 28-29) GT 361.1

Tėvo Artumas gaubė Kristų, ir Jam nenutiko nieko, išskyrus tai, ką leido Beribė Meilė pasaulio labui. Tai buvo Jo paguodos šaltinis, bus taip pat ir mūsų. Tas, kuris pilnas Kristaus Dvasios, gyvena su Kristumi. Kad ir kas nutiktų, visa ateina iš Gelbėtojo, kuris gaubia jį savo Artumu. Niekas negali jo paliesti, nebent leidus Viešpačiui. Visos mūsų kančios ir sielvartai, visi persekiojimai ir nepritekliai, trumpai tariant, visi dalykai kartu paėmus veikia mūsų naudai. Visi patyrimai ir aplinkybės yra Dievo bendradarbiai mūsų gerovei.GT 361.2

Jei mes asmeniškai patiriame didžią Dievo kantrybę, tai neteisime ir nekaltinsime kitų. Kai Kristus gyveno žemėje, Jo sekėjams būtų buvę stebėtinas dalykas, jei, vos tik susipažinę su Juo, iš Jo lūpų būtų girdėję kaltinimus, priekabes ar nekantrumą. Niekada neužmirškime, jog tie, kurie Jį myli, privalo atspindėti Jį savo charakteriu.GT 361.3

„Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba.” „Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo.” (Romiečiams 12, 10; 1 Petro 3, 9) GT 361.4

Viešpats Jėzus reikalauja iš mūsų pripažinti kiekvieno žmogaus teises. Turime atsižvelgti į socialines bei religines žmogaus teises. Su visais turime elgtis mandagiai ir taktiškai, kaip su Dievo sūnumis ir dukterimis.GT 361.5

Krikščionybė išugdys išauklėtą ir dorą žmogų. Kristus rodė pagarbą net savo persekiotojams; tikrieji Jo sekėjai turi elgtis lygiai ta pačia dvasia. Atkreipkime dėmesį į Paulių, kai jis buvo atvestas pas valdovus. Jo kalbos maniera, stovint prieš Agripą, yra tikro mandagumo bei įtikinamos iškalbos pavyzdys. Evangelija neskatina formalaus, pasauliui būdingo mandagumo, bet tik tą, kuris kyla iš tikrai geranoriškos širdies.GT 361.6

Net labai kruopščiai išugdytų elgesio normų nepakanka, kad sutramdytume susierzinimą, šiurkščią kritiką ir nepadorią kalbą. Tikrasis mandagumas niekada nepasireikš, kol mes vertinsime savąjį „aš” kaip svarbiausią dalyką. Širdyje turi gyventi meilė. Tikro krikščionio veiksmus skatina širdies gilumoje esanti meilė savo Mokytojui. Tarsi ūgliai iš šaknies, iš jo meilės Kristui veržiasi nesavanaudiškas domėjimasis broliais. Meilė žmogaus manieroms suteikia malonės, padorumo ir mielumo. Ji nušviečia jo veidą ir sušvelnina balsą; ji kilnina ir tobulina visą jo esybę.GT 362.1

Gyvenimas iš esmės susideda ne iš didelių aukų ar stulbinančių pasiekimų, bet iš mažmožių. Dažniausiai per mažus dalykus, kurie atrodo menkaverčiai, gyvenime mus aplanko didis gėris ar ištinka didis blogis. Mūsų charakteris formuojamas netinkamai, kai neišlaikome išbandymų smulkmenose, kurios formuoja įpročius; todėl, kai ateina dideli išbandymai, mes būname jiems nepasiruošę. Tik kasdieniame gyvenime elgdamiesi principingai, mes galėsime išugdyti gebėjimą išlikti stiprūs ir ištikimi pavojingiausiose ir sunkiausiose situacijose.GT 362.2

Mes niekada nesame vieni. Pasirenkame Draugą ar ne, mes visada Jį turime. Atminkite, kad ir kur jūs būtumėte, kad ir ką veiktumėte, Dievas šalia. Joks ištartas žodis, nuveiktas darbas ar mintis negali išvengti Jo dėmesio. Kiekvienas jūsų žodis ar darbas turi liudininką - šventą, nuodėmės nekenčiantį Dievą. Prieš pradėdami kažką kalbėti ar veikti, visada pirmiau pagalvokite. Kaip krikščionis, jūs esate karališkosios šeimos narys, dangiškojo Karaliaus vaikas. Nieko nekalbėkite, nieko nedarykite, kas galėtų įžeisti „tą gražųjį vardą, kuriuo esate pavadinti” (Jokūbo 2, 7) .GT 362.3

Rūpestingai tyrinėkite tą dievišką-žmogišką charakterį ir nuolat klauskite: „Kaip pasielgtų Jėzus, būdamas mano vietoje?” Tai turėtų būti mūsų pareigų matas. Nebendraukite be reikalo su tais, kurie gudraudami nusilpnintų jūsų siekį elgtis teisingai arba suteptų jūsų sąžinę. Ar būdami gatvėje tarp nepažįstamųjų, ar keliaudami, ar namuose neleiskite, kad jūsų elgesyje pasirodytų bent šešėlis blogio. Kasdien padarykite kažką, kad patobulintumėte, pagražintumėte ir kilnintumėte gyvenimą, kurį Kristus nupirko savo paties krauju.GT 363.1

Visada elkitės vadovaudamiesi principu, o ne pagauti polėkio. Tvardykite įgimtą staigumą nuolankumu ir švelnumu. Nepasiduokite lengvabūdiškumui ar juokų krėtimui. Tegul joks žemas sąmojis neištrūksta iš jūsų lūpų. Tegul ir mintys nemaištauja. Jos privalo būti valdomos, paimtos nelaisvėn, kad paklustų Kristui [žr. 2 Korintiečiams 10, 5] . Mąstykite apie šventus dalykus. Tada per Kristaus malonę mintys bus tyros ir teisingos.GT 363.2

Mes turėtume nuolat jausti tyrų minčių jėgos poreikį. Vienintelė kiekvienos sielos apsauga yra teisingas mąstymas. Nes kokios yra žmogaus mintys, toks jis ir pats. (Plg. Patarlių 23, 7) Savitvarda stiprėja ją ugdant, - kas iš pradžių atrodo sunku, nuolat kartojant daryti vis lengviau, kol galiausiai tinkamas mąstymas ir veiksmai tampa įpročiu. Tuomet jei tik panorėsime, galėsime nusigręžti nuo beverčių bei žemų dalykų, pakilti iki kilniausio lygio ir būsime gerbiami žmonių bei mylimi Dievo.GT 363.3

Ugdykite įprotį apie kitus kalbėti gerai. Mąstykite apie geras savybes žmonių, su kuriais bendraujate, ir kiek įmanoma mažiau pastebėkite jų klaidas bei trūkumus. Kai kyla pagunda išreikšti nepasitenkinimą dėl to, kad kažkas kažką pasakė ar padarė, raskite to žmogaus gyvenime ar charakteryje kažką pagirtino. Ugdykite dėkingumą. Šlovinkite Dievą už Jo įstabią meilę, Tą, kuris atidavė už mus Kristų mirčiai. Niekada neverta galvoti apie nuoskaudas. Dievas mus ragina mąstyti apie Jo malonę ir niekam neprilygstančią meilę; tai mus uždegs Jį garbinti.GT 363.4

Uolūs darbininkai neturi laiko apsistoti prie kitų žmonių trūkumų. Mes negalime maitintis kitų klaidomis ar silpnybėmis. Piktžodžiavimas - dvigubas prakeiksmas, krintantis sunkesne našta ant kalbančiojo negu ant klausančiojo. Tas, kuris išbarsto nesantaikos ir kivirčų sėklas, savo paties sieloje pjaus mirtinus vaisius. Ieškant blogio kituose, blogis ima formuotis blogio ieškančiojo širdyje. Tyrinėdami kitų ydas, mes perimame jų įvaizdį. Tačiau žvelgdami į Jėzų, kalbėdami apie Jo meilę ir Jo tobulą charakterį, mes imame panašėti į Jo atvaizdą. Mąstydami apie didingą idealą, kurį Jis mums davė, būsime pakelti į tyrą ir šventą aplinką, netgi Dievo akivaizdon. Kai pasiliekame šioje aplinkoje, iš mūsų spinduliuoja šviesa į žmones, su kuriais bendraujame.GT 364.1

Užuot kritikavę ir smerkę kitus, sakykime: „Aš privalau rūpintis savo paties išgelbėjimu. Jeigu esu išvien su Tuo, kuris trokšta išgelbėti mano sielą, aš privalau būti itin budrus; privalau atsikratyti blogio savo paties gyvenime; privalau nugalėti visokius trūkumus; privalau tapti nauju kūriniu Kristuje. Tuomet, užuot silpninęs tuos, kurie kovoja su blogiu, aš galėsiu juos stiprinti padrąsinančiais žodžiais.” Mes per daug abejingi kitų atžvilgiu. Per dažnai užmirštame, jog mūsų bendražygiams reikia pastiprinimo ir nuraminimo. Pasirūpinkite užtikrinti juos, jog domitės jais ir užjaučiate. Padėkite jiems savo maldomis, ir tegul jie žino, kad jūs meldžiatės.GT 364.2

Ne kiekvienas, kuris laiko save Kristaus darbininku, yra Jo tikras mokinys. Tarp Jo vardu besivadinančiųjų, net tų, kurie priskirti prie Jo darbininkų, yra tokių, kurie neparodo Jo charakterio. Jie nesivadovauja Kristaus principais. Tokie žmonės savo bendrus, jaunus krikščionis, dažnai suglumina ir nuvilia; tačiau nevalia, kad kas nors būtų suklaidintas. Kristus mums paliko tobulą pavyzdį. Jis liepia sekti Juo.GT 364.3

Iki pat laikų pabaigos tarp kviečių augs piktžolės. Kai uolūs šeimininko tarnai iš pagarbos jam paprašė leisti išrauti piktžoles, šeimininkas atsakė: „Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties.” (Mato 13, 29-30) GT 365.1

Iš savo gailestingumo ir didžios kantrybės Dievas yra kantrus užsispyrėliams ir net neištikimiems. Tarp Kristaus pasirinktųjų apaštalų buvo ir Judas išdavikas. Argi derėtų stebėtis ar nusivilti, kad ir šiandien tarp Jo darbininkų yra išdavikų? Jeigu Tas, kuris permato širdis, galėjo pakęsti tą, apie kurį žinojo, jog išduos Jį, tai taip pat kantriai turėtume elgtis ir mes su nusižengiančiais.GT 365.2

Bet ne visi, net tie, kurie labiausiai kalti, yra kaip Judas. Petras - ūmus, audringas ir pasitikintis savimi, dažnai padarydavo daugiau žalos negu Judas. Išgelbėtojas dažnai jį sudrausdavo. Tačiau koks pasiaukojantis ir paslaugus buvo Petro gyvenimas! Kokį galingos Dievo malonės liudijimą jis pateikia! Taigi ir mes, kiek įmanoma, su kitais privalome elgtis taip, kaip Jėzus elgėsi su savo mokiniais, kai vaikščiojo ir kalbėjosi su jais žemėje.GT 365.3

Laikykite save misionieriais pirmiausia tarp saviškių. Dažnai prireikia neapsakomai daug laiko ir sunkaus darbo, kad laimėtume vieną vienintelę sielą Kristui. O kai žmogus nusigręžia nuo nuodėmės ir atsisuka į teisumą, daug džiaugsmo būna angelams. Pagalvokite, ar tarnaujančios dvasios, kurios budi prie šių širdžių, gali būti patenkintos matydamos, kaip abejingai elgiasi kai kurie laikantys save krikščionimis? Jeigu Jėzus elgtųsi su mumis taip, kaip dažnai mes elgiamės vieni su kitais, kas iš mūsų būtų išgelbėtas?..GT 365.4

Atminkite, kad jūs negalite skaityti širdžių. Jūs nežinote motyvų, kurie paskatino veiksmus, kurie jums atrodo netinkami. Daugelis neturi deramo išsilavinimo; jų charakteriai sugadinti, jie atšiaurūs ir užsispyrę, ir, atrodo, jog visur yra nedori. Tačiau Kristaus malonė gali juos pakeisti. Niekada nenustumkite jų, niekada nevarykite jų į neviltį ar liūdesį, sakydami: „Tu mane nuvylei, todėl aš daugiau nesistengsiu tau padėti.” Keletas ūmiai ištartų neapgalvotų žodžių, kurių, mūsų manymu, jie verti, gali nukirsti giją, siejančią jų širdį su jūsiške.GT 365.5

Nuoseklus gyvenimas, kantri savitvarda, rami, nepasiduodanti susierzinimui dvasia - tai visada tinkamiausias argumentas ir iškilmingiausias pašaukimas. Jeigu jūs turite galimybių ir pranašumų, kokių neturi kiti, atsižvelkite į tai, ir visada būkite išmintingi, atsargūs, jautrūs mokytojai.GT 366.1

Kad ant vaško gautųsi aiškus, ryškus atspaudas, jūs ne-tėškiate antspaudo staigiu, įnirtingu smūgiu, bet atsargiai dedate antspaudą ant vaško ir ramiai spaudžiate jį, kol vaškas sustingsta. Taip ir su žmonėmis. Krikščionio įtakos tęstinumas yra jo galios paslaptis, ir tai priklauso nuo to, ar Kristaus charakteris jumyse matomas nuolat. Padėkite tiems, kurie pasiklydo, papasakodami jiems savo patirtį. Parodykite, kad tada, kai jūs labai klydote, jūsų bendražygiai buvo su jumis kantrūs, malonūs ir paslaugūs, drąsino jus bei suteikė viltį.GT 366.2

Iki pat Teismo dienos jūs niekada nesužinosite, kokią įtaką padarė geras, taktiškas būdas, bendraujant su nepastoviais, neišmintingais ir nevertais. Susidūrus su nedėkingumu ir švento pasitikėjimo išdavyste, mumyse nubunda noras paniekinti ar pasipiktinti. Kaltieji to ir laukia; jie tam pasiruošę. Tačiau meilus pakantumas juos nustebina ir dažnai sukelia juose geresnius postūmius, pažadina troškimą gyventi kilniau.GT 366.3

„Broliai, jei kuris žmogus būtų pagautas nusikaltęs, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus Įstatymą.” (Galatams 6,1-2) GT 366.4

Visi, kurie laiko save Dievo vaikais, turėtų atminti, kad kaip misionieriai jie susidurs su įvairaus būdo žmonėmis. Tarp jų bus gerų manierų atstovų ir vulgarių, nuolankių ir pasipūtėlių, religingų ir skeptikų, išsilavinusių ir nemokšų, turtingų ir vargšų. Su šiais įvairaus tipo žmonėmis negali būti elgiamasi vienodai; tačiau visiems reikia gerumo ir užuojautos. Abipusio ryšio dėka mūsų protas tampa nuglūdintas ir tobulėja. Mes priklausome vieni nuo kitų ir esame susieti žmogiškosios brolybės saitais.GT 366.5

„Dangus suformavo mus taip, kad priklausom vieni nuo kitų -
Šeimininkas ar tarnas, ar draugas.
Pats Viešpats mums liepia pagalbos ieškoti vieniems pas kitus,
Kol vieno žmogaus silpnumas į stiprybę visų išauga.”GT 367.1

Per socialinius santykius krikščionybė užmezga ryšius su pasauliu. Kiekvienas žmogus - vyras ar moteris, gavęs dieviškąją šviesą, privalo ja nušviesti tamsius takus kitų žmonių, kurie nėra supažindinti su geresniu keliu. Socialinė galia, pašventinta Kristaus Dvasios, privalo paspartinti vesti žmones pas Išgelbėtoją. Kristus negali būti paslėptas širdyje, tarsi trokštamas, šventas ir mylimas lobis, kad Juo džiaugtumės tik mes patys. Mes turime turėti Kristų savyje kaip vandens šaltinį, trykštantį į amžinąjį gyvenimą, gaivinantį visus, kas tik su mumis bendrauja.GT 367.2