Pamoka iš Mozės gyvenimo

Apsvarstykime Mozės patyrimą. Egipte, kaip karaliaus anūkas ir perspektyvus sosto paveldėtojas, jis gavo gerą išsilavinimą. Viskas buvo padaryta, kad jis taptų išmintingu žmogumi. Jį mokė karinių ir civilinių dalykų. Taigi jis jautė, kad buvo visiškai pasirengęs išvaduoti Izraelį iš vergijos. Tačiau Dievas nusprendė kitaip ir paskyrė Mozei keturiasdešimt metų praleisti dykumoje ganant avis.GT 349.4

Gautas Egipte išsilavinimas padėjo Mozei daugeliu atžvilgių, tačiau vertingiausias pasiruošimas viso gyvenimo darbui buvo gautas būnant ganytoju. Iš prigimties Mozė buvo ūmaus būdo. Gyvendamas Egipte ir susilaukęs pripažinimo, karo vadas bei karaliaus numylėtinis buvo įpratęs būti giriamas ir girdėti meilikaujančius žodžius. Jis traukė žmones prie savęs. Mozė tikėjosi savo jėgomis išvaduoti Izraelį. Visai kitokias pamokas jis gavo kaip Dievo atstovas. Vedžiodamas kaimenę kalnais ir žaliomis slėnių ganyklomis, jis mokėsi tikėjimo ir nuolankumo, kantrybės ir savimaršos. Jis taip pat išmoko rūpintis silpnomis avimis, slaugyti sergančias, ieškoti paklydusių, elgtis su neklusniomis, rūpintis ėriukais ir maitinti senas bei nusilpusias avis.GT 349.5

Šiuo savo darbu Mozė supanašėjo su Vyriausiuoju Ganytoju ir artimai susijungė su Izraelio Šventuoju. Daugiau jis nebeplanavo imtis didelių darbų, bet stengėsi ištikimai daryti tai, ką jam paskyrė Dievas. Jis suvokė Dievą esant šalia. Visa gamta liudijo jam Neregimąjį. Jis pažino Dievą kaip asmeninį Dievą ir, apmąstydamas Jo būdą, vis geriau suvokė Jo Esybę. Jis rado paguodą amžinosiose rankose.GT 350.1

Po šių savo išgyvenimų Mozė išgirdo kvietimą iš Dangaus pakeisti savąją piemens lazdą į skeptrą, palikti avių kaimenę ir pradėti vadovauti Izraeliui. Dieviškasis paliepimas užklupo jį nepasitikintį savimi, lėtakalbį ir nedrąsų. Mozę užvaldė jausmas, kad jis nesugebės būti Dievo kalbėtoju. Tačiau jis priėmė tą užduotį visiškai pasitikėdamas Viešpačiu. Jo misijos didingumas sutelkė geriausias jo proto jėgas. Dievas palaimino jo klusnumą, ir jis tapo iškalbingas, kupinas vilties, susitvardantis, tinkamas didžiausiam darbui, kuris kada nors buvo paskirtas žmogui. Apie jį parašyta: „Niekada nuo tol Izraelyje nebekilo toks pranašas, kaip Mozė, su kuriuo Viešpats susitiko tiesiogiai.” (Pakartoto Įstatymo 34, 10) GT 350.2

Tegul tie, kuriems atrodo, kad jų darbas nėra įvertinamas, kurie trokšta atsakingesnės padėties, pagalvoja, kad išaukštinimas neateina nei iš rytų, nei iš vakarų, nei iš pietų. „Tai Dievas teisia; vieną Jis pažemina, kitą išaukština.” (Psalmė 75, 8) Kiekvienas žmogus turi savo vietą amžinajame Dangaus plane. Ar mes užimsime tą vietą, priklauso nuo mūsų ištikimybės bendradarbiaujant su Dievu.GT 350.3

Mums reikia saugotis, kad nepradėtume gailėti savęs. Niekuomet nepasiduokite jausmui, kad jūs nesate gerbiamas taip, kaip turėtų, kad nėra įvertinamos jūsų pastangos, kad jūsų darbas pernelyg sunkus. Tegul prisiminimas viso to, ką išgyveno Kristus dėl mūsų, nutildo bet kokią besiskundžiančią mintį. Su mumis elgiamasi geriau negu buvo elgiamasi su mūsų Viešpačiu. „O tu, tu lauki sau didelių dalykų? Nelauk jų!” (Jeremijo 45, 5) Savo darbe Viešpats neturi vietos tiems, kurie labiau nori laimėti vainiką negu nešti kryžių. Dievui reikia žmonių, kurie labiau linkę atlikti savo pareigą negu gauti atlyginimą, žmonių, kurie labiau dirba iš principo, o ne dėl paskatinimo.GT 350.4

Nuolankieji, atlikdami savo darbą kaip Dievui, nesistengia pasirodyti kaip tie, kurie kelia daug triukšmo ir pilni išdidumo; tačiau nuolankiųjų darbas turi didesnę reikšmę. Dažnai tie, kurie stengiasi labiau pasirodyti, kad patrauktų į save dėmesį, įsiterpia tarp žmonių ir Dievo, o jų darbas pasirodo esąs nieko vertas. „Štai išminties pradžia: įgyk išminties, įgyk supratimo, nors tai kainuotų visa, ką turi. Brangink ją ir ji tave išaukštins; ji tave pagerbs, jei tu ją apkabinsi.” (Patarlių 4, 7-8) Daugelis, laikydamiesi stereotipų, elgiasi neteisingai, nes neturi ryžto susiimti ir pasikeisti. Tačiau taip neturėtų būti. Jie gali panaudoti savo jėgas, kad kuo geriau galėtų tarnauti Dievui, ir tada visuomet bus laukiami. Jie bus vertinami tiek, kiek yra verti.GT 351.1

Jei kuris nors yra tinkamas aukštesnėms pareigoms, Viešpats uždės naštą, ir ne tik jam, bet ir tiems, kurie jį išbandė, kurie žino jo vertę ir gali supratingai skatinti jį žengti į priekį. Tie, kurie diena iš dienos ištikimai atlieka jiems skirtą darbą, Dievo numatytu laiku išgirs Jo kvietimą: „Pasislink aukščiau.” [Žr. Luko 14, 10-11]GT 351.2

Kai piemenys saugojo savo bandas ant Betliejaus kalvų, juos aplankė dangaus angelai. Taip ir šiandien, kai nuolankūs Dievo tarnai dirba Jam, Dievo angelai stovi šalia jų, klausosi jų žodžių, atkreipia dėmesį į tai, kaip jie dirba, nes nori žinoti, ar jų rankoms galima patikėti daugiau atsakomybės.GT 351.3

Dievas vertina žmones ne pagal jų turtą, išsilavinimą ar užimamą padėtį. Jis vertina juos pagal jų motyvų tyrumą ir charakterio grožį. Jis žiūri, kiek juose yra Jo Dvasios, kiek jų gyvenimas yra panašus į Jo gyvenimą. Norint būti didžiam Dievo karalystėje, reiškia būti nuolankiam kaip vaikelis, rodyti tikėjimo paprastumą ir tyrą meilę.GT 351.4

Jėzus pasišaukė savo mokinius ir tarė jiems: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas.” (Mato 20, 25-26)GT 352.1

Iš visų dovanų, kurias Dangus gali duoti žmonėms, dalyvavimas Kristaus kančiose yra didžiausias pasitikėjimas ir aukščiausia garbė. Nei Henochas, kuris buvo gyvas paimtas į dangų, nei Elijas, kurį Dievas pasiėmė ugnies vežime, nebuvo didesni ir labiau gerbiami negu Jonas Krikštytojas, kuris vienišas mirė kalėjime. „Jums suteikta malonė dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti.” (Filipiečiams 1, 29) GT 352.2