Išgijimo pažadai
„Viešpats atperka savo tarnų gyvastį;
kas ieško Jo užuovėjos, tas bus išgelbėtas.”GT 179.1
(Psalmė 34, 23)
„Pagarbi Viešpaties baimė yra tvirtovė,
Jo vaikų prieglauda.”GT 179.2
(Patarlių 14, 26)
„Bet Sionas sako: ‘Paliko mane Viešpats,
užmiršo mane Dievas.’
Ar gali moteris užmiršti savo mažylį,
būti nešvelni savo įsčių sūnui?
Net jeigu ji ir užmirštų, Aš tavęs niekada neužmiršiu.
Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne.”GT 179.3
(Izaijo 49, 14-16)
„Nebijok, nes Aš su tavimi,
nebūgštauk, nes Aš tavo Dievas!
Stiprinsiu tave, padėsiu tau,
remsiu tave savo teisumo dešine.”GT 179.4
(Izaijo 41,10)
„Nuo pat gimimo esate Mano našta,
išlaikiau jus nuo pat vaikystės.
Liksiu vis Tas pats, kai jūs pasensite;
kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada.
Aš - Tas, kuris nešiojau,
Aš - Tas, kuris nešios,
Aš - Tas, kuris jus neš ir išgelbės.”GT 179.5
(Izaijo 46, 3-4)
Niekas taip nestiprina sielos ir kūno sveikatos, kaip dėkingumo ir šlovinimo dvasia. Tai yra pozityvi pareiga pasipriešinti melancholijai, apmaudžioms mintims ir jausmams - tokia pati pareiga kaip malda. Jeigu esame susaistyti su Dangumi, tai kaip galime lyg minia raudotojų, murmėtojų ir besiskun-džiančiųjų keliauti į Tėvo namus?GT 179.6
Tie, kurie vadina save krikščionimis, kurie nuolat skundžiasi ir mano, jog džiugesys ir linksmumas yra nuodėmė, nėra nuoširdūs tikintieji. Tie, kurie mėgaujasi viskuo, kas melancholiška žemiškame gyvenime, kurie verčiau žiūri į nukritusius lapus, užuot žvelgę į gražias, gyvas gėles, kurie nemato įspūdingų kalnų viršūnių grožio ir gyva žaluma padengtų klonių, kurie užgniaužė savo jausmus džiugiam, per gamtą jiems kalbančiam, mielam ir dainingam ausiai Balsui -su tokiais nėra Kristaus. Jie kaupia aplink save niūrumą ir tamsą, tuo tarpu galėtų turėti ryškią šviesą, net Teisumo Saulę, patekančią jų širdyse su gydančiais spinduliais.GT 180.1
Dažnai nuo skausmo gali aptemti mintys. Tuomet nesistenkite apie jį galvoti. Juk žinote, kad Jėzus jus myli. Jis supranta jūsų silpnumą. Jūs galite vykdyti Jo valią paprasčiausiai ilsėdamiesi Jo glėbyje.GT 180.2
Pagal gamtos dėsnį, mūsų mintys ir jausmai įgauna drąsos ir sustiprėja, jeigu mes leidžiame jiems pasireikšti. Kaip žodžiai išreiškia mintis, taip mintys seka paskui žodžius. Jeigu labiau išreikštume savo tikėjimą, daugiau džiaugtumės palaimomis, kurias mes turime - didįjį Dievo gailestingumą ir meilę, - mes turėtume dar daugiau tikėjimo ir patirtume didesnį džiaugsmą. Jokia kalba negalės išreikšti, joks ribotas protas negalės suvokti palaiminimų vaisių, jei vertinsime Dievo meilę ir gerumą. Net žemėje mūsų džiaugsmas gali būti neišsenkantis lyg šaltinis, niekada nesilpstantis, nes jis maitinamas nuo Dievo sosto ištekančiomis srovėmis.GT 180.3
Todėl pratinkime savo širdis ir lūpas šlovinti Dievą už Jo neprilygstamą meilę. Mokykime savo sielas turėti viltį ir tvirtai laikytis Golgotos kryžiaus spindinčios šviesos. Niekada mums nedera užmiršti, jog esame dangaus Karaliaus vaikai, Galybių Viešpaties sūnūs ir dukterys. Tai mūsų privilegija -ramiai pasitikėti Dievu.GT 180.4
„Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė... Būkite dėkingi!” (Kolosiečiams 3,15) Užmiršdami savo sunkumus ir keblumus, šlovinkime Dievą už galimybę gyventi Jo vardo šlovei. Tegul gaivūs kiekvienos naujos dienos palaiminimai žadina mūsų širdyse šlovinimą už šiuos Jo meilingo rūpesčio ženklus. Kai atmerkiate akis rytą, dėkokite Dievui, kad Jis globojo jus naktį. Dėkokite Jam už ramybę širdyje. Rytą, dieną ir vakare tegul padėka lyg saldus aromatas kils į dangų.GT 180.5
Kai jus kas nors paklaus, kaip jaučiatės, nesistenkite galvoti apie kažkokį liūdną dalyką, kad apie tai pasakę, būtumėte užjausti. Nekalbėkite apie savo tikėjimo stoką, sielvartus ir kančias. Gundytojas džiūgauja girdėdamas tokius žodžius. Kai kalbate apie niūrius dalykus, jūs šlovinate jį... Mums nevalia sutelkti dėmesį į šėtono gebėjimą mus įveikti. Dažnai mes patys atsiduodame į jo rankas, kalbėdami apie jo jėgą. Kalbėkime tik apie didžią galybę Dievo, siejančio mūsų interesus su savimi. Pasakokite apie neprilygstamą Kristaus galybę ir kalbėkite apie Jo šlovę. Visas dangus sudomintas mūsų išgelbėjimu. Dievo angelams, tūkstančių tūkstančiams ir miriadų miriadams pavesta tarnauti tiems, kurie bus išgelbėjimo paveldėtojai. Jie sergsti mus nuo piktojo ir nuveja tamsos jėgas, kurios siekia mus pražudyti. Tai ar neturime priežasties būti dėkingi kiekvieną akimirką, dėkingi net tada, kai mūsų kelyje ištinka akivaizdūs sunkumai?GT 181.1