Ketvirtas Skyrius—Tikėjimo prisilietimas

„Jei tik palytėčiau Jo drabužį, išgyčiau.” (Mato 9, 21) Ištarusi šiuos žodžius buvo varginga moteris, kuri dvylika metų kentėjo nuo gyvenimą sunkinančios ligos. Ji išleido visas lėšas gydytojams ir vaistams tik tam, kad sužinotų, jog liga nepagydoma. Tačiau, kai ji išgirdo apie Didįjį Gydytoją, jos viltys atgijo. Ji manė: „Jeigu priartėsiu pakankamai arti, kad galėčiau Jį užkalbinti, pasveiksiu.”GT 35.1

Kristus buvo kelyje į žydų rabino Jayro, kuris maldavo Jį ateiti ir pagydyti jo dukrelę, namus. Sielvartingas maldavimas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų” (Morkaus 5, 23), palietė jautrią, gailestingą Kristaus širdį, ir Jis tuojau pat kartu su maldautoju iškeliavo į jo namus.GT 35.2

Jie yrėsi pirmyn, bet lėtai, nes minia spaudė Kristų iš visų pusių. Sprausdamasis pro minią, Išgelbėtojas priėjo tą vietą, kur netoliese stovėjo kenčianti moteris. Ji visaip stengėsi prie Jo priartėti, bet veltui. O dabar artėjo jos proga. Moteris nematė galimybės Jį užkalbinti. Ji nenorėjo trukdyti Jo, lėtai einančio į priekį. Bet ji buvo girdėjusi, kad pasveikti galima palietus Jo apsiaustą; ir, bijodama prarasti vienintelę galimybę pasveikti, ji primygtinai spraudėsi priekin, pati sau sakydama: „Jeigu paliesiu bent Jo drabužį, išgysiu.” (Morkaus 5, 28) GT 35.3

Kristus žinojo kiekvieną jos mintį ir Pats žengė jos link ten, kur ji stovėjo. Jis suprato jos didžią reikmę ir padėjo pasireikšti jos tikėjimui.GT 35.4

Jam einant pro šalį, ji ištiesė ranką ir vos palytėjo Jo drabužio kraštą. Tą akimirką ji suprato, kad pagijo. Į tą vienintelį palytėjimą buvo sutelktas jos viso gyvenimo tikėjimas, ir tučtuojau jos skausmas bei silpnumas dingo. Akimirksniu ji pajuto virpulį, tarsi visomis jos esybės gyslomis prabėgo elektros srovė. Ją užplūdo tobulos sveikatos jausmas. „Ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios.” (Morkaus 5,29) GT 35.5

Kupina dėkingumo moteris troško dėkoti Galingajam Gydytojui, kuris padarė daugiau vieninteliu palytėjimu negu gydytojai per dvylika ilgų metų; tačiau ji neišdrįso. Didžiai dėkinga širdimi ji stengėsi išsiveržti iš minios spūsties. Staiga Jėzus sustojo ir aplink žvalgydamasis paklausė: „Kas Mane palietė?”GT 36.1

Petras, su nuostaba į Jį žvelgdamas, tarė: „Mokytojau, minia Tave spaudžia ir stumia.” (Luko 8, 45) Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes Aš pajutau, kad iš Manęs išėjo galia.” (Luko 8, 46) Jis gebėjo atskirti tikėjimo prisilietimą nuo paprasto nerūpestingos minios lietimosi. Kažkas palietė Jį su ypatingu užmoju ir gavo, ko troško.GT 36.2

Kristus paklausė ne dėl savęs. Jis norėjo duoti pamoką miniai, savo mokiniams ir šiai moteriai. Jis norėjo suteikti vilties kenčiantiems. Jis norėjo parodyti, kad būtent tikėjimo dėka gydančioji galia atliko gydantį veiksmą. Moters pasitikėjimas negalėjo likti nepaaiškintas. Dievas privalo būti pašlovintas dėl jos didžio tikėjimo. Kristus troško, kad ji suprastų, jog Jis pritarė jos tikėjimo veiksmui. Jis negalėjo leisti, kad ji pasišalintų pusiau palaiminta. Ji negalėjo likti nežinioje, kad Jis žino apie jos kančią, ji negalėjo likti nežinioje apie Jo gailestingą meilę ir kad Jis pritaria jos tikėjimui Jo galia, kuri gali išgelbėti absoliučiai visus, ateinančius pas Jį.GT 36.3

Nenuleisdamas akių nuo moters Kristus primygtinai reikalavo prisipažinti, kas Jį palietė. Supratusi, jog nepavyks nuslėpti, moteris išėjo priekin drebėdama ir kniubo Jėzui po kojų. Su dėkingumo ašaromis ji Jam pasakojo visų akivaizdoje, kodėl ji palietė Jo drabužį ir kad akimirksniu pasveiko. Ji baiminosi, kad Jo drabužio palietimas galėjo būti perdėtas pasitikėjimas savimi, tačiau iš Kristaus lūpų neišsprūdo joks pasmerkimo žodis. Jo atsakas buvo tik pritariantis. Jo žodžiai sklido iš Jo mylinčios širdies, kupinos užuojautos moters sielvartui. Tuomet Jėzus švelniai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!” (Luko 8, 48) Kokie džiuginantys buvo jai šie žodžiai! Dabar baimė, kad ji įžeidė Jėzų, jau nebekartino jos džiaugsmo.GT 36.4

Smalsi minia, kuri spietėsi aplink Jėzų, negavo gyvybinės galios. Tik kenčianti moteris, kuri Jį palietė tikėdama, pasveiko. Taip ir dvasiniuose dalykuose paprastas prisilietimas skiriasi nuo tikėjimo prisilietimo. Tikėjimas Kristumi tik kaip pasaulio Išgelbėtoju niekada nepagydys sielos. Tikėti išgelbėjimu nereiškia vien tik pritarti Evangelijos tiesai. Tikrasis tikėjimas yra tas, kuris priima Kristų kaip asmeninį Išgelbėtoją. Dievas atidavė savo viengimį Sūnų, kad „aš, Juo tikėdamas, nepražūčiau, bet turėčiau amžinąjį gyvenimą” (žr. Jono 3, 16). Kai ateinu pas Kristų pagal Jo Žodį, man būtina tikėti, jog aš gaunu Jo išgelbėjančią malonę. Dabarties gyvenime esu pakviestas gyventi „tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane” (Galatams 2, 20) .GT 37.1

Daugumai tikėjimas - tik požiūris. Išgelbėjantis tikėjimas yra sandoris, kurio pagrindu priėmusieji Kristų sandoros ryšiais susijungia su Dievu. Gyvasis tikėjimas numato stiprybės, pasikliaujančio tikėjimo didėjimą, kurio dėka per Kristaus malonę siela įgyja neįveikiamą jėgą.GT 37.2

Tikėjimas yra galingesnis nugalėtojas nei mirtis. Jeigu ligoniai būtų skatinami nukreipti tikėjimo žvilgsnius į Didįjį Gydytoją, mes pamatytume nuostabius vaisius. Tai atkurtų jų kūno ir sielos gyvybę.GT 37.3

Darbuodamiesi su blogų įpročių aukomis, užuot akcentavę jų beviltiškumą ir būsimą pragaištį, į kurią jie skuba, nukreipkite jų žvilgsnius į Jėzų. Padėkite jiems sutelkti dėmesį į dangiškąją šlovę. Tai pasitarnaus jų kūno išgydymui ir sielos išgelbėjimui labiau nei priminimas jiems, bejėgiams ir beviltiškiems paliegėliams, apie visą kapo keliamą siaubą ir baimę.GT 37.4