Penktas Skyrius—Sielos išgydymas

Daugelis atėjusiųjų pas Kristų pagalbos atėjo su ligų naštomis, ir Jis neatsisakė jų išgydyti. Kai Jo dieviškumas palietė jų sielas, jie susivokė nusidėję, ir daugelis buvo išgydyti nuo dvasinių negalių taip pat, kaip ir nuo fizinių ligų.GT 45.1

Tarp jų buvo paralyžiuotasis iš Kafarnaumo. Paralyžiuotasis, kaip ir tas raupsuotasis, buvo praradęs bet kokią viltį pasveikti. Liga buvo jo nuodėmingo gyvenimo pasekmė, o jo kančias kartino sąžinės graužatis. Veltui jis kreipėsi pagalbos į fariziejus ir gydytojus; jie paskelbė jį esant nepagydomą, jie smerkė jį kaip nusidėjėlį ir viešai pripažino, kad jis mirs nuo Dievo rūstybės.GT 45.2

Paralyžiuotasis skendėjo neviltyje. Ir tada jis išgirdo apie Jėzaus darbus. Kiti, nuodėmingi ir bejėgiai kaip jis, buvo išgydyti, tad jis ėmė tikėti, kad ir jis galėtų išgyti, jeigu būtų nuneštas pas Išgelbėtoją! Nors, prisiminus ligos priežastį, viltis prigesdavo, tačiau jis negalėjo nepasinaudoti galimybe pasveikti.GT 45.3

Didžiausias jo troškimas buvo nusimesti nuodėmės naštą. Jis troško pamatyti Jėzų ir gauti atleidimo patikinimą bei susitaikyti su Dangumi. Tada jis pasitenkintų gyvenimu ar mirtimi, kokia tam bus Dievo valia.GT 45.4

Delsti nebuvo galima; jo išsekęs kūnas jau ženklino greitą mirtį. Jis maldavo savo draugų, kad šie jį ant gulto nuneštų pas Jėzų, ir pastarieji maloniai apsiėmė tai padaryti. Tačiau lauke ir namo viduje, kur buvo Išgelbėtojas, tirštai grūdosi didelė minia, ir sergančiajam bei jo draugams buvo neįmanoma pasiekti Jėzaus, jie netgi negalėjo išgirsti Jo balso. Jėzus mokė Petro namuose. Pagal jų paprotį, Jo mokiniai buvo susėdę aplink Jį ir „ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės” (Luko 5, 17). Daugelis buvo atėję kaip šnipai, siekdami išgirsti tai, kuo galėtų apkaltinti Jėzų. Šioje susigrū-dusioje įvairiarūšėje minioje buvo ir nuoširdžių, pagarbių, smalsių ir netikinčių. Čia buvo visų tautos sluoksnių, rango bei įvairių tautybių atstovai. „O Viešpaties galybė skatino Jį gydyti.” (Luko 5,17) Gyvybės Dvasia dvelkė viršum sambūrio, tačiau fariziejai ir Įstatymo mokytojai Jos nejuto. Jie neturėjo poreikių, tad gydymas nebuvo skirtas jiems. „Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.” (Luko 1, 53) Atnešusieji paralyžiuotąjį dar ir dar kartą stengėsi prasibrauti pro susispraudusią minią, tačiau bergždžiai. Neįgalusis žvalgėsi aplink su neapsakoma kančia akyse. Kaip jis gali atsisakyti vilties, kai taip ilgai trokštama pagalba buvo visai arti? Jam pasiūlius, jo draugai užnešė jį ant stogo ir, praardę stogo dangą, nuleido jį tiesiai prie Jėzaus kojų.GT 45.5

Kalba buvo pertraukta. Išgelbėtojas pažvelgė į liūdesio sukaustytą veidą ir išvydo į Jį įsmeigtas maldaujančias akis. Jis gerai žinojo šios apsunkusios sielos troškimą. Tai Kristus pažadino jo sąžinę, kai jis dar tebebuvo namie. Kai jis atgailavo dėl savo nuodėmių ir patikėjo Jėzaus galia, kad gali būti išgydytas, Išgelbėtojo gailestingumas palaimino jo širdį. Jėzus matė, kaip pirmasis tikėjimo blyksnis peraugo į įsitikinimą, jog tik Jis buvo nusidėjėlių pagalbininkas, ir su kiekviena pastanga vis stiprėjo troškimas ateiti pas Jį. Tai Kristus nukreipė kenčiantįjį pas save. Dabar Išgelbėtojas tarė žodžius, kurie klausytojo ausiai skambėjo lyg muzika: „Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!” (Mato 9, 2) GT 46.1

Nuodėmės našta nuslinko nuo sergančiojo sielos. Jis neabejojo. Kristaus žodžiai parodė Jo galią skaityti širdis. Kas gali paneigti Viešpaties galią atleisti nuodėmes? Viltis stoja nevilties, o džiaugsmas - slogaus nusiminimo vieton. Fizinis žmogaus skausmas dingo, ir visa jo esybė pasikeitė. Daugiau nieko neprašydamas, jis gulėjo nurimęs ir tylus, nes buvo per daug laimingas, kad kalbėtų.GT 46.2

Daugelis užgniaužę kvapą stebėjo kiekvieną šio įvykio judesį. Daugelis jautė, jog Kristus tais žodžiais kvietė ir juos. Argi jų siela neserga nuodėme? Argi jiems nerūpi išsilaisvinti nuo šios naštos?GT 47.1

Tačiau fariziejai, bijodami prarasti įtaką miniai, savo širdyje mąstė: „Juk Jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Tėvas?” (Morkaus 2, 7) Įbedęs į juos žvilgsnį, nuo kurio jie prisidengė ir nusisuko, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje? Kas gi lengviau - ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, - čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, - kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!” (Mato 9, 4-6)GT 47.2

Tada tas, kuris pas Jėzų buvo atneštas ant neštuvų, pakilo ir stryktelėjo ant kojų lanksčiai ir žvaliai lyg jaunuolis. Jis tuoj pat čiupo „savo neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: ‘Tokių dalykų mes niekada nesame matę’” (Morkaus 2,12) .GT 47.3

Čia buvo būtina ne kas kita, o kurianti galybė, kad atkurtų nykstantį kūną. Tas pats balsas, kuris suteikė gyvybę iš žemės dulkių sukurtam žmogui, atgaivino ir nykstančio paralitiko gyvybę. Ir ta pati jėga, kuri davė gyvybę kūnui, atnaujino ir sielą. Tas, kuris kurdamas „tarė ir pasaulis pasidarė”, kuris „įsakė, ir visa atsirado” (Psalmė 33, 9) , suteikė gyvybę ir sielai, mirusiai nusikaltimais bei nuodėmėmis. Kūno išgydymas buvo galybės, kuri atnaujino širdį, paliudijimas. Kristus įsakė paralyžiuotajam keltis ir eiti „kad žinotų Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes”.GT 47.4

Kristuje paralyžiuotasis atrado ir sielos, ir kūno išgijimą. Pirmiausia jam reikėjo sielos sveikatos, kad galėtų įvertinti kūno sveikumą. Prieš išgydydamas nuo fizinės negalios, Kristus pirmiau pagydo mąstymą ir apvalo sielą nuo nuodėmių. Ši pamoka negali likti nepastebėta. Šiandien yra tūkstančiai kenčiančių nuo fizinių negalių, kurie, kaip paralyžiuotasis, trokšta išgirsti: „Tavo nuodėmės atleistos.” Nuodėmės našta su nerimu ir nepatenkintais troškimais yra žmonių ligų pagrindas. Jie neras paguodos, kol neateis pas sielų Gydytoją. Ramybė, kurią gali duoti vien tik Jis, atnaujins proto jėgas ir kūno sveikatą.GT 47.5

Paralitiko išgydymas taip paveikė žmones, jog atrodė, kad atsivėrė dangus ir apreiškė geresnio pasaulio šlovę. Kai išgydytas žmogus ėjo pro minią, šlovindamas Dievą kiekviename žingsnyje ir nešdamasis savo gultą, tarsi jis būtų plunksna, žmonės traukėsi duodami jam kelią ir, apimti pagarbios baimės, įdėmiai žiūrėjo į jį, tarpusavyje tyliai šnabždėdamiesi: „Šiandien matėme nuostabių dalykų”. (Luko 5, 26)GT 48.1

Kai buvęs paralyžiuotasis grįžo į savo šeimą, lengvai nešdamas savo gultą, ant kurio neseniai atsargiai buvo išneštas, jo namai prisipildė didžio džiaugsmo. Namiškiai būrėsi aplink jį su džiaugsmo ašaromis, vos drįsdami tikėti, ką mato jų akys. Jis stovėjo prieš juos trykštantis energingumu. Prieš tai buvusios bejėgės jo rankos dabar mikliai pakluso jam. Buvęs susiraukšlėjęs ir švino spalvos jo kūnas dabar buvo skaistus ir sveikai rausvas. Jis vaikščiojo tvirtai ir laisvai. Kiekvienas jo veido bruožas bylojo džiaugsmą ir viltį, o tyrumo bei ramybės išraiška pakeitė nuodėmės ir skausmo žymę. Iš tų namų sklido džiugus dėkojimas, ir Dievas buvo pašlovintas per Sūnų, kuris sugrąžino viltį nusivylusiems ir stiprybę palūžusiems. Šis žmogus su savo šeima buvo pasiruošę atiduoti gyvybę už Jėzų. Jokia abejonė negalėjo pajudinti jų tikėjimo, jokia netikėjimo dingstis nesugadino jų ištikimybės Tam, kuris įnešė šviesą į jų tamsius namus.GT 48.2

„Šlovink Viešpatį, mano siela,
ir visa, kas manyje, tešlovina Jo šventąjį vardą!
Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, koks Jis geras! Jis atleidžia visas tavo nuodėmes
ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo
ir apgaubia tave meile ir gailestingumu,
Jis sotina tavo gyvenimą gėrybėmis,
kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis.
Viešpats vykdo teisumo darbus,
Jis daro, kas teisinga visiems engiamiesiems...
Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį,
nei atmoka mums pagal mūsų kaltes...
Kaip tėvas gailisi vaikų,
taip Viešpats gailisi pagarbiai Jo bijančiųjų.
Juk Jis žino, kokie mes padarai,
atsimena, kad mes esame dulkės.”GT 48.3

(Psalmė 103, 1-14)