Išgijimo šaltinis

Išgelbėtojas savo stebuklais atskleidė galią, kuri nuolat veikia žmogaus naudai, kad palaikytų jį ir išgydytų. Diena iš dienos, valanda po valandos, akimirka po akimirkos Dievas veikia per gamtą, kad palaikytų mus gyvus, atkurtų ir atnaujintų. Kai kuri nors kūno dalis sužalojama, tuoj pat prasideda gijimo procesas; natūralūs faktoriai ima veikti, kad atkurtų sveikatą. Tačiau per šiuos faktorius veikia Dievo galia. Visos gyvybę teikiančios jėgos yra iš Jo. Kai žmogus pasveiksta, vadinas, jį išgydė Dievas.GT 68.3

Ligos, kančios ir mirtis yra priešiškos jėgos darbas. Šėtonas yra naikintojas. Dievas - Atkūrėjas.GT 69.1

Žodžiai, pasakyti Izraeliui, galioja ir šiandien tiems, kurie atgauna kūno ir sielos sveikatą. „Esu jus gydantis Viešpats.” (Išėjimo 15, 26) GT 69.2

Dievo noras kiekvienai žmogiškajai būtybei yra išreikštas žodžiais: „Mielasis, linkiu, kad viskas tau taip gerai sektųsi ir būtum sveikas, kaip sekasi tavo sielai.” (3 Jono 2) GT 69.3

Jis yra Tas, kuris „atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu” (Psalmė 103, 3-4).GT 69.4

Kai Kristus išgydė ligas, Jis daugelį kenčiančiųjų įspėjo: „Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio.” (Jono 5,14) Jis mokė, kad jie susirgo nesilaikydami Dievo Įstatymo ir kad sveikata gali būti išsaugota tik jam paklūstant.GT 69.5

Gydytojai turėtų mokyti savo pacientus, kad pastarieji bendradarbiautų su Dievu atkūrimo darbe. Gydytojas vis labiau ir labiau įsitikina, kad liga yra nuodėmės pasekmė. Jis žino, kad gamtos dėsniai yra tikslūs, kaip ir Dekalogo priesakai yra dieviški, tad tik jiems paklūstant gali būti atkurta arba išsaugota sveikata. Jis mato daug kančių kaip žalingų įpročių pasekmę, o sveikata galėtų būti sugrąžinta, jeigu ligoniai patys darytų ką gali savo pačių atkūrimo labui. Jie turėtų būti mokomi, kad kiekvienas įprotis, kuris ardo fizines, protines ir dvasines jėgas, yra nuodėmė, ir kad sveikatą galima išsaugoti vykdant įstatymus, kuriuos Dievas nustatė visos žmonijos gerovei.GT 69.6

Kai gydytojas mato pacientą, kuris kenčia negalią dėl netinkamos mitybos ir alkoholio vartojimo ar dėl kitokių žalingų įpročių, tačiau vengia jam apie tai kalbėti, jis daro šiam asmeniui skriaudą. Alkoholikai, psichikos ligoniai, tie, kurie yra pasidavę iškrypimui, kreipiasi į gydytoją, laukdami aiškaus ir konkretaus patvirtinimo, kad jų kančios yra nuodėmės vaisius. Tie, kurie supranta gyvenimo principus, turi būti uolūs, siekdami įveikti negalios priežastį. Kaip gali gydytojas, dirbantis, kad palengvintų kančias, būti ramus, matydamas tebevykstančią kovą su skausmu? Ar jis yra geranoriškas ir gailestingas, jeigu nemoko griežtos savitvardos kaip vaisto nuo negalios?GT 69.7

Tebūna sakoma tiesiai, kad Dievo įsakymų laikymasis yra gyvenimas. Dievas nustatė gamtai dėsnius, tačiau Jo įsakymai nėra peršami per prievartą. Kiekvienas „ne”, ar tai būtų fizinis dėsnis ar moralinis įstatymas, reiškia pažadą. Jeigu mes jo klausome, mus lydės palaima. Dievas niekada neverčia mūsų elgtis teisingai, tačiau Jis nori apsaugoti mus nuo blogio ir vesti į gerovę.GT 70.1

Tegul dėmesys bus nukreipiamas į įsakymus, kurių buvo išmokytas Izraelis. Dievas davė izraelitams aiškius nurodymus, kuriais turi būti grindžiami jų gyvenimo įpročiai. Jis davė jiems įstatymus dėl fizinės ir dvasinės gerovės; ir klusnumo atveju Jis juos užtikrino: „Viešpats atitolins nuo tavęs visas ligas.” (Įstatymo 7,15) „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus.” „Juk juos turintiems jie yra gyvenimas ir jų kūno sveikata.” (Įstatymo 32, 46; Patarlių 4, 22) GT 70.2

Dievas trokšta, kad mes siektume tobulumo, kuris mums įmanomas per Kristaus dovaną. Jis ragina mus daryti tinkamus pasirinkimus, vienytis su Dangaus jėgomis, priimti principus, kurie atkurs mumyse dieviškąjį atvaizdą. Gyvenimo principus Jis atskleidė savo rašytiniame Žodyje ir didžiojoje gamtos knygoje. Mūsų pareiga įgyti žinių apie šiuos principus ir, jiems paklūstant, bendradarbiauti su Juo, atkuriant kūno bei sielos sveikatą.GT 70.3

Žmonėms reikia žinoti, kad visiško klusnumo palaiminimai gali priklausyti jiems tik tada, kai jie priims Kristaus malonę. Kai Jis duoda žmogui galios paklusti Dievo įstatymams, tai ir yra Jo malonė. Tai leidžia žmogui išsivaduoti iš žalingų įpročių pinklių. Tai vienintelė jėga, galinti padaryti ir išlaikyti žmogų tvirtą teisingame kelyje.GT 71.1

Kai priimame tyrą ir galingą Evangeliją, ji pagydo dėl nuodėmės atsiradusius negalavimus. Pateka Teisumo Saulė „su gydančiais spinduliais” (Malachijo 3, 20) . Ne viskas, ką duoda šis pasaulis, gali išgydyti sugniuždytą širdį ar suteikti protui ramybę, nuimti rūpesčius ar pašalinti ligą. Garbė, gabumai, talentai - bejėgiai pradžiuginti sielvartaujančią širdį ar atkurti iššvaistytą gyvenimą. Vienintelė žmogaus viltis - sieloje gyvenantis Dievas.GT 71.2

Meilė, kurią Kristus paskleidė visoje žmogaus esybėje, turi atgaivinančią jėgą. Kiekvieną gyvybinę dalį - smegenis, širdį, nervus - ji liečia gydančiai. Jos dėka sužadinamos veikti kilniausios žmogaus jėgos. Meilė išlaisvina sielą iš kaltės ir liūdesio, nerimo ir rūpesčių, kurie žudo gyvybines jėgas. Su ja ateina giedra ir ramybė. Ji įdiegia sieloje džiaugsmą, kurio jokia žemiška galybė negali sugriauti, - džiaugsmą Šventojoje Dvasioje, - džiaugsmą, kuris duoda sveikatą ir gyvybę.GT 71.3

Mūsų Išgelbėtojo žodžiai: „Ateikite pas Mane... Aš jus atgaivinsiu” (Mato 11, 28) - tai receptas fizinėms, protinėms ir dvasinėms ligoms gydyti. Nors žmonės patys per savo klydimus užsitraukė kančias, Jis gailestingai jais rūpinasi. Jėzuje jie gali rasti pagalbą. Tiems, kurie Juo pasitikės, Jis padarys didžių dalykų.GT 71.4

Nors nuo amžių nuodėmė vis stipriau laiko žmonių padermę, nors melu ir gudrybėmis šėtonas užmetė juodą savo supratimo šešėlį ant Dievo Žodžio ir privertė žmones abejoti Dievo gerumu, tačiau Tėvo gailestingumas ir meilė nesiliovė plūsti į Žemę gausiomis srovėmis. Jeigu žmonės, vertindami dieviškąsias dovanas, atvertų savo sielos langus į Dangų, gautų gydomosios galios srautą.GT 71.5

Gydytojas, kuris trokšta būti priimtinas Kristaus bendradarbis, stengsis būti našus kiekvienoje savo darbo srityje. Jis stropiai mokysis, kad būtų pagrįstai tinkamas pareigai, atitinkančiai profesiją; jis nuolat sieks aukštesnio lygio, stengdamasis pagilinti savo žinias, sieks geresnių įgūdžių ir gilesnės nuovokos. Kiekvienas gydytojas turi suvokti, kad dirbdamas prastai ir neveiksmingai, daro žalą ne tik ligoniams, bet yra neteisingas ir savo kolegų atžvilgiu. Gydytojas, kuris patenkintas savo žema kvalifikacija ir skurdžiomis žiniomis, ne tik menkina medicinos profesiją, bet plėšia garbę Kristui, Didžiajam Gydytojui.GT 72.1

Tie, kurie pajunta, jog nėra pasiruošę medicininiam darbui, turėtų pasirinkti kitą užsiėmimą. Tie, kurie gerai moka prisitaikyti slaugydami ligonius, tačiau jų medicininės kvalifikacijos žinios ribotos, gerai padarys, jei atliks paprastesnį darbą, ištikimai tarnaudami kaip slaugytojai. Kantriai tarnaudami prie įgudusių gydytojų, jie gali nuolat mokytis, ir, išnaudodami kiekvieną galimybę, įgyti žinių, o laikui atėjus, jie gali tapti puikiai tinkamais gydytojo darbui. Tegul jaunieji gydytojai, „kaip Dievo [Didžiojo Gydytojo] bendradarbiai... neima Dievo malonės veltui, ...niekam jokiu atžvilgiu neduoda akstino nupulti, kad... tarnystė [ligoniams] nebūtų peiktina. Priešingai, visa kuo... pasirodo Dievo tarnai” (2 Korintiečiams 6, 1-4) .GT 72.2

Dievo valia, kad mes visada judėtume į priekį. Tikras medicinos gydytojas misionierius nuolat tobulins savo praktinius įgūdžius. Reikėtų ieškoti talentingų gydytojų krikščionių, turinčių pranašias profesines savybes, ir paraginti juos užsiimti Dievo tarnyste tose vietose, kur jie galėtų mokyti ir ugdyti kitus tapti misionieriais medicinos srityje.GT 72.3

Gydytojas turėtų kaupti Dievo Žodžio šviesą savo sieloje. Jis turėtų nuolat augti malone. Jo dėka religija negali būti tik paprasčiausia įtaka kitiems. Tai turi būti valdančioji įtaka. Jis turi veikti skatinamas kilnių, šventų, galingų motyvų, motyvų, išeinančių iš Vienintelio, kuris atidavė savo gyvybę, kad aprūpintų mus piktąjį nugalinčia jėga.GT 72.4

Jeigu gydytojas ištikimai ir stropiai siekia tapti kvalifikuotas savo profesijoje, jeigu jis susitelkia į Kristaus tarnystę ir skiria laiko tyrinėti savo paties širdį, jis suvoks, kaip perprasti savo švento pašaukimo paslaptis. Jis gali taip save drausminti ir ugdyti, kad visi, esantys jo įtakos sferoje, matys išsilavinimo ir išminties pranašumą, kuris gaunamas per ryšį su išminties ir galybių Dievu.GT 73.1

Niekur nėra tokio glaudaus bendradarbiavimo su Kristumi poreikio, kaip gydytojo darbe. Tas, kuris nori deramai atlikti gydytojo pareigas, privalo kasdien ir nuolat gyventi krikščioniškai. Paciento gyvybė yra gydytojo rankose. Viena netiksli diagnozė, vienas klaidingas paskyrimas kritiniu atveju ar vienas nevykęs rankos judesys, nors ir labai nedidelis, operuojant, ir gyvybė gali būti paaukota, o žmogus iškeliauti į aną pasaulį. Kokia atsakomybė! Kaip svarbu, kad gydytojas visada būtų valdomas dieviškojo Gydytojo!GT 73.2

Išgelbėtojas nori padėti visiems, kas tik ieško Jo išminties ir aiškaus mąstymo. Ir kam gi labiau reikia išminties bei skaidrios minties nei gydytojui, nuo kurio sprendimo tiek daug priklauso? Tegul tas, kuris mėgina prailginti žmonių gyvenimą, tikėjimu žvelgia į Kristų, kad Šis valdytų kiekvieną jo judesį. Išgelbėtojas duos jam jautrumą ir gebėjimą, kaip elgtis sunkiausiais atvejais.GT 73.3

Ligonių slaugytojams atsiskleidžia nuostabios galimybės. Leiskite jiems suprasti, kad visame, kas tik daroma ligonių sveikatai atkurti, gydytojas siekia padėti jiems bendradarbiauti su Dievu, kai kovojama su negalia. Padėkite jiems pajusti, kad žengdami kiekvieną žingsnį, suderintą su Dievo įstatymais, jie gali tikėtis dieviškosios galios pagalbos.GT 73.4

Ligoniai ir kenčiantys labiau pasitikės tais gydytojais, kurie tikrai myli Dievą ir Jo pagarbiai bijo. Jie tikrai nesuabejos tokio gydytojo žodžiais. Šalia jo bei jam vadovaujant ligoniai jausis saugūs.GT 73.5

Pažinodamas Viešpatį Jėzų, krikščionis gydytojas turi pirmenybę per maldą pakviesti Jį į ligonio kambarį. Tegul gydytojas prieš lemiamą operaciją prašo Didžiojo Gydytojo pagalbos. Tegul jis užtikrina kenčiantįjį, kad Dievas gali saugiai jį pernešti per šį sunkų išmėginimą, kad visais bėdų atvejais Viešpats yra tikra priebėga tiems, kurie Juo pasitiki. Gydytojas, kuris nesugeba šitaip elgtis, praranda ligonį po ligonio, kurie priešingu atveju galėtų būti išgelbėti. Krizė dažnai laimingai praeitų, jeigu gydytojas kalbėtų tai, kas suteiktų tikėjimą gailiaširdžiu Išgelbėtoju, kuris jaučia kiekvieną kančios tvinkčiojimą, ir maldoje Jam atneštų sielos reikmę.GT 73.6

Tik Tas, kuris skaito širdis, gali žinoti, kaip drebėdami ir apimti siaubo daugelis pacientų sutinka būti operuojami chirurgo rankų. Jie supranta riziką. Net ir pasitikėdami gydytojo įgūdžiais, jie žino, kad tai nėra visiškai patikima. Tačiau, kai ligoniai mato gydytoją, palinkusį maldai ir prašantį Dievo pagalbos, tai jiems įkvepia pasitikėjimo. Dėkingumas ir pasitikėjimas atveria širdį dieviškajai gydomajai galiai, kuri atgaivina visos esybės energiją, ir gyvybinės jėgos nugali.GT 74.1

Pačiam gydytojui Išgelbėtojo dalyvavimas taip pat yra stiprinantis faktorius. Dažnai jo darbo atsakingumas ir nesėkmės galimybė sukelia jo dvasiai baimę. Jaudulys dėl netikrumo ir baimė daro ranką nevikrią. O įsitikinimas, jog dieviškasis Patarėjas yra šalia, kad vadovautų ir stiprintų, suteikia ramybę bei drąsą. Kristaus prisilietimas prie gydytojo rankos suteikia gyvybingumą, ramybę, tikrumą ir jėgą.GT 74.2

Kai krizė būna saugiai praėjusi ir sėkmė akivaizdi, keletą minučių praleiskite su pacientu maldoje. Išreikškite savo dėkingumą už išgelbėtą gyvybę. Užuot pacientas liejęs padėkos žodžius gydytojui, tegul šlovę ir padėką nukreipia Dievui. Pasakykite ligoniui, kad jo gyvybė išsaugota, nes jį globojo dangiškasis Gydytojas.GT 74.3

Gydytojas, kuris laikosi šios nuostatos, savo pacientą veda pas Tą, kuris išsaugo jo gyvybę, pas Tą, kuris Vienintelis gali išgelbėti visus, kurie tik pas Jį ateina.GT 74.4

Medicininės misijos darbe turi vyrauti gilus troškimas gelbėti sielas. Gydytojai, lygiai kaip ir Evangelijos tarnautojai, yra gavę aukščiausią pasitikėjimą, kokį tik gali gauti žmogus. Kiekvienas gydytojas, pripažįsta jis tai ar ne, įpareigotas gydyti sielas.GT 75.1

Gydytojai, savo darbe turėdami reikalų su ligomis ir mirtimi, per dažnai užmiršta didingą būsimojo gyvenimo realybę. Nuoširdžiai stengdamiesi išvengti pavojaus kūnui, jie užmiršta apie pavojų sielai. Ligonis, kuriam jie tarnauja, galbūt praranda gyvenimą. Tai paskutinė galimybė, kuri gydytojui slysta iš rankų. Su šia siela gydytojas dar privalės susitikti Kristaus teisme.GT 75.2

Mes dažnai praleidžiame brangiausius palaiminimus, nepaisydami progos ištarti palaikymo žodžius laiku. Jei nepastebėsime auksinės galimybės, ji bus prarasta. Prie ligonio lovos nedera kalbėti apie įsitikinimus, apie gėrio ir blogio kovą. Parodykite kenčiančiajam Tą, kuris trokšta išgelbėti visus, kurie pas Jį ateina tikėdami. Nuoširdžiai ir švelniai stenkitės padėti tarp gyvybės ir mirties esančiam žmogui.GT 75.3

Gydytojas, kuris tiki, jog Kristus yra asmeninis jo Išgelbėtojas, nes jis ir pats rado prieglobstį Jame, žino, kaip elgtis su drebančiais, nusikaltusiais, nuodėme sergančiais žmonėmis, kurie kreipėsi į jį pagalbos. Į kreipinį: „Ką man daryti, kad būčiau išgelbėtas?”, gydytojas žinos, ką atsakyti. Jis gali papasakoti apie Išgelbėtojo meilę. Jis gali kalbėti iš patirties apie atgailos ir tikėjimo galią.GT 75.4

Melsdamasis paprastais, nuoširdžiais žodžiais gydytojas gali pristatyti sielų reikmes Dievui ir padrąsinti ligonį, taip pat patarti priimti užjaučiančio Išgelbėtojo malonę. Kai taip jis tarnauja šalia sergančiojo lovos, kalba tai, kas gelbsti ir guodžia, Viešpats veikia su juo ir per jį. Kai kenčiančiojo mintys nukreiptos į Atpirkėją, jo širdį pripildo Kristaus ramybė, ir atėjusi dvasinė sveikata panaudojama kaip gelbstinti Dievo ranka atkuriant kūno sveikatą.GT 75.5

Gydytojas, rūpindamasis ligoniu, dažnai suras progą patarnauti ir kenčiančiojo draugams. Kai jie budi prie ligonio lovos ir jaučiasi bejėgiai, negalėdami užkirsti kelio ūmiam skausmui, jų širdys suminkštėja. Dažnai širdgėlos, nuslėptos nuo kitų, atveriamos gydytojui. Tuomet ir yra proga šiuos prislėgtuosius nukreipti pas Tą, kuris kviečia pas save nuvargusius ir apkrautus sunkiomis naštomis. Dažnai galite pasiūlyti pasimelsti už juos ir kartu su jais, jų reikmes pristatant visokių vargų Gydytojui, visokių sielvartų Malšintojui.GT 76.1