Nusivylimai, pavojai

Tie, kurie darbuojasi dėl nupuolusiųjų, nusivils daugeliu, tais, kurie pasižadėjo pasikeisti. Daugumas tik išoriškai pakeis savo įpročius ir gyvenimą. Jie keičiasi paraginimo pagauti, ir kurį laiką gali atrodyti, jog išties pasikeitė, tačiau tai nėra nuoširdus pasikeitimas. Jie puoselėja tą pačią savimeilę, tebeturi tą patį troškimą kvailiems pomėgiams, tą patį norą nuolaidžiauti savo silpnybėms. Jie nežino, kaip formuoti charakterį, ir jais negalima pasikliauti kaip principingais žmonėmis. Tenkindami savo apetitą ir aistras, jie sugadino savo protines ir dvasines galias, ir šitai juos nusilpnino. Jie tapo nepastovūs ir permainingi. Jų polinkiai krypsta į gašlumą. Šie asmenys dažnai kelia pavojų aplinkiniams. Kai į tokius vyrus ir moteris žvelgiama kaip į pasikeitusius ir jiems patikimos pareigos, jie pradeda darbuotis ten, kur savo įtaka žaloja nekaltus.GT 121.1

Tačiau net tiems, kurie nuoširdžiai siekia pasikeisti, gresia pavojus atkristi. Juos reikia globoti pasitelkus didžią išmintį ir jautrumą. Polinkis meilikauti ir aukštinti tuos, kurie buvo išgelbėti iš giliausių duobių, kartais pastūmėja juos į pražūtį. Kviesti vyrus ir moteris viešai liudyti apie savo nuodėmingo gyvenimo patirtį - labai pavojinga praktika tiek kalbančiajam, tiek klausytojams. Neigiamų vaizdų apmąstymas niokoja ir protą, ir sielą. Žmonių, kurie pakeitė savo gyvenseną, sureikšminimas juos žaloja. Daugelis skatinami pajusti, kad jų nuodėmingas gyvenimas suteikė jiems išskirtinumą. Taip ugdoma meilė blogai reputacijai ir pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, o tai garantuoja sielos pražūtį. Jie gali būti tvirti tik nepasitikėdami savimi ir priklausydami nuo Kristaus malonės.GT 121.2

Tuos, kurie akivaizdžiai įrodė tikrą atsivertimą, reikėtų raginti darbuotis kitų labui. Tegul niekas nenusisuka nuo sielos, kuri atsisakė tarnauti šėtonui, kad tarnautų Kristui. Kai kuris nors žmogus akivaizdžiai įrodo, jog Dievo Dvasia su juo, labai padrąsinkite tokį prisijungti prie tarnystės Dievui. „Kitų pasigailėkite su baime.” (Judo 23) Išmintingieji iš Dievo gauta išmintimi pastebės žmones, kuriems reikia pagalbos, tuos, kurie nuoširdžiai atgailavo, bet, jeigu jie nebus padrąsinti, vargu, ar išdrįs įsitverti į viltį. Tačiau Viešpats įdės į savo tarnų širdis troškimą priimti šiuos drebančius, atgailavusius žmones į mylinčių draugų gretas. Kad ir kokios būtų juos nuolat persekiojančios nuodėmės, kad ir kaip žemai jie būtų nupuolę, kai su atgaila ateina pas Kristų, Jis juos priima. O tada leiskite jiems darbuotis dėl Jo. Jeigu tokie broliai ir seserys nori darbuotis iškeliant kitus iš pražūties duobės, iš kurios jie patys buvo išgelbėti, suteikite jiems tokią galimybę. Suveskite juos su patyrusiais krikščionimis, kad įgytų dvasinės stiprybės. Užimkite jų širdis ir rankas darbu Viešpačiui.GT 121.3

Kai sielą apšvies šviesa, kai kurie, buvę labiausiai nugrimzdę į nuodėmę, taps sėkmingais darbininkais, tarnaujančiais tokiems nusidėjėliais, kokie kažkada buvo jie patys. Per tikėjimą Kristumi kai kurie jų pakils iki aukštų tarnystės pareigų, jiems bus patikėta gelbėti žūstančius. Atsivertusieji mato, kur slypi jų pačių silpnumas, jie supranta savo charakterio ydingumą. Jie pažįsta nuodėmės jėgą, blogų įpročių galią. Jie suvokia, jog nesugeba nugalėti be Kristaus pagalbos, todėl nuolat maldauja: „Aš atiduodu savo bejėgę sielą Tau.”GT 122.1

Tokie gali pagelbėti kitiems. Tas, kuris buvo gundytas ir mėgintas, kurio viltis buvo bemaž prarasta, tačiau išgelbėtas, kai išgirdo meilės žinią, gali suprasti žmonių išgelbėjimo meistriškumą. Tas, kurio širdis pilna meilės Kristui, kadangi jis pats Atpirkėjo buvo surastas ir sugrąžintas į Dievo kaimenę, žino, kaip ieškoti paklydusiųjų. Jis gali nusidėjėliams nurodyti Dievo Avinėlį. Toks žmogus atsidavė Dievui be išlygų ir buvo priimtas kaip mylimasis. Silpnume ištiesta ir ieškanti pagalbos ranka buvo sugriebta. Tarnaujant tokiems, daug sūnų palaidūnų bus parvesta pas Tėvą.GT 122.2

Kiekvienai širdžiai, kuri stengiasi pakilti iš nuodėmingo į skaistų gyvenimą, didžioji ir tvirčiausia jėga yra tik Jėzaus vardas: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.” (Apaštalų darbų 4,12) Kristus sako: „Jei kas trokšta” raminančios vilties, išgelbėjimo iš nuodėmingų polinkių, „teateina pas Mane ir tegu geria” (Jono 7, 37). Vienintelis vaistas nuo blogio yra Kristaus malonė ir galybė.GT 123.1

Net iš geriausių sprendimų, priimtų mūsų pačių pastangomis, nėra jokios naudos. Jokie pasaulio įžadai nesunaikins blogo įpročio galios. Niekada žmonės netaps susivaldantys bet kurioje srityje, kol jų širdis neatnaujins dieviškoji malonė. Mes patys negalime išbūti nenusidėję nė akimirkos. Kiekvieną akimirką mes priklausome nuo Dievo.GT 123.2

Tikrasis atsinaujinimas prasideda nuo sielos apvalymo. Mūsų darbas su nupuolusiais bus išties sėkmingas tik tada, kai Kristaus malonė pakeis žmogaus charakterį, ir jis įgis gyvą ryšį su Dievu.GT 123.3

Kristus gyveno tobulo klusnumo Dievo Įstatymui gyvenimą ir paliko pavyzdį visiems žmonėms. Norint gyventi taip, kaip Jis gyveno šiame pasaulyje, mums reikia Jo jėgos ir klusnumo Jo įstatams.GT 123.4

Nupuolusiųjų prote ir širdyje reikia įdiegti supratimą, jog Dievo Įstatymo reikalavimai ir ištikimybė Jam yra būtina. Niekada nevenkite parodyti, kad yra ženklus skirtumas tarp tarnaujančiųjų Dievui ir Jam netarnaujančiųjų. Dievas yra meilė, tačiau Jis negali pateisinti sąmoningo Jo įsakymų ignoravimo. Pripažinti Dievo valdžią - reiškia, kad žmogus negali išvengti neištikimybės Jam padarinių. Viešpats gali pripažinti tik tuos, kurie Jį gerbia. Žmogaus elgesys šiame gyvenime nulemia jo amžinąjį likimą. Ką jis sėjo, tai ir pjaus. Kiekvienas veiksmas sulauks savo pasekmių.GT 123.5

Niekas, visiškai nepaklusdamas Dievui, negali atitikti Jo reikalavimų. Viešpats paliko aiškius paliepimus. Jis nereikalauja nieko, kas nėra būtina sąlyga, atvedanti žmogų į darną su Juo. Mes turime parodyti nusidėjėliams Dievo charakterio idealą ir nukreipti juos pas Kristų, per kurio malonę šis idealas gali būti pasiektas.GT 123.6

Atpirkėjas prisiėmė žmonijos negalias ir gyveno be nuodėmės, kad žmonės nebijotų, jog dėl žmogiškos prigimties silpnumo jie nebus nugalėtojai. Kristus atėjo padaryti mus „dieviškosios prigimties dalininkais”, ir Jo gyvenimas skelbia, kad sujungtas su dieviškumu žmogiškumas nedaro nuodėmių.GT 124.1

Išgelbėtojas įveikė blogį, kad parodytų žmogui, kaip žmogus gali jį įveikti. Visiems šėtono gundymams Kristus pasipriešino Dievo Žodžiu. Pasitikėdamas Dievo pažadais, Jis įgavo stiprybės laikytis Dievo įsakymų, todėl gundytojas neturėjo jokio pranašumo. Į kiekvieną pagundą Jis atsakydavo: „Parašyta.” Taigi Dievas davė mums savo Žodį, su kuriuo galime atremti blogį. Visa viršijantys didieji ir brangūs pažadai priklauso mums, kad jų dėka mes „taptume dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai” (2 Petro 1, 4). GT 124.2

Gundomuosius raginkite nežiūrėti į aplinkybes, į savo silpnybes ar gundymo jėgą, bet į Dievo Žodžio galybę. Visa Jo jėga yra mūsų jėga. Psalmininkas sako: „Branginu širdyje Tavo Žodį, kad Tau nenusidėčiau.” „Branginau žodį iš Tavo lūpų ir išvengiau smurto kelių.” (Psalmė 119,11; 17, 4) GT 124.3

Kalbėkite žmonėms padrąsinančiai; melskitės už juos Dievui. Daugelis, kurie buvo nugalėti pagundų, yra pažeminti savo nesėkmių ir jaučiasi taip, tarsi nėra prasmės artintis prie Dievo; tačiau tokios mintys yra priešo įtaiga. Kai nusidėję jie pajuto, jog negali melstis, padrąsinkite juos, kad tai būtent tas metas, kai reikia melstis. Jie, giliai nusižeminę, gali išgyventi didelę gėdą, tačiau, jeigu išpažins savo nuodėmes Dievui, Jis ištikimas ir atleis jų nuodėmes bei apvalys juos nuo visų nedorybių.GT 124.4

Niekas iš pirmo žvilgsnio nėra labiau bejėgis, bet iš tiesų labiau neįveikiamas, kaip siela, kuri suvokia savo menkumą ir visiškai pasikliauja Išgelbėtojo nuopelnais. Melsdamosios, tyrinėdamos Dievo Žodį, pasitikėdamos Jo nuolatiniu buvimu šalia, silpniausios žmogiškosios būtybės gali gyventi ryšyje su gyvuoju Kristumi. Ir Jis laikys jas už rankos ir niekada nepaleis.GT 125.1

Kiekviena širdis, tvirtai besilaikanti Kristaus, šiuos brangius žodžius gali pritaikyti sau. Tesako ji:GT 125.2

„O aš žvelgsiu į Viešpatį, dėsiu viltis
Į savo išganymo Dievą,
ir išklausys mane mano Dievas!
Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše!
Nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors sėdžiu tamsybėje,
Viešpats - mano šviesa.”GT 125.3

(Michėjo 7, 7-8)

„Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes.
>Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes.”GT 125.4

(Michėjo 74,19)

Dievas pažadėjo:GT 125.5

„Mariuosius padarysiu retesnius už gryną auksą,
žmones - retesnius už auksą iš Ofyro.”GT 125.6

(Izaijo 13,12)

„Nors jos likosi tarp avidžių,
balandžio pasidabruotais sparnais,
geriausiu auksu paauksuotomis jo plunksnomis.”GT 125.7

(Psalmė 68, 14)

Tie, kuriems Kristus daugiausia atleido, labiausiai Jį mylės. Jie yra tie, kurie paskutinę dieną stovės arčiausiai Jo sosto.GT 125.8

„Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas.”GT 125.9

(Apreiškimo 22, 4)