Šešioliktas Skyrius—Malda už sergančius

Šventajame Rašte pasakyta, kad žmonėms „reikia visuomet melstis ir nepaliauti” (Luko 18,1), ir jeigu kada yra toks laikas, kai jaučiama reikmė maldai, tai tuomet, kai apleidžia jėgos ir gyvenimas, atrodo, slysta iš po kojų. Dažnai sveikieji užmiršta jiems kasdien, kasmet rodomą nuostabiąją malonę, todėl jie neatsilygina Dievui šlovinančia pagarba už Jo gerumą, tačiau kai suserga - prisimena Dievą. Kada žmogiškosios jėgos apleidžia, žmonės jaučia, kad jiems reikia dieviškosios pagalbos. O mūsų gailestingasis Dievas niekada nenusigręžia nuo sielos, kuri nuoširdžiai ieško Jo pagalbos. Jis yra mūsų priebėga ir ligoje, ir kai esame sveiki.GT 158.1

„Kaip tėvas gailisi vaikų,
taip Viešpats gailisi pagarbiai Jo bijančiųjų.
Juk Jis žino, kokie mes padarai,
atsimena, kad mes esame dulkės.”GT 158.2

(Psalmė 103, 13-14)

„Vieni buvo pasiligoję
dėl savo nuodėmingo kelio
ir už savo kaltes turėjo kentėti.
Į maistą jie negalėjo net pažiūrėti
ir buvo netoli mirties vartų.”GT 158.3

(Psalmė 107, 17-18)

„Tada, būdami varge, jie šaukėsi Viešpaties,
ir Jis išvadavo juos iš bėdų,
siuntė savo žodį jiems išgydyti
ir išgelbėti nuo pražūties.”GT 158.4

(Psalmė 107, 19-20)

Dievas ir dabar nori išgydyti ligonius lygiai taip, kaip kadaise Šventoji Dvasia kalbėjo šiuos žodžius per psalmininką. Kristus dabar yra toks pat gailestingas Gydytojas, koks Jis buvo savo žemiškojo gyvenimo tarnystėje. Jis turi gydančiojo balzamo kiekvienai ligai, atstatančiosios jėgos kiekvienai negaliai! Jo mokiniai šiandien turi melstis už sergančius taip nuoširdžiai, kaip mokiniai meldėsi seniau. Ir pasveikimas įvyks, nes „tikėjimo malda išgelbės ligonį”. Mes turime Šventosios Dvasios galybę, raminantį patikinimą tikėjime, kuris turi teisę pretenduoti į Dievo pažadus. Viešpaties pažadas „jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks” (Morkaus 16, 18) vertas pasitikėjimo ir dabar, kaip kad buvo apaštalų laikais. Tai Dievo vaikų privilegija, todėl mūsų tikėjimas turi remtis viskuo, ką tas pažadas apima. Kristaus tarnai yra Jo veiklos vagos, per juos Jis trokšta išlieti savo gydančiąją jėgą. Mūsų darbas - ant savo tikėjimo rankų atnešti Dievui sergančius ir kenčiančius. Mes turime mokyti juos tikėti Didžiuoju Gydytoju.GT 159.1

Atpirkėjas nori, kad mes padrąsintume sergančius, nusivylusius ir nuliūdusius laikytis Jo stiprybės. Tikėjimo ir maldos dėka ligonio kambarys gali tapti Beteliu [Dievo namais]. Žodžiais ir elgesiu gydytojai ir slaugytojai gali pasakyti taip aiškiai, kad neįmanoma neteisingai suprasti, jog „šioje vietoje yra Dievas”, kad gelbėtų, o ne naikintų. Kristus trokšta parodyti savo Artumą ligonio kambaryje, pripildydamas gydytojų ir slaugytojų širdis savo meilės. Jeigu ligonį slaugančiųjų gyvenimo būdas yra toks, kad Kristus kartu su jais gali eiti prie paciento lovos, ligonis bus tikras, kad gailestingasis Išgelbėtojas yra šalia, ir šis jo įsitikinimas savaime nuveiks daug, kad pasveiktų ir siela, ir kūnas.GT 159.2

Dievas girdi maldas. Kristus patikina: „Jei ko prašysite Manęs Mano vardu, Aš padarysiu.” Ir dar: „Kas Man tarnaus, tą pagerbs Mano Tėvas.” (Jono 14, 14; 12, 26) Jei mes gyvename pagal Jo Žodį, tai kiekvienas Jo mums duotas brangus pažadas bus įvykdytas. Mes neužsitarnaujame Jo malonės, tačiau kai atsiduodame Jam, Jis mus priima. Jis veiks dėl tų ir per tuos, kurie Juo seka.GT 159.3

Tačiau Jo pažadų išpildymo mes galime tikėtis tik tuo atveju, jeigu gyvename paklusdami Jo Žodžiui. Psalmininkas sako: „Jei būčiau turėjęs piktą mintį širdyje, Viešpats nebūtų klausęsis.” (Psalmė 66, 18) Jeigu Jam mes skiriame tik dalinį klusnumą, pilną prieštaringų jausmų, Jo pažadai mums nebus įvykdyti.GT 160.1

Kad ligoniai pasveiktų, Dievo Žodyje mes turime nurodymus, susijusius su ypatinga malda. Tačiau tokia malda yra atsakingiausias veiksmas, ir nevalia jos pradėti be kruopštaus aptarimo. Daugeliu atvejų malda už sergančiųjų pagijimą, kuri vadinama tikėjimu, yra ne kas kita, kaip perdėtas pasitikėjimas savimi.GT 160.2

Daugelis žmonių suserga dėl pataikavimo savo įnoriams. Jie negyveno pagal gamtos dėsnius ar griežto tyrumo principus. Kiti nepaisė sveikatos nuostatų netinkamai valgydami, gerdami, rengdamiesi ar dirbdami. Dažnai kokio nors blogio išraiška susilpnina protą ir kūną. Jei šie asmenys būtų palaiminti sveikata, daugumas jų eitų tuo pačiu nerūpestingumo keliu, nusižengtų dieviškiems gamtos ir dvasiniams nuostatams, argumentuodami, jog tai jų valia toliau nesveikai gyventi ir nesivaržant nuolaidžiauti iškreiptam apetitui, jei jau Dievas išgydo juos atsakydamas į maldą. Jeigu Dievas stebuklingai išgydytų šiuos asmenis, gautųsi, jog Jis skatina nuodėmę.GT 160.3

Mūsų pastangos nebus vaisingos, jeigu žmones mokysime žiūrėti į Dievą, kaip į jų negalių Gydytoją, o nemokysime atsisakyti nesveikų įpročių. Kad būtų Jo palaiminti atsakymu į maldą, jie privalo liautis daryti bloga ir mokytis daryti gera. Juos supanti aplinka privalo būti higieniška, gyvenimo įpročiai geri. Jie privalo gyventi harmonijoje su Dievo Įstatymu tiek fizine, tiek dvasine prasme.GT 160.4