Penkiais miežinės duonos kepalėliais pamaitinta daugybė

Visą dieną, kai Kristus mokė pajūryje, minios žmonių būriavosi aplink Jį ir Jo mokinius. Jie klausėsi Jo malonių žodžių, tokių paprastų ir tokių aiškių, kad šie jų sieloms buvo lyg Gileado balzamas. Gydantis Jo dieviškos rankos prisilietimas sergantiems grąžino sveikatą, o mirštantiems gyvybę. Diena jiems atrodė tarsi dangus žemėje, tad nesuvokė, kiek ilgai jie nieko nevalgė.GT 25.4

Saulė grimzdo vakarop, o žmonės dar užsibuvo. Pagaliau prie Kristaus priėjo mokiniai, ragindami Jį, kad minią - jos labui - reikėtų leisti skirstytis. Daugumas atėjo iš labai toli ir nuo ryto nieko nebuvo valgę. Aplinkiniuose miesteliuose ir gyvenvietėse jie galėtų įsigyti maisto. Tačiau Jėzus tarė: „Jūs duokite jiems valgyti.” (Mato 14,16) Tada atsigręžęs į Pilypą, Jis paklausė: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?” (Jono 6,5) GT 26.1

Pilypas apžvelgė galvų jūrą ir pagalvojo, kad neįmanoma aprūpinti maistu tokią didžiulę minią. Jis atsakė, kad už du šimtus denarų (vienas denaras buvo dienos uždarbis) duonos neužteks, kad padalinus, kiekvienas gautų bent po gabalėlį.GT 26.2

Jėzus pasiteiravo, kiek maisto būtų galima surasti pas žmones. Andriejus tarė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!” (Jono 6, 9) Jėzus liepė visa tai Jam atnešti. Tada Jis paliepė mokiniams susodinti žmones ant žolės. Kai tai buvo padaryta, Jis paėmė maistą, „pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir pririnko nulikusių gabaliukų dvylika pilnų pintinių” (Mato 14, 19-20) .GT 26.3

Kad Kristus pamaitino didžiulę minią žmonių, tai buvo dieviškosios galios stebuklas; tačiau koks kuklus buvo maistas - tik žuvis ir miežinė duona; tai buvo kasdienis Galilėjos žvejų maistas.GT 26.4

Kristus galėjo padengti žmonėms gausių valgių stalą, tačiau paruoštas maistas vien tik apetitui patenkinti nebūtų perdavęs naudingos pamokos. Šio stebuklo dėka Kristus troško pamokyti paprastumo. Jeigu šiandien žmonių įpročiai būtų kuklūs, jeigu jie gyventų harmonijoje su gamtos dėsniais, kaip kad pradžioje gyveno Adomas su Ieva, tuomet maisto atsargų būtų apstu ir būtų patenkinti visos žmonijos šeimos poreikiai. Deja, savanaudiškumas ir nuolaidžiavimas apetitui atnešė nuodėmę ir kančią, viena vertus - dėl pertekliaus, kita vertus - dėl skurdo.GT 26.5

Jėzus nesiekė patraukti žmones prie savęs, patenkindamas jų apetitą prabangiu maistu. Tai didžiulei, pavargusiai ir alkanai miniai po ilgos jaudinančios dienos paprastas maistas buvo Jo galios ir švelnaus rūpinimosi jais garantija, kad Jis pasirūpins ir viskuo, kas būtina gyvenimui. Išgelbėtojas nepažadėjo savo sekėjams pasaulietiškos prabangos; jų dalia gali būti ir neturtas, tačiau Jo Žodis garantuoja, kad jų poreikiai bus patenkinti; Jis pažadėjo duoti ir tai, kas geriau už žemiškuosius turtus, - nuolatinę ramybę savo buvimu šalia.GT 27.1

Kai minia buvo pamaitinta, maisto liko apsčiai. Jėzus savo mokiniams paliepė: „Surinkite nulikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų.” (Jono 6,12) Šie žodžiai reiškia daugiau nei sudėti maistą į pintines. Pamoka buvo dviguba. Nieko negalima švaistyti. Mes negalime praleisti net laikinos naudos. Mes negalime nepaisyti nieko, kas galėtų pasitarnauti žmonijos labui. Tegul būna surinkta viskas, kas palengvins alkanos žmonijos skurdą. Taip pat kruopščiai mes turime kaupti dangiškąją duoną, kad patenkintume sielos reikmes. Mes gyvename kiekvienu Dievo žodžiu. Ką Dievas yra kalbėjęs, nieko negalima prarasti. Nė vieno žodžio, kuris siejasi su mūsų amžinuoju išgelbėjimu, negalime atmesti. Nė vienas žodis negali kristi žemėn be naudos.GT 27.2

Stebuklas su duonos kepalėliais mus moko, jog esame priklausomi nuo Dievo. Kai Kristus pamaitino penkis tūkstančius, maisto arti nebuvo. Akivaizdu, Jėzus neturėjo tam lėšų. Čia, tyrlaukiuose, Jis buvo su penkiais tūkstančiais žmonių, be moterų ir vaikų. Jis nekvietė tokios daugybės sekti Juo į ten. Trokšdami būti su Juo, jie patys atėjo be kvietimo ar įsakymo. Tačiau Jis žinojo, jog visą dieną klausydamiesi Jo mokymo, jie išalko ir nusilpo. Jie buvo toli nuo savo namų, o naktis čia pat. Daugelis jų neturėjo už ką įsigyti maisto. Tas, kuris dėl jų išpasninkavo keturiasdešimt dienų dykumoje, negalėjo leisti, kad jie grįžtų alkani į savo namus.GT 27.3

Dievo Apvaizda nuvedė Jėzų ten, kur Jis buvo, todėl Jis priklausė nuo dangiškojo Tėvo priemonių, kuriomis galėjo palengvinti žmonių vargus. Kai mes patenkame į sunkią padėtį, esame priklausomi nuo Dievo. Kiekvienoje kritinėje situacijoje mes turime ieškoti pagalbos pas Tą, kurio valdžioje beribiai resursai.GT 28.1

Šio stebuklo atveju Kristus viską gavo iš Tėvo; Jis tai perdavė mokiniams, mokiniai - žmonėms, o žmonės - vieni kitiems. Taigi visi, kurie susiję su Kristumi, iš Jo gaus gyvybės duonos ir perduos ją kitiems. Jo mokiniai yra Dievo numatyta priemonė, susiejanti Kristų ir žmoniją.GT 28.2

Kai mokiniai išgirdo Išgelbėtojo įsakymą: „Jūs duokite jiems valgyti”, jų mintyse kilo daugybė kliūčių. Jie ėmė klausinėti: „Ar mums eiti į kaimą nupirkti duonos?” Tačiau ką pasakė Kristus? „Jūs duokite jiems valgyti.” Mokiniai atnešė Jėzui viską, ką turėjo, bet Jis nepakvietė jų valgyti. Jis liepė jiems patarnauti žmonėms. Jo rankose maisto daugėjo, o mokinių rankos, siekusios Kristų, niekada netuštėjo. Mažų atsargų pakako visiems. Kai minia buvo pamaitinta, tuomet ir mokiniai valgė su Jėzumi brangų Dangaus parūpintą maistą.GT 28.3

Kai matome varganų, beraščių, liūdinčiųjų skurdą, mums dažnai sugelia širdis. Mes klausiame: „Kokia nauda iš mūsų silpnų jėgų ir menkų resursų, norint palengvinti baisų skurdą? Ar nepalaukus mums kažko galingesnio, kas vadovautų šiam darbui, ar kokios nors organizacijos, kuri imtųsi šio reikalo?” Kristus sako: „Jūs duokite jiems valgyti.” Naudokite lėšas, laiką, galimybes, kurias turite. Atneškite savo miežinius kepaliukus Jėzui.GT 28.4

Nors jūsų ištekliai negalės pamaitinti tūkstančių, bet jų gali pakakti pamaitinti vienam. Kristaus rankose mažmožis gali pamaitinti daugelį. Kaip Kristaus mokiniai, duokite, ką turite. Kristus padidins dovaną. Jis atlygins doriems ir nuoširdžiai Juo pasitikintiems. Tai, kas atrodo kaip menkas užkandis, virs turtingomis vaišėmis.GT 28.5

„Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus... Dievas gali apipilti jus visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo, kaip parašyta: ‘Jis pažėrė, padalijo vargdieniams; Jo teisumas amžiais išlieka.’ Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams. Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui.” (2 Korintiečiams 9, 6-11)GT 29.1