Išgelbėti viltimi

„Mes esame išgelbėti viltimi.” (Romiečiams 8, 24) Nupuolusius reikia skatinti pajusti, kad dar nevėlu tapti žmonėmis. Kristus pagerbė žmogų juo pasitikėdamas ir taip padarė jį garbingą. Net su tais, kurie labai žemai puolę, Jis elgiasi pagarbiai. Kristų nuolatos skaudino priešiškumas, ydingumas ir nedorumas, tačiau Jis niekada nepratarė nė žodžio dėl to, kas Jį sukrėtė ar įžeidė Jo subtilų požiūrį. Kad ir kokie žalingi buvo žmonių įpročiai, kad ir kokie stiprūs prietarai ar valdingos jų aistros, Jis visus sutikdavo su užjaučiančiu jautrumu. Kadangi mes esame Jo Dvasios dalininkai, mes privalome gerbti visus žmones kaip savo brolius, susiduriančius su panašiomis pagundomis bei išmėginimais, dažnai nupuolančius ir vėl kovojančius, kad pakiltų, besigrumiančius su neviltimi ir sunkumais, išsiilgusius užuojautos ir pagalbos. Tada mes juos sutiksime taip, kad nenuviltume ar neatbaidytume jų, bet įžiebtume jų širdyse viltį.GT 111.2

Kai žmonės bus taip padrąsinti, jie su pasitikėjimu galės pasakyti: „Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše! Nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors sėdžiu tamsybėje, Viešpats - mano šviesa.” Jis „apgins mano bylą ir grąžins man teisingumą. Jis išves mane į šviesą, ir aš regėsiu Jo teisumą.” (Michėjo 7, 8-9) GT 111.3

„Į visus žemės gyventojus žvelgia Tas, kuris padarė jų visų širdis...” (Psalmė 33, 14-15) GT 112.1

Bendraujant su gundomaisiais ir paklydusiais Jis mums liepia: „Žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!” (Galatams 6, 1) Jausdami savo pačių silpnumą, mes užjausime ir kitus dėl jų silpnybių.GT 112.2

„Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?” „Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai.” „Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! Arba kodėl niekini savo brolį?” „Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti.” (1 Korintiečiams 4, 7; Mato 23, 8; Romiečiams 14, 10. 13) GT 112.3

Visuomet jauties pažemintas, kai kas nors sukritikuoja dėl klaidų. Niekas taip neapkartina sielos, kaip nereikalingas papeikimas. Dar nė vienas nebuvo sugrąžintas priekaištais, bet daugelį atstūmė kritika, ir, užuot įtikinusi, tik užkietino širdis. Švelni dvasia, malonus, patrauklus elgesys gali išgelbėti klystančius ir uždengti daugybę nuodėmių.GT 112.4

Apaštalas Paulius laikė būtinybe pabarti klystančius, tačiau kaip rūpestingai jis siekė parodyti, kad yra klystančiųjų draugas! Kaip susirūpinęs jis aiškino jiems tokio savo elgesio priežastį! Jis mokėjo jiems parodyti, kad jam skausminga juos skaudinti. Jis pasitikėjo ir užjautė tuos, kurie grūmėsi, kad nugalėtų.GT 112.5

Jis rašė: „Iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis ne tam, kad pastūmėčiau jus į nusiminimą, bet kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis.” (2 Korintiečiams 2, 4) „Jeigu aš ir buvau jus nuliūdinęs laišku, tai šito nesigailiu... Dabar džiaugiuosi, žinoma, ne dėl to, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą... Ir štai kaip tik tas nuliūdimas pagal Dievo valią kokį pažadino jums susirūpinimą, kokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, ilgesį, uolumą ir bausmę! Jūs visais atžvilgiais pasirodėte nesusitepę anuo nusikaltimu... Tai mus ir paguodė.” (2 Korintiečiams 7,8-13) GT 112.6

„Aš tik džiaugiuosi, kad visais atžvilgiais galiu jumis pasikliauti.” „Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien.” „Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos. Šitaip manyti apie jus visus teisinga, nes aš turiu savo širdyje jus.” „Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!” „Dabar mes tikrai gyvuojame, nes jūs tvirtai stovite Viešpatyje.” (2 Korintiečiams 7,16; Filipiečiams 1, 3-5; 1, 6-7; 4, 1; 1 Tesalonikiečiams 3, 8)GT 113.1

Šiems broliams Paulius rašė kaip „šventiesiems Jėzuje Kristuje”; tačiau jis nerašė tiems, kurie buvo nepriekaištingo būdo. Jis rašė vyrams ir moterims, kurie stengėsi kovoti su pagundomis ir kuriems grėsė atpuolimas. Jis jiems parodė „ramybės Dievą, išvedusį iš numirusiųjų didįjį avių Ganytoją - mūsų Viešpatį Jėzų”. Jis užtikrino juos, kad „amžinosios Sandoros krauju” Jis „padarys juos tinkamus viskam, kas gera, idant vykdytų Jo valią; nuveiks juose, kas Jo akims patinka per Jėzų Kristų” (žr. Hebrajams 13, 20-21).GT 113.2

Kai kuris nors asmuo supranta klydęs, būkite atsargūs, kad nepažeistumėte jo savigarbos. Nepastūmėkite jo į neviltį abejingumu ar įtarinėjimu. Nesakykite: „Prieš pasitikėdamas juo, aš palūkėsiu, kad pamatyčiau, koks jis bus.” Toks nepasitikėjimas dažnai būna gundomųjų suklupimo priežastimi.GT 113.3

Mes turėtume stengtis suprasti kitų silpnybes. Mes mažai ką žinome apie kitų širdžių sunkumus, kurios surakintos tamsos grandinėmis, kurioms stinga ryžto bei moralinių jėgų. Didžiausią gailestį sukelia būsena to žmogaus, kuris kenčia nuo sąžinės graužaties; jis panašus į priblokštą, sukrėstą žmogų, grimztantį į pražūtį. Jis nieko negali aiškiai matyti. Jo protas aptemęs, jis pasimetęs, nežino, kokį žingsnį žengti. Daugel vargšių širdžių yra nesuprastos, neįvertintos, apimtos nevilties ir baisios kančios - jos lyg prarastos, paklydusios avys. Jos negali rasti Dievo, nors stipriai trokšta atleidimo ir ramybės.GT 113.4

Ak, tenebus ištarta nė žodžio, kuris pagilintų skausmą! Nuodėmingo gyvenimo išvargintą sielą, nežinančią, kur rasti paguodą, supažindinkite su gailestinguoju Išgelbėtoju. Paimkite tokį žmogų už rankos, pakylėkite, kalbėkite jam padrąsinančius ir vilties žodžius. Padėkite jam įsikibti į Išgelbėtojo ranką.GT 114.1

Per greitai mes nusiviliame žmonėmis, kurie ne iš karto atsiliepia į mūsų pastangas. Niekada nevalia liautis darbuotis dėl žmogaus, kol yra bent vienas vilties spindulėlis. Vertingos sielos mūsų pasiaukojančiam Išvaduotojui per brangiai kainavo, kad būtų lengvai atiduotos gundytojo valdžiai.GT 114.2

Mums reikėtų įsivaizduoti save gundomųjų vietoje. Atsižvelkime į paveldimumą, blogų draugysčių, supančios aplinkos įtaką ir žalingų įpročių trauką. Ar galime stebėtis, kad tokios aplinkos paveikti daugelis degraduoja? Tad ar verta stebėtis, kad jie neskubės atsiliepti į mūsų pastangas juos pakelti?GT 114.3

Dažnai tie, kuriuos laimime Evangelijai, atrodę vulgarūs ir nieko gero nežadantys, būna ištikimiausi Kristaus sekėjai ir gynėjai. Jie nėra galutinai sugadinti. Po grėsminga jų išvaizda slypi geros paskatos, tereikia jas pasiekti. Be padedančios rankos daugelis niekada patys neatsigaus, bet su kantrybe, atkaklių pastangų dėka jie gali būti pakelti. Tokiems reikia švelnių žodžių, malonaus dėmesio ir realios pagalbos. Jiems reikia tokio patarimo, kuris nenuslopins blyškaus drąsos spindulio sieloje. Tegul tarnautojai, kurie su tokiais bendrauja, į tai atsižvelgia.GT 114.4

Yra ir tokių žmonių, kurių protai taip ilgai buvo skurdinami, kad jie niekada šiame gyvenime netaps tuo, kuo galėjo būti palankesnėmis gyvenimo aplinkybėmis. Tačiau ryškūs Teisumo Saulės spinduliai gali apšviesti jų sielas. Jiems suteikiama privilegija turėti gyvenimą, kuris prilygsta Dievo gyvenimui. Įdiekite į jų protus pakilias, kilninančias mintis. Tegul jūsų gyvenimas jiems aiškiai parodo skirtumą tarp blogio ir tyrumo, tamsos ir šviesos. Tegul iš jūsų pavyzdžio jie supras, ką reiškia būti krikščioniu. Kristus gali pakelti labiausiai nuodėmingus ir priglausti juos ten, kur jie bus pripažinti kaip Dievo vaikai, susijungs su Kristumi per nenykstantį paveldą.GT 114.5

Per stebuklingąją Dievo malonę daugelis gali būti pasiruošę gyventi naudingą gyvenimą. Paniekintieji, atmestieji ir visiškai nusivylusieji gali atrodyti užkietėję ir bejausmiai. Tačiau Šventosios Dvasios dėka jų bukumas, dėl kurio dvasinis pakilimas atrodo beviltiškas, išnyks. Lėtas, aptemęs protas nubus. Nuodėmės vergas bus išlaisvintas. Blogis pradings, ir nemokšiškumas bus nugalėtas. Per tikėjimą, kuris veikia meile, širdis bus apvalyta ir protas apšviestas.GT 115.1