Miesto lūšnynai

Didžiuosiuose miestuose yra daugybė žmonių, kuriais mažiau rūpinamasi negu nebyliais gyvūnais. Pagalvokite apie šeimas, kurios susispietusios skurdžiuose daugiabučiuose namuose, daugelis jų tamsiuose, drėgme ir nešvarumais dvokiančiuose rūsiuose. Šiose bjauriose vietose gimsta, užauga ir numiršta vaikai. Jie nemato Dievo sukurtos gamtos grožio, negali pasigėrėti vaizdais, kurie pakylėja dvasią. Skarmaluoti ir pusiau alkani jie gyvena tarp ydų ir ištvirkimo, kur jų charakterį formuoja juos supantis skurdas ir nuodėmė. Dievo vardą vaikai girdi ištariamą tik paniekinamai. Jų ausys girdi nešvankias kalbas, keiksmus ir užgaules. Alkoholio ir tabako šutas, keliantis pasibjaurėjimą tvaikas, moralinė degradacija iškraipo jų pojūčius. Šios minios ugdomos tapti nusikaltėliais, visuomenės, kuri juos paliko vargui ir pažeminimui, priešais.GT 130.5

Ne visa miesto lūšnų varguomenė priklauso šiai klasei. Yra dievobaimingų vyrų ir moterų, kurie įkrito į skurdo duobę dėl ligos ar ištikti nesėkmių, dažnai dėl kaltės tų, kurie užsiima nedoromis gudrybėmis, gyvena apiplėšinėdami savo draugus. Daugelis tų, kurie yra dori ir pilni gerų užmojų, nuskursta dėl profesinio lavinimo stokos. Dėl žinių trūkumo jie nesugeba įveikti gyvenimo sunkumų. Pasiduodami į miestus, dažnai jie nesugeba rasti darbo. Apsuptus ydingumo vaizdų ir garsų, juos ištinka siaubingi išmėginimai. Gyvendami susispietę, dažnai priskiriami ištvirkusiai ir degradavusiai kategorijai, jie, priešindamiesi vos ne antžmogiškomis pastangomis, gali apsisaugoti nuo grimzdimo į tą pačią bedugnę. Daugelis tvirtai laikosi dorumo, pasirinkdami verčiau kentėti negu nusidėti. Šiai žmonių kategorijai ypatingai reikia pagalbos, užuojautos ir padrąsinimo.GT 131.1

Jeigu vargingieji, kurie dabar telkiasi miestuose, galėtų rasti namus kaimo vietovėse, jie galėtų ne tik užsidirbti pragyvenimui, bet ir sustiprinti sveikatą bei surasti laimę, kuri dabar jiems nepažįstama. Stropus darbas, paprastas maistas, kruopštus taupumas, dažni nepatogumai ir nepritekliai būtų jų dalia. Tačiau kokia palaima būtų jiems, palikus miestą su jo piktomis pagundomis, sąmyšiu, nusikaltimais, bėdomis ir bjaurastimis, iškeisti jį į kaimo tylą, ramybę ir tyrumą!GT 131.2

Jeigu dauguma tų, kurie gyvena miestuose, kurie neturi nė lopinėlio žalios žolės, kur galėtų pavaikščioti basi, tie, kurie metai iš metų mato nešvankius kiemus ir siaurus skersgatvius, plytų sienas ir šaligatvius, nuo dulkių bei dūmų kamuolių apniukusį dangų, - jeigu jie būtų perkelti į kokią nors kaimo vietovę, apsuptą žaliuojančių laukų, giraičių ir kalvų bei upelių, giedro dangaus ir gaivaus, gryno kaimo oro, - visa tai jiems atrodytų bemaž kaip dangus.GT 131.3

Staiga nutraukę ryšius ir priklausomybę nuo žmonių, atsiskyrę nuo pasaulietiškų, tvirkinančių elgesio taisyklių, papročių ir jaudulio, jie priartėtų prie gamtos širdies. Dievo Artumas jiems būtų realesnis. Daugelis išmoktų priklausyti nuo Jo. Per gamtą jie išgirtų jų širdims kalbant Dievo balsą, skleidžiantį Jo ramybę ir meilę, o protas, siela bei kūnas atsilieptų gydančiai, gyvybę teikiančiai stiprybei.GT 132.1

Jeigu jie kada nors taps darbštūs ir savarankiški, daug kam jų prireiks pagalbos, padrąsinimo ir pamokymo. Daugybei vargingų šeimų tiek ir tereikia iš misionieriaus - kad pagelbėtų apsigyventi kaime ir pamokytų, kaip pragyventi.GT 132.2

Tokios pagalbos ir apmokymo reikia ne tik miestiečiams. Net kaimuose, kuriuose yra visos galimybės gyventi geriau, daugybei vargšų stinga paramos. Daugelyje gyvenviečių nėra jokios galimybės gauti profesinį ir higieninį išsilavinimą. Šeimos gyvena lūšnelėse, stokodami baldų ir drabužių, be darbo įrankių, be knygų, neturėdami nei patogumų, nei sanitarinių mazgų, nei lėšų kultūrai kelti. Surambėjusios sielos, silpni ir liguisti kūnai byloja apie baisias paveldėtų blogų įpročių pasekmes. Šiuos žmones privalu lavinti iš pagrindų. Jie gyveno vangų, dykaduoniaujantį, sugedusį gyvenimą, todėl juos reikia mokyti taisyti įpročius.GT 132.3

Kaip sužadinti juose pažangos būtinybę? Kaip juos nukreipti siekti kilnesnio gyvenimo idealo? Kaip jiems padėti pakilti? Ką galima padaryti ten, kur vyrauja skurdas ir su juo susiduriama kiekviename žingsnyje? Tai tikrai sunkus darbas. Būtina reforma neįvyks, kol vyrams ir moterims nebus padedama iš šalies. Tai Dievo tikslas, kad turtingieji ir beturčiai būtų artimai susieti užuojautos ir pagalbos saitais. Tie, kurie turi lėšų, apdovanoti talentais ir gabumais, turi panaudoti šias dovanas savo bendrapiliečių palaimai.GT 132.4

Ūkininkai krikščionys gali atlikti realų misionierišką darbą, padėdami vargšams surasti namus kaimuose ir pamokydami juos, kaip įdirbti žemę bei ją padaryti našią. Mokykite juos, kaip naudotis žemės ūkio inventoriumi, kaip kultivuoti įvairius pasėlius, kaip sodinti ir prižiūrėti vaismedžių sodus.GT 132.5

Daugumas, užsiimančių žemdirbyste, negauna pakankamo derliaus, nes nepadaro, kas reikalinga. Jų vaismedžiai nėra kaip reikiant prižiūrimi, pasėliai sėjami netinkamu laiku, o dirva apdorojama atsainiai ir paviršutiniškai. Už savo prastą sėkmę jie kaltina nederlingą žemę. Dėl savo nesėkmių jie kaltina nederlingą žemę, kuri, tinkamai įdirbama, duotų gausų derlių. Skurdūs planai, menkai įdėtos pastangos, nepakankamos žemdirbystės žinios, - visa tai aiškiai rodo, kad būtina reforma.GT 133.1

Tebūna išmokomi tinkamų metodų visi, kurie nori išmokti. Jeigu kai kurie nenori, kad jūs jiems kalbėtumėte apie pažangias idėjas, mokykite juos be žodžių. Pavyzdingai prižiūrėkite savo žemės sklypą. Kai tik įmanoma, kalbėkitės su kaimynu, ir tegul jūsų žemės derlius bus iškalbus tinkamų žemės apdirbimo metodų bylotojas. Parodykite, ką galima padaryti su žeme rūpestingai darbuojantis.GT 133.2

Reikia atkreipti dėmesį į įvairių pramonės šakų įstaigas, kad vargingos šeimos gautų jose darbą. Reikia, kad statybininkai, kalviai ir visi, kurie išmano kokią nors naudingos veiklos specialybę, jaustų pareigą mokyti ir padėti nemokantiems bei bedarbiams.GT 133.3

Tiek moterims, tiek vyrams tarnystėje vargšams yra platus pasitarnavimo laukas. Kvalifikuotas virėjas, namų šeimininkė, siuvėja, slaugytoja - tai pagalba visiems, kam ko reikia. Tebūna vargingų šeimynų nariai išmokomi, kaip gaminti maistą, kaip pasisiūti ir pataisyti savo drabužius, kaip slaugyti ligonius, kaip prideramai prižiūrėti namus. Tegul berniukai ir mergaitės būna nuodugniai išmokyti kokio nors naudingo amato ar užsiėmimo.GT 133.4