„Dovanai gavote, dovanai ir duokite”

Evangelija neturi būti skelbiama ir pristatoma ribotai mažumai išrinktųjų, kurie, tarkim, darys mums garbę, jeigu jie ją priims. Žinia privalo būti paskelbta visiems. Kai Dievas laimina savo vaikus, laimina juos ne tik jų pačių labui, bet viso pasaulio gerovei. Kai Jis duoda mums dovanų, tai reiškia, kad mes galime jas dauginti jomis dalydamiesi.GT 63.2

Moteris samarietė, kuri kalbėjosi su Jėzumi prie Jokūbo šulinio, vos tik atrado Išgelbėtoją, tuojau pat atvedė pas Jį kitus. Ji pasirodė esanti daug veiksmingesnė misionierė negu Jo mokiniai. Mokiniai Samarijoje nematė nieko, kas nurodytų į gerą dirvą. Jų mintys buvo sutelktos į būsimą didį darbą ateityje. Jie nematė, kad tiesiog aplink juos buvo derlius, kurį reikia rinkti. Tačiau per moterį, kurią jie niekino, visas miestas buvo atvestas pasiklausyti Jėzaus. Ji tuoj pat nunešė šviesą savo tautiečiams.GT 63.3

Ši moteris simbolizuoja praktinį tikėjimą Kristumi. Kiekvienas tikras mokinys yra gimęs Dievo karalystei kaip misionierius. Kai tik jis susipažįsta su Išgelbėtoju, jam kyla troškimas supažindinti su Juo kitus. Gelbėjanti ir pašventinanti tiesa negali būti uždaryta jo širdyje. Gavėjas tampa davėju. Kristaus malonė sieloje yra kaip versmė, trykštanti tyrlaukiuose, kuri viską atgaivina ir žūstantiems sužadina troškulį gerti gyvybės vandenį. Taip darbuojantis gaunama didesnė palaima, negu kad dirbtume vien tik sau. Tik darbuodamiesi skleidžiant Gerąją išgelbėjimo naujieną, mes artėjame prie Išgelbėtojo.GT 63.4

Tiems, kurie gavo Jo malonę, Viešpats sako:GT 63.5

„Juos ir savo kalvos apylinkes padarysiu palaima, siųsiu lietų pagal metų laiką, lietų, nešantį palaimą.” (Ezechielio 34, 26)GT 63.6

„Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: ‘Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria. Kas Mane tiki, kaip Raštas sako, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės.’” (Jono 7, 37-38)GT 64.1

Tie, kurie gauna, turi dalytis su kitais. Iš visų pusių girdisi pagalbos šauksmai. Dievas ragina žmones su džiaugsmu tarnauti kitiems. Nemirtingumo vainikus reikia laimėti; Dangaus karalystę reikia pasiekti; nežinojime žūstantis pasaulis turi būti apšviestas.GT 64.2

„Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui.” (Jono 4, 35-36) GT 64.3

Mokiniai trejus metus turėjo nuostabų Jėzaus pavyzdį. Diena iš dienos jie vaikščiojo su Juo ir kalbėjosi, klausėsi Jo džiuginančių žodžių, ištariamų nuvargusiems ir nuliūdusiems, matė Jo galios apsireiškimus sergantiems bei kenčiantiems. Kai atėjo metas mokinius palikti, Jis davė jiems malonės ir jėgų skleisti Jo darbus Jo vardu. Jiems reikėjo skleisti visur Jo meilės ir išgydymo Evangelijos šviesą. Išgelbėtojas pažadėjo, kad Jis bus su jais visada. Per Šventąją Dvasią Jis bus net arčiau jų negu tada, kai Jis vaikščiojo tarp žmonių regimai.GT 64.4

Darbą, kokį dirbo mokiniai, mes taip pat turime dirbti. Kiekvienas krikščionis turi būti misionierius. Siekiant nesavanaudiškai, nuoširdžiai palengvinti kenčiančios žmonijos vargus, mes turime su užuojauta ir gailestingumu tarnauti tiems, kuriems reikia pagalbos.GT 64.5

Kiekvienas gali rasti kažką nuveikti. Nė vienas negali jaustis, kad jam nėra vietos darbuotis dėl Kristaus. Išgelbėtojas tapatina save su kiekvienu žmogaus vaiku. Jis tapo žemiškosios šeimos nariu, kad mes galėtume tapti dangiškosios šeimos nariais. Jis yra Žmogaus Sūnus, todėl Brolis kiekvienam Adomo sūnui ir dukteriai. Jo sekėjai neturi jaustis atskirti nuo juos supančio žūstančio pasaulio. Jie yra didžiojo žmonijos tinklo dalis, ir Dangus į juos žiūri kaip į brolius - nepaisant nuodėmingi jie ar šventi.GT 64.6

Milijonų milijonai žmonių - sergančių, neišmanančių ir nuodėmingų - nėra girdėję apie Kristaus meilę, skirtą jiems. Jeigu susikeistume vietomis, ko mes trokštume, kad jie mums padarytų? Kol pajėgiame, visa tai mes privalome daryti jiems. Kristaus taisyklė, kurios gyvenime kiekvienas iš mūsų privalome laikytis, arba būsime teisiami, yra tokia: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai.” (Mato 7,12) GT 65.1

Pagal tai, kas mums duota daugiau negu kitiems, - ar išsilavinimas ir išmanymas, charakterio kilnumas, krikščioniškas išsiugdymas, religinė patirtis, - mes skolingi tiems, kurie mažiau apdovanoti; tad, kiek tik sugebame, mes turime jiems tarnauti. Jeigu esame stiprūs, mes turime būti silpnųjų rankos.GT 65.2

Šlovės angelai, kurie visada mato Tėvo veidą danguje, džiaugiasi tarnaudami Jo patiems mažiausiems. Angelai būna ten, kur jų labiausiai reikia, būna su tais, kurie sunkiausiai kovoja su savimi ir kurių aplinka pati liūdniausia. Neryžtingi ir drebantys žmonės, turintys daugybę nepageidaujamų būdo bruožų, yra ypatingai angelų globojami. Tai, ką savanaudiška širdis laiko žeminančia tarnyste, t. y. tarnauti tiems, kurie yra niekam tikę ir yra visapusiškai prastesnio būdo, - tokiems tarnauti - tai tyrų, nenusidėjusiųjų, Dangaus karalystės būtybių darbas.GT 65.3

Jėzus dangaus nelaikė trokštama vieta, kol mes buvome prarasti. Jis paliko Dangaus karalystę, kad gyventų niekinamas bei užgauliojamas ir gėdingai numirtų. Tas, kuris danguje buvo karališkai turtingas, tapo beturčiu, kad per Jo neturtą mes galėtume praturtėti. Mes turime sekti Jo pavyzdžiu.GT 65.4

Tas, kuris tampa Dievo vaiku, nuo tos akimirkos turi laikyti save žemyn nuleistos grandinės jungtimi, kad kartu su Kristumi Jo gailestingumo plane gelbėtų pasaulį, eitų su Juo pirmyn ieškoti bei gelbėti paklydusiųjų.GT 65.5

Daugelis mano, kad būtų didelė privilegija aplankyti Kristaus žemiškojo gyvenimo vietas, pavaikščioti ten, kur vaikščiojo Jis, pažvelgti į ežerą, ant kurio kranto Jis mėgo mokyti, į kalvas bei klonius, ant kurių taip dažnai ilsėjosi Jo žvilgnis. Tačiau, kad vaikščiotume Jėzaus pėdomis, mums nereikia eiti į Nazaretą, į Kafarnaumą ar Betaniją. Jo pėdsakus mes rasime šalia ligonio lovos, vargšo lūšnelėje, didžiųjų miestų susigrūdusios minios skersgatviuose ir visur, kur tik žmogui reikia paguodos.GT 66.1

Mums reikia maitinti alkanus, aprengti nuogus ir guosti kenčiančius bei nuliūdusius. Mums reikia tarnauti skendintiems neviltyje ir įžiebti ją jos neturintiems.GT 66.2

Kristaus meilė, parodyta nesavanaudiškai tarnaujant, daug veiksmingiau keičia piktadarį negu teisingumo kalavijas. Būtina tramdyti Įstatymo laužytojus, bet mylintis misionierius gali padaryti daugiau. Dažnai nuo priekaištų kietėjanti širdis pradeda minkštėti nuo Kristaus meilės.GT 66.3

Misionierius gali ne tik palengvinti fizines negalias, bet ir nukreipti nusidėjėlį pas Didįjį Gydytoją, kuris gali nuvalyti nuo sielos nuodėmės raupsus. Dievo užmojis, kad ligoniai, nelaimingieji, piktųjų dvasių užvaldytieji per Jo tarnus girdėtų Jo balsą. Viešpats trokšta, kad per Jo žmogiškuosius pasiuntinius Jis būtų toks Guodėjas, kokio pasaulis nežino.GT 66.4

Išgelbėtojas atidavė savo brangią gyvybę, kad įsteigtų Bažnyčią, gebančią tarnauti kenčiantiems, liūdintiems ir gundomiems. Tikinčiųjų draugija gali būti neturtinga, neišsilavinusi ir nežinoma, tačiau Kristuje ji gali darbuotis namuose, visuomenėje ir net atokesnėse vietovėse, kur darbo vaisiai gali siekti toli - iki pat amžinybės.GT 66.5

Šių dienų Kristaus sekėjams ištariami žodžiai ne mažiau svarbūs nei pirmiesiems mokiniams :GT 66.6

„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones.” „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.” (Mato 28,18-19; Morkaus 16, 15) GT 66.7

Mums taip pat duotas Jo Artumo pažadas: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.” (Mato 28, 20) Šiandien smalsios minios neplūsta į nuošalias vietas, kad pamatytų ir išgirstų Kristų. Jo balso negirdėti nė judriose gatvėse. Nešaukiama nuo šaligatvių, jog „praeinąs Jėzus Nazarietis!” (Luko 18, 37) Tačiau šis žodis ir šiandien yra tikras. Kristus neregimai vaikšto mūsų gatvėmis. Su gailestingumo žinia Jis ateina į mūsų namus. Jis nori bendradarbiauti su visais, kurie pageidauja tarnauti Jo vardu. Jis yra tarp mūsų, kad išgydytų ir palaimintų, jei tik mes Jį priimsime.GT 67.1

„Taip kalba Viešpats: ‘Malonės metu tave išklausau,
išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave
Sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum
nuniokotus paveldus. Sakyk kaliniams: ‘Išeikite!’
ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į šviesą!’”GT 67.2

(Izaijo 49, 8-9)

„O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to,
kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę,
nešdamas Gerąją naujieną, garsindamas išganymą,
sakydamas Sionui: ‘Tavo Dievas viešpatauja!’”GT 67.3

(Izaijo 52, 7)

„Drauge praplyškite džiaugsmo giesme,
Jeruzalės griuvėsiai, nes Viešpats paguodė savo tautą...
Viešpats iškėlė savo šventąją ranką visų tautų akyse.
Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą.”GT 67.4

(Izaijo 52, 9-10)