Pasiruošimas gyvenimo kovai

Nebus per daug, jei vis prisiminsime, jog sveikata nėra atsitiktinumas, bet klusnumo tam tikriems įsakymams pasekmė. Šitai pripažįsta sportinių varžybų ir lengvosios atletikos dalyviai. Šie žmonės rūpestingai ruošiasi. Jie kruopščiai treniruojasi ir griežtai laikosi drausmės. Kiekvienas fizinis įprotis atsakingai reguliuojamas. Jie žino, jog atsainumas, nesaikingumas ar nerūpestingumas, kurie silpnina ar žaloja bet kurį kūno organą ar funkciją, garantuoja pralaimėjimą.GT 82.1

Tačiau toks atsargumas yra kur kas svarbesnis siekiant pergalės gyvenimo kovoje. Tai nėra netikras mūšis, kuriame mes dalyvaujame. Mes kovojame kovą, nuo kurios priklauso mūsų amžinasis gyvenimas. Mes susiduriame su neregimais priešais. Blogio angelai siekia valdyti kiekvieną žmogiškąją būtybę. Bet kokia sveikatos žala ne tik silpnina fizines jėgas, bet verčia silpnėti ir protines bei dorovines galias. Pataikavimas bet kokiam nesveikam įpročiui apsunkina gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, taigi priešintis blogiui vis sunkiau. Taip didėja nesėkmių ir pralaimėjimo pavojus.GT 82.2

„Argi žinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną?” (1 Korintiečiams 9,24) Kovą, kurią mes kovojame, galime laimėti, jeigu tik drausminsime save, laikydamiesi teisingų principų. Į tų gyvenimo principų praktikavimą dažnai žiūrima kaip į nesvarbų, mažareikšmį dalyką. Tačiau, jeigu atsižvelgsime į tai, kad kyla pavojus sveikatai, tada bet koks mūsų poelgis nebus menkavertis. Kiekvienas poelgis - tai svoris ant svarstyklių lėkštės, kuris nulemia gyvenimo pergalę ar pražūtį. Šventasis Raštas mus ragina: „Bėkite taip, kad ją laimėtumėte!” (1 Korintiečiams 9, 24) GT 82.3

Mūsų protėviams nesuvaldomas smalsumas baigėsi Edeno praradimu. Mūsų susivaldymas visais atžvilgiais, grįžtant į Edeną, reiškia daug daugiau negu žmonės mano.GT 82.4

Nurodydamas į varžybų dalyvių pasiaukojimą senovės Graikijos žaidynėse, apaštalas Paulius rašo: „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes - nevystantį. Todėl aš bėgu neklaidžiodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.” (1 Korintiečiams 9, 25-27) GT 83.1

Sveikatos reformos pažanga priklauso nuo aiškaus pamatinės tiesos pripažinimo. Viena vertus, pavojus slypi filosofijos ribotume ir griežtoje, šaltoje teorijoje, kita vertus - didis pavojus ir neatsakingame liberalizme. Visų reformų patvarumo pamatas yra Dievo Įstatymas. Mes aiškiai turime apibrėžti poreikį laikytis šio Įstatymo. Šiuos principus privalu turėti žmonėms prieš akis. Jie yra amžini ir nepajudinami kaip pats Dievas.GT 83.2

Vienas liūdniausių žmogaus pirmojo nuopuolio padarinių buvo savitvardos praradimas. Tik tuomet, kai ši susivaldymo galia bus atgauta, įmanoma reali pažanga.GT 83.3

Mūsų kūnas yra vienintelis tarpininkas, kur protas ir siela ugdoma formuojant charakterį. Štai kodėl žmonių priešininkas nukreipia savo pagundas į kūną, kad susilpnintų ir sumažintų mūsų fizines jėgas. Jis laimi, kai visa mūsų esybė pasiduoda piktam. Mūsų fizinės prigimties polinkiai, jeigu jie nepalenkti Aukštybių valdžiai, tikrai skatins pražūtį ir mirtį.GT 83.4

Kūnas privalo būti pavaldus. Jį turi valdyti aukščiausios Esybės galia. Užgaidas turi reguliuoti Dievo valdoma valia. Karališkoji proto galia, pašventinta dieviškosios malonės, turi keisti mūsų gyvenimą.GT 83.5

Dievo reikalavimai privalo gyventi sąžinėje. Vyrų ir moterų širdyse privalu sužadinti savitvardos pareigą, skaistumo poreikį, nepriklausomybę nuo bet kokio iškreipto apetito ir teršiančio įpročio. Jų sąmonėje reikia įdiegti faktą, kad visos proto ir kūno jėgos yra Dievo dovana ir, atliekant Jo tarnystę, privalo būti išsaugotos geriausiai.GT 83.6

Senovinėse apeigose, kurios simbolizavo Evangeliją, nevalia buvo aukoti ant Dievo aukuro aukos su trūkumu. Auka, kuri simbolizavo Kristų, privalėjo būti be trūkumo. Dievo Žodis šia iliustracija parodo, kokie turi būti Jo vaikai - „gyva, šventa, Dievui patinkanti auka” (Romiečiams 12, 1; žr. Efeziečiams 5, 27).GT 84.1

Be Dievo teikiamos stiprybės neįmanoma pasiekti tikros reformos. Žmogiškieji barjerai prieš prigimtinius ir įgytus polinkius - tai kaip smėlėta sekluma prieš srovę liūties metu. Kol Kristus netaps gyvybę įkvepiančia jėga mūsų gyvenime, mes negalėsime atsispirti gundymams, kurie puola mus iš vidaus ir iš išorės.GT 84.2

Atėjęs į šį pasaulį, Kristus gyveno laikydamasis Dievo Įstatymo, kad žmogus gebėtų visiškai valdyti tuos savo prigimties polinkius, kurie jam kenkia. Kaip dvasios ir kūno Gydytojas, Jis duoda pergalę prieš sukylančias aistras. Jis aprūpino visa kuo, kad žmogus galėtų įgyti tobulą charakterį.GT 84.3

Kai žmogus atsiduoda Kristui, jo protą užvaldo Įstatymas, tačiau tai yra karališkasis Įstatymas, kuris skelbia kiekvienam belaisviui laisvę. Tapdamas viena su Kristumi, žmogus tampa laisvas. Klusnumas Kristaus valiai reiškia visišką žmogiškosios esybės atkūrimą.GT 84.4

Klusnumas Dievui reiškia laisvę nuo nuodėmės vergijos, išvadavimą nuo žmogiškųjų aistrų ir paskatų. Tada žmogus gali nugalėti pats save, savo ydas, įveikti „kunigaikštystes bei valdžias, šių tamsybių pasaulio valdovus ir dvasines blogio jėgas dangaus aukštumose” (žr. Efeziečiams 6,12) .GT 84.5

Niekur šie nuostatai nėra taip būtini ir taip naudingi, kaip namuose. Tėvai privalo padėti įpročių ir charakterio pamatą. Reforma privalo prasidėti įgyvendinant Dievo Įstatymo principus, palaikančius tiek fizinę, tiek dorovinę sveikatą. Parodykite, kad Dievo Žodžio laikymasis yra vienintelė mūsų apsauga nuo blogio, kuris pasaulį stumia į pražūtį. Išaiškinkite tėvams jų atsakomybę ne tik už save pačius, bet ir už jų vaikus. Jie rodo savo vaikams arba klusnumo, arba Įstatymo laužymo pavyzdį. Pagal jų pavyzdį ir mokymą sprendžiamas jų šeimos likimas. Vaikai bus tokie, kokius padarys juos tėvai.GT 84.6

Jeigu tėvai galėtų stebėti savo elgesio vaisius ir matytų, kaip jų pavyzdžiu bei mokymu jie įamžina ir didina nuodėmės arba teisumo galią, tikrai įvyktų pokyčiai. Daugelis nusigręžtų nuo tradicijų ir papročių ir priimtų dieviškuosius gyvenimo principus.GT 85.1