Išbandymų disciplina

Norint gyventi tokį gyvenimą ir daryti tokią įtaką, verta stengtis, aukotis ir būti drausmingiems kiekviename žingsnyje. Kadangi šito daugelis nesupranta, jie labai lengvai atsisako krikščioniško gyvenimo. Daugumas tų, kurie nuoširdžiai pašvenčia savo gyvenimą tarnauti Dievui, nustemba ir nusivilia pamatę, kad jie kaip niekada anksčiau susiduria su įvairiomis kliūtimis ir išmėginimais. Jie meldžiasi, kad jų charakteris taptų panašus į Kristaus, kad jie būtų tinkami dirbti Viešpačiui, o patenka į tokias situacijas, kurios, rodos, išryškina visą jų prigimties blogį. Atskleidžiamos ydos, apie kurių egzistavimą jie net neįtarė. Kaip senų laikų Izraelis, jie klausia: „Jei Dievas vadovauja mums, kodėl mus ištinka visi šie dalykai?”GT 346.1

Taip atsitinka kaip tik todėl, kad jiems vadovauja Dievas. Išmėginimai ir kliūtys yra Viešpaties parinkti drausminimo metodai bei Jo nustatytos sėkmės sąlygos. Tas, kuris skaito žmonių širdis, pažįsta juos geriau negu jie patys save. Jis mato, kad kai kurie turi gebėjimų ir yra imlūs, ir visa tai, nukreipus teisinga linkme, gali būti panaudota Jo darbo pažangai. Savo įžvalgumu Dievas padaro taip, kad krikščionys susiduria su besikeičiančiomis aplinkybėmis ir patenka į įvairias situacijas, antraip negalėtų pamatyti savo charakterio trūkumų, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojo. Viešpats suteikia jiems galimybę ištaisyti trūkumus ir tapti tinkamais Jo tarnystei. Norėdamas, kad jie taptų tyri, Jis dažnai leidžia skausmo liepsnoms juos paliesti.GT 346.2

Tai, kad mes turime susidurti su išmėginimais, rodo, jog Viešpats Jėzus mato mumyse kažką vertingo, tai, ką Jis nori patobulinti. Jeigu Jis mumyse nematytų nieko, kas galėtų pašlovinti Jo vardą, Jis nešvaistytų laiko veltui mūsų tobulinimui. Dievas nemeta beverčių akmenų į savo žaizdrą. Jis apvalo tik vertingą rūdą. Kalvis deda geležį ir plieną į ugnį, norėdamas sužinoti, kokios kokybės yra tie metalai. Dievas leidžia savo išrinktiesiems būti įmestiems į skausmų krosnį, kad išryškėtų, kokio būdo jie yra ir ar galima juos padaryti tinkamus Jo darbui.GT 346.3

Ir puodžius ima molį ir daro iš jo, ką tik nori. Jis minko jį ir dirba su juo. Jis padalija jį į dalis ir vėl suspaudžia į vieną minkalą. Jis sudrėkina jį, o po to džiovina. Tada padeda ir neliečia jo. Kai molis puikiai minkosi, puodžius tęsia savo darbą ir padaro iš jo indą. Jis suteikia jam formą, o padėjęs ant rato apdailina bei nupoliruoja. Po to išdžiovina saulėje ir išdegina krosnyje. Taigi molis tampa indu, tinkamu naudoti. Taip Didysis Meistras nori suformuoti mūsų charakterį. Mes turime būti Jo rankose kaip tas molis puodžiaus rankose ir pasiduoti Didžiojo Menininko valiai.GT 347.1

„Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis.” (1 Petro 4, 12-13) GT 347.2

Vidudienio šviesoje, girdėdamas daugybę kitų balsų, uždarytas narvelyje paukštis nečiulbės melodijos, kurią nori išmokyti jo šeimininkas. Jis išmoksta fragmentą, trelę, tačiau niekada atskirą ir ištisą melodiją. Tada šeimininkas uždengia narvelį ir pastato jį ten, kur paukštis girdės tik tą vieną giesmelę, kurią jis turi išmokti. Tamsoje jis vis mėgina ir mėgina, kol pagaliau išmoksta, ir pasigirsta nuostabi melodija. Tuomet paukštis pernešamas į kitą vietą, kur jau gali giedoti dienos šviesoje. Taip Dievas elgiasi su savo vaikais. Jis nori išmokyti mus „giedoti”, o išmokę „giesmę” vargo šešėlyje, mes galėsime ją giedoti visą laiką.GT 347.3

Daugelis yra nepatenkinti savo gyvenimo veikla. Gali būti, kad jų aplinka nėra tam palanki; jų laikas užimtas įprastais darbais, o jie mano, jog sugeba padaryti daugiau; jiems dažnai atrodo, kad jų pastangos neįvertinamos ar bevaisės, o ateitis neaiški.GT 347.4

Reikėtų atminti, kad nors darbą, kurį turime padaryti, mes ne patys pasirinkome, tačiau reikia jį priimti kaip mums parinktą paties Dievo. Ar jis būtų malonus, ar ne, turime atlikti savo pareigą. „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole, į kurį esi pakeliui.” (Mokytojo 9, 10) GT 348.1

Jei Viešpats nori, kad mes perduotume žinią Ninevei, tai nesuteiksime Jam malonumo, vykdami į Kafarnaumą ar Jopę. Jis turi priežasčių siųsti mus ten, kur nukreipiamos mūsų kojos. Kaip tik toje vietoje kažkam gali prireikti mūsų pagalbos. Tas, kuris pasiuntė Pilypą pas Etiopijos valdovės dvariškį, Petrą pas Romos šimtininką, o izraelitų mergaitę padėti Sirijos karo vadui Naamanui, šiandien siunčia vyrus, moteris bei jaunimą kaip savo atstovus pas tuos, kuriems reikia dieviškosios pagalbos ir vadovavimo.GT 348.2