„Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk”

Ką tik pasibaigė Palapinių šventė. Jeruzalės kunigai ir mokytojai pralaimėjo sąmokslą prieš Jėzų, ir, kai atėjo vakaras, „jie išsivaikščiojo kas sau. Jėzus nuėjo į Alyvų kalną” (Jono 7, 53; 8,1) .GT 52.3

Jėzus pasitraukė nuo miesto bruzdesio ir triukšmo, nuo nerimastingos minios bei klastingų mokytojų į Alyvų giraitę, kur Jis galėjo pabūti vienas su Dievu. Bet anksti rytą Jis grįžo į šventyklą; ir, kadangi žmonės rinkosi pas Jį, Jis atsisėdo su jais kalbėtis.GT 52.4

Jo kalba greitai buvo nutraukta. Grupė fariziejų ir Rašto aiškintojų atėjo pas Jį, vilkdami siaubo apimtą moterį, kurią jie rūsčiai, nekantriais nuožmiais balsais kaltino septintojo įsakymo pažeidimu. Stumdami ją Jėzaus link, jie, demonstruodami veidmainišką pagarbą Jam, tarė: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O Tu ką pasakysi?” (Jono 8, 4-5) GT 52.5

Jų apsimestinė pagarba slėpė kruopščiai apgalvotą ir užmaskuotą suokalbį sužlugdyti Jėzų. Jeigu Jis išteisins moterį, bus apkaltintas Mozės Įstatymo paniekinimu. Jeigu Jis ją pasmerks mirčiai, Jis galės būti apskųstas romėnams, kaip pasisavinęs tik jiems priklausančią valdžią.GT 53.1

Jėzus pažvelgė į iš gėdos drebančią auką ir kietaširdžių dvasininkų, neturinčių jokio žmogiško gailesčio, veidus. Nuo tokio reginio Jo tyra dvasia suvirpėjo. Neparodydamas, kad išgirdo jų klausimus, Jis pasilenkė ir, žiūrėdamas į žemę, ėmė kažką rašyti smėlyje.GT 53.2

Nerimdami, kad Jis delsia ir, atrodo, yra abejingas, kaltintojai priėjo arčiau, skatindami Jėzų atkreipti dėmesį į šį reikalą. Tačiau kai jų akys nuo Jėzaus veido nukrypo į grindinį prie Jo kojų, jie nutilo. Ten prieš jų akis buvo užrašytos slaptos jų gyvenimo nuodėmės.GT 53.3

Atsitiesęs Jėzus įbedė akis į susimokiusius vyresniuosius ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.” (Jono 8, 7) Ir pasilenkęs vėl rašė.GT 53.4

Jis nepažeidė Mozės Įstatymo ir nesikėsino į Romos valdžios autoritetą. Kaltintojai pralaimėjo. Dabar jų menamo šventumo drabužiai buvo nuplėšti; beribio tyrumo akivaizdoje jie stovėjo kalti ir pasmerkti. Bijodami, kad jų slaptosios nuodėmės gali būti atskleistos daugumai, nukorę galvas ir nuleidę akis jie spruko šalin, savo auką palikę gailestingajam Išgelbėtojui.GT 53.5

Jėzus atsitiesė ir, žvelgdamas į moterį, paklausė: „‘Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?’ Ji atsiliepė: ‘Niekas, Viešpatie.’ Jėzus jai tarė: ‘Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.’” (Jono 8,10-11) GT 53.6

Moteris stovėjo prieš Jėzų drebėdama iš baimės. Jo žodžiai „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį” nuskambėjo jai kaip mirties nuosprendis. Ji nedrįso pakelti akių į Išgelbėtoją, bet tyliai laukė savo lemties. Savo nuostabai ji matė, kaip jos kaltintojai - praradę žadą ir suglumę -skirstėsi; po to jos ausis pasiekė vilties žodžiai: „Nė Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.” Jos širdis susigraudino ir, puolusi Jėzui prie kojų, ji iškūkčiojo savo nuoširdžiausią dėkingumą ir su karčiomis ašaromis išpažino nuodėmes.GT 53.7

Tai buvo jos naujo gyvenimo, tyro ir ramaus, pašvęsto Dievui gyvenimo pradžia. Pakeldamas šią puolusią sielą, Jėzus padarė didesnį stebuklą negu išgydydamas sunkiausią fizinę negalią; Jis išgydė dvasinę ligą, kuri atneša amžiną mirtį. Ši atgailaujanti moteris tapo viena Jo ištikimų sekėjų. Su pasiaukojančia meile ir ištikimybe ji parodė savo dėkingumą už Jo atlaidžią meilę. Šią paklydusią moterį pasaulis tik niekino ir išjuokė, tačiau Nenuodėmingasis pasigailėjo jos silpnumo ir ištiesė jai pagalbos ranką. Nepaisant, kad veidmainiški fariziejai įskundė, Jėzus jai liepė „eiti ir daugiau nuodėmių nebedaryti”.GT 54.1

Jėzus žino kiekvienos sielos aplinkybes. Juo didesnės nusidėjėlių kaltės, tuo labiau jiems reikia Išgelbėtojo. Jo dieviškos meilės ir užuojautos širdis labiausiai krypsta į tą, kuris beviltiškai įpainiotas į priešo žabangus. Savo paties krauju Jis yra pasirašęs žmonijos išlaisvinimo dokumentą.GT 54.2

Jėzus nenori, kad tokia brangia kaina atpirktieji taptų priešo pagundų žaislu. Jis nenori, kad būtume nugalėti ir pražūtume. Tas, kuris sutramdė liūtus duobėje ir vaikščiojo su ištikimaisiais karštose liepsnose, yra pasirengęs darbuotis dėl mūsų, kad sutramdytų bet kokį mūsų prigimties blogį. Šiandien Jis stovi prieš Dievą prie gailestingumo aukuro, pristatydamas maldas tų, kurie trokšta Jo pagalbos. Jis neatstumia verkiančių ir atgailaujančių. Jis atleidžia visiems, ateinantiems pas Jį atleidimo ir išgijimo. Jis nepasakoja visko, ką galėtų apreikšti, tačiau liepia kiekvienai virpančiai sielai būti drąsiai. Kas tik panorės, gali įsitverti į Dievo stiprybę ir susitaikyti su Juo, ir Jis priims.GT 54.3

Tuos, kurie ieško prieglobsčio Jame, Jėzus pakylėja virš apkaltinimų ir liežuvautojų kivirčų. Nei žmogus, nei piktas angelas negali apkaltinti šių širdžių. Kristus suvienija jas su savo dieviškai žmogiška prigimtimi. Jos stovi šalia didžiojo nuodėmių Nešėjo nuo Dievo sosto sklindančioje šviesoje. Jėzaus Kristaus kraujas apvalo „nuo visų nuodėmių” (1 Jono 1, 7). GT 55.1

„Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!” (Romiečiams 8, 33-34) GT 55.2

Kristus parodė, kad Jis visiškai valdo ir vėją su bangomis, ir demonų apsėstuosius. Tas, kuris nutildė audrą ir nuramino nerimastingą jūrą, skelbia ramybę tiems, kurie sugluminti ir paveikti šėtono.GT 55.3

Kai Kafarnaumo sinagogoje Jėzus kalbėjo apie savo misiją išlaisvinti žmones iš nuodėmės vergijos, Jį pertraukė baisus šauksmas. Pamišėlis, paskubomis verždamasis pro žmones į priekį, šaukė: „Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo šventasis!” (Morkaus 1, 24)GT 55.4

Jėzus sudraudė demoną: “‘Nutilk ir išeik iš jo!’ Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.” (Luko 4, 35) GT 55.5

Šio žmogaus bėdų priežastis taip pat slypėjo jo asmeniniame gyvenime. Jis buvo įnykęs į nuodėmingus malonumus ir manė gyvenimą paversti didžiu festivaliu. Nesusivaldymas ir lengvabūdiškumas iškreipė dorus jo charakterio bruožus, ir šėtonas jį visiškai užvaldė. Sąžinė nubudo per vėlai. Kai jis buvo pasiruošęs atsisakyti turtų bei malonumų, kad atgautų drąsą, jis pasirodė esąs per silpnas prieš jį valdantį piktąjį.GT 55.6

Išgelbėtojo akivaizdoje jame nubudo troškimas išsilaisvinti, bet demonas priešinosi Kristaus galiai. Kai žmogus bandė kreiptis į Jėzų pagalbos, piktoji dvasia įdėjo į jo lūpas žodžius, ir jis garsiai šaukė baimės agonijoje. Apsėstasis iš dalies suprato esąs akivaizdoje To, kuris gali jį išlaisvinti, tačiau kai tik jis mėgino priartėti, kita valia jį užvaldė ir per jį išrėkė kitokius žodžius.GT 55.7

Tarp šėtono jėgos ir apsėstojo troškimo išsilaisvinti vyko siaubinga kova. Atrodė, jog kankinamasis neteks gyvybės, kovodamas su savo priešu, kuris mėgino pražudyti jį pačiame metų žydėjime. Tačiau Išgelbėtojas autoritetingai sudraudė jį ir išlaisvino belaisvį. Buvęs netyrosios dvasios apsėstasis dabar stovėjo prieš nustebusius žmones laisvas ir gebantis save valdyti.GT 56.1

Džiaugsmingu balsu jis šlovino Dievą už išlaisvinimą. Jo akys, kurios visai neseniai degė pamišimu, dabar spinduliavo supratingumu ir pasruvo dėkingumo ašaromis. Žmonės iš nuostabos neteko amo. Vos atgavę žadą, jie vienas kitą klausinėjo: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia? Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos Jo klauso!” (Morkaus 1,27) GT 56.2

Ir šiandien daugybė žmonių yra pavergti piktųjų dvasių, kaip kad apsėstasis iš Kafarnaumo. Visi, kurie sąmoningai atsitveria nuo Dievo įsakymų, patys atsiduoda šėtono valdymui. Dažnai žmogus žaidžia su piktuoju, manydamas, jog bet kada galės pasitraukti; tačiau jis vis labiau ir labiau gundomas, kol galiausiai suvokia, kad jį užvaldė valia stipresnė už jo valią. Žmogus nebegali ištrūkti iš šios paslaptingos jėgos gniaužtų. Slapta nuodėmė ar užvaldžiusios aistros gali laikyti jį nelaisvėje visiškai bejėgį kaip Kafarnaumo apsėstąjį.GT 56.3

Tačiau tokio žmogaus situacija nėra beviltiška. Dievas nevaldo mūsų minčių be mūsų sutikimo, bet kiekvienas žmogus gali pasirinkti, kokiai galiai jis nori būti pavaldus. Nė vienas nenupuola taip žemai, nė vienas nėra toks nedoras, kad negalėtų rasti išgelbėjimo Kristuje. Užuot norėjęs melstis, netyrosios dvasios apsėstasis tegalėjo prabilti šėtono žodžiais, tačiau buvo išgirstas bežodis jo širdies maldavimas. Nėra tokios širdies maldos, netgi neišreikštos žodžiais, kuri nebūtų išgirsta. Tie, kurie sutinka sudaryti sandorą su Dievu, nėra palikti šėtono valdžiai ar savo pačių prigimties bejėgiškumui.GT 56.4

„Ar išplėšia kas nors grobį iš galiūno?.. Viešpats šitaip atsako: ‘Žinoma! Belaisviai bus atimti iš galiūno ir grobis išplėštas iš tirono! Aš pats esu tavo reikalo gynėjas, Aš pats išvaduosiu tavo vaikus.’” (Izaijo 49, 24-25) GT 57.1

Nuostabus pasikeitimas įvyks tame žmoguje, kuris tikėjimu atvers širdies duris Išgelbėtojui.GT 57.2