„Tu gali mane padaryti švarų”

Iš visų Rytuose žinomų ligų, raupsai buvo siaubingiausia liga. Nepagydoma ir infekcinė liga, kuri subjaurodavo savo aukas, net narsiausius pripildydavo baimės. Tarp žydų ji buvo laikoma bausme už nuodėmes ir todėl buvo vadinama „rykšte”, „Dievo pirštu”. Giliai įsišaknijusi, neišnaikinama, mirtina, ji simbolizavo nuodėmę.GT 40.3

Įstatymo apeiginiu požiūriu raupsuotasis buvo paskelbiamas esąs nešvarus. Visa, prie ko tik ligonis prisiliesdavo, tapdavo nešvaru. Nuo jo kvėpavimo užsiteršdavo ir oras. Tarsi miręs, ligonis buvo izoliuojamas - apgyvendinamas toli nuo žmonių būstų. Tas, kuris aptikdavo, jog susirgo šia liga, privalėjo pasirodyti kunigui, kuris ištirdavęs ir patvirtindavęs ligos faktą. Jeigu tai raupsai, žmogus būdavo izoliuojamas nuo šeimos, atskirtas nuo Izraelio bendrijos ir pasmerktas prisijungti tik prie tų, kurie kentė tą pačią negalią. Net karaliams ar valdovams nebuvo išimčių. Monarchas, ištiktas šios siaubingos ligos, privalėjo palikti valdžią ir bėgti iš visuomenės.GT 40.4

Toli nuo draugų bei savo giminių raupsuotasis kentė savo prakeikimo nelaimę. Jis buvo priverstas pranešti apie savo bėdą, perplėšti savo drabužius ir skelbti pavojų, įspėdamas visus bėgti nuo jo užkrečiančio artumo. Šauksmas „Nešvarus! Nešvarus!”, išsiveržęs iš vienišo tremtinio gedulinga gaida, buvo įspėjamasis pranešimas, girdimas su baime ir pasibjaurėjimu.GT 40.5

Kristaus tarnystės regionuose buvo daug tokių nelaimėlių, ir kai juos pasiekė žinios apie Jį, atsirado vienas, kurio širdyje įsižiebė viltis. Jeigu jis eis pas Jėzų, Šis gali išgydyti. Tačiau kaip jis suras Jėzų? Kaip jis prisistatys Gydytojui, jeigu yra pasmerktas izoliacijai iki gyvos galvos? Ir ar Kristus imsis jį gydyti? Ar Jis, kaip fariziejai ir net gydytojai, nepaskelbs jį prakeiktu ir nelieps nešdintis iš žmonių susibūrimo vietų?GT 41.1

Jis permąstė viską, ką girdėjo apie Jėzų. Nė vienas, kas tik ieškojo Jo pagalbos, nebuvo nuvarytas šalin. Vargšas žmogelis ryžosi susirasti Išgelbėtoją. Nors atskirtas nuo miestų, galimas dalykas, jis galėtų susidurti su Jėzumi kažkuriame nuošaliame kalnų takelyje ar Jį surasti, kai Jis moko už miesto ribų. Sunkumai didžiuliai, tačiau tai buvo jo vienintelė viltis.GT 41.2

Stovėdamas toli, raupsuotasis išgirsta keletą Išgelbėtojo ištartų žodžių. Jis mato, kaip Jo rankos liečia ligonius. Jis mato luošus, aklus, paralyžiuotuosius ir merdinčius nuo įvairiausių negalių, kurie keliasi sveiki ir šlovina Dievą už išgelbėjimą. Jo tikėjimas sustiprėja. Jis artinasi arčiau minios. Jį varžantys apribojimai, kurie saugojo žmones nuo jo, baimė, su kuria žmonės žiūrėjo į jį, - visa bemaž pamiršta. Jis galvoja tik apie palaimingą išgijimo viltį.GT 41.3

Jis - pasibjaurėjimą keliantis reginys. Liga pavertė jį pasibjaurėtinu, į jo pūvantį kūną šlykštu žiūrėti. Pamatę jį, žmonės traukiasi šalin. Iš siaubo jie grūdasi, stumdydami vienas kitą, kad išvengtų prisilietimo prie jo. Kažkas stengiasi užkirsti jam kelią, kad nesiartintų prie Jėzaus, bet veltui. Jis jų nei mato, nei girdi. Jų rodomas pasišlykštėjimas juo nebeveikia jo. Jis mato tik Dievo Sūnų, jis girdi tik balsą, kuris taria gyvybės žodžius mirštantiems.GT 41.4

Prasibrovęs prie Jėzaus, jis parpuola prie Jo kojų, garsiai raudodamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.” Jėzus tarė: „Noriu, būk švarus!” ir, ištiesęs ranką, paliečia jį. (Mato 8, 2-3)GT 42.1

Tą pat akimirką raupsuotasis pasikeičia. Jo kraujas tampa sveikas, nervų sistema atgauna jautrumą, raumenys stiprūs. Nesveikas blyškumas, žvyninis odos paviršius, būdingas raupsams, išnyksta; ir jo kūnas tampa švarus tarsi mažo vaiko.GT 42.2

Jei kunigai būtų sužinoję raupsuotojo pasveikimo faktą, jų neapykanta Kristui būtų privertusi juos nesąžiningai nuteisti Jį. Jėzus troško, kad įvykdytas faktas būtų saugus. Todėl Jis įsako žmogui niekam nepasakoti apie išgydymą, o nedelsiant prisistatyti į šventyklą su aukojama auka, kol gandas apie stebuklą plačiai nepasklido. Prieš priimdami auką, kunigai privalėjo apžiūrėti aukotoją, kad įsitikintų jo visišku pasveikimu.GT 42.3

Toks patikrinimas buvo atliktas. Kunigai, kurie buvo pasmerkę raupsuotąjį izoliacijai, dabar įsitikino, jog jis pasveikęs. Išgydytasis buvo sugrąžintas į savo namus ir į visuomenę. Jis jautė, kad sveikatos palaima buvo itin brangi. Jis džiaugėsi vyriška energija ir sugrįžimu į šeimą. Nepaisydamas Jėzaus įspėjimo, jis negalėjo ilgiau nutylėti savo pasveikimo fakto, tad džiaugsmingai ėmė skelbti apie galią To, kuris jį pagydė.GT 42.4

Kai šis žmogus atėjo pas Jėzų, jis buvo padengtas raupsais. Jų mirtini nuodai paplitę po visą kūną. Mokiniai norėjo neleisti savo Mokytojui prie jo prisiliesti, nes, kas paliesdavo raupsuotąjį, pats tapdavo nešvarus. Bet ranka liesdamas raupsuotąjį Jėzus nesusiteršė. Raupsuotasis tapo švarus. Taip yra ir su nuodėmės raupsais - giliai įsišaknijusiais, mirtį nešančiais, kurių neįmanoma išgydyti žmogiškomis pastangomis. „Visa galva pasiligojusi, visa širdis alpstanti. Nuo kojų padų iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos.” (Izaijo 1, 5-6) Bet, apsigyvenęs tarp žmonių, Jėzus nesusiteršia. Jo buvimas veiksmingai gydo nusidėjėlius. Jei kas nors puola prie Jo kojų, sakydamas : „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų”, išgirsta atsakymą: „Noriu, būk švarus!”GT 42.5

Kai kuriais gydymo atvejais Jėzus ne tuoj pat patenkindavo prašymą. Tačiau šiuo, raupsų atveju, vos tik buvo ištartas prašymas, jis akimirksniu buvo patenkintas. Kai meldžiame žemiškųjų palaimų, atsakymas į mūsų maldas gali būti uždelstas, arba Dievas gali duoti kažką kita nei mes meldžiame. Tačiau ne taip būna, kai maldaujame išvaduoti mus nuo nuodėmių. Apvalyti nuo nuodėmių, padaryti mus savo vaikais ir suteikti mums galimybę gyventi šventą gyvenimą - tai Jo tikslas. Kristus „atidavė save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią” (Galatams 1, 4) . „Mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso. O jeigu žinome, kad Jis mūsų išklauso, ko tik prašome, tai ir žinome turį, ko esame prašę.” (1 Jono 5, 14-15) GT 43.1

Žvelgdamas į nelaimingus ir sielvartaujančius, į tuos, kurių viltys buvo žlugusios, į tuos, kurie ieškojo nusiraminimo žemiškuose džiaugsmuose, - visus Jėzus kvietė rasti ramybę Jame.GT 43.2