Dešimtas Skyrius—Pagalba gundomiems

Kristus pamilo mus ne todėl, kad mes pirmi pamilome Jį, bet net tada, kai dar buvome nusidėjėliai, Jis mirė už mus. Jis nesielgia su mumis pagal tai, ką užsitarnavome. Jis nesmerkia mūsų, net jei mūsų nuodėmės pelno pasmerkimą. Metai iš metų Jis neša mūsų silpnybes ir nemokšiškumą, mūsų nedėkingumą bei užgaidumą. Nepaisant mūsų klaidžiojimų, širdžių kietumo, nesidomėjimo Jo Žodžiu, Jo ranka vis dar mums ištiesta.GT 108.1

Malonė yra esminė Dievo savybė, parodyta nevertoms žmogiškoms būtybėms. Mes jos nesiekėme, ji buvo atsiųsta mus surasti. Dievas džiaugiasi suteikdamas mums savo malonę ne todėl, kad mes to verti, o todėl, kad esame visiškai jos neverti. Vienintelė mūsų pretenzija į Jo gailestingumą - tai mūsų didžiulė reikmė.GT 108.2

Viešpats Dievas per Jėzų Kristų diena iš dienos laiko ištiesęs savo rankas ir kviečia nusidėjusius bei nupuolusius. Jis priims visus. Jis kviečia visus. Jam garbė atleisti didžiausiems nusidėjėliams. Jis išplėš grobį iš galiūno, Jis išvaduos belaisvius, Jis ištrauks nuodėgulius iš ugnies. Jis nuleis auksinę savo gailestingumo grandinę į giliausias žmogaus nelaimų gelmes ir pakels pažemintas, nuodėmės suterštas širdis.GT 108.3

Kiekvienas žmogus yra meilės objektas To, kuris atidavė savo gyvybę, kad sugrąžintų žmones Dievui. Kaltais ir bejėgiais žmonėmis, kurie gali pražūti dėl šėtono suktybių ir žabangų, Jis rūpinasi taip, kaip ganytojas rūpinasi savo avių kaimene.GT 108.4

Išgelbėtojo pavyzdys turi būti mūsų tarnystės gundomiems ir klystantiems matas. Tokį patį susidomėjimą ir jautrumą bei didelę kantrybę, kuri buvo parodyta mums, mes turime rodyti kitiems. Jis sako: „Kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą.” (Jono 13, 34) Jeigu Kristus gyvena mumyse, mes turėtume atskleisti Jo nesavanaudišką meilę visiems, su kuo tik susiduriame. Kai matome vyrus ir moteris, kuriems reikia užuojautos ir pagalbos, mes negalime klausti: „Ar jie to verti?”, atvirkščiai: „Kuo aš galiu būti jam naudingas”?GT 108.5

Turtingi ir vargšai, kilmingi ir žemos kilmės žmonės, laisvieji ir kaliniai yra Dievo paveldas. Tas, kuris atidavė savo gyvybę, kad išgelbėtų žmogų, kiekvieną asmenį mato esant vertingą, pranokstantį bet kokį išskaičiavimą. Per kryžiaus paslaptį ir šlovę mes turime pamatyti, kaip Viešpats matuoja sielos vertę. Tada mes pajusime, jog žmogiškos būtybės, kad ir kaip degradavusios, per daug kainuoja, kad su jomis būtų elgiamasi šaltai ar paniekinančiai. Tada mes suprasime, koks svarbus mūsų darbas mūsų artimiesiems, ir kad jie gali būti pakylėti prie Dievo sosto.GT 109.1

Kristaus palyginime pamestoji moneta, nors ir gulėjo purve ir šiukšlėse, tebebuvo sidabro gabalėlis. Savininkė jos ieškojo, nes moneta buvo vertinga. Taigi ir kiekviena siela, kad ir kaip būtų degradavusi dėl nuodėmės, Dievo akyse yra brangi. Kaip moneta turėjo valdančios valdžios atvaizdą ir užrašą, taip ir žmogus nuo sukūrimo turi Dievo atvaizdą ir Jo užrašą. Nors dabar jis sudarkytas ir neryškus, nes yra nuodėmės paveiktas, šio užrašo pėdsakai išlieka kiekvienoje sieloje. Dievas trokšta susigrąžinti tą žmogų ir teisumu bei šventumu atkurti savąjį atvaizdą.GT 109.2

Kaip mažai mes prisidedame prie Kristaus užuojautos, kuri turėtų būti stipriausias mūsų su Juo susivienijimo ryšys, gai-lint moraliai nupuolusiųjų, kaltų, kenčiančių širdžių, mirusių „savo nusikaltimais ir nuodėmėmis” [Efeziečiams 2, 1] ! Didžiausia mūsų nuodėmė - negailestingumas žmogui. Daugelis mano, kad jie atstovauja Dievo teisingumui, tuo tarpu visiškai iškreipia Jo jautrumą ir didžią meilę. Dažnai tie, su kuriais elgiamasi griežtai ir aštriai, būna prislėgti pagundų. Šėtonas grumiasi su šiomis sielomis, o mūsų šiurkštūs, antipatiški žodžiai juos nuvilia ir priverčia tapti gundytojo galios auka.GT 109.3

Bendrauti su žmonėmis - jautrumo reikalaujantis dalykas. Tik Tas, kuris skaito širdis, žino kaip sukelti žmogaus atgailą. Tik Jo išmintis gali duoti mums sėkmę gelbstint paklydusius. Nepaisant, kiek teisingas jūsų mąstymas ar kokie teisingi jūsų žodžiai, jie niekada nepalies žmonių širdžių, jeigu jūs stovėsite rūstūs, jausdamiesi esą „aš šventesnis nei tu”. Tik Kristaus meilė, parodyta žodžiais ir darbais, laimės prieigą prie sielų, tuo tarpu pamokymais ar argumentų kartojimu nieko nepasieksime.GT 110.1

Mums reikia daugiau tokios užuojautos, kokią turėjo Kristus; ne šiaip užuojautos tiems, kurie atrodo nekalti, betGT 110.2

užuojautos vargšėms, kenčiančioms, kovojančioms širdims, kurias dažnai įveikia kaltė, kurios nusideda ir atgailauja, yra gundomos ir nusivilia. Mums reikia eiti pas mūsų brolius, turint mūsų gailestingojo Vyriausiojo Kunigo jautrumą bei užuojautą jų silpnybėms.GT 110.3

Kristus kvietė ateiti ir savo jautrumu traukė prie savęs būtent paniekintus, muitininkus bei nusidėjėlius, tautos nekenčiamus. Viena klasė, kurios Jis niekada nepalaikys, yra ta, kuri stovi nuošaliai ir, išdidžiai pasipūtus, iš aukšto žvelgia į kitus.GT 110.4

Kristus mums liepia: „Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad Mano namai būtų pilni.” (Luko 14,23) Paklusdami Jo žodžiui, mes privalome eiti pas šalia mūsų gyvenančius pagonis ir pas tuos, kurie toli nuo mūsų. „Muitininkai ir paleistuvės” privalo išgirsti Išgelbėtojo kvietimą. Per Jo pasiuntinių gerumą ir didelę kantrybę kvietimas tampa įtikinantis, pakeliantis tuos, kurie nugrimzdę į didžiausias nuodėmės gelmes.GT 110.5

Krikščioniški motyvai skatina, kad mes dirbtume nenu-krypdami nuo tikslo, turėdami negęstantį susidomėjimą, vis didėjantį veržlumą pasiekti širdis, kurias šėtonas siekia sužlugdyti. Niekas negali sulaikyti nuoširdžios energijos, trykštančios gelbėti žūstančius.GT 110.6

Atkreipkite dėmesį, kaip visame Dievo Žodyje skelbiama raginimo dvasia, maldaujanti vyrus ir moteris ateiti pas Kristų. Mes privalome pasinaudoti kiekviena galimybe - asmeniškai ir viešai - išsakyti išsamius argumentus, svariai motyvuoti, kad nukreiptume žmones pas Išgelbėtoją. Kiek tik pajėgiame, privalome įtikinti žmones žiūrėti į Jėzų ir priimti Jo savęs išsižadantį ir pasiaukojantį gyvenimą. Mes turime parodyti, jog tikimės per juos suteikti džiaugsmo Kristaus širdžiai, panaudojant visas Jo dovanas, kad pašlovintume Jo vardą.GT 111.1