Broliška meilė

Kristus nepripažino skirstymo pagal tautybes, užimamą padėtį ar pažiūras. Rašto aiškintojai ir fariziejai troško padaryti Dangaus dovanas vietine ir tautine privilegija, nepasiekiamą pasaulinei Dievo šeimai, o Kristus atėjo panaikinti visas pertvaras. Jis atėjo parodyti, kad Jo gailestingumo ir meilės dovana yra beribė, kaip oras, šviesa ar žemę gaivinantis lietus.GT 13.5

Kristaus gyvenimas nustatė tokią religiją, kurioje nėra luomo, religiją, kurioje tiek žydai, tiek pagonys, laisvieji ir belaisviai, susieti bendra brolybe, Dievo akyse yra lygūs. Jo veiksmams neturėjo poveikio joks politinis dalykas. Jėzus nedarė skirtumo tarp artimųjų ir pašaliečių, draugų ir priešų. Kas tik į Jį kreipdavosi, tas Jo širdžiai buvo gyvybės vandens ištroškusi siela.GT 13.6

Jėzus nepraėjo nė pro vieną žmogų tarsi bevertį, bet stengėsi palytėti savo gydančiąja galia kiekvieną sielą. Kad ir kokioje draugijoje būnant, Jėzaus pamokymai buvo ištarti vietoje ir laiku ir atitiko aplinkybes. Bet koks paniekinantis ar užgaulus žmonių tarpusavio elgesys vis labiau bylojo, kad jiems reikia Jo dieviškos ir žmogiškos užuojautos. Jėzus siekė įžiebti viltį labiausiai šiurkštiems ir beviltiškiems, patikindamas, kad jie gali tapti be priekaištų ir ydų ir įgyti tokį charakterį, kuris bylos apie juos kaip apie Dievo vaikus.GT 14.1

Jis dažnai sutikdavo šėtono užvaldytus žmones, kurie neturėjo jėgų ištrūkti iš jo pinklių. Tokiems nusivylusiems, pasiligojusiems, gundomiems, nupuolusiems Jėzus kalbėdavo švelniausios užuojautos žodžius, reikalingus ir suprantamus žodžius. Kitus Jis užtikdavo nuožmiai kovojančius su sielų priešu. Šiuos Jis drąsino atkakliai ir ištvermingai siekti pergalės, patikindamas, kad jie laimės, nes Dievo angelai yra jų pusėje ir duos jiems pergalę.GT 14.2

Už mokesčių rinkėjų stalų Jis sėdėjo kaip garbingas svečias, savo užuojauta ir globėjišku gerumu parodydamas, kad pripažįsta jų žmogiškąjį orumą; ir žmonės trokšte troško būti verti Jo pasitikėjimo. Į jų ištroškusias širdis Jo žodžiai krito su palaiminga, atgaivinančia galia. Juose nubusdavo nauji siekiai, ir jiems, visuomenės atstumtiesiems, atsiverdavo naujo gyvenimo galimybės.GT 14.3

Nors Jėzus buvo žydas, Jis laisvai bendravo su samariečiais, nieku paversdamas savo tautos papročius. Akivaizdžiai pažeisdamas išankstinius fariziejų nusistatymus, Jis priimdavo šių niekinamų žmonių svetingumą. Jis miegojo po jų stogu, valgė su jais prie jų stalo jų rankomis paruoštą ir patiektą maistą, mokė juos gatvėse ir elgėsi su jais kiek įmanoma geranoriškai ir mandagiai. Ir kai Jis traukė jų širdis prie savęs, rodydamas žmogišką pritarimą, Jo dieviškoji malonė dovanojo jiems išgelbėjimą, kurį žydai atmetė.GT 14.4