„Jis išgelbėjo mus... iš savo gailestingumo”

Šimtininko tarnas gulėjo suparalyžiuotas. Romėnų tarnai būdavo vergai, perkami ir parduodami prekyvietėse, ir dažnai su jais buvo elgiamasi šiurkščiai bei žiauriai; tačiau šimtininkas buvo švelniai prisirišęs prie savo tarno ir labai troško, kad jis pasveiktų. Jis tikėjo, kad Jėzus gali jį pagydyti. Jis nebuvo matęs Išgelbėtojo, bet tai, ką jis girdėjo, įkvėpė tikėjimą. Nepaisant žydų formalizmo, šis romėnas buvo įsitikinęs, kad pastarųjų religija buvo pranašesnė už jo paties. Jis jau buvo įveikęs tautinio prietaringumo ir neapykantos barjerus, kurie skyrė užkariautojus nuo pralaimėtojų. Jis akivaizdžiai rodė pagarbą Dievo tarnystei ir buvo malonus su žydais kaip Dievo garbintojais. Kristaus mokyme, kaip jam buvo perduota, jis atrado tai, kas siejosi su jo sielos poreikiu. Visa, kas dvasiško buvo jame, pasidavė Išgelbėtojo žodžių poveikiui. Bet jis pats manė esąs nevertas prisiartinti prie Jėzaus, tad kreipėsi į žydų vyresniuosius, kad šie kreiptųsi į Jėzų su prašymu dėl jo tarno išgydymo.GT 38.1

Vyresnieji pristatė šį reikalą Jėzui, paragindami: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą.” (Luko 7, 4-5) GT 38.2

Tačiau kelyje į šimtininko namus Jėzų pasiekia žinia nuo paties pareigūno: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.” (Luko 7, 6) GT 38.3

Kol Išgelbėtojas dar kelyje, šimtininkas pats papildo žinią sakydamas: „Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas Tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ - ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ - ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’ - ir jis daro.” (Luko 7, 7; Mato 8, 8-9) „Aš atstovauju Romos valdžiai, ir mano kareiviai pripažįsta mano autoritetą kaip aukščiausią. Taigi ir Tu atstovauji beribio Dievo valdžiai, ir visa kūrinija paklūsta Tavo žodžiui. Taigi Tu turi teisę įsakyti ligai pasitraukti, ir ji Tau paklus. Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.”GT 38.4

Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!” „Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.” (Mato 8,13) GT 39.1

Žydų vyresnieji gerai kalbėjo Kristui apie šimtininką, nes jis buvo malonus „mūsų tautai”. Jis „vertas, - sakė jie, - nes jis... mums yra pastatęs sinagogą.” Bet šimtininkas apie save kalbėjo: „Aš nesu vertas.” Tačiau jis nebijojo prašyti Jėzaus pagalbos. Jis pasitikėjo ne savo gerumu, bet Išgelbėtojo gailestingumu. Vienintelis jo argumentas buvo jo didžiulis poreikis.GT 39.2

Lygiai taip ateiti pas Kristų gali kiekvienas žmogus. „Jis išgelbėjo mus... ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.” (Titui 3, 5) Ar tu manai, jog būdamas nusidėjėlis negali tikėtis gauti Dievo palaiminimą? Atmink, kad Kristus atėjo į šį pasaulį gelbėti nusidėjėlių. Mes neturime, kas galėtų mus rekomenduoti Dievui; dabar ir visada vienintelis mūsų maldavimas - tai mūsų visiškai bejėgiška būsena, kuri padaro Jo gelbėjančią jėgą būtinybe. Išsižadėdami bet kokio savim pasikliovimo, mes galime žvelgti į Golgotos kryžių ir tarti:GT 39.3

„O, nieko verto savo rankoj neturiu...
Tik tavo kryžiaus aš laikausi įsitvėręs.”GT 39.4

„‘Jei ką gali?!’ Tikinčiam viskas galima!” (Morkaus 9, 23) Būtent toks tikėjimas, kuris sujungia mus su Dangumi, duoda stiprybės atremti tamsos jėgoms. Kristuje Dievas numatė priemones visiems mūsų blogiems bruožams išgyvendinti ir atsispirti kiekvienai, kad ir labai stipriai pagundai.GT 39.5

Tačiau daugelis jaučia, jog jiems stinga tikėjimo, todėl stovi atokiai nuo Kristaus. Tegul šios sielos, suvokiančios savo bejėgiškumą ir nevertumą, puola gailestingo Išganytojo malonėn. Žiūrėkite ne į save, bet į Kristų. Tas, kuris išgydė ligonius ir išvarė demonus, kai vaikščiojo tarp žmonių, tebėra tas pats galingasis Išgelbėtojas. Tad griebkis Jo pažadų, tarsi gyvybės medžio lapų: „Ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu.” (Jono 6, 37) Kai tu eini pas Jį, tikėk, kad Jis tave priima, nes yra pažadėjęs. Kol taip elgsiesi, tu niekada nežūsi. Niekada.GT 39.6

„O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.” (Romiečiams 5, 8)GT 40.1

Ir „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?” (Romiečiams 8, 31-32) „Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.” (Romiečiams 8, 38-39) GT 40.2