Netinkamas valgymas

Nereikėtų valgyti labai karšto arba labai šalto maisto. Jeigu maistas šaltas, pagrindinės skrandžio jėgos sutelkiamos tam, kad prieš virškinant jį sušildytų. Dėl tos pačios priežasties kenksmingi ir šalti gėrimai, o karšti gėrimai silpnina skrandžio veiklą. Iš tikrųjų, juo daugiau skysčio išgeriama valgant, tuo sunkiau virškinamas maistas, nes, prieš pradedant virškinti, skysčiai turi būti absorbuoti. Nevartokite daug druskos, venkite marinuoto ir sūdyto bei aštraus maisto, valgykite daug vaisių, ir poreikis gerti daug skysčių valgant greičiausiai išnyks.GT 217.1

Valgyti reikia lėtai ir viską gerai sukramtyti, kad seilės kaip reikiant susimaišytų su maistu ir virškinimo sultys galėtų pradėti savo darbą.GT 217.2

Kita rimta blogybė yra valgymas netinkamu metu, pavyzdžiui, po intensyvios ar daug jėgų reikalaujančios veiklos, kai žmogus yra pavargęs ar įkaitęs. Iš karto pavalgius, virškinimui reikia daug energijos, o kai protas ar kūnas itin apkrauti prieš ar tuoj po valgymo, virškinimas apsunkinamas. Kai žmogus yra susijaudinęs, susirūpinęs ar labai skuba, geriau nevalgyti, kol nepailsės ar neatsipalaiduos.GT 217.3

Skrandžio darbas yra glaudžiai susijęs su smegenimis, ir kai jo darbas sutrinka, nervinė energija iš smegenų nukreipiama pagelbėti nusilpusiems virškinimo organams. Kai šie reikalavimai pasidaro pernelyg dažni, smegenys persipildo krauju. O kai jos yra nuolat apkrautos ir organizmui trūksta fizinės veiklos, net kuklus maistas turėtų būti valgomas saikingai. Valgydami nusimeskite rūpesčius ir neramias mintis, stenkitės niekur neskubėti, valgykite lėtai ir su gera nuotaika, dėkingumo pilna širdimi Dievui už Jo palaimas.GT 217.4

Daugelis, kurie atsisakė mėsos, maisto priedų bei kitų sveikatai kenksmingų produktų mano, jeigu maistas yra paprastas ir sveikas, jo galima valgyti kiek nori, todėl valgoma be saiko, kartais net persivalgoma. Tai neteisingas požiūris. Virškinimo organai negali būti apsunkinami dideliu, nors kokybišku, maisto kiekiu, nes tai pakenks organizmui.GT 218.1

Remiantis papročiais, patiekalai neva turėtų būti patiekiami į stalą iš eilės. Nežinodami, ką gausime vėliau, galime suvalgyti daug maisto, kuris galbūt nėra mums labiausiai tinkamas. Kai atnešamas paskutinis patiekalas, dažnai surizikuojame peržengti ribas ir suvalgome gundantį desertą, kuris nieko gero mums neduoda. Jei visi patiekalai būtų sudėti ant stalo iš karto, turėtume galimybę pasirinkti.GT 218.2

Kartais persivalgymo pasekmes pajuntame išsyk. Kitais atvejais nejaučiame skausmo, tačiau virškinimo organai praranda savo pagrindinę galią ir sumažėja fizinis pajėgumas.GT 218.3

Maisto perteklius apsunkina organizmą ir sukelia liguistą, karštligišką būseną. Dėl to į skrandį priplūsta per daug kraujo, o rankos ir kojos atšąla. Maisto perteklius uždeda didelę naštą virškinimo organams, ir kai jie susidoroja su savo darbu, jaučiame silpnumą ar nuovargį. Nuolatos persivalgantys žmonės tai vadina nepraeinančiu alkio jausmu, tačiau jį sukelia pervargusi virškinimo organų sistema. Dėl to ir protas kartais tampa neimlus, pradingsta noras užsiimti bet kokia fizine ar protine veikla.GT 218.4

Šie nemalonūs simptomai jaučiami todėl, kad mūsų organizmas, atlikęs savo darbą, bereikalingai išeikvojęs jėgas, būna labai išsekęs. Skrandis sako: „Leisk man pailsėti.” Bet daugelis žmonių silpnumą laiko poreikiu dar pavalgyti, todėl, užuot leidę skrandžiui pailsėti, vėl užkrauna jam naują naštą. Dėl to virškinimo organų funkcijos pirma laiko nusilpsta, kai dar gerai galėtų tarnauti žmogui.GT 218.5

Šabo dieną (sabatą) neturėtume valgyti daugiau ar įvairesnio maisto kaip kitomis dienomis. Atvirkščiai, maistas turėtų būti dar paprastesnis, ir reikėtų valgyti dar mažiau, kad protas būtų aiškus ir galėtume geriau suprasti dvasinius dalykus. Apsunkintas skrandis apsunkina smegenų darbą. Vertingiausius žodžius galima išgirsti, bet nesuprasti, nes dėl netinkamo maisto sunkiau susikaupti. Persivalgydami sabatos dieną, daugelis pakenkia sau labiau nei supranta ir nebesugeba gauti naudos iš jos teikiamų šventų akimirkų.GT 219.1

Šabo dieną reikia vengti virti ar kepti, tačiau nebūtina valgyti šaltą maistą. Šaltu oru prieš dieną pagamintą maistą reikėtų pašildyti. Tačiau, kad ir kokie paprasti būtų patiekalai, jie turėtų būti skanūs ir žadinti apetitą. Šabo dieną šeimos, kuriose yra vaikų, turėtų pasirūpinti, kad ant stalo būtų kokio nors skanesnio maisto, kurio šeima negauna kasdien.GT 219.2

Kas buvo įpratęs nuolaidžiauti blogiems valgymo įpročiams, turėtų kuo greičiau jų atsisakyti. Kai dėl piktnaudžiavimo maistu sutrinka virškinimas, reikėtų pasistengti rūpestingai išlaikyti likusią gyvybinių jėgų stiprybę, neapkrauti skrandžio pernelyg didele našta. Po ilgo piktnaudžiavimo maistu skrandis gali niekada neatgauti visiško sveikumo, bet tinkamas maistas išgelbės jį nuo tolesnio silpimo, ir žmonės daugiau ar mažiau pasveiks. Nėra lengva nurodyti, ką reikia daryti kiekvienu atskiru atveju, bet, paisant teisingų valgymo principų, galima padaryti didelę reformą, o virėjai nereikės nuolat vargti, stengiantis sužadinti apetitą.GT 219.3

Saikingumas valgant apdovanoja protine ir dorovine galia. Be to, jis padeda valdyti aistras. Persivalgymas ypač žalingas lėto temperamento žmonėms. Jie turėtų valgyti saikingai ir kuo daugiau užsiimti fizine veikla. Sutinkame daug vyrų ir moterų, turinčių puikių įgimtų gebėjimų, kurie nepadaro nė pusės, ką galėtų padaryti, jei suvaldytų savo apetitą.GT 219.4

Daugeliui rašytojų ir oratorių šiuo atveju nepasisekė. Sočiai pavalgę, jie sėda prie stalo, skaito, studijuoja ar rašo, neskirdami laiko fizinei veiklai. Dėl to apsunkinama minčių ir žodžių tėkmė. Jie negali rašyti ar kalbėti su ta galia ir energingumu, kuris reikalingas, norint pasiekti širdis. Jų darbingumas sumažėja ir tampa bevaisis.GT 219.5

Tie, ant kurių gula svarbių pareigų našta, ypač dvasinių poreikių sergėtojai, privalėtų būti nuovokūs ir imlaus proto žmonės. Jiems labiau nei bet kam kitam reikėtų valgyti saikingiau ir ant jų stalo neturėtų būti riebaus ir prabangaus maisto.GT 220.1

Kasdien atsakingas pareigas einantys žmonės turi priimti sprendimus, nuo kurių labai daug kas priklauso. Dažnai jiems reikia imtis skubių veiksmų, o tai sėkmingai gali padaryti tik tie, kurie yra griežtai nuosaikūs. Protas stiprėja reikiamai puoselėjant fizines ir protines jėgas. Jei įtampa nėra per didelė, nauja energija atsiranda su kiekvienu krūviu. Bet dažnai darbas tų, kurie turi apsvarstyti reikšmingus planus ir priimti svarbius sprendimus, yra paveikiamas piktojo dėl netinkamos mitybos. Sutrikęs skrandžio darbas sutrikdo ir protinę veiklą. Dėl to žmogus dažnai būna irzlus, šiurkštus ar neteisus. Daugelis planų, kurie būtų palaima pasauliui, atidedami į šalį, o imamasi neteisingų, despotiškų ar net žiaurių priemonių - tam paskatina žalingi, netinkami valgymo įpročiai.GT 220.2

Štai pasiūlymas tiems, kurie dirba sėdimą ar daugiausia protinį darbą. Turėdami pakankamai moralinės drąsos ir savitvardos, išbandykite štai ką: kiekvieno valgymo metu valgykite tik dviejų ar trijų rūšių paprastą maistą ir ne daugiau negu reikia alkiui numalšinti; kiekvieną dieną užsiimkite aktyvia fizine veikla ir įsitikinsite, jog tai jums naudinga.GT 220.3

Stipriems vyrams, dirbantiems aktyvų fizinį darbą, nereikia taip rūpintis savo maisto kiekybe ar sudėtimi, kaip dirbantiems sėdint. Tačiau net jie būtų sveikesni, jei valgydami arba gerdami neprarastų saiko.GT 220.4

Kai kas nori, kad jiems būtų nurodytos tikslios mitybos taisyklės. Jie persivalgo, o po to gailisi, ir taip nuolat galvoja, ką valgyti ir ką gerti. Taip neturėtų būti. Vienas žmogus negali nieko tiksliai nurodyti kitam. Kiekvienas turi turėti savo supratimą bei savitvardą ir elgtis laikantis tam tikrų principų.GT 220.5

Mūsų kūnai yra Kristaus atpirktoji nuosavybė, todėl mes negalime su jais daryti, kas mums patinka. Tie, kurie supranta sveikatos nuostatus, turėtų suvokti savo įsipareigojimą paklusti tiems nuostatams, kuriuos į juos įdėjo Dievas. Sveikatos principų laikymasis turi būti kiekvieno asmeninė pareiga. Pažeidę įstatymą, patys patiriame pasekmes. Mes turime asmeniškai atsakyti prieš Dievą dėl savo įpročių ir polinkių. Todėl neturėtume klausti: „Kas yra priimta pasaulyje?”, atvirkščiai: „Kaip aš, kaip asmenybė, turėčiau elgtis savo gyvenime, kurį man davė Dievas?”GT 221.1