„Ar norėtum pasveikti?”

„Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių - aklų, raišų, išsekusių.” (Jono 5, 2-3)GT 49.1

Protarpiais šios maudyklės vanduo sujudėdavo, ir buvo tikima, jog tai antgamtinių jėgų padarinys; o jei, vandeniui sujudėjus, kas pirmas įžengdavo į jį, išgydavo nuo bet kokių negalių. Šimtai kenčiančiųjų lankydavosi šioje vietoje. Tačiau, kai vanduo sujudėdavo, būdavo tokia didžiulė grūstis, kad, skubėdami į jį patekti, žmonės mindžiodavo ir sužalodavo silpnesnius už save vyrus, moteris bei vaikus. Daugelis negalėdavo net prieiti arčiau tvenkinio. O kiti, kuriems vis dėlto pavykdavo jį pasiekti, mirdavo ant tvenkinio krašto. Šioje vietoje buvo įrengtos stoginės, kad ligoniai galėtų pasislėpti nuo dienos karščio ir nakties vėsos. Ten buvo tokių, kurie nakvodavo tuose prieangiuose, diena iš dienos šliaužiodavo prie maudyklės krašto, bergždžiai vildamiesi pasveikti.GT 49.2

Jėzus buvo Jeruzalėje. Vaikščiodamas vienas, mąstydamas ir melsdamasis, Jis priėjo maudyklę. Jis matė nelaimėlius kankinius, lūkuriuojančius to, ką jie manė esant vienintele jų galimybe. Jėzus troško panaudoti savo gydomąją galybę ir visus išgydyti, tačiau buvo šabo diena (sabata). Daugybė žmonių ėjo šventyklon į pamaldas, tad Jis žinojo, jog toks veiksmas kaip gydymas gali tiek įaudrinti žydus, kad jie ieškos būdų kaip nutraukti Jo tarnystę.GT 50.1

Bet Išgelbėtojas išvydo vieną ypatingai pasigailėtiną atvejį. Tai buvo žmogus, kuris jau trisdešimt aštuonerius metus bejėgiškai šliaužiojo. Jo negalia buvo žalingų įpročių pasekmė ir buvo laikoma Dievo bausme. Vienišas, be draugų, jausdamasis lyg apleistas Dievo gailestingumo, kenčiantysis daug metų praleido skurde. Tuo metu, kai atrodė, jog vanduo tuoj sujudės, tie, kurie jautė jam gailestį, nunešdavo jį prie tvenkinio, bet pačiu reikalingiausiu momentu nebuvo kas jam pagelbėtų. Jis matė vandens raibuliavimą, bet niekada negalėjo prišliaužti arčiau nei tvenkinio kraštas. Kiti, už jį stipresni, įpuldavo į vandenį prieš jį. Vargšas, bejėgis kankinys nesugebėdavo aplenkti ropojančią, savanaudę žmonių spūstį. Jo atkaklios pastangos tikslo link, jo nerimas bei nepaliaujamas beviltiškumas greitai atėmė paskutines jėgas.GT 50.2

Neįgalusis gulėjo ant savo pakloto ir kartkartėmis pakeldavo galvą pažvelgti į tvenkinį, kai jo dėmesį atkreipė prie jo palinkęs švelnus, gailestingas veidas, taręs: „Ar norėtum pasveikti?” Jo širdy blykstelėjo viltis. Jis jautė, kad kažkokiu būdu jam bus pagelbėta. Tačiau drąsos blyksnis greitai išblėso. Jis prisiminė, kaip dažnai bandė pasiekti tvenkinį, ir dabar vargu ar išgyvens iki kito vandens sujudėjimo. Jis vargiai pasisukdamas ištarė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.”GT 50.3

Tada Jėzus jam liepia: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!” (Jono 5, 6-8) Su nauja viltimi ligonis pažvelgė į Jėzų. Jo veido išraiška, Jo balso intonacija nebuvo panaši į jokio kito žmogaus. Nuo Jėzaus Artumo dvelkė meilė ir galybė. Luošio tikėjimas įsikibo į Kristaus žodžius. Neklausinėdamas jis paklūsta, ir su jo kūnu kažkas įvyksta.GT 50.4

Kiekvienas nervas ir raumuo suvirpa nauju gyvybingumu, sveikai ima judėti paralyžiuotos kūno galūnės. Pašokęs iš vietos, jis laisvai žengia tvirtą žingsnį, šlovindamas Dievą ir džiūgaudamas dėl iš naujo gautos stiprybės.GT 51.1

Jėzus nepatikino paralyžiuotojo, kad suteiks jam dangišką pagalbą. Žmogus galėjo sakyti: „Viešpatie, jei Tu mane išgydysi, aš paklusiu Tavo žodžiui.” Jis galėjo stabtelti ir suabejoti, bet tada būtų praradęs šią vienintelę galimybę pasveikti. Tačiau jis patikėjo Kristaus žodžiu, patikėjo Jo išgydymu; jis tuoj pat prisivertė atsikelti, ir Dievas davė jam jėgų; jis troško eiti ir ėjo. Vykdydamas Kristaus paliepimą, jis buvo išgydytas.GT 51.2

Nuodėmė mus atskyrė nuo Dievo Artumo. Mūsų sielos paralyžiuotos. Patys mes sugebame gyventi šventą gyvenimą ne daugiau nei neįgalusis gali vaikščioti. Daugelis žmonių suvokia savo bejėgiškumą; jie trokšta tokio dvasinio gyvenimo, kuris būtų darnoje su Dievu, ir to siekia. Tačiau veltui. Iš sielvarto jie šaukiasi: „Vargšas aš žmogus, kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!” (Romiečiams 7, 24) Tegul šie nusiminusieji, kovos išvargintieji pažvelgia aukštyn. Išgelbėtojas su neapsakomu švelnumu ir užuojauta palinksta prie savo krauju atpirktųjų ir klausia: „Ar nori būti sveikas?” Jis liepia jums pakilti sveikiems ir eiti su ramybe širdyje. Nelaukite, kol pajusite, jog esate išgydyti. Tikėkite Išgelbėtojo žodžiu. Paveskite savo valią Kristui. Norėkite Jam tarnauti ir, darbuodamiesi pagal Jo Žodį, gausite stiprybės. Kad ir kokie žalingi būtų jūsų įpročiai, kad ir kaip valdytų aistros, kuriomis ilgai piktnaudžiaujant sukaustoma ir siela, ir kūnas, Kristus gali ir trokšta jus išgelbėti. Jis duos gyvybę sielai, kuri „mirusi nusikaltimais ir nuodėmėmis” (Efeziečiams 2, 1) . Jis išlaisvins silpnybių, nelaimių ir nuodėmės surakintus vergus.GT 51.3

Nuodėmė apnuodijo gyvybės šaltinius, bet Kristus sako: „Aš nuimsiu jūsų nuodėmes; Aš duosiu jums ramybę. Aš nupirkau jus savo krauju. Jūs priklausote Man. Mano malonė sustiprins jūsų nusilpusią valią; Aš pašalinsiu jūsų sąžinės graužatį dėl nuodėmės.” Kai jus užpuola pagundos, kai užklumpa rūpesčiai ir sunkumai, kai būnate prislėgti ir prarandate drąsą ar linkę pasiduoti nevilčiai, kreipkitės į Jėzų, ir Jo giedras spindintis Artumas išsklaidys jus gaubiančią tamsą. Kai nuodėmė braunasi, siekdama įsiviešpatauti jūsų sieloje ir apsunkina jūsų sąžinę, kreipkitės į Išgelbėtoją. Jo malonės pakanka nuodėmei įveikti. Tegul jūsų dėkinga, virpanti iš netikrumo širdis atsisuka į Jį. Įsikibkite į jus aplankiusią viltį. Kristus laukia, kad įvaikintų jus savo šeimoje. Jo galybė suteiks stiprybės jūsų silpnumui; Jis vadovaus jums kiekviename žingsnyje. Duokite Jam savo ranką ir leiskite Jam būti jūsų vedliu.GT 52.1

Niekada nesijauskite, jog Kristus toli nuo jūsų. Jis visada šalia. Jus gaubia Jo meilės Artumas. Ieškokite Jo kaip To, kuris trokšta būti surastas. Jis trokšta ne tik kad paliestumėte Jo apsiaustą, bet kad vaikščiotumėte su Juo nepaliaujamai bendraudami.GT 52.2