Kristaus pavyzdys

Kristus niekada neribojo savo tarnavimo ir nematavo savo darbo valandomis. Jo laikas, širdis, siela ir jėgos buvo atiduoti triūsui dėl žmonijos gerovės. Dienomis Jis sunkiai dirbdavo, o ilgomis naktimis melsdavosi, prašydamas malonės ir ištvermės, kad galėtų daugiau nuveikti. Garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, Jis siuntė prašymus į Dangų, kad būtų sustiprinta Jo žmogiškoji prigimtis, kad, būdamas tvirtas, galėtų susitikti su klastingu priešu ir jo apgaulingais veiksmais, kad būtų sustiprintas atlikti savo misiją - pakelti žmonijos dvasią. Savo darbininkams Jis sako: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau.” (Jono 13, 15) GT 371.1

Paulius rašė: „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę.” (2 Korintiečiams 5, 14) Tai buvo jo elgesį skatinantis principas, jo varomoji jėga. Jei kartais jo užsidegimas pareigos kelyje nors trumpam prigesdavo, pakakdavo vieno žvilgsnio į Kristaus kančios kryžių, kuris priversdavo jį „susijuosti savo dvasios strėnas” [1 Petro 1, 13] ir eiti pirmyn savimaršos keliu. Darbuodamasis savo broliams, jis labai pasitikėjo begaline Kristaus aukos meile, jos sutvardančia ir pavergiančia galia.GT 371.2

Koks nuoširdus ir jaudinantis yra jo kreipimasis: „Juk jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą.” (2 Korintiečiams 8, 9) Jūs žinote aukštybes, iš kurių Jis nusileido, pažeminimo gelmę, į kurią Jis nužengė. Jo kojos ėjo pasiaukojimo keliu ir nepasuko į šalį, kol Jis neatidavė savo gyvybės. Jo gyvenimas - nuo sosto danguje iki kryžiaus žemėje - buvo nenuilstamas gyvenimas. Tačiau meilė žmogui paskatino Jį priimti kiekvieną pažeminimą ir iškentėti kiekvieną įžeidimą.GT 371.3

Paulius įspėja mus: „...žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.” (Filipiečiams 2, 4-8) GT 371.4

Paulius buvo giliai susirūpinęs, kad visi pamatytų ir suvoktų Kristaus pažeminimą. Jis buvo įsitikinęs: jei žmonės būtų skatinami apmąstyti nuostabią Dangaus Didybės auką, iš jų širdžių pasitrauktų savanaudiškumas. Apaštalas ilgėliau stabteli, eidamas nuo vienos ypatybės prie kitos, kad mes nors iš dalies galėtume suprasti nuostabųjį Išgelbėtojo maloningumą nusidėjėliams. Jis nukreipia mūsų mintis pirmiausia į tą padėtį, kurią Kristus užėmė danguje pas savo Tėvą, ir po to parodo Jį atsisakiusį savo šlovės, savanoriškai gyvenantį žeminantį žmogaus gyvenimą, prisiėmusį tarno pareigas ir tapusį klusnų iki mirties - gėdingiausios, bjauriausios ir kankinančios mirties ant kryžiaus. Argi galima mąstyti apie tokią Dievo meilės išraišką be dėkingumo, meilės ir gilaus suvokimo, kad nepriklausome sau? Tokiam Mokytojui nederėtų tarnauti nenoromis ar skatinamam savanaudiškų motyvų. „Juk jūs žinote, - sako Petras, - kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu.” (1 Petro 1, 18) O, jeigu šitų turtų pakaktų nupirkti žmogui išgelbėjimą, kaip lengvai tai galėtų padaryti Tas, kuris sako: „Mano yra sidabras ir Mano yra auksas.” (Agėjo 2, 8) Tačiau nusidėjėlis gali būti atpirktas tik brangiu Dievo Sūnaus krauju. Tie, kurie nesugeba įvertinti šios nuostabios aukos ir nesiryžta tarnauti Kristui, žus dėl savo savanaudiškumo...GT 372.1