Kruopštus gilinimasis į Dievo paslaptis

„Tai, kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams.” (Pakartoto Įstatymo 29, 28) Mums reikia tyrinėti, kaip Dievas atskleidė save ir ką apie tai pateikė savo Žodyje. Tai mes galime siekti suprasti. Tačiau už leistinų ribų skverbtis neturime. Gabiausias protas gali įtemptai dirbti iki išsekimo, spėliodamas apie Dievą, bet tokios pastangos bus bevaisės. Šios dilemos mums neskirta spręsti. Žmogaus protas negali perprasti Dievo. Ir nereikia gilintis į spėliones apie Jo prigimtį. Čia tylėjimas byloja iškalbingiau. Visažinis viršija giliausias diskusijas.GT 311.1

Net angelams nebuvo leista dalyvauti Tėvo ir Sūnaus pasitarime, kai buvo svarstomas Išgelbėjimo planas. Žmonės neturi brautis į Aukščiausiojo paslaptis. Mes, kaip maži vaikai, neišmanome apie Dievą, tačiau kaip vaikai galime Jį mylėti ir Jo klausyti. Užuot spėlioję apie Jo prigimtį ar išimtines teises, atkreipkime dėmesį į Jo pasakytus žodžius:GT 311.2

„Argi gali suvokti Dievo paslaptį?
Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes?
Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti?
Jos gilesnės už Šeolą [kapą], ir ką tu sužinosi?
nusidriekusios ilgiau už žemę
ir plačiau už jūrą.”

„Bet iš kur ateina išmintis?
Kur slypi suvokimo galia?
Kaip žmogui rasti į ją kelią,
jei gyvųjų krašte jos nėra?
Bedugnė sako: ‘Čia jos nėra!’ Jūra sako: ‘Aš jos neturiu!’
Už auksą jos negalima nupirkti,
jos kainos sidabru negalima pasverti.
Ji neįperkama nei už auksą iš Ofyro,
nei už brangiuosius oniksus, nei už safyrus.
Auksas ir stiklas jai neprilygsta,
nė į auksinius indus ji neišmainoma.
Koralo ir krištolo neverta nė minėti,
nes išminties kaina viršija net perlus.
Etiopijos topazas negali su ja lygintis,
net gryniausiu auksu negalima jos atsverti.
Tad iš kur ateina išmintis?
Kur supratimo buveinė?
Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta,
nuo padangių paukščių ji paslėpta.GT 311.3

Prapultis ir Mirtis sako:GT 312.1

‘Savo ausimis tik gandą apie ją tegirdėjome.’
Vien Dievas kelią į ją težino,
tik Jis težino jos buveinę.
Juk Jis mato žemės pakraščius
ir stebi visa po dangumi.
Kai Jis davė vėjams jėgą
ir padalijo vandenis pagal saiką,
kai davė lietui įstatus ir nustatė kelią perkūnijai,
tada Jis matė ją ir jos vertę,
ištyrė ją ir davė jai vietą.
O žmogui Jis tarė: ‘Tikėk manimi,
pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis,
o vengimas pikta - protas.’”GT 312.2

(Jobo 11, 7-9; 28, 12-28)

Išminties neįgaunama nei tiriant žemės gelmes, nei bergždžiai stengiantis skverbtis į Dievo Esybės paslaptis. Ji pasiekiama nuolankiai priimant Jo apsireiškimą, kurį Jis malonėjo suteikti, bei savo gyvenimą derinant pagal Jo valią.GT 312.3

Protingiausi žmonės negali suprasti gamtoje pateiktų Jehovos paslapčių. Dieviškasis įkvėpimas iškelia daug klausimų, į kuriuos negali atsakyti net išmintingiausi mokslininkai. Šie klausimai nebuvo iškelti tam, kad mes į juos atsakytume, bet kad atkreiptume dėmesį į gilias Dangaus paslaptis ir suprastume, jog mūsų protas ribotas; kad kasdienio gyvenimo aplinkoje yra daugybė dalykų, kurių negali suvokti riboto proto būtybės.GT 313.1

Skeptikai atsisako tikėti Dievą, nes jie negali suvokti tos begalinės jėgos, kuria Jis mums atsiskleidžia. Tačiau Dievą reikia pripažinti ir pagal tai, ko Jis neatskleidžia apie save, ir pagal tai, kas yra prieinama mūsų ribotam supratimui. Ir dieviškajame apreiškime [Šventajame Rašte], ir gamtoje Dievas pateikė paslaptis, kad jos vadovautų mūsų tikėjimui. Taip turi būti. Mes galime nuolatos tyrinėti, aiškintis ir stengtis viską sužinoti, tačiau už viso to tebebus begalybė.GT 313.2

„Kas savo kaušu paseikėjo marių vandenis,
kas sprindžiu pamatavo dangaus skliautą?
Kas saiku atseikėjo žemės dulkes,
kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus
ir svertuvu - kalvas?
Kas gali pasakyti Viešpačiui, ką Jam daryti,
pamokyti Jį ar duoti patarimą?”

„Štai tautos Jam - lyg lašas kibire,
lyg dulkės ant svarstyklių.
Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip krislai.
Libano medžių neužtektų aukurui pakurti,
nė jo gyvulių - deginamosioms aukoms.
Visos tautos jo Artume - niekų niekas;
jas Dievas laiko visiškai nieku!
Į ką jums bus panašus Dievas
ir kokį Jo paveikslą susikursite?”GT 313.3

„Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote?
Argi tai jums neskelbta nuo pradžios?
Ar jūs nesupratote?
Nuo tada, kai buvo padėti žemės pamatai,
Jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės,
ir jos gyventojai Jam atrodo lyg žiogai.
Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida,
išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui.”

„Su kuo palyginsite Mane?
Su kuo sulyginsite Mane?” - sako Šventasis.
Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes!
Kas jas sukūrė?
Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja
ir šaukia kiekvieną jų vardu.
Dėl Jo didžios galybės ir beribės jėgos
nė viena nedrįsta neateiti!
Jokūbai, kaipgi tu gali sakyti,
Izraeli, kaipgi tu drįsti skųstis:
‘Mano kelias paslėptas nuo Viešpaties,
mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio?’
Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs?
Viešpats - amžinasis Dievas,
visų žemės šalių kūrėjas.
Jis nepailsta, nepavargsta;
Jo išmintis neištiriama.”GT 314.1

(Izaijo 40, 12-13. 14-18. 21. 22. 25-28)

Iš Šventosios Dvasios Jo pranašams duotų pavaizdavimų stenkimės sužinoti apie mūsų Dievo didybę. Pranašas Izaijas rašo:GT 314.2

„Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs Jo apdaras. Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo po šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem - kojas ir dviem plasnojo ore. ‘Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna Jo šlovės!’ - šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų. O aš tariau sau: ‘Vargas man, nes esu žuvęs! Aš - žmogus, kurio lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešpatį.’”GT 314.3

„Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs,
laikydamas rankoje žėruojančią žariją,
kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro.
Jis palietė ja mano burną.
‘Žiūrėk, - tarė jis, - žarija palietė tavo lūpas.
Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta.’”GT 315.1

(Izaijo 6, 1-7)

„Tokio kaip Tu, Viešpatie, kito nėra!
Didingas Tu, didinga Tavo vardo galybė!
Kas gali Tavęs nebijoti, tautų Karaliau?”

„Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju,
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį,
pažįsti visus mano kelius.
Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti,
Tu, Viešpatie, jį jau žinai.
Iš visų pusių apsiauti mane,
savo ranka lieti mane.
Tavo pažinimas man per nuostabus,
per gilus, aš negaliu jo pasiekti.”GT 315.2

(Jeremijo 10, 6-7; Psalmė 139, 1-6)

„Didis mūsų Viešpats ir galingas,
beribė Jo išmintis.”GT 315.3

(Psalmė 147, 5)

„Juk kur eina žmonės,
Viešpats aiškiai mato.”GT 315.4

(Patarlių 5, 21)

„Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta,
Jis žino, kas yra tamsybėje,
nes Jame yra šviesa.”GT 316.1

(Danieliaus 2, 22)

„Leisdamas nuo amžių tai pažinti.”
„Ir kas gi pažino Viešpaties mintį?!
Ir kas buvo Jo patarėjas? Arba kas Jam
yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?”GT 316.2

(Apaštalų darbų 15,18; Romiečiams 11, 34-36)

„Amžių Karaliui, nemirtingajam,
neregimajam vieninteliam Dievui tebūna garbė
ir šlovė per amžių amžius! Amen.”

„Vienatinis Nemirtingasis,
kuris gyvena neprieinamoje šviesoje,
kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti.
Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen.”GT 316.3

(1 Timotiejui 1, 17; 6, 16)

„Argi Jo didybė jūsų negąsdins
ir Jo baimė jūsų neapims?”
„Argi Dievas negyvena dangaus aukštybėse?
Pažvelk į aukščiausias žvaigždes! Kokios jos didingos!”
„Kas gali suskaičiuoti Jo pulkus?
Kam neužteka Jo šviesa?”
„Dievas... daro nuostabius darbus,
kurių suprasti mes negalime.
Juk Jis įsako sniegui:
‘Leiskis ant žemės!’,
o lietui ir liūčiai:
‘Sodriai palyk!’
Jis sustabdo žmonių rankas,
jiems dirbant,
kad kiekvienas pažintų, ką Jis daro...
Jis prikrauna debesis drėgmės
ir skleidžia žaibų kupinus debesis. Pagal Jo užmojį jie plaukia iš visų pusių,
kad įvykdytų visa, ką Jis įsako,
visame gyvenamos žemės paviršiuje.
Ar kaip rykštė, ar kaip malonė žemei —
Jis padaro, kad tai atsitinka.
Klausykis, Jobai, stabtelk akimirksnį
ir pamąstyk apie nuostabius Dievo darbus.
Argi tu žinai, kaip Dievas valdo debesis
ir padaro, kad žaibas blyksteli Jo debesyje?
Argi tu žinai, kaip danguje Jis pasveria debesis —
nuostabius darbus To, kuris turi tobulą pažinimą?...
Argi tu gali Jam padėti išskleisti dangaus skliautą,
stiprų kaip nuliedintą veidrodį?
Pasakyk mums, ką turime Jam sakyti,
nes negalime ginčytis, būdami tamsoje...
Žmonės negali žiūrėti į saulę,
ji per šviesi danguje,
kai pakyla vėjas ir išgainioja debesis.
Iš šiaurės vėjas atpučia aukso pašvaistę;
Dievą gaubia šiurpulinga didybė.
Visagalis - negalime Jo pasiekti!
Jis didingas jėga ir teisingumu...
Todėl žmonės Jo pagarbiai bijo.”
„Kas yra toks kaip Viešpats,
mūsų Dievas, kuris sėdi aukštybėse,
bet lenkiasi žemai pamatyti,
kas danguje ir žemėje?”
„Viešpats... viesulu ir audra...
keliauja, debesys - Jo kojų dulkės.”
„Didis Viešpats ir vertas didžios šlovės,
Jo didybė nesuvokiama.
Viena karta girs kitai
Tavo darbus ir skelbs Tavo galybę.
Apie Tavo Didybės garbingą spindesį ir apie Tavo nuostabius darbus aš mąstysiu.
Žmonės garsins Tavo pagarbią baimę keliančius darbus,
o aš skelbsiu Tavo didybę.
Jie apsakys Tavo gausaus gerumo garsą
ir džiugiai giedos apie Tavo teisumą...
Tedėkoja Tau, Viešpatie,
visi Tavo kūriniai ir
visi Tavo ištikimieji Tave tegarbina.
Tepasakoja apie Tavo karalystės garbę
ir tegarsina Tavo galybę,
kad paskelbtų visai žmonijai Tavo žygius
ir garbingą Tavo viešpatavimo spindesį.
Tavo viešpatavimas - amžinas,
Tavo valdžia tveria per visas kartas...
Teskelbia mano lūpos Viešpaties šlovę,
ir visa, kas gyva,
tešlovina Jo vardą dabar ir per amžius!”GT 316.4

(Jobo 13, 11; 22, 12; 25, 3; 37, 5-24; Psalmė 113, 5-6; Nahumo 1, 3; Psalmė 145, 3-21)

Kai vis gylės mūsų Dievo pažinimas ir tai, kokie esame Jo akyse, bijosime Jo ir drebėsime prieš Jį. Nūdienos žmones įspėja likimas tų, kurie senovėje drįso nevaržomai elgtis su dalykais, kuriuos Dievas paskelbė esant šventus. Kai izraelitai, grįždami iš filistinų žemės, surizikavo atidaryti Sandoros Skrynią, už savo ne vietoj parodytą drąsą buvo deramai nubausti.GT 318.1

Be to, apsvarstykite Uzai tekusią bausmę. Kai, valdant Dovydui, Sandoros Skrynia turėjo būti nugabenta į Jeruzalę, Uza ištiesė ranką, kad ją prilaikytų. Už tai, kad leido sau paliesti Dievo Artumo simbolį, jis neteko gyvybės.GT 318.2

Kai Mozė prie degančio krūmo, neatpažinęs Dievo Artumo, pasisuko eiti, kad pamatytų stebėtiną reginį, jam buvo paliepta: „Neik arčiau! Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!.. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.” (Išėjimo 3, 5-6) GT 318.3

„Jokūbas paliko Beer Šebą ir leidosi Harano link. Pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti. Jis sapnavo. Žiūri, stovi laiptai ant žemės, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai laipioja jais aukštyn ir žemyn. Žiūri, Viešpats stovi prie jo ir sako:GT 319.1

‘Aš esu Viešpats, tavo senelio Abraomo ir Izaoko Dievas. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims... Būk tikras, Aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu Tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau.’GT 319.2

Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: ‘Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!’ Drebulio krečiamas jis sakė: ‘Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai.’” (Pradžios 28, 10-17)GT 319.3

Dykumos Palapinėje arba Padangtėje ir vėliau šventykloje, kurios buvo žemiškos Dievo buveinės simboliai, viena patalpa buvo pašvęsta Jo Artumui. Niekas negalėjo įeiti už uždangos, kabančios prie įėjimo, ant kurios buvo išsiuvinėti kerubai. Pakelti uždangą ar įsibrauti į šventos paslapties gaubiamą Šventų švenčiausiąją vietą reiškė mirti. Mat virš Malonės sosto buvo Švenčiausiojo šlovė, šlovė, į kurią joks žmogus negalėjo pažvelgti ir likti gyvas. Numatytą metų dieną vyriausiasis kunigas drebėdamas įeidavo į Šventų švenčiausiąją patalpą, tuo tarpu smilkalų debesys pridengdavo Dievo šlovę nuo jo žvilgsnio. Šventyklos kiemuose nesigirdėdavo jokio garso. Nė vienas kunigas netarnaudavo prie aukurų. Maldininkų minios nusilenkdavo ypatingoje tyloje ir pagarbioje baimėje bei maldaudavo Dievo gailestingumo.GT 319.4

„Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje.” (1Korintiečiams 10, 11)GT 319.5

„Bet Viešpats yra savo šventykloje;
tenutyla Jo akivaizdoje visa žemė.”GT 319.6

(Habakuko 2, 20)

„Viešpats yra Karalius, tad tesibaimina tautos!
Kerubų soste Jis sėdi, tad tedreba žemė!
Viešpats Sione yra didis, virš visų tautų išaukštintas.
Tešlovina jos Tavo didį ir baimę keliantį vardą. Jis šventas!”GT 320.1

(Psalmė 99, 1-3)

„Viešpaties sostas stovi danguje.
Jo akys viską apžvelgia,
Jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones.”GT 320.2

(Psalmė 11, 4)

„Jis pažvelgė iš savo šventovės aukštybių,
Viešpats pažiūrėjo iš dangaus į žemę.”GT 320.3

(Psalmė 102, 20)

„Iš savo sosto, kur viešpatauja,
į visus žemės gyventojus žvelgia Tas,
kuris padarė jų visų širdis ir stebi visus jų darbus.”
„Tebijo visa žemė Viešpaties,
tegerbia Jį visi pasaulio gyventojai.”GT 320.4

(Psalmė 33, 14-15. 8)

Žmogus negali pažinti Dievo savo tyrinėjimais. Todėl niekam nederėtų veržtis įžūlia ranka pakelti uždangą, kuri slepia Jo šlovę. „Neištiriami Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai.” (Romiečiams 11, 33) Tai, kad yra Jo slėpininga galia, patvirtina Jo gailestingumą, nes pakelti uždangą, slepiančią dieviškąjį Artumą, reiškia mirti. Joks mirtingas protas negali suvokti Visagalio gyvenimo ir veiklos slėpinio. Vien tai, kas Jo nuožiūra tinkama, kad būtų mums atskleista apie Jį, mes galime suprasti. Mūsų protas turi pripažinti aukštesnį už save Autoritetą; širdis ir protas - nusilenkti didžiajam AŠ ESU.GT 320.5